Franzas Kafka gimė gausioje Prahos žydų šeimoje. Tuo metu šis miestas priklausė daugialypei Austrijos-Vengrijos imperijai, tad multikultūriškumas neišvengiamai darė įtaką šalyje gyvenantiems žmonėms. Franzo tėvas Hermanas Kafka vertėsi drabužių prekyba, o motina Julie Löwy, kaip tada buvo įprasta, rūpinosi namais ir vaikais. Franzo broliai Georgas ir Heinrichas mirė ankstyvoje vaikystėje, tad Franzas tapo vyriausiuoju sūnumi ir prisiėmė visą tėvų lūkesčių naštą. Šeimoje, be jo, dar augo trys seserys. Šilčiausias ryšys Franzą siejo su Ottla, jauniausiąja seserimi. Motina ir jos giminė berniukui buvo artimi dėl subtilios natūros ir glaudžių sąsajų su žydų kultūra.
Iš Bohemijos kaimo kilęs tėvas šeimoje turėjo absoliučią valdžią, jo balsas buvo lemiamas. Augdamas galingo patriarcho šešėlyje, Franzas neturėjo galimybės plačiai išskleisti sparnų. Valdingo charakterio, fiziškai stambus, garsiakalbis vyras visapusiškai gožė savo palikuonį. Smulkutis ir tylus vaikas stengėsi pateisinti šeimos galvos lūkesčius, bet jam, regis, vis nesisekė. Sūnų nuolat nulydėdavo kritiškas tėvo žvilgsnis ir nepagražinti komentarai.
Vaikystėje Franzas netgi gėdydavosi kartu su juo maudytis – lygindamas savo liesą kūną su stambiu tėvo, jautėsi menkas. Anksti vaiko sąmonėje įsišaknijo kaltės ir menkavertiškumo jausmai, šie lydėjo visą gyvenimą ir neleido gyventi taip, kaip širdis liepė. Tėvas taikė negailestingus auklėjimo metodus. Kartą naktį dar visai mažą sūnų dėl to, kad, šis, panorėjęs gerti, ėmė aimanuoti, be ceremonijų išnešė į gatvę ir paliko vieną. Vaiko patirtas neišmatuojamo siaubo ir bejėgiškumo pojūtis visam laikui įsirėžė į atmintį.
Nuo slogios namų atmosferos ir valdingo tėvo berniukas bėgdavo į vaizduotės ir knygų pasaulį. Jau sulaukęs trisdešimt šešerių, Franzas – draudimo bendrovės tarnautojas ir rašytojas – savo nuoskaudas išliejo ilgame „Laiške tėvui“ (beje, šis adresatui taip ir nebuvo išsiųstas). Šiame literatūriniame laiške F. Kafka lygino tėvą su įstatymų leidėju ir teisėju: „Taip pasaulis man pasidalijo į tris dalis: vienoje gyvenau aš, vergas, privaląs laikytis įstatymų, kurie man vienam sugalvoti ir kurių aš, nė pats nežinodamas kodėl, iki galo laikytis niekaip neįstengiau; antrame, man labai tolimame, pasaulyje gyvenai Tu, paskendęs valdymo rūpesčiuose, įsakinėdamas ir vis piktindamasis, kad įsakymai nevykdomi; pagaliau trečiame pasaulyje, neprivalėdami nei įsakinėti, nei klausyti, laimingai sau gyveno visi kiti žmonės.“ Šį skausmingą monologą, kurio pabaigoje netikėtai pateikiamas išgalvotas tėvo atsakymas, vėliau galėjo perskaityti daugybė žmonių. Tai buvo savotiškas autoterapinis būdas ištrūkti iš tėvo autoriteto nelaisvės, išlieti nuoskaudas, atskleisti baimes ir surasti nesaugumo, nepasitikėjimo savimi bei pasauliu šaknis.
Laiškuose ir dienoraščiuose užfiksuota rašytojo vaikystė ir dvasinė istorija suteikė apsčiai medžiagos psichoanalizei. F. Kafkos santykiai su tėvu – chrestomatinis valdžia pagrįstų tėvo ir sūnaus santykių modelis. Psichoterapeutai retrospektyviai diagnozavo Franzui neurozę ir turbūt visas įmanomas fobijas. Dėl uždaro būdo ir polinkio laikytis nuošaliai nuo žmonių rašytojo asmenybę iki šiol gaubia paslapties aura.
