Atskirai jų pristatyti turbūt nereikia. Grupės „The Roop“ vokalistą Vaidotą Valiukevičių ir jo dainą „Yes, I Do“ įsidėmėjo, matyt, visi šiųmetės nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos žiūrovai. Tie, kurie „Euroviziją“ ignoruoja, gali prisiminti jį kaip Milanno arba grupių „Omega“ ir „Kosmo“ narį. Deimantę Litvinaitę ir jos prekių ženklo „Tadam!“ skaniuosius riestainius, šokolado plyteles ir kitus desertus primenančius papuošalus jau seniai yra pastebėjusios originalumą ir grožį vertinančios moterys. Tik štai apie tai, kad jiedu yra pora, žino ne visi. „Tai pirmasis mūsų bendras interviu, – prisipažįsta Deimantė. – Nežinau, kodėl sutikom kalbėti. Pasidavėm jausmui.“
Papasakokite, kaip susipažinote. Gal ir tąsyk pasidavėte jausmui?
Deimantė: Susipažinome internetu. Prisipažinsiu – kvietimą draugauti Vaidotui nusiunčiau pokštaudama. Su drauge naršėme pažinčių puslapyje, pamatėme Milanno ir nutarėme pasilinksminti. Vaidotas – išvaizdus vaikinas, bet laikiau jį mergišiumi, be to, ir jo muzika manęs nežavėjo. Kai ėjau į pasimatymą, draugė nekantravo sulaukti intriguojamų žinių. Kai grįžau, su viltimi paklausė: „Na, kaip? Pasakok!“ O aš visai rimtu veidu atsakiau, kad iš tikrųjų Vaidotas – patrauklus ir įdomus žmogus. Įsimylėjau jį iš pirmo žvilgsnio. Jau po 15 minučių bendravimo aplankė nepaaiškinamas suvokimas, kad ilgai būsime kartu.Vaidotas – pirmas mano vaikinas, kurį pristačiau tėvams. Mamai jis iškart patiko, sakė supratusi, kad geras žmogus.
Vaidotas: Tuo metu sulaukdavau daug bandymų užmegzti pažintis, bet į juos neatsakydavau. Nežinau, kodėl atsakiau Deimantei. Pradėjome susirašinėti, man patiko su ja bendrauti, supratau, kad noriu susitikti. Pačiam buvo juokinga, kad taip skeptiškai vertindamas internetines pažintis vieną jų nutariau perkelti į realybę. Ėjau susitikti manydamas, kad nusivilsiu ir ramiai padėsiu tašką. O grįždamas po susitikimo mąsčiau, kad šią merginą galėčiau vesti. Po pusės metų apsigyvenome kartu.
Ir gyvenate jau 11 metų. Beje, internete perskaičiau, kad esate susituokę. Ar tai tiesa?
Vaidotas: Spaudos klaida. Kažkuriais metais geltonoji spauda įtraukė mus į besituokiančių porų sąrašą, taip jame ir likome. Kai kurie draugai net įsižeidė, kad nebuvo pakviesti į vestuves, bet galiu visus nuraminti – vestuvių nebuvo.
Kodėl?
Vaidotas: Neturime tikslo tilpti į kažkokius apibrėžimus. Žmogus nuo to, kad pavadinsi jį sutuoktiniu ar sugyventiniu, nepasikeis. Manau, kad meilė yra įsipareigojimas. Jei žmogų myli, norėsi būti kartu. O jei nemyli, kvaila likti kartu vien iš pareigos. Noras pririšti kitą įsipareigojimų grandine – ne meilė, o egoizmas. Matau tokių daugybę metų kenčiančių vyresnių porų, kurios laukia, kada sutuoktinis pasimirs ir našta palengvės. Nesinorėtų būti tarp jų.
Deimantė: Kiti sureikšmina vedybų aktą, aš – ne. Nesu iš tų, kurios viešai deklaruoja, kad santuokos nenori, o iš tikrųjų laukia nesulaukia, kada tai įvyks. Vienu metu Vaidotas netgi labai norėjo tuoktis, bet aš nejutau tokio poreikio. Niekada neįsivaizdavau savęs su vestuvine suknele, nemaniau, kad turi atjoti pasakų princas ir padaryti mane laimingą. Ta priesaika, mano manymu, jau nuo pat pradžių yra melaginga. Prisieki, kad mylėsi žmogų iki mirties, nepaliksi jo nei varge, nei džiaugsme, bet juk iš tikrųjų nežinai, kaip bus. Mes džiaugiamės tvirtu ryšiu dabar, gyvename šia akimirka.
