Mat širdis atvira menams, o protas skaičiuoja, strateguoja, kuria sąmatas, rezga struktūras. Dabar, kai festivalis „Loftas Fest“ – jau ant nosies, Živilė sukasi kelionių, kitų festivalių bei savų renginių sukūryje, net ir tokiais etapais moka neatsisakyti sielą prikeliančių malonumų.
Buvusioje radijo aparatūros gamykloje „Elfa“ – čia ilgam išsinuomotose patalpose Živilė ir Viktoras Diawaros įkūrė menų fabriką „Loftas“ – iš kiemo pusės atvertos didžiulės salės durys. Ausį rėžia elektrinio pjūklo, gręžiamų ir kalamų lentų garsai, kibirkštis svaido geležies strypą virinantis aparatas. Jaunuoliai mėto kamuolį į krepšį, žaidžia stalo tenisą, laisto urbanistiniame kieme auginamas gėles, kiti tikrina aparatūros garsą, barmenas sukasi prie baro... Vakare čia vyks koncertas. Živilė vedasi į antrą aukštą, ieško ramesnės vietos pasišnekėti. Atsiveria didžiulė šviesi 1000 kv. m. industrinio stiliaus erdvė. Kai nevyksta renginiai, ji tarnauja kaip milžiniškas biuras. Čia irgi šurmuliuoja žmonės, šmurkštelim už paprasta juoda užuolaida atitraukto kampo ir atsiduriam scenos užkulisiuose. Erdvės čia įspūdingos. Unikalus andergraundas. Puiki vieta multimeniniams projektams plėtoti.
Živile, ar kasdien sukatės tokiame chaose, straksite geležiniais laiptais aukštyn žemyn, pakilusi nuo kompiuterio bėgate prie scenos darbininkų, interesantų, norinčių išsinuomoti patalpas... vestuvėms, prisėdate šnektelėti „Lofto“ kieme įkurtoje „LRT Opus terasoje“?
Gyvenimas pas mus kunkuliuoja – vienas projektas pasibaigia, kitas prasideda. Sukuosi ne viena, turime puikią komandą. Matote, kiek čia jaunimo? Mano draugių vaikai, jų draugai, aštuoniolikmečiai, dvidešimtmečiai savanoriauja „Lofte“. Daugelis jų ateina nedrąsūs, ir žavu matyti, kaip pas mus išmoksta pasitikėti savimi, susiranda bendraminčių, atsiskleidžia, savo laisvą laiką bei atostogas derina su prasminga veikla. Kai kurie žengia ir toliau: realizuoja savo idėjas. Mūsų komandoje yra buvusių savanorių.
Niekada nemaniau, kad apleista gamykla gali traukti melomanus, performansų, teatro, kino, dailės, net operos mėgėjus. Ar mintis išvalyti tepaluotas sienas, grindis ir kurti čia pramogų verslą kilo Jums?
Su Viktoru seniai seniai, kai dar tik draugavome, bet jau žinojome, kad būsime kartu, netoliese įsigijome namus – 170 kv. m. loftą. Turime daug draugų, bičiulių, jie mėgsta pas mus užsukti. Kartą surengėme triukšmingą vakarėlį, – kaimynai iškvietė policiją. Artėjo Naujieji metai, Viktoras organizavo draugus švęsti kartu, bet aš pasipriešinau: nenorėjau nemalonumų su teisėsauga.
Tada jis susirado gamyklos patalpų savininką, apžiūrėjo apleistus cechus ir nusprendė, kad čia galėtų vykti Naujųjų sutikimo šventė. Buvo žiema, šalta, apkamšytas dar visai mažiukas sūnus Kipras gulėjo vežimėlyje, o mudu su Viktoru ir draugais kuopėme šiukšles, dažėme sienas, valėme tepaluotas grindis, statėme lauko tualetus. Į vakarėlį susirinko tūkstantis žmonių. Supratome, kad „skylė“, taip kai kurie pavadino šias patalpas, gali tapti įdomia vieta meno projektams plėtoti. Ji turėjo gerą aurą, o mes – fantazijos. Viktoras nusprendė daryti muzikos renginius. Aš mėgstu ir kitas meno šakas. Šovė idėja kurti multifunkcinį menų fabriką.