1893–1901 m. būsimasis rašytojas mokėsi valstybinėje gimnazijoje. Buvo stropus ir pavyzdingas mokinys. Baigęs mokyklą, 1901 m. jis įstojo mokytis į Prahos Karlo Ferdinando universitetą. Iš pradžių buvo pasirinkęs chemijos ir germanistikos studijas, vėliau perėjo į Teisės fakultetą. Tuo labai pradžiugino tėvą, nes sūnaus literatūriniai bandymai jam atrodė tik svaičiojimai, visiškai nepraktiškas užsiėmimas. Prekyba vertęsis vyras tikėjosi, kad sūnus susiras solidžią tarnybą.
Slaptas piliečio K. gyvenimas
1906 metais F. Kafka apsigynė daktaro disertaciją ir po kurio laiko įsidarbino Italijos draudimo bendrovėje. Šioje darbovietėje ištvėrė vos metus, nes dėl intensyvaus grafiko nelikdavo laiko kūrybai, o ji Franzui buvo gyvybiškai reikalinga. Ilgiausiai F. Kafka dirbo Prahos darbininkų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įstaigoje – iki 1922 m., kol pablogėjusi sveikata privertė jį atsisakyti pareigų. Darbovietėse buvo vertinamas, nes savo pareigas atlikdavo sąžiningai ir stropiai, tačiau pats biurokratinio darbo nekentė.
Išvargęs nuo nuolatinės įtampos ir streso, F. Kafka patirdavo migrenos priepuolius, kentė nuo depresijos ir nerimo. 1912 m. jis parašė savo garsiąją novelę „Metamorfozė“. Tuo metu literatūros kūrėjas buvo įsikūręs trečiajame namo aukšte, o jo kambario langai žvelgė į Vltavos upę. 1912 m. dienoraštyje F. Kafka rašė: „Prie lango išstovėdavau ilgai ir dažnai jausdavau pagundą nustebinti tilto mokesčio rinkėją savo šuoliu į vandenį.“
Darbdaviai veikiausiai neįtarė, kad santūrus, per dienas švarko alkūnes kontoroje zulinantis Franzas K. gyvena dar vieną gyvenimą. Visgi tektų nuvilti tuos, kurie tikisi pikantiško kąsnelio, nes tai nebuvo koks nors nuodėmingas užsiėmimas. Nutaikęs laisvą valandėlę, vyras sėsdavo rašyti. Tik prie rašomojo stalo jis pasijusdavo demiurgu, kuriančiu ir griaunančiu pasaulius. F. Kafkos gyvenimas skilo į dvi dalis: dienos bėgdavo dirbant kontoroje, o naktis pasiglemždavo kūryba. Tokia situacija kūrėją sekino ir kėlė vidinį pasipriešinimą. 1911 m. savo dienoraštyje jis rašė, kad turi kentėti „siaubingą dvigubą gyvenimą, kurį nutraukti yra tik vienintelė išeitis, tikriausiai beprotybė“.
Dienoraščiai nedviprasmiškai liudija, kad F. Kafka kentėjo nuo socialinės fobijos – kiti žmonės jam atrodė lyg ateiviai, ketinantys įsibrauti į jo trapią planetą. Saugiausiai rašytojas jausdavosi sulindęs į savo kiautą, drąsus ir galingas tarsi antžmogis – tik prie rašomojo stalo. Taip užtikrintai pasijusti jam dar pavykdavo seserų draugijoje.
Rašytojo gyvenimą komplikavo ne tik santykiai su tėvu, bet ir kultūrinis kontekstas. Kafka vyresnysis buvo kilęs iš Čekijos provincijos, mokėjo čekų kalbą, bet stengėsi asimiliuotis, tad savo vaikams išrinko vokiškus vardus, mokė juos kalbėti ir rašyti vokiškai. Kafka sūnus jautėsi atitrūkęs nuo savo giminės žydiškų šaknų ir to ilgėjosi. Visgi kaip intelektualus ir moderniai mąstantis žmogus, jis svetimas jautėsi ir tarp tradicinių pažiūrų žydų. Kai kurie rašytojo biografijos tyrinėtojai teigia, kad F. Kafka buvo įkalintas „trigubame gete“ – nepritapo nei vienoje kultūrinėje ir kalbinėje terpėje. Galima sakyti, kad dar buvo ir vidinis getas, kuriame rašytojas pats save įkalino vengdamas pasaulio. F. Kafkai, kaip žmogui nukirstomis šaknimis ir ieškančiam savo kultūrinės tapatybės, itin svarbi buvo pažintis su chasidizmu. Tai – Rytų Europoje gimęs žydų religinis judėjimas, kuris rėmėsi mistiniu viduramžių mokymu kabala ir vertino tikinčiojo asmeninį religinį patyrimą, maldą.
