Moterys raudojo ir rovėsi plaukus
„Tik neapsigaukite! Jų moterys išties labai tvirtos ir galingos! Net jei atrodo kuklios, silpnos ir skriaudžiamos. Jos daug ką pasiekia švelnumu, o rudos, medumi varvančios jų akys jus labai greitai užburs. Bet tik pabandykite iranietes pajudinti – visada pakovos už save! Jų esmė – klestėjimas“, – tuo dabar neabejoja 35 metų mokslų daktarė I.Koreivaitė.
Tiesa, tokią išvadą iranistė, lyginamosios kultūrologijos studijas baigusi etnologė, politologė bei Vidurio Rytų politikos ekspertė padarė po Irane praleisto ilgesnio laiko.
Ten ji lankėsi dešimtis kartų, iš viso praleido beveik ketverius metus. Pirmą kartą, ieškojusi iššūkių, į Persijos žemę nusileido dar 2005 metais, kai turistų ten galėjai ieškoti su žiburiu rankose. Tąkart, vos nusileidus lėktuvui Irano sostinėje Teherane, ji pajuto kitokį orą, kvapą. Šalis, kurioje neveikė mobilusis ryšys, o internetas buvo milžiniška retenybė, pasitiko chaosu.
Ieva pateko į kasmetinį gedulingą minėjimą ašūrą. Religinio gedėjimo metu, prasidedančio dešimtąją mėnulio mėnesio Muharamo dieną, šiitai (oficiali religija) prisimena 680 metais Kerbelos (dabartiniame Irake) mūšyje sunitų nužudytą trečiąjį šiitų imamą Huseiną su 72 bendražygiais bei nukankintą jo palydą.
„Ašūros simbolinė prasmė – amžina kova prieš neteisybę, tironiją, priespaudą. Huseinas – jų nacionalinis herojus, revoliucionierius. Iranas – revoliucinė valstybė, sostinės gatvės pavadintos revoliucionierių vardais, o Huseino gedi ir ašaras braukia net ateistai“, – beje, ašūra Ievai tapo unikaliu diplominiu darbu.
Gedint iraniečių gėrio simboliu tapusio Huseino niekas nedirba, visi vilki juodai, darbovietėse, mokyklose, darželiuose parengiamos gedėjimo programos, gatvėse ir visuomeniniuose pastatuose vyksta vaidinamos Huseino mirties misterijos (tazyeh), kur atvesdinami ir kupranugariai.
Miestų gatvės pilnos gedinčių, raudančių, retkarčiais net save iki kraujo žalojančių žmonių, vyksta procesijos, net ir skiauterėti, suplyšusiais džinsais vilkintys madingi jaunuoliai išsilygina plaukus ir persirengia, parkuose šachmatais žaidžiantys senukai braukia ašaras, nemokamai dalijamas maistas, vaikščioja žmonės, vaišindami pyragėliais, dieną ir naktį gaudžia būgnai.
Lietuvė pateko ir į huseinijas – šiam gedėjimui viešose vietose (būna ir namuose) įrengtus pastatus, kur susirenka gedinčios moterys.
„Visos vilkėjome juodais drabužiais, sėdėjome susigrūdusios ant žemės, jautėme viena kitos rankas, - neeiline patirtimi dalijosi Ieva. – Išjungia šviesą ir per mikrofoną gedulingu balsu skaito Huseino istoriją. Viduje – labai tvanku, visos moterys klykia, rauda, verkia, raunasi plaukus, apima kvaitulys. Ir tai trunka tris valandas. Po to būrį iš huseinijos išėjusių raudančių moterų pakeičia kitos.“
Gyvenimas nedideliame kambarėlyje dykumoje
2012 metais jaunos moters patirtis Irane buvo dar įspūdingesnė – didžiausioje Irano seminarijoje ji nusprendė studijuoti islamo teisę. Į pietvakarius nuo Teherano dykumoje pastatytame mieste, kurio apylinkėse įrengtas raketų poligonas, į antrąją pagal svarbą šiitų seminariją Kume, be specialių leidimų dabar patekti neįmanoma.