Juridinius santuokos įteisinimo reikalus neretai sutvarko į pasaulį besibeldžiantys vaikai. Ar jų dar neplanuojate?
Deimantė: Globaliai mąstant, žmonių pasaulyje jau per daug. Be to, nenoriu perduoti savo vaikams iš senelių, tėvų atėjusių toksiškų programų, tenesupyksta, – jie elgėsi pagal savo suvokimą. Žinau, kad tai skamba kaip pasiteisinimas, kai negali turėti vaikų, bet galiu jus patikinti – mes niekada nebandėme sąmoningai jų susilaukti.
Vaidotas: Nesame taip susireikšminę, kad žūtbūt norėtume savo genus perduoti ateinančioms kartoms. Yra daugybė jau gimusių vaikų, kuriems reikia globėjų. Neretai pasvarstome apie galimybę įsivaikinti.
Deimante, kai susipažinote, Vaidotas jau buvo žinomas muzikantas, o ką tuo metu veikėte Jūs?
Aš dirbau grafikos dizainere žurnaluose, vėliau – kūrybinėje agentūroje „Love“ (dabartinėje „New“), genialaus reklamos kūrėjo Tomo Ramanausko komandoje, įgijau ten geros patirties. Tai buvo iššūkių metas. Darbindamasi tikinau, kad viską žinau ir galiu, bet kai ten patekau, supratau, kiek daug dar turėsiu išmokti. Būdavo, sėdžiu bendruose susirinkimuose ir karpau ausimis, nes nesuprantu to profesinio žargono, kuriuo visi žongliruoja. Grįžusi namo iki išnaktų ieškodavau papildomos informacijos. Pirmus mėnesius gyvenau apimta streso – nebuvau pratusi prie tokio tempo, darbų gausos ir kaitos. Kita vertus, pasisėmiau žinių, susipažinau su įdomiais žmonėmis. Po kurio laiko pajutau, kad man pabodo varvinti akis prie kompiuterio. Užsimaniau kurti labiau apčiuopiamus dalykus. Tada gimė „Tadam!“ ir pirmieji papuošalai. Dėl naujos aistros teko palikti agentūrą.
Mintis valgomus skanėstus paversti papuošalais atrodo genialiai paprasta. Ar prisimenate, kaip ji gimė?
Spontaniškai. Galvojau – juk žmonės pasaulį priima per sensoriką. Tai, kad žvelgdamas į papuošalą burnoje jauti jo skonį, yra nauja ir kartu jaudinama. Tuo metu lietuviško taikomojo dizaino niša buvo apytuštė, internetinė prekyba neįsibėgėjusi, beveik nebuvo nuolatinių pardavimo vietų. Galimybę susipažinti su įdomesniais lietuvių kūrėjais suteikdavo vienintelė kalėdinė „Daiktų viešbučio“ (vėliau „Lithuanian Design Block“) mugė. Ten rinkdavosi visi Vilniaus hipsteriai. Per pirmąją su „Tadam!“ turėjome absoliutų pasisekimą.
Esminiai Jūsų karjeros virsmai vyko, kai jau buvote kartu. Ar darėte vienas kitam kokią nors įtaką, ar visgi kiekvienas ėjote savo keliu visiškai savarankiškai?
Vaidotas: Visada palaikau Deimantę, kad ir ką ji sugalvotų. Mane labai žavėjo jos užsispyrimas ir darbštumas. Mažai nutuokdama apie produkto dizainą Deimantė sukūrė stiprų atpažįstamo braižo prekių ženklą. Dėl jos veiklos aplankėme nemažai šalių, viešėjome net išsvajotoje Japonijoje.
Deimantė: Vaidotas savo kūrybinį potencialą buvo užspaudęs. Įžvelgiau talentingą kūrėją, nuostabaus balso savininką, pasukusį lengvesniu, populiariu keliu.