Aš, žinoma, iškart puoliau skaičiuoti. Supratau, kad rizikuojame, tačiau iššūkiai man – ne naujiena.
Ar tiesa, kad tėtis, griežtas mokslininkas matematikas, išmetė Jus iš savo įmonės, kur buvo įdarbinęs?
O, taip! Studijuodama Vilniaus universitete – verslo vadybos magistrantūroje – pradėjau dirbti jo IT sprendimų įmonėje. Iškart gavau užduotį sukurti internetinį puslapį. Kai tėčiui pasakiau, kad nieko nesuprantu, jis tėkštelėjo programavimo knygą ant stalo ir pasakė: „Mokykis!“ Tinklapį sukūriau, bet, jei atvirai, tuo metu aš maliau š..., tad netrukus jis išprašė mane lauk. Vėliau supratau, kad tėčio intencija buvo gera: „Eik, vaikeli, pažiūrėk, kaip iš tikro dirbama.“ Gavau puikią pamoką, už tai esu jam labai dėkinga.
Pati troškote įgyti verslo vadybos diplomą ar tėvai nukreipė šia linkme?
Iš tikrųjų norėjau studijuoti menus. Būdama mokinė, lankiau privačią dizaino mokyklą, ruošiausi stoti į Vilniaus dailės akademiją. Mokiausi labai gerais pažymiais, sekėsi ir humanitariniai, ir tikslieji mokslai, galėjau rinktis bet kurią profesiją. Mama ir dešimčia metų už mane vyresnė sesuo – inžinierės, tėtis – matematikos mokslų daktaras profesorius. Mūsų giminėje yra nemažai menininkų ir dvasininkų. Seneliai iš mamos pusės ūkininkavo, tėčio mama dirbo mokytoja, senelis – girininku. Būdamas trejų metų, mano tėvelis pirmą kartą išėjo iš miško ir pamatė kitokį pasaulį. Stirniukai, kiškiukai, ežiukai, medžiai, ir staiga – miestas! Šio įspūdžio jis nepamiršo iki šiol.
Kai rinkausi profesinį kelią, tėvai darė lengvą spaudimą – manė, kad iš meno nepragyvensiu, bet lėmė emociniai mano pačios išgyvenimai. Dizaino mokykloje turėjo vykti darbų peržiūra. Man atrodė, kad labai gerai piešiu, tapau, tačiau nemėgau akvarelės. Vakare lieju akvarelę, nesiseka, susinervinusi paleidžiu ant piešinio srovę vandens iš čiaupo. Ryte su kitais piešiniais pasiimu ir tą vatmano lapą. Ir ką gi – už tapybos darbus gaunu aštuonetą, o už akvarelę – dešimtuką. Tada man šauna mintis: ten, kur vertinu save gerai, esu vidutinybė, o kur chaltūrinu, – pripažįstama! Dabar kitaip vertinu meną, bet tada smogė stipri emocija. Supratau, kad nenoriu chaltūrinti, ir nunešiau pareiškimą į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.
Ką darėte po tėčio spyrio iš darbo?
Man ilgai nesisekė rasti darbo. Žinoma, ieškojau reklamos agentūros, ko nors „kieto“, bet niekas manęs nepriėmė, nes neturėjau patirties. Pagaliau įsidarbinau sekretore ir netrukus supratau, kad ši veikla – ne man. Jaučiau, kaip degraduoju, nerealizuoju savęs. Būdavo, padarau, ką reikia, per dvi valandas, o likusį laiką nuobodžiauju. Papietavusi vis dažniau užsukdavau į knygyną, valandą skaitydavau. Tokia buvo mano atgaiva. Po pusės metų gavau pasiūlymą dirbti internetinių projektų agentūroje „Gaumina“. Laimėjau konkursą. Studijų metais mane domino besivystantis internetas ir elektroninė komercija, apie tai rašiau magistro darbą. Tuo metu, kai įsidarbinau, draugavau su Viktoru, jis išvyko metams koncertuoti į Airiją. Likusi viena, stačia galva nėriau į karjerą. Ariau nuo ankstaus ryto iki vėlumos, savaitgaliais, švenčių dienomis. Tapau projektų vadove, po dviejų mėnesių – dizaino skyriaus vadove. Eidavau į Dailės akademiją žiūrėti studentų darbų, rinktis talentų. Siekiau dizaino skyrių padaryti geriausiai dirbantį. Sekėsi. Nuostabus laikas...