F. Kafka dažnai jautėsi vienišas, įsivaizdavo, kad kiti jį niekina, nepriima jo, o iš tikrųjų buvo kitaip: aplinkiniai Franzą vertino kaip šarmingą, apsiskaičiusį ir inteligentišką žmogų. Mūsų herojus pasižymėjo maloniu bendravimu, humoro jausmu, tik nežinia, ar jo linksmumas kilo natūraliai, ar buvo patogi apsauginė kaukė. Atsiriboti linkęs menininkas visgi turėjo kelis draugus – palaikė artimus ryšius su rašytoju Maxu Brodu ir su ugningos prigimties aktoriumi Jizchaku Löwy. Su pastaruoju F. Kafka susipažino, kai šis kartu su Lambergo (dabartinio Lvovo) žydų aktorių trupe gastroliavo Prahoje. Rašytojui didelį įspūdį padarė groteskiškas trupės vaidybos stilius, spektakliams pasirinkti mistiški siužetai. Tėvas smerkė sūnaus draugystę su jidiš kalba vaidinančiu aktoriumi, grubiai apie jį kalbėdavo, dėl to Franzas jautėsi labai įskaudintas.
Rašytojas griežtai vertino savo kūrybą (beje, kaip ir visa kita, kas buvo susiję su juo pačiu), tad jo gyvenimo metais išleista visai nedaug jo kūrinių: novelės „Nuosprendis“, „Kūrikas“, „Metamorfozė“, „Pataisos darbų kolonijoje“, novelių knyga „Bado meistras“. Prieš mirtį F. Kafka buvo prisakęs M. Brodui (beje, šis išgyveno dvigubai ilgiau nei Franzas) sudeginti visus jo rankraščius. Jeigu ne M. Brodo suvokimas, kokį lobį paliko pernelyg anksti išėjęs draugas, šiandien neturėtume tokių literatūros šedevrų kaip romanai „Procesas“, „Pilis“, daugybės apsakymų, novelių, rašytojo dienoraščių ir laiškų.
Kafka ir moterys
Kad ir kaip neįtikima, tačiau šis uždaras ir drovus žmogus kartais išsiverždavo iš savo futliaro, kad pabandytų užmegzti meilės ryšį su moterimi. Visgi santykiai dažniausiai rutuliodavosi ne tête-à-tête, o laiškuose. Iš jų matyti, kad rašytojas nesiruošė visą gyvenimą likti vienišiumi, kita vertus, jo ketinimai sukurti šeimą atrodė labai neryžtingi.
„Laiške tėvui“ apie santuoką F. Kafka rašė: „šis ligi šiol didžiausias siaubas mano gyvenime užgriuvo visai netikėtai“, „vedybiniai mėginimai buvo didžiausias ir viltingiausias mėginimas išsigelbėti, tad, žinia, lygiai tokia pat didinga buvo ir nesėkmė.“
Rašytoją kankino intymumo baimė. F. Kafka troško užmegzti artimą ryšį su priešingos lyties atstove, tačiau, susidomėjimo objektui labiau priartėjus, tuoj pat pajusdavo grėsmę ir imdavo trauktis. M. Brodas rašė, kad jo draugas buvo „draskomas seksualinių troškimų“. Besimezgant artimam ryšiui menininką apimdavo tiesiog paniška baimė ir jis turėdavo sprukti – kitos išeities nematė. Manoma, kad seksualumą kūrėjas laikė nešvariu dalyku – ir etine, ir fizine prasmėmis, todėl nepajėgė kurti intymumo su moterimis.
Įdomu tai, kad romaną „Pilis“ F. Kafka rašė pirmuoju asmeniu, kol natūraliai pribrendo būtinybė aprašyti veikėjų intymaus suartėjimo sceną. Tada rašytojas perrašė romaną trečiuoju asmeniu, nes negalėjo nuoširdžiai perteikti tokio pobūdžio išgyvenimo.
Pirmieji F. Kafkos jausmai merginai pražydo 1912 metų vasarą. Vieną vėlyvą vakarą M. Brodo namuose jaunasis rašytojas sutiko draugo giminaitę Felice Bauer, – keliaudama į Vokietiją, ji užsuko į Prahą aplankyti savo giminių. Įsidrąsinęs Franzas pakalbino merginą, pakvietė kartu vykti į Jeruzalę, vėliau palydėjo iki namų. Poros santykiai nebuvo sklandūs, jie tai nutrūkdavo, tai vėl atsinaujindavo. Nuo 1922 iki 1927 m. pora ryšį palaikė daugiausia laiškais. Artumo vengiančiam rašytojui toks bendravimo būdas buvo priimtiniausias, laiškuose jis puoselėjo savotišką meilės romaną. Tik taip Franzas galėdavo atskleisti savo baimes ir tikėtis supratimo. Per šį epistolinio bendravimo laikotarpį F. Kafka parašė Felicei daugiau nei 500 laiškų. Jie buvo dukart susižadėję, bet nė vienos sužadėtuvės nesibaigė vedybomis.