Kumas – dvasinis centras, kuriame mokosi būsimieji valstybės funkcionieriai, arba dvasininkai teisininkai: vyrai čia vilki ilgus juodus drabužius ir turbaną – simbolizuoja, kad asmuo priklauso Pranašo Mahometo giminei, o moterys – juodus gobtuvus iki pečių, susagstomą tuniką, kartais dar mūvėdavo kelnes arba čadrą.
„Gavau nedidelį kambarėlį, pro jo langą matėsi dykuma, iš mažo kiemelio vedė išėjimas į auditoriją, čia ateidavo dvasininkai mokytojai, ajatolos – musulmonų šiitų mokovai, turintys teisę laisvai aiškinti islamo doktriną ir šariato normas, – įspūdžiais islamo seminarijoje dalijosi intelektualias patirtys mėgstanti I.Koreivaitė. – Ateina mokytojas, mus nufotografuoja fotografas, po to šventikas skaito paskaitą. Taip tęsėsi daugybę mėnesių.“
Ieva ne tik klausydavosi paskaitų, bet diskutuodavo, o retkarčiais – net smarkiai ginčijosi su dėstytojais.
„Ajatolos ir dėstytojai – labai apsišvietę, išsilavinę, nesilaiko dogmų. Diskutuodavome apie teisę, politiką, religiją. Kartais ginčydavomės. Jie įsitikinę, kad pas mus absoliučiai viskas leidžiama, stebėjosi, kad gatvėje vis dėlto negalima gerti alkoholiniu gėrimų. Kartais aršūs mūsų ginčai baigdavosi rietenomis... – mena Ieva. – Galvodavau, kad kitą dieną su manimi niekas nebendraus ar net išmes iš mokslų. Tačiau dėstytojai ateidavo pakilia nuotaika ir džiaugdavosi, kad smarkiai praturtėjo iš vakarykščių diskusijų.“
Vienintelė pramoga
Seminarijoje I.Koreivaitė buvo vienintelė užsienietė. Ji valgydavo bendroje, tik vyrams skirtoje valgykloje. Vyrai susigrūsdavo prie kelių pietų stalų, o ji, vilkėdama čadra, sėdėdavo viena, nors greta galėjo tilpti dar apie 20 žmonių.
„Kodėl mokiausi vyrų, bet ne moterų seminarijoje? Matyt, kad moterų neišbalansuočiau savo vakarietišku mąstymu, - svarstė Ieva. – Vyrų žvilgsnių nejaučiau. Be to, jie – religingi, dauguma susituokę, būsimi valstybės tarnautojai.“
Mokydamasi laisvai kalbanti ir rašanti persų (farsi) kalba lietuvė skaitydavo Koraną, Islamo teisę, gramatiką, dvidešimt du ajatolos Chamenėjaus raštų tomus, sufijų poeziją, mokėsi logikos pagrindų, klausėsi šurmulio ir mėgavosi emocijomis.
„Kartą, sėdėdama savo kambarėlyje ir žvelgdama pro langelį į dykumą, pagalvojau apie Niujorką ir pradėjau krizenti, - nusijuokė I.Koreivaitė. – Mokydamasi ir gyvendama seminarijoje Kume, kur nuolat skambėdavo religinė muzika, vaikščiojau apsigaubusi juodais drabužiais, buvo sudėtinga įsivaizduoti, kad egzistuoja dar ir kitoks pasaulis“.
Vienintele Ievos pramoga buvo nueiti prie nuostabiai įrengto Fatimos mauzoliejaus, kurį puošė marmuras bei įspūdingi fontanai. Čia, norėdamos paliesti jos kapą, grūsdavosi daug moterų.
Dievo draugas
Mokslai jai nekainavo nė cento: Iranui svarbu, kad pasaulio bendruomenė juos suprastų teisingai, suvoktų jų religinę politiką. Kaip jai, vakarietei, pavykdavo praverti europiečiams ir amerikiečiams tiek daug uždarų durų?
Vienu faktoriumi ji įvardijo sėkmę: lietuvę ir dabar Irane vadina žaliuoju bilietu, nes jai pavyksta patekti ir ten, kur patenka ne kiekvienas iranietis.