Staiga į Lietuvą ateina MTV. Ir mano galvoje užsidega raudona lemputė, – kas gali būti nuostabesnio už MTV Lietuvoje!? Ir kaip šis biuras – be manęs?! Didelis noras sukuria aplinkybes, tik reikia neprarasti šanso. MTV Baltijos šalių biuras įsikūrė Vilniuje. Vieną dieną su draugėmis pietaujame „Forum Palace“, žiūrim, prie kito staliuko sėdi MTV vadovai. Draugė traukia per dantį: „Tai va, eik ir šnekėkis, jei taip nori ten dirbti.“ – „Na, ir gerai, ir einu.“ Atsistoju, nupėdinu, prisistatau, kas esu, paduodu vizitinę kortelę, pasakau, kad labai noriu prisijungti prie jų komandos. Tą pačią dieną – skambutis. Marius Veselis kviečia pasikalbėti. Kitą dieną gaunu pasiūlymą dirbti MTV Baltijos šalių rinkodaros vadove. Jaučiausi labai laiminga, tačiau nesuvokiau, koks rimtas šis iššūkis.
Kitą dieną – užduotis: „Po savaitės reikia marketingo plano ir biudžeto metams. Trims šalims.“ Iki televizijos atidarymo buvo likę du mėnesiai, reikėjo suplanuoti visus renginius, paskirstyti biudžetą, atlikti daugybę kitų darbų. Mėnesį nemiegojau ir beveik kasdien verkiau. Jei ko imuosi, stveriu ragais ir kabinuosi dantimis, nagais, bet padarau. Tariausi su Viktoru, su komunikacijos specialistais. Vadovaujuosi taisykle: „Kai ko nors nežinai, tarkis su geriausiai išmanančiaisiais.“
Kreipiausi į šviesaus atminimo Vytautą Eimulį, jis buvo ką tik palikęs „Radiocentro“ rinkodaros vadovo pareigas, man labai padėjo. Iššūkį įveikiau. Kilau karjeros laiptais, man sekėsi. Važinėjau į Londoną, į kursus, buvo numatyta pirkti „Discovery“ franšizę. Išėjau puikią mokyklą. Tuo metu jutome mažos šalies kompleksą. Kai su kūrybos vadovu Tomu Ramanausku vykome pristatyti Baltijos šalių rinkodaros, projektų ir idėjų, mums atrodė, kad esame mažiukai, tačiau kai palyginome savo projektus su kitų šalių, supratome, kad viską darome puikiai, mokame iš š. išspausti vaško. Ir mažumo kompleksas dingo.
Įgijote patirties, bet kodėl MTV dirbote taip trumpai? Ar todėl, kad ši įmonė bankrutavo?
Išėjau įmonės kilimo viršūnėje. Buvau vertinama, bet tada „Gauminos“ akcininkai pradėjo mane vilioti grįžti, pasiūlė direktorės pareigas ir gerą algą. Iš pradžių atsisakiau, nes man buvo įdomu dirbti MTV, ten nardžiau it žuvis vandenyje. O čia – vėl naujas iššūkis. Iššūkius mėgstu, tačiau direktorės pareigos?.. Turiu „baby face“ (liet. kūdikiško veido) genus, tad rengdavausi klasikinius kostiumėlius, avėdavau aukštakulnius, kad tik atrodyčiau vyresnė. Kas rimtai priims vaikiškos išvaizdos vadovę? Dabar jau atrodau solidžiau, o tada ir buvau jauna, ir atrodžiau kaip vaikelis.