Vaidotas: Deimantė man suteikė drąsos keistis, ji visada skatino kurti muziką, o ne vaikytis žinomumo. Kai turi savo klausytojų ratą, tam tikrą finansinį stabilumą, ne taip lengva ryžtis pokyčiams, net jei viduje kirba mintis, kad esi ne savo rogėse. 2008 m. kaip tik prasidėjo ekonominė krizė, ji išgrynino muzikinę rinką. Išliko tik stipriausieji. Aš pasitraukiau iš muzikinio pasaulio, televizijos, žurnalų. Nutariau tapti „normaliu“ žmogumi. Pradėjau vadovauti įmonei, kuri užsiėmė edukacinių seminarų transliacijomis internetu. Tada tai buvo naujovė, ir pats iš tų seminarų nemažai išmokau. Subūriau kolektyvą ir sėkmingai vadovavau 4-erius metus. Pamačiau, kaip atrodo verslas iš vidaus, įgijau daug naudingos patirties.
Ir vis tiek nutarėte grįžti prie muzikos. Kodėl?
Vaidotas: Muzika niekur nebuvo dingusi, tik ji buvo labiau laisvalaikio pomėgis, o ne pagrindinė veikla. Palikęs direktoriaus postą, kurį laiką dirbau projektų vadovu kitoje įmonėje, bet visada jutau, kad ne tai yra mano pašaukimas. 2017 m. ryžausi likti tik su muzika, nes ji man teikia daugiausia laimės. Aišku, vis dar atsiranda žmonių, kurie, išgirdę, kad esu muzikantas, klausia, o koks yra pagrindinis mano darbas. Netiki, kad iš muzikos galima duoną valgyti. Bet jei pats rūpiniesi viskuo – esi kūrėjas, atlikėjas, režisierius, komunikacijos specialistas ir organizatorius, darbo tiek, kad tik spėk suktis.
Esate prisipažinęs, kad praėjusiais metais išgyvenote depresiją. Keista, kad ji užklupo, kai jautėtės atradęs savo gyvenimo kelią ir, regis, turėjote jaustis laimingiausias žmogus pasaulyje.
Vaidotas: Aš vis dar turėjau labai daug baimių, nerimo dėl ateities. Iš pradžių bandžiau derinti darbą su muzika, bet buvo labai sunku, nes grįždavau toks pavargęs fiziškai ir psichologiškai, kad kūrybai nelikdavo jėgų. Vis dėlto mesti nemėgstamo darbo nesiryžau, nes jis garantavo finansinį stabilumą. Kurį laiką gyvenau kaip robotas, kai kurios dienos apskritai išsitrynė iš atminties, neatsimenu, ką tuo metu veikiau ir jaučiau. Net nenorėdavau susitikti su draugais, nes neturėjau, ką papasakoti. Išbristi padėjo psichoterapija, ji leido pažvelgti į save iš šalies. Pradėjau informacijos ieškoti knygose, atvirai bendraudamas su žmonėmis, bandžiau suprasti, kodėl dingo meilė gyvenimui. Padėjo tai, kad kartu su manimi į šias paieškas leidosi ir Deimantė. Išbandėme vipasanos stovyklą, tai suformavo tam tikrą pozityvų požiūrį į save ir pasaulį.
Deimantė: Vienu metu buvome pernelyg įsijautrinę dėl finansinio nestabilumo, pradėjome ėsti vienas kitą ir patys save. Nebuvome pasiekę tokios ribos, kad nėra už ką nusipirkti valgyti, bet nerimą kėlė baimė dėl ateities. Pradedi desperatiškai lyginti save su kitais, galvoji, kad tau štai jau per 30, o dar neturi nuosavo būsto, geros mašinos, negali sau leisti atostogauti egzotiškuose kraštuose kaip kiti feisbuko draugai. Šitie proto sukurti ir visuomenės primesti gero gyvenimo standartai taip užvaldo, kad pamiršti džiaugtis tuo, kaip nuostabiai iš tikrųjų gyveni. Dabar jau moku atskirti, kada prasideda proto žaidimai, ir galiu juos laiku nutraukti. Keisti požiūrį man padeda dvasinės praktikos, meditacija. Dabartinė įkvėpėja ir gyvenimo vedlė Jolita Seredaitė man padėjo patirti, kad laimė yra ne turėti, o gyventi, priimti viską, kas vyksta, ir pasitikėti visata. Mes, žmonės, esame linkę nuolat galvoti apie ateitį, o kai ta ateitis tampa dabartimi, užuot ją išgyvenę, vėl žiūrime į perspektyvą. Taip užkertame kelią šios akimirkos pilnatvei.