Italų rašytojas ir mokslininkas Elias Canetti tokį šios poros susirašinėjimą pavadino „Kafkos kitu procesu“, nes rašytojas sužadėtuves regėjo pakibusias virš jo galvos kaip neišvengiamybę, kaip fatališką nuosprendį. Vis dėlto prie altoriaus F. Kafka su išrinktąja nenukeliavo, nes vidiniai rašytojo demonai atliko savo juodą darbą. Realiai susitikęs su Felice, jis nusivylė ir nepajėgė įsitraukti į bendravimą. Akivaizdu, kad poreikis sukurti šeimą nebuvo toks stiprus kaip jo vidinis nerimas ir atsidavimas literatūrai. Rašytojas savo dienoraštyje dūsavo: „Viskas, kas nėra literatūra, man kelia nuobodulį ir neapykantą.“
Laiške Felicei F. Kafka rašė: „Rašymas palaiko mano gyvybę, leidžia įsikibti į šią valtį, kurioje esi tu. Liūdna, tai, kad aš nepajėgiu ten įlipti. Bet suprask, miela Felice, jei prarasčiau kūrybą, turėčiau netekti visko, taip pat ir tavęs.“ 1917 m. rašytojui diagnozuota tuberkuliozė – tuo metu neišgydoma liga. Tai buvo dar viena šių nestabilių santykių nutrūkimo priežastis.
Silpnos sveikatos rašytojui dažnai tekdavo vykti į sanatorijas. Vienoje jų 1918 m. Franzas susipažino su Julie Wohryzek, Prahos batsiuvio ir sinagogos patarnautojo dukterimi. Tėvas – aukščiausioji instancija – įvertino sūnaus pasirinkimą ir paskelbė savo sprendimą. Kafkos vyresniojo nuomonė apie Felicę buvo gana palanki, tačiau mintis apie sūnaus santuoką su žemesnio luomo moterimi – nepriimtina. Taip žlugo dar vienas nedrąsus rašytojo bandymas įsipareigoti moteriai.
Kita rašytojo pasija – išversti į čekų kalbą jo novelę „Kūrikas“ apsiėmusi čekų rašytoja, vertėja ir žurnalistė Milena Jesenská-Pollak. Intelektuali ir temperamentinga moteris traukė F. Kafką lyg magnetas, nors buvo ištekėjusi, o jos tėvas – aršus antisemitas. Milena nepasidavė rašytojo žodžių vilionėms. Per visą susirašinėjimo laikotarpį jiedu buvo susitikę vos porą kartų. Šis epistolinis „romanas“ truko vienus metus.
Laiške Milenai F. Kafka rašė: „Esi teisi priekaištaudama dėl mano elgesio Vienoje – dėl to, kad jis kilo iš baimės; bet baimė iš tiesų yra keista, aš nežinau jos vidinių dėsnių, visa, ką žinau, tai, kad jos ranka gniaužia mano gerklę, ir tai yra tikrai siaubingiausias dalykas, kurį patyriau ir kada nors patirsiu.“
1923 metų vasarą Baltijos pajūrio kurorte Gralyje-Miurice (Graal-Müritz) stiprindamas sveikatą F. Kafka sutiko žydų labdaros organizacijoms dirbančią Dorą Diamant. Rašytojui tada buvo keturiasdešimt metų, merginai – dvidešimt penkeri. Dora prieš kelerius metus buvo pabėgusi iš Lenkijos – kad išvengtų savo tėvo išpažįstamo chasidiško tikėjimo ir numatytų vedybų. Atvykusi į Berlyną, ji įsidarbino žydų bendruomenėje mokytoja ir našlaičių prieglaudoje – siuvėja. Merginos chasidiškas auklėjimas rašytojui buvo prie širdies. Nuo pat pirmos pažinties dienos Franzas ir Dora leido laiką kartu, paskui išvyko gyventi į Berlyną. Jiedu svajojo emigruoti į Palestiną, bet įgyvendinti šios svajonės F. Kafkai taip ir nepavyko.