„Gauminos“ akcininkai neatlyžo, po kelių vakarienių su jais sėdau rašyti plėtros vizijos. Fantazuodama užsidegiau. Viliojo naujas iššūkis, naujas etapas. Šimtas žmonių, didžiulė įmonė. Buvo atidarytas biuras Airijoje, dirbau su šios šalies ir Anglijos biurais. Išmokau valdyti finansus. Tuo metu Viktoras išvažiavo į Malį, o aš po savaitės sužinojau, kad pastojau. Džiaugsmas maišėsi su stresu, mat šalį ištiko krizė, buvau atsakinga už įmonės išgyvenimą, reikėjo ją restruktūrizuoti. Suvokiau: negaliu jaudintis, kad nepakenkčiau vaikeliui. Apie nėštumą pasakiau tik Viktorui, kitiems negalėjau prasitarti – gandai greitai sklando, geltoni puslapiai pasigautų naujieną, o mes dar buvome nevedę. Rytais pradėjau medituoti. Laivą pavyko suvaldyti.
Atsimenu, Jūs taip pat trenkėtės į Malį.
Tai buvo gerokai anksčiau. Tada dirbau MTV, troškau avantiūrų, keliavau po Afriką, susipažinau su Viktoro tėveliais – rašytoju Gaoussou ir literatūrologe Viktorija Diawaromis. Apie šeimą dar negalvojome, nors ir buvo aišku, kad būsime kartu. Man rūpėjo karjera, Viktorui – muzika, abu turėjome daug veiklos. Nors supa milijonas draugų, mudu esame vienišiai.
Daug mergaičių blizgino akis į Viktorą Diawarą – grupės „Skamp“ muzikantą. Kaip artimiau susipažinote?
Muzikantai buvo mano terpė, draugavau su vienu iš jų, kartais laiką leisdavome bendrose kompanijose. Mes abu vienas kitam patikome, bet Viktoras savo bičiuliams sakydavo, kad visai nekreipiu į jį dėmesio. Artimiau susipažinome atsitiktinai – gatvėje prieš 16-a metų. Ėjau iš draugės gimtadienio, jis taip pat ėjo vienas, mudu susidūrėme.
Šnektelėjome. Visas išraudęs, jis paprašė mano telefono numerio, aš, visa išraudusi, daviau. Draugės smalsavo: „Paskambins ar ne?“ Paskambino. Pradėjome susitikinėti. Mūsų draugystė ir jausmai augo pamažu, iš lėto. Ilgai ėjome iki pirmo bučinio. Išsimėgauta kiekviena akimirka. Tas lėtas mūsų ėjimas vienas į kitą buvo labai gražus, jausmingas. Po truputėlį vienas kitą prisijaukinome, atsivėrėme vienas kitam.
Esate tolerancijos ambasadoriai, bet vis tiek turiu paklausti, ar, siedama gyvenimą su Viktoru, negirdėjote svarstymų dėl jo egzotiškos kilmės?
Man labai gražu, kad Viktoras yra egzotiškas. Ir mokslininkai teigia, kad maišyti vaikai yra stipresni, protingesni. Genai įdomiai žaidžia: mūsų aštuonmetis sūnus Kipras yra šviesių garbanotų plaukų, rudaakis. Šešerių dukrytė Izabelė turi daugiau panašumų su tėčiu. Vaikų charakteriai skirtingi. Tai labai žavu. Kipras eis į trečią klasę. Jis – švelnus ir labai empatiškas berniukas. Dukrytė – rimta, tvirto charakterio. Niekuomet jokių komentarų negirdėjome. Priešingai, sutikome nuostabių mokytojų, vaikų ir tėvų.
Kaip žentą priėmė Jūsų tėvai?
Viktoras tėvams patiko dar tada, kai mudu net nedraugavome. Jiems patiko grupė „Skamp“, klausydavosi Viktoro interviu, sakydavo, kad jis protingai šneka, yra gražiai išauklėtas, išsilavinęs. Jie puikiai sutaria. Viktoras – gilus žmogus, turi ką pasakyti. Jis pakeitė mano mąstymą. Sužavėjo, kad dirba, ką nori, ką mėgsta, ir yra paniręs į tai visas. Pamačiau savo priešingybę. Aš dirbu biure nuo... iki, atidirbu, o tada puolu neva gyventi. Viktoro pavyzdys inspiravo mane gyventi ir dirbti kartu, mėgautis tuo, ką darau.