Vaidotas: Įdomu tai, kad visų darbdavių šlovinama „orientacija į rezultatą“ nebūtinai duoda geriausią rezultatą. Kai mėgaujiesi procesu, paprastai dirbi geriausiai, kaip gali, taigi ir rezultatas būna geriausias, koks gali būti. Panašiai gimė ir mūsų eurovizinė daina „Yes, I Do“. Ji atsirado be jokio planavimo, tačiau iškart supratau, kad eis labai toli.
Ar dabar esate laimingi?
Vaidotas: Iš tiesų laimė yra universali, tie patys dėsniai tinka visiems. Reikėtų baimę pakeisti meile. Baimė sukelia nerimą, pyktį, agresiją. Meilė gimdo tik gerus dalykus. Tą viską apimantį palaimos jausmą, kai atrodo apkabintum kiekvieną sutiktąjį, esame patyrę visi, kurie bent kartą buvome įsimylėję.
Deimantė: Kai žiūriu į savo mokytoją Jolitą, jaučiu, kad meilė yra jos nuolatinė būsena. Būna, ateini dėl ko nors susierzinusi, bet užtenka šalia jos pasėdėti 10 minučių, ir žemos vibracijos keičiasi į aukštesnes. Mokausi save stebėti – užfiksuoju pirminį susierzinimo impulsą, stabteliu ir klausiu, kas nutiko, kodėl tai kilo. Taip neleidžiu susierzinimui augti ir mane užvaldyti. Aišku, iki nušvitimo dar toli (juokiasi). Kaip sako ne vienas dvasinis mokytojas, jei jautiesi nušvitęs, pabūk savaitę su savo tėvais. Kai iš vaikystės ima lįsti visokie pasąmoniniai dalykai, nelengva susivaldyti.
Kokia buvo Jūsų vaikystė?
Deimantė: Užaugau nedideliame Skuodo miestelyje. Turiu 9-eriais metais jaunesnę seserį. Tėtis yra skulptorius, dirba su akmeniu, gamina paminklus. Jaunystėje mušė būgnus. Mamos giminėje dominuoja pedagogai. Ir mama, ir močiutė, ir tetos – mokytojos, taigi disciplinos namie netrūko, man buvo keliami gana dideli reikalavimai. Pirmoje klasėje per pamokas nelabai turėjau ką veikti, nes laisvai skaičiau, rašiau ir uždavinius sprendžiau. Tada močiutė užsimojo mane ir pusseserę „peršokdinti“ per vieną klasę. Tais laikais tai buvo ambicingas, precedento neturintis projektas. Močiutė, matyt, taip norėjo įsirašyti į istoriją. Visą vasarą mokėmės papildomai ir iš karto peršokome į trečią klasę. Taigi mokyklą baigiau būdama 17-os, tik nežinau, ar iš to buvo kokios nors naudos. Norėjau stoti į Dailės akademiją, bet tėvai sulaikė, nes menininko profesija jiems atrodė neužtikrinta, taigi įstojau į KTU studijuoti žiniasklaidos technologijų ir rinkodaros. O štai Vaidoto šeimynėlė visai kitokia, tokia itališka. Man, atėjusiai iš mažakalbių žemaičių aplinkos, iš pradžių buvo nedidelis šokas, net nesuprasdavau, ar jie nuolat barasi, ar taip bendrauja. Ir Vaidotas atsidūręs tarp jų pasikeičia, tampa emocingesnis.