„Tuomet Irane buvau tarsi egzotinis gyvūnas, – juokiasi Ieva. – Visi norėjo bendrauti, visiems rūpėjo, ką veikiu Irane, todėl turėjau labai platų pažinčių ratą, - neslėpė I.Koreivaitė. – Tiesa, dar viena svarbi priežastis – Irane svečias vadinamas Dievo draugu ir jų šalyje yra ypatingai gerbiamas.“
Todėl, pavyzdžiui, kai koncertuoja Irano žvaigždė Alizera Ghorbani, kuris vengia masinių susitikimų, jo apsauginis, išvydęs Ievą, pamoka ranka ir pakviečia į persirengimo kambarį.
Tiesa, norint patekti į islamo seminariją šventajame mieste, Ievai reikėjo žinoti, kur kreiptis, turėti savų „kanalų“. Juo tapo iraniečių šeima, su kuria ji susipažino dar pirmą kartą atvykusi į Teheraną.
Lyg A.Smetonos laikų inteligentija
Bibliotekoje Ieva sutiko iranietę Mahia – mokslų daktarę, inžinierę, tikinčią musulmonę, vėliau įkūrusią jogos centrą, praktikuojančią vipasaną ir apie dešimt metų važinėjančią į retritus Indijoje. Mahia atvykėlę pasikvietė į svečius. O namų duris pravėrus naujai iškeptos draugės mamai, Teherano universiteto persų literatūros profesorei, kažkas nutiko.
„Pažvelgėme į akis ir, kaip prisipažinome vėliau, pasijutome tarsi viena kitą jau būtume pažinojusios amžinybę. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, – atviravo Ieva, kuri vėliau tapo šios šeimos nare, ten gyveno ne vienerius metus, turėjo savo kambarį, daiktų spintą ir gali atvykti kada tik panorėjusi. – Mama nemoka angliškai, tuomet aš nemokėjau persiškai, tačiau ji vedžiojo mane už rankos po namus ir man viskas buvo aišku. Iškart atsirado gilus emocinis ryšys.“
Jos vyras, šeimos tėvas – inžinierius. Labai ramus, tylus žmogus, su kuriuo beveik nekalbėjo, tačiau vakarais vyras skaitydavo Rumi, Hafezo ir kitų nuo seno garsių sufijų, poetų eiles.
„Filmavau, kai vakarais žmona su vyru atsisėsdavo balkone, vienas kitam skaitydavo poeziją ir aiškindavosi gilią jų prasmę“, – Ievai taip pat ne vieną kartą versdavo eiliuotą poeziją ir perpasakodavo kaip filosofinę istoriją.
Persų požiūris į europietę buvo itin pagarbus: jie suprato, kad ši atvyko iš kito pasaulio, ir, kaip jie, turi savo griežtas, reglamentuojančias šeimos gyvenimą taisykles.
„Patekau į vidurinį ir aukštesnįjį iraniečių sluoksnį, kur žmonės išsilavinę, apsiskaitę, – juos Ieva lygino su A.Smetonos laikų inteligentija. – Per ilgą laiką, kurį praleidau jų namuose, niekada nemačiau vyro ir žmonos besiriejančių. Santykiai – mandagūs, pagarbūs.“
Dauguma Ievos sutiktų žmonių – manieringi, išdidūs. Netgi turgaus prekeivis niekada įkyriai nesiūlys prekių, kol tu pats kažko nepaprašysi. Labai teigiamai priima kritiką, nuosaikūs, šilti ir itin šeimyniški – komplimentų persų kultūrą atstovaujantiems aukštesniojo socialinio sluoksnio iraniečiams negailėjo lietuvė.
Hidžabą vilki ir feministės
Kai Ieva pirmą kartą atvyko į Iraną, šalis buvo „juoda“, dabar – atviresnė, žmonės rengiasi spalvingiau. Lankydama kalbos kursus Ieva vilkėjo hidžabą (plaukų ir kūno apdangalas), tačiau veido Irane slėpti nereikėjo.
Nikabas – veidą dengiantis šydas – arabiškų kraštų tradicija.