Šast, lyg pirštais spragtelėjus, atsisakėte aukštų pareigų, geros algos?
Tai įvyko prieš aštuonerius metus. Išėjau motinystės atostogų. Tuomet atsirado „Loftas“ – terpė kūrybiškumui reikštis. Auginau Kiprą, nešiodavausi jį visur. Kūriau strategiją, dizainą, logotipus, ieškojau partnerių, susitikinėjau su jais. Pajutau, kad tai skirta man. Iki tol dirbau kitiems, užimdama vis aukštesnes pareigas, priimdavau, regis, nerealius iššūkius ir juos įveikdavau. Nėrėm stačia galva nežinodami, kas iš to išeis.
Iškart sugalvojote rengti festivalį „Loftas Fest“?
Festivalis pats prašėsi organizuojamas. Po poros metų darbo norėjosi apibendrinti veiklą. Mūsų festivalis parodo skirtingas meno sritis, kurias aprėpia „Loftas“. Esame linkę eksperimentuoti.
Ar užsienio šalių muzikos grupės noriai priėmė kvietimą atvykti į Vilnių? Gal prireikė asmeninių pažinčių?
Situacija dabar jau kitokia, o iš pradžių buvo sunku, išgirsdavome klausimų, kur yra tas Vilnius, ar tai – Rytų Europa? Viktoras daug nuveikė, kad pas mus grotų tokie alternatyvios muzikos atlikėjai kaip Jamie Woonas, Nicolas Jaaras, „Moderat“, „The xx“, Roisin Murphy, „Editors“, Chinawoman. Dabar jau turime pagrindą po kojomis. Dažnai važiuojame pas kitus muzikos industrijos profesionalus, į muges. Europa darosi artima, atlikėjai vieni kitus pažįsta. Viktoras pasistengė, kad užsienio šalių muzikantams būtų sudaromos geros sąlygos, kad jie išsivežtų kuo įdomesnės patirties, įspūdžių, visuomet parodom miestą, kitaip paglobojam.
Darbas kitiems ponams ir darbas sau. Yra skirtumų?
Kur bedirbčiau – stengiuosi kaip sau. Svarbiausia, kad galėčiau realizuoti savo idėjas. Be abejo, sėdėti ant savo užpakalio yra kur kas sudėtingiau. Visko čia yra buvę. Ir atrodė, kad jau viskas baigta, ir vėl kėlėmės, ir vėl kritome. Važinėju po Europą, susipažįstu su finansiniais kūrybinių erdvių ar veiklos modeliais. Įgauti mokų ar net pelningą finansinį pavidalą šioje srityje – labai didelis iššūkis. Dabar bet koks kitas verslas, palyginti su šiuo, man atrodo paprastas. Visas krizes čia privalai įveikti kūrybiškumu. Turi konstruoti struktūrą, kai nėra jokio aiškaus, stabilaus pajamų šaltinio. Viskas rizikinga, reikia susidėlioti modelį, kaip kas turi vykti, bet esu grūdinta, be to, man įdomu. Ačiū Dievui, turiu žinių ir patirties.
Kiekvienas renginys baigiasi sąmata, bet juk ne viską galima apskaičiuoti, ne viską lemia pinigai.
Jei dirbčiau tik dėl pinigų, dirbčiau tikrai ne čia. Man patinka turiningas gyvenimas. Bet pinigai – kaip benzinas mašinai. Matau viziją, kaip padaryti, kad šis verslas nereikalautų tiek daug pastangų. Po vieno festivalio įkritome į šimto tūkstančių eurų nuostolių duobę, reikėjo spręsti, ką daryti toliau. Tuo metu atrodė tragedijų tragedija. Net maistui pinigų neturėjome. Verkiau iš nevilties. Kaip išlipti iš dugno? Užmojai buvo dideli. Gal reikėjo susipaprastinti? Po šios krizės, kai atrodė – viskas prarasta, mus visi labai palaikė, ragino nenuleisti rankų. Suvokiau, kad ši veikla prasminga. Norėjau, kad verslas būtų moralus. Etiškas. „Loftas“ man yra didžiausias gyvenimo universitetas. Ir pats brangiausias. Ką reiškia tokia skola? Kad viską reikia uždaryti? Galiu bankrutuoti arba atidirbti. Nusprendėme pasilikti. Kitaip kaip pažvelgtume žmonėms į akis? Padarėme klaidų, iš jų mokomės. Kad nereikia persistengti, taip pat supratome. Pamokos, kai viskas laikosi ant tavo sėdynės, yra skaudžiausios, bet jas geriausiai įsikali į galvą.