Vaidotas: Man pasisekė, kad esu antras vaikas šeimoje, mat su pirmuoju tėvai paprastai mokosi tėvystės, o su antruoju ja mėgaujasi. Mano tėtis yra informatikas, dievina savo darbą. Mama dirbo drabužių technologe, o dabar įgyvendina savo vaikystės svajonę – vaidina Kauno saviveiklos teatre. Man ji yra pavyzdys, kad niekada nevėlu atrasti savo pašaukimą. Beje, mūsų namuose dažnai skambėdavo muzika – tėtis skambindavo pianinu, mama dainuodavo. Kad būsiu muzikantas, supratau jau 6-erių. Į muzikos mokyklą, mokydamasis antroje klasėje, pasiprašiau pats. Baigęs vidurinę, studijavau režisūrą Klaipėdos universitete. Ten susipažinau su Juozu Liesiu, jis ir ištraukė mane į rampų šviesą. Iš pradžių grojau grupėje „Omega“, paskui sukūriau grupę „Kosmo“, vėliau atsirado Milanno, o dabar turime „The Roop“. Grupės pavadinimas yra senas angliškas žodis, reiškiantis garsų šauksmą.
Jūsų kūryba išties bando praplėšti tylą, kalba apie nepatogius dalykus. Dainos „UFO“, „Hello“ – apie tai, kaip puiku būti kitokiam, „Yes, I Do“ yra užuomina apie išgyventą depresiją, „Be Mine“ – apie aistringą moters ir negalią turinčio vyro meilę.
Vaidotas: Matau labai daug suvaržytų žmonių. Bijome būti savimi, daryti tai, ką mėgstame, atvirai išsakyti savo nuomonę. Bendradarbiaudamas su neįgaliųjų centru, susipažinau su viena mergina, ji man papasakojo, kaip ją skaudina kitų žmonių gailestis. Daugelis atsisako net pripažinti, kad negalios kamuojami žmonės gyvena intymų gyvenimą, jaučia aistrą, fizinį potraukį. Ta mergina dabar susituokusi, turi dukrą. Aš norėjau tą istoriją parodyti iš kitos pusės – kaip moteris įsimyli vežimėlyje sėdintį vyrą.
Kaip pavyko prisikalbinti nusifilmuoti šios dainos vaizdo klipe žinomą aktorę Severiją Janušauskaitę?
Mūsų režisierius ją pažinojo. Severija tuo metu kaip tik buvo grįžusi iš Maskvos. Paprašė leisti paklausyti dainos. Paklausė ir pasakė: „Man patiko. Filmuojam po savaitės.“ Pagrindinis filmo herojus vaikinas tada jau turėjo merginą, jaudinosi, ar ji nepavydės dėl tokių erotiškų scenų. Tam vaikinui, beje, irgi puikiai sekasi. Yra fitneso pasaulio čempionas.
Erotika dvelkia ir dainos „Keista draugystė“ vaizdo klipas, – šiame nusifilmavote abu.
Deimantė: Mes patys esame ir autoriai, ir klipo dalyviai. Filmavome vienas kitą savo namuose, buvome nuogi, nes norėjosi švaros, tikrumo, kad drabužiai neprikurtų nereikalingų papildomų prasmių. Saulės ir šešėlių žaismas kalba apie šviesius ir tamsius žmonių santykių periodus.
Vaidotas: Žmonės pernelyg prisiskaito patarimų, kaip turi atrodyti ideali meilė, ir kremtasi, kad neatitinka tų standartų, yra kažkokie keisti, ne tokie. Aš manau, kad kiekviena pora yra savotiškai keista – turi savo kalbą, bendravimo stilių, keistų įpročių, silpnybių. Tai ir žavu.
Deimantė: Mes kartais juokaujame, kad aš esu žemė, o Vaidotas – debesėlis. Jis vis kyla į viršų, o aš prilaikau už virvutės, kad nenuskristų.
Abu esate žavūs jauni žmonės. Turbūt pagundų patirti vieną kitą romantišką nuotykį nestokojate, be to, ir įsipareigoję nesate. Ar galėtumėte vienas kitam atleisti neištikimybę?
Deimantė: Ne trečias žmogus yra kaltas, jei santykiai ima skilti, ir ne jis yra sprendimo raktas. Jei nesusitvarkai su savimi, su bet kokiu žmogumi bus sunku kurti bendrą gyvenimą. Taigi keisti vieną partnerį kitu nėra prasmės, nes susidursi su tomis pačiomis bėdomis, tai yra – pačiu savimi. Mes dažnai pasikalbame, kad žmogus iš prigimties nėra monogamiškas, pasvarstome, ką darytume, jei kuris nors iš mudviejų įsimylėtų kitą žmogų.