Gulėdamas ligos patale rašytojas dar redagavo novelę „Bado meistras“. Šis kūrinys apie badavimo menui atsidavusį artistą gimė iš skaudžios F. Kafkos patirties – dėl ligos keliamų skausmų jis nebegalėjo valgyti. Galiausiai nusilpęs nuo ilgalaikio badavimo rašytojas mirė šalia Vienos esančioje sanatorijoje – ant mylimos moters rankų. Iki paskutinių gyvenimo dienų Dora vadino save F. Kafkos žmona, nors jiedu kartu praleido tik vienus metus. Dora pasiliko mylimojo jai rašytus laiškus, nors M. Brodas prašė atiduoti jam. Pasiliko ir F. Kafkos dienoraščius, bet per gestapo reidą buvo pavogti. Kai kuriuos rašytojo užrašus Dora sudegino, kai jis dar buvo gyvas, – paties prašymu.
Vaizduotės pasaulis
Terminas „kafkiškas“ jau galėtų būti įtrauktas į žodynus kaip nusakantis tamsų ir paslaptingą, logikos dėsniams nepaklūstantį dalyką ar situaciją. F. Kafkos gyvenime nebuvo daug reikšmingų išorinių įvykių, svarbiausias veiksmas vyko jo vaizduotėje, o ši šėldavo naktimis, kai visi „normalūs“ piliečiai miegodavo. Fantazijos deformuotame pasaulyje neegzistuoja įprasta logika, veikėjai, veiksmai atrodo iracionalūs, realybė staiga pereina į išmonę. F. Kafkos kūrinių erdvė – tamsi, slogi, neperregima, kupina keistų pavidalų. Personažai dažnai įstrigę painiose, net absurdiškose situacijose, ieško teisingumo arba bando išvengti be jokios aiškios priežasties paskirtos bausmės. Pavyzdžiui, romane „Procesas“ herojus Jozefas K. vieną dieną netikėtai areštuojamas ir neturi jokios galimybės išvengti laukiančios bausmės.
Savo nuotaika „kafkiška“ realybė primena viduramžių flamandų dailininko Hieronymus‘o Boscho paveikslus. Juose knibždėte knibžda keistų pavidalų, o šalia žmonių koegzistuoja neįprasti gyvūnai ar hibridinės būtybės. Tai tarsi laiką aplenkęs viduramžiškas siurrealizmas. F. Kafką galima vadinti literatūrine H. Boscho reinkarnacija. Kaip ir „siurrealistiniuose“ H. Boscho paveiksluose, F. Kafkos kūriniuose žmonės transformuojasi į gyvūnus, gausu makabriškų egzekucijų scenų, tariamo teisingumo vykdymo apraiškų. Pavyzdžiui, novelės „Metamorfozė“ veikėjas komivojažierius Gregoras Zamza vieną rytą netikėtai supranta, kad pavirto milžinišku vabalu, o novelėje „Pataisos darbų kolonijoje“ pareigūnas pats išbando egzekucijoms skirtą šiurpų prietaisą.
Režisierius Davidas Lynchas, amerikiečių kino grotesko meistras, vienoje serialo „Tvin Pyksas“ („Twin Peaks“) serijoje lyg tarp kitko „įterpė“ F. Kafkos – savo literatūrinio guru – portretą. Šis puikavosi ant FTB agentų kabineto sienos. Beje, D. Lynchas ketino ekranizuoti F. Kafkos novelę „Metamorfozė“, net buvo parašęs filmo scenarijų jos motyvais, tačiau persigalvojo – nedrįso sugadinti unikalaus kūrinio. JAV režisierius sakė: „Kafkos (kūrinio) grožį atskleidžia jo žodžiai.“
Kai kurie režisieriai neatsispyrė pagundai ekranizuoti F. Kafkos kūrinius, daugiausia bandymų sulaukė jo romanas „Procesas“, tačiau rezultatus galima vertinti įvairiai. Vienas tokių bandymų – 1993 m. britų režisieriaus sukurtas Davido Joneso filmas „Procesas“, kuriame vaidina kino grandas Anthony Hopkinsas.
F. Kafka sulaukė šlovės tik po mirties, jis netgi laikomas savotišku pranašu – juk savo niūriose parabolėse numatė Europos XX amžiuje laukiančius įvykius – holokaustą, karus, kitas smurto apraiškas. Žinoma, tai – tik viena iš galimų interpretacijų, juk kiekvienas skaitytojas gali savo rastu raktu atrakinti šio neeilinio rašytojo knygose paslėptas prasmes. Svarbiausia – F. Kafkos kūryba kelia daug klausimų, stebina, šiurpina, intriguoja. Jis pats sakė: „Knyga turi būti kirvis, kuris iškapotų mumyse užšalusią jūrą.“
