Praėjus dvejiems metams nuo tada, kai Jocelyn Bell Burnell pradėjo fizikos doktorantūrą Kembridžo universitete, ji atrado pirmuosius pulsarus – periodiškai kintančio stiprumo spindulių šaltinius kosmose. Tai buvo didžiulis atradimas, labai svarbus astrofizikai. Toks svarbus, kad jis pelnė Nobelio premiją. Tiesa, ne mokslininkei, bet jos doktorantūros programos vadovui. Tai įvyko 1974-aisiais.
Dabar, prabėgus daugiau nei keturiasdešimčiai metų, ji pagaliau buvo pripažinta dėl savo 1967-aisiais metais padaryto atradimo. J. B. Burnell laimėjo „Special Breakthrough Prize in Fundamental Physics“ (prestižinį apdovanojimą prieš tai yra gavęs ir vienas žinomiausių fizikų-teoretikų pasaulyje Stephenas Hawkingas) bei buvo apdovanota trimis milijonais dolerių.
Kelias iki pripažinimo mokslininkų bendruomenėje buvo ilgas ir sunkus. Iš Šiaurės Airijos kilusi J. B. Burnell nuo pat dvylikos metų turėjo kovoti dėl galimybės lankyti tiksliųjų mokslų pamokas. „Buvo manoma, kad berniukai turėtų mokytis tiksliųjų mokslų, o mergaitės – siuvimo ir maisto gaminimo. Tai buvo tokia tvirta prielaida, kad ji buvo nediskutuotina, šioje srityje nebuvo jokio pasirinkimo,“ – mokslininkė sakė laikraščiui „The Washington Post“.
Pradėjusi mokytis Kembridžo universitete J. B. Burnell jautėsi esanti nepakankamai protinga, fizikos paskaitose buvo nuolat pertraukinėjama vyriškos lyties bendraklasių. Kai dar studijuodama ji susižadėjo, visi manė, kad moteris nutrauks studijas. Tapo sunku rasti tokių profesorių, kurie jai skirtų laiko ir patartų, bet ji nepasidavė. 1967-aisiais jaunoji mokslininkė perspėjo savo doktorantūros programos vadovą Antony Hewishą apie „neklasifikuojamą švytėjimą“, pastebėtą radioteleskope, kurį jai buvo liepta prižiūrėti. Jos darbo vadovas skeptiškai žiūrėjo į šiuos pastebėjimus, bet Burnell iš pat pradžių suprato šio savo atradimo svarbą.
„Peržvelgdama mylių mylias besitęsiančią diagramą, pastebėjau dar du paslaptingus signalus. Pasirodo, atradau pirmuosius keturis dar nematytos rūšies žvaigždės pavyzdžius – keistus astralinius kūnus, kurie sukdamiesi perduodavo radijo bangas, sklindančias kosmosu kaip švyturio spinduliai. Pavadinome juos pulsarais,“ – 2009-aisiais laikraščiui „The Guardian“ skelbė ji.
Tai tapo „viena didžiausių staigmenų astronomijos istorijoje“ – taip šį atradimą apibūdino „Breakthrough Prize“ komitetas, 2018-ųjų rugsėjį mokslininkę apdovanojęs už jos darbą. Deja, bet prieš keturis dešimtmečius už tai žiniasklaida aukštino ne ją, bet Hewishą. Vėliau Hewishas ir kitas prie atradimo prisidėjęs mokslininkas Martinas Ryle gavo Nobelio premiją už „lemiamą vaidmenį“ darant šį atradimą.
Tiesa, pati mokslininkė dėl to nuoskaudos nelaiko. Dabar dirbanti profesore Oksfordo universitete, ji sako, kad gautą piniginį prizą panaudos fizikos studentų stipendijoms. Jos bus skiriamos studentams, kurie turi mažiau galimybių nei kiti užsiimti akademine veikla: moterims, pabėgėliams ir etninėms mažumoms.
Moteris tikisi, kad ateityje tai padės praskinti kelią naujiems moksliniams atradimams, padarytiems iš pačių įvairiausių aplinkų atėjusiems mokslininkams.
„Manau, kad nieko blogo, jog negavau Nobelio premijos, – ji sakė laikraščiui „The Guardian“. – Kai gauni Nobelio premiją, būna nuostabi savaitė, bet po to tau niekas nieko nebeduoda. Jei negauni Nobelio premijos, gauni visa kita. Kasmet vyko po kokį nors vakarėlį, nes vis gaudavau kokį nors apdovanojimą. Taip daug smagiau.“