Vaidotas: O ką darytume? Tiesiog nužudai konkurentą ir gyveni toliau. Jei rimtai, nemanau, kad fizinis potraukis yra visa ko esmė. Tai, kad žmogus iš prigimties nėra monogamiškas, dar nereiškia, kad jis turi daugintis į visas puses. Sąmoningumas tam ir duotas, kad nebūtume tik gyvūnėliai, kad pakiltume aukščiau fiziologijos. Juk seksas iš tikrųjų yra kito žmogaus vartojimas savo malonumui patenkinti. Reikia tai pripažinti ir nepaversti seksualinio potraukio svarbiausiu dalyku. Kartais savęs klausiu, ar mylėčiau Deimantę, jei jos veidą kas nors apipiltų rūgštimi arba jai amputuotų koją? Manau, kad taip. Nes ji yra daug daugiau nei kūnas.
Deimantė: Mes nebijome su Vaidotu pabūti ir atskirai. Kai jis dalyvavo „Eurovizijos“ atrankoje, aš keliavau po Nepalą ir Indiją. Kai mokytoja Jolita pradėjo rinkti grupę žmonių keliauti Budos keliais – nuo jo gimimo iki mirties, susidomėjau. Kelionėje aplankė suvokimas, kad tikroji tikėjimo esmė ir religiniai stabai yra absoliučiai skirtingi dalykai. Gali garbinti Budos ar Jėzaus statulą, bet visai nesuvokti mokymo ar jį pamiršti. Patekęs į Indiją pirmąsyk, patiri šoką. Ypač Varanasyje, nes pasijunti susidūręs su viduramžiais. Alinamas karštis, triukšmas, išmatos, šiukšlės, maisto gamyba, aitrūs kvapai, deginami lavonai, karvės, luoši benamiai, išsekę vaikai, išmaldos prašytojai, prekybininkai, šventikai...
Viskas ten yra vienoje vietoje ir vyksta vienu metu. Jolita tąsyk pasakė labai taiklius žodžius: „Visa tai yra tavo atspindys – juk tavyje vienu metu yra ir bjaurių, ir taurių minčių, ligų užuomazgų, išmatų. Nesusitapatink su pavidalais ir nustosi bjaurėtis.“ Pasaulis tobulas toks, koks yra – su visu savo purvu, pelėsiais, kirminais ir kitais pažiūrėti negražiais dalykais, nes viso to reikia. Todėl ir frazė „tobulinti save“ nėra visai tiksli, nes mes jau gimėme tobuli.
Bet Jūs save tobulinate. Žinau, kad esate veganai, nevartojate alkoholio.
Vaidotas: Alkoholio nevartoju jau 2-ejus metus, Deimantė – 4-erius. 8-erius metus nevalgome mėsos, prieš 4-erius nusprendėme tapti veganais. Virsmas prasidėjo kartu su joga. Ją praktikuodami pajutome, kad kūnas atmeta mėsą. Pamažu atsisakėme ir kitų gyvūninių produktų.
Deimantė: Nebenoriu daryti iš to kulto, per prievartą piršti, kaip tai yra gerai. Tas akcentavimas, kad esi veganas, medituoji, neretai būna ego išraiška, nes nori pabrėžti savo išskirtinumą ir pranašumą. Ir patys iš pradžių gal taip elgėmės, bet dabar jau galime būti ten, kur kepama mėsa, ir jaustis laisvai. Man, beje, visai skanus tas ant grotelių kepamos mėsos ar žuvies kvapas, bet taip pat skaniai išsikepame ir baklažanų. Tai – mūsų sąmoningas pasirinkimas.
Vaidotas: Kvepia ne mėsa, o prieskoniai. Gerai, kad prie veganizmo abu perėjome vienu metu, nes jei vienas iš mūsų toliau valgytų gyvūnus, turbūt būtų sunku gyventi kartu. Noriu mąstyti toliau, nei siekia mano gyvenimas. Man ne tas pats, koks pasaulis bus po mano mirties.
Deimantė: Būtent tai ir reiškia lotyniška tatuiruotė ant mano rankos: „Kol gyvensiu ir dar ilgiau.“ Ji turi labai daug prasmių, ir nuolat atrandu vis naujų.