„Irane užtekdavo skarelės arba gobtuvo. Hidžabas labai patogus rytais, kai dulkėtame mieste norėjau apsipirkti parduotuvėje, – šypsojosi Ieva, prisimindama, kaip jį apsiaudavo ant pižamos. – Moralės policija ten panaikinta senokai, likę saugumiečiai ir savanoriai, perspėjantys dėl netinkamos aprangos. Tačiau pastabą gavau tik kartą dėl nusmukusios skarelės. O kalbant persiškai ir vilkint jų drabužiais, laisvai patekdavau ir į religinį centrą.“
Beje, hidžabas – pirmiausiai persiška, bet ne islamiška tradicija, kurią, pagal vieną iš versijų, perėmė kaip madą iš Bizantijos. Pasak Ievos, hidžabus vilkėjo dar senovės Asirijoje ir Mesopotamijoje, vėliau Persijoje, aukštesnio socialinio sluoksnio moterys ir tik VII amžiaus pabaigoje, kai šalį užkariavo arabai, – visos moterys. Vakarų Europoje, kaip ir Lietuvoje, sklando mitas, kad prieš revoliuciją moterims buvo gerai, jos nešiojo mini sijonus, tačiau vienintelis bandymas uždrausti hidžabą buvo 1936 metais, kai šachas pasirašė dekretą.
„Paskutinis Iraną valdęs šachas Muhamadas Reza buvo įsimylėjęs Prancūziją, buvo visiškas frankofonas, todėl bandė įdiegti prancūziškas madas ir prievarta nuimti hidžabą, - pasakojo Ieva. - Tačiau šalies dekultūrizacijai priešinosi pačios moterys. Ir ne tik religingos, bet ir ateistės, nes tokia apranga joms nuo seno buvo Irano identitetas. Ir dabar net didžiausios Irano feministės dažnai vilki hidžabą.“
Medu varvančios akys ir pripūstos lūpos
„Kosmosas! – taip skambiai moterų balius apibūdino vidurio rytų politikos ekspertė. – Kai mane pakvietė į vestuves, kur atskirai švenčia ir vyrai, ir moterys, pamaniau, kad apsirengsiu kukliai ir paprastai. Tačiau netrukus sulaukiau klausimų, ar nusipirkau suknelę, ar buvau pas kirpėją, ar užsisakiau makiažą? Dieve, kam, pamaniau, juolab, kad ten bus tik moterys.“
Vestuvėse Ieva patyrė šoką: visos vilkėjo prabangiausiomis suknelėmis, nuogais pilvais, nugaromis, pasigražinusios ryškiais makiažais – moterys atrodė tarsi nužengusios iš žurnalų viršelių. Prašmatnus pasipuošimas – sena tradicija, nes tokiuose baliuose sūnums išrinkdavo nuotakas, tad moterys norėdavo pademonstruoti save. Dabar tik retkarčiais atokiuose kaimuose tėvai vaikams renka nuotakas: dažniausiai po moterų balių sūnums rekomenduoja tinkamas arba suorganizuoja žvalgytuves.
Baliuose moterys viena kitą giria, drąsiai teiraujasi, kiek kainavo žiedai, auskarai, suknelė? Visos šoka viena prieš kitą, ratu, stengiasi viena dėl kitos. „Mašala Kade Bulant – tegul būna pašlovintas Dievas už tavo ūgį, plaukus... – rato viduryje šokančią moterį, pakėlusi rankas į dangų sušunka viena, antra, trečia. – Iranietės viena kitą nučiupinėja, žarsto komplimentus.“
Viena iš jos pareigų šeimoje buvo apsilankyti privačioje mokykloje, kur akcentuojama dailė ir menai, ten dėstė ir ją globojusi profesorė. Lietuvė pasakodavo ne tik apie save, disertaciją, bet ir skaldė mitus, jog Europoje visi vilki ir elgiasi, kaip MTV vaizdo klipų herojės.