Ar jaunimas lengvai priprato prie industrinių erdvių?
Iš pradžių jaunai auditorijai, kuri čia rinkosi, viskas buvo nauja, įdomu. Pasaulyje tokios patalpos madingos. Bet lietuviai turi „pavyzdinės sodybos“ kompleksą, vyresniems žmonėms tai atrodė „skylė“ – net sienos netinkuotos, grindys betoninės! Dabar žmonės keliauja, mato, kad industrinis grožis gali būti savitas, įdomus. Norėjosi palikti kuo daugiau autentikos. Išorinis blizgesys neretai užgožia turinį.
„Loftas“ – nuolatinės kūrybinės dirbtuvės. Čia visuomet vyksta kai kas nauja. Mūsų vaikai visus pažįsta, su visais bendrauja, noriai dalyvauja kūrybos procese. Kartais padejuoja: „Oi, ir vėl koncertas“, bet grįžę namo patys kuria spektaklius, koncertuoja, pardavinėja bilietus, paišo paveikslus, eksponuoja. Galerijos direktorė Izabelė juos pardavinėja už vieną eurą, bet, vos pamačiusi, kad kuriuo paveikslu labiau domimės, iškart pakelia kainą iki dešimties. Tada deramės. Jie nuo mažų dienų „užsidirba“ iš meno, taupo pinigus ir patys nusiperka, ką nori.
Ką akcentuosite rugsėjo 7 ir 8 dienomis vyksiančiame „Loftas Fest“?
Bus šešios muzikos ir šiuolaikinio meno scenos, daugiau nei 50 grupių ir atlikėjų iš viso pasaulio, 10 šiuolaikinio meno performansų, jau žinomos jaunos kylančios lietuvių atlikėjų grupės, meno instaliacijų ekspozicija, atvira lauko galerija. Miestas mieste. Daugumą festivalio zonų bus galima aplankyti už simbolinį kultūrinį mokestį.
Ar nerizikinga abiem šeimoje užsiimti tuo pačiu verslu?
Esame susigalvoję atsarginių planų. Jei bus visai blogai, pasiimsime gitarą ir važiuosime, kur akys mato. Nepražūsime. „Loftą“ atidarėme krizės laikotarpiu. Daugelis mus laikė kvailiais. Išklausėme ir darėme savaip. Dirbant dviese iššūkių yra, tenka išmokti ne vieną pamokėlę, atskirti vaidmenis, nes jie susipainioja. Nesupranti, kas esi namie, kas čia – direktorius, kas – pavaduotojas, ar tu čia – žmona, ar vadybininkė, ar partnerė. Reikia išmokti išsipainioti. Bet dirbti kartu man patinka, gera. Darbas yra mūsų gyvenimo būdas.
O kaip dėl suvelto kūrybinio chaoso?
Oi, suvelta tai tikrai! Kartais atsikėlusi pagalvoju, kokiame chaose aš gyvenu, bet jo neišvengia daugelis žmonių, juk toks spartus darbų tempas...
Sakėte, kad mėgstate kurti struktūras, o štai Viktoras yra laisvos sielos vyras, jo neįsprausi į rėmą.
Esame skirtingi, ir gerai – vienas kitą papildome. Man norisi aiškumo, ilgalaikio plano, jaučiu kaifą kurdama strategiją, skaičiuoju, tikrinu. O Viktoras yra intuityvus, spontaniškas, jam šauna idėja, ir viskas išsisprendžia.
Ar iš minėtos krizės išlipote?