„Mano pareiga buvo iraniečių galvoje reabilituoti vakarietes, nes pripūstos lūpos, o tai išvysi net ir pas keturiolikmetes teheranietes, iššaukiančios aprangos – akla vakariečių kopija, – pasakojo Ieva. – Irano-Irako karo kartos vaikai itin išlepę, nes tėvai, nenorėdami pyktis, juos saugodami ir globodami, leidžia daryti beveik viską.“
Sudėtinga, bet veikianti šeimos sistema
Ko, kaip moteris, be reglamentuotos aprangos, ji negalėjo daryti Irane? „Moterims dar negalima važinėti dviračiu, nes matosi kūno formos, nors tai, manau, truks neilgai. Beje, motociklu, už vyro nugaros, važiuoti gali. Dar vienas mums neįprastai skambantis draudimas, – dainuoti pirmu balsu, nes taip moteris gali suvilioti vyrą. Taip pat moterims negalima dirbti sunkių fizinių darbų – jos gali vairuoti sunkvežimį, bet turi saugoti savo kūną, nes jos – būsimos ar esamos mamos, – daugiau ypatingų draudimų iranistė neišskyrė. – Irano dvasininkija, suskilusi į reformatorius ir konservatorius, nuolat diskutuoja. Ten sakoma, kad viskas islamiška, kas neprieštarauja islamui.“
Islamo teisę studijuojanti Ieva pastebėjo, kad ji išties atrodo siaubingai, tačiau viską reikia vertinti kompleksiškai.
„Tada tai neatrodo šokiruojančiai, – įsitikinusi Ieva. – Mes pernelyg dideli individualistai, tuo pačiu susvetimėjame, o ten yra kitaip. Jie – bendruomeniški, vienas kitą palaiko, juntama milžiniška pagarba moterims, ypač, kai jos išteka ir tampa motinomis.“
Jei kažkur vyksta į kelionę – tik visi kartu, ir senutėlė močiutė, nors Vakaruose senoliai jau atstumiami, atiduodami į senelių namus. „Šeimos sistema ten sudėtinga, bet veikia puikiai, – pripažino Vidurio rytų ekspertė. – Jei moteris turi polėkį keliauti, o vyras to nemėgsta, kažkas iš vyro šeimos būtinai keliaus kartu su ja. Šeima Irane – gyvas, vienas kitą jungiantis organizmas.“
Tiesa, mažų vaikų Irane beveik neauklėja – siunčia į mokyklas. Kad tėvai nesugadintų santykių su vaikais, o šiems tai suvokus, ateina ir didelė pagarba.
„Beje, vaikai tuokiasi itin vėlai ir iki brandaus amžiaus gyvena pas tėvus, nes santuokos kainuoja daug, stengiamasi, kad susituoktų panašaus socialinio sluoksnio žmonės“, – pastebėjo Ieva.
Moterų portretai
„Moterys ten išties labai tvirtos ir galingos! Neapsigaukite, jei net atrodo kuklios, silpnos ir skriaudžiamos. Bet pabandykite iranietes pajudinti – visada pakovos už save! Jų esmė – šeimos klestėjimas“, – pasak Ievos, istorijos, kai jos apmėtomos akmenimis, itin retos, vyksta labai atokiuose kaimuose ir kaltininkai griežtai baudžiami.
Ji drąsiai ir saugiai keliavo po Iraną viena ir su dviem vyrukais, nevaržoma šoko dykumoje, kur pastatydavo garso kolonėlę ir vykdavo diskoteka naktį – moterys ten jaučiasi saugios.
Paprastai iranietės yra lipšnios, nori bendravimo, artumo, plepėti. Moterų pokalbiai ten ir Lietuvoje nesiskiria. Tiesa, iranietės visiškai nesidrovi materializmo: jos gali deklamuoti eiles, išmanyti muziką, bet čia pat nesidrovės klaust, kiek kainavo nauja suknelė ar auskarai?
Skyrybos? Iranietės galimybės išsiskirti ribotos: ji gali prašyti skyrybų, jei vyras smurtauja, yra narkomanas arba negali turėti vaikų. Ir visada gaus prieš vestuves suderėtą kompensaciją. Beje, antros, trečios ar ketvirtos vestuvės vyrams su dar viena žmona skirtos tam, kad moteris neliktų be nieko: jis privalo pasirūpinti savo moterimis, pastatyti namą ar nupirkti butą.