Išlipome. Buvo ir kitų krizių. Kiekvieną dieną kas nors nutinka. Toks gyvenimas.
Dirbate, dirbate, o ką sau leidžiate?
Man nereikia aukso, pilių, prabangių automobilių. Man svarbūs santykiai, ryšiai, gera emocinė savijauta. Mėgstu jaustis patogiai, patinka graži darni aplinka, malonu gyventi šalia „Lofto“, atbėgti čia bet kada. Viktoras vaikams įrengė žaidimų aikštelę, sukalė namuką, jį kelsime į medį. Uždaras kiemas, tarsi kaimelis mieste. Ant stogo su kaimynais turime didžiulę terasą, joje yra vaikų žaidimo aikštelė, sūpynės, smėlio dėžių. Daug erdvės, vaikai dviračiais po namus važinėja. Mūsų namuose svečiuojasi daug įdomių žmonių, darbas įdomus, keliaujame. Ko dar galėčiau norėti?
Ar iš Afrikos grįžusi Viktoro mama gyvena kartu su Jumis? Kas padeda prižiūrėti vaikus, kai šaukia darbinės kelionės?
Kurį laiką anyta gyveno kartu, dabar ji turi savo namus. Visiems norisi asmeninės erdvės. Vilniuje gyvena mano tėvai, sesuo, dukterėčia, yra draugų, – turime kam vaikus palikti.
Kokių moteriškų malonumų neatsisakote?
Turiu gerą stiliaus pojūtį, bet nesu drabužių vergė, tik atsinaujinu garderobą, nusiperku vieną kitą lietuvių dizainerių drabužį. Dažnai apsiperku užsienyje. Nejaučiu diskomforto dėl aprangos. Drabužiai turi būti tvarkingi ir patogūs. Šiame darbe kaifuoju dėl to, kad galiu rengtis kaip noriu. Gatvės stilius man labiausiai prie širdies, – pilkų drabužių fone pradeda šnekėti asmenybė.
Nerealiai mėgstu SPA procedūras, masažas mane hipnotizuoja, bet nesu labai gera klientė – nespėju. Daug ką galima pasidaryti ir namie, tai – fantazijos reikalas. Gera pagulėti vonioje. Užsidarau, žvakės, putos, muzika... Šeima žino, kad lįsti negalima. Kartą užėjo Kipras, sako: „O, tu žvakelių prisidegusi, gerai čia įsitaisiusi.“ Man patinka pabūti vienai, paskaityti.
Kitų laisvalaikis yra Jūsų darbas, o koks yra Jūsų laisvalaikis?
Dažnai mus kviečia į svečius, keliaujame – ir vieni, ir su vaikais. Šiemet keturiese viešėjome Izraelyje. Šią vasarą visa šeima važiuojame su kemperiais į „Opener“ festivalį, kuris vyks Gdynėje. Kai Viktoras groja, visi traukiame į pajūrį. Galiu pailsėti ir savaitgaliais. Vykstame į Druskininkus ar Nidą, pakeičiame aplinką ir grįžtame atsigavę. Kartą per metus traukiu pabūti su draugėmis.
Pinigai – malonumų sąlyga?
Lemia fantazija. Pinigai suteikia laisvę kurti. Jei galvosi tik apie pinigus, jų niekada nebus per daug. Kur riba? Kokios aukso pilys turi būti pastatytos, kokia auksinė žuvelė turi tarnauti, kad pinigų netrūktų? Nuostabiau, kai iš nieko susikuri romantiką. Plikos sienos, taburetė, geros taurės, muzika, šampanas, žvakė... Man patinka paprastumas. Liūdna, kai žmonės skęsta prabangoje, bet neturi fantazijos.
Mano tėvai gyveno kukliai, niekada nebuvo „prie lovio“. Seneliai patyrė sovietmečio režimą, iš jų buvo atimti namai, bėgo, slapstėsi. Žaviuosi tėvų ūkiškumu. Mama iš kirvio moka padaryti viską. Tėvai turi sodą, gyvena ekologiškai, viskas pas juos žydi, klesti. Augina salotas, žoleles, daržoves. Žaviuosi, kad galima gyventi kukliai, bet gražiai.