„Nėra retenybė, kai susituokia ketvirtą dešimtmetį peržengusios poros, kurios iki to laiko niekada nebuvo pasibučiavę, – pastebėjo I.Koreivaitė. – Net paklausti, ar gyvenime turėjo draugą, rausta iš drovumo.“
Tapus šeimos nare sužinojo taisykles
Pirmaisiais mėnesiais, gyvendama iraniečių šeimoje, Ieva buvo Dievo pasiuntinys – turėjo svečio statusą.
„Man buvo galima viskas – kada noriu išeinu, grįžtu, kaip noriu sėdžiu, – šyptelėjo lietuvė. – Bet kai nusprendžiau likti ilgam, kai gavau šeimos nario statusą, mama iškart paaiškino taisykles.“
Nori kažkur keliauti? Turi pakalbėti su vienu iš sūnų – pikčiausiu. Jei jis sutiks, tada – su kitais. Ten kartu gyvena daug žmonių, savaitgaliais suvažiuoja giminės. Šeimoje niekas nenori konfliktuoti, todėl derinasi vienas prie kito.
„Šeimoje labai daug ritualikos. Kai tapau šeimos nare, mano kambario durys privalėjo būti atidarytos. Kai duris uždarydavau, girdėdavau, kad už jų šnopuoja, šiugžda, garsiai vaikšto. Jiems trūksta vieni kitų, reikia bendrumo, ryšio. Ir daiktai yra visų. Savaitgalį atvyksta giminės, tad kas norės ilsėtis, tas ir atsiguls į „tavo“ lovą, o tu gali miegoti ir ant kilimo,“ – pasakoja lietuvė.
Savaitgalį namuose skamba daug muzikos, poezijos, Ievą neretai, kaip ir kitus, išstumdavo į rato vidurį ir tekdavo šokti. Senyva dama su pluoštu pinigų šoka aplink tave ir atsidėkodama sumoka – taip išreikšdavo dėkingumą. Beje, šokdavo ne tik moterys, bet ir vyrai, kuriems mokėdavo moterys.
„Tai – širdinga, jausminga, poetiška, bendruomeniška, tuo pačiu materiali bei chaotiška kultūra, – pasakojo Ieva. – Moteris gali raudoti dėl imamo Huseino, rautis plaukus, po akimirkos padaryti jogos asaną, vėl verkti, po to paprašyta linksma atnešti svogūnų. Vyras gali nuskriausti moterį, o ji po akimirkos gali nuostabiai šokti. Ten viskas viename – ašaros ir juokas, dvasingumas ir materializmas.“
Prie vakarietiško gyvenimo įpratusiai Ievai būdavo labai sunku pirmaisiais mėnesiais, tačiau paskui tarsi kažkas spragteli – ji neria į tą mistinį, holistinį chaosą. Lygiai taip pat būdavo sunku grįžus iš Irano: pirmus tris mėnesius ji šokdavo, dainuodavo, garsiai skaitydavo poeziją, liesdavosi, būdavo itin lipšni su tėvais, artimaisiais, draugais – tai jiems būdavo sunku suprasti.
„Ten pagyvenus ilgiau pajunti, kad jų bendruomeniška santvarka turi intelektą ir dvasią, daug kas sustyguota, suharmonizuota, tarsi veikia nematoma socialinė sistema ir kai nesipriešini kai kuriems dalykams, pasiduodi gyvenimo tėkmei, apima geras pojūtis, – atsiduso Ieva. – Mes šiek tiek susvetimėję, pernelyg dideli individualistai.“
Pradėjus mokytis islamo seminarijoje Kume, jai įstrigo pokalbis su iš Londono į Iraną mokytis atvykusia turtingos puštūnų (iranėnų tauta) šeimos mergina iš Pakistano, kurią nuvylė gyvenimas susvetimėjusioje vakarietiškoje visuomenėje.
„Nejaugi tu tiki, kad kažką užsivilkusi ant galvos, būsi arčiau Dievo? – mena Ieva, kuriai puštūnė atrėžė. – Pasirinkau būti ne laisva, anot jūsų, bet laiminga. Jei darysiu viską nesirankiodama, o nuosekliai, Dievas žada, kad būsiu laiminga. Ir išties, dabar jaučiuosi laiminga. O tu, būdama laisva, ar jautiesi laiminga?“
