Su Vita Degutiene kalbamės Valakampiuose įsikūrusios jos vadovaujamos plastinės chirugijos klinikos „Vitkus Clinic“ vidiniame kiemelyje. Tylą, ramybę čia trikdo tik paukščių čiulbesys ir pušų ošimas. Žvilgsnis atsiremia į nedidelį namelį dailaus sodelio pakraštyje. „Jame kitados gyveno mano prosenelė Elžbieta, dabar gyvena mano tėtis profesorius Kęstutis Vitkus, – paaiškina Vita. – Čia gyveno ir mano seneliai, užaugo mama, vaikystėje daug laiko praleisdavau aš, vėliau – ir mano dukros. Nenuostabu, kad čia stovinčioje klinikoje jaučiamės kaip namie.
Labai stengiuosi, kad taip jaustųsi ir jos darbuotojai bei pacientai.“ Vita juokiasi prisiminusi, kad dar neseniai ši vieta jai atrodė gūdus užkampis. „Kai, mirus seneliams, mama pasiūlė mūsų šeimai čia apsistoti, prisiminiau jos pasakojimus, kaip ji pati pas tėvus eidavo kūčių valgyti. Tai buvo metų kelionė, nes nuo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios tekdavo 6 kilometrus bristi siauru keliuku per mišką, – pasakoja moteris. – O štai kaip likimas viską sutvarkė. Dabar čia verda gyvenimas.“
Vita, kai prieš savaitę skambinau Jums susitarti dėl interviu, sakėte, kad vos prieš porą dienų pasidarėte akių vokų pakėlimo operaciją. Turbūt melavote, nes nematau jokių operacijos pėdsakų – nei siūlių, nei patinimų, nei mėlynių...
Prisidažiau (juokiasi.) Visi klausinėja, kur mėlynės, bet jų nebuvo. Mūsų chirurgija – labai tausojanti. Jau kitą dieną po operacijos išvažiavau pasivažinėti dviračiu. Seniai mąsčiau apie tokią operaciją, bet vis neprisiruošiau. Šįsyk apsisprendžiau spontaniškai. Išvakarėse viena pacientė atšaukė vizitą, tad nutariau tą laiką išnaudoti. Operavo labai patyręs chirurgas Tomas Budrius, – jis pas mus atskrenda iš Švedijos. Nežinau, gal per narkozę kokių nors endorfinų prileido, bet tris dienas jaučiausi labai laiminga. Džiaugiuosi iki šiol.
Keista, kad operuoti neprašėte savo tėčio – garsaus patyrusio mikrochirurgo profesoriaus Kęstučio Vitkaus.
Žinau, kaip sunku chirurgams savo artimuosius operuoti. Kai laukiausi mažosios, žinojau, kad reikės daryti Cezario pjūvį. Galvojau prašyti tėčio, kad gražiai užsiūtų, bet mano vyras Gediminas perspėjo: „Nedrįsk nervint tėčio! Tikrai nesutiks.“ Vis dėlto išdrįsau. Jis ilgai tylėjo, o galiausiai ėmė atsikalbinėti, kad jau bus iš laimės vyno prigėręs ir tikrai negalės... Šįsyk paskambinau tėčiui po operacijos. Atsiprašiau, kad neatvažiavom į kaimą, ir paaiškinau kodėl. „Durna“, – tepasakė jis. Bet aš tikrai žinau, kad man tos operacijos reikėjo, odos perteklius jau keliomis klostėmis buvo užkritęs. O pastaraisiais metais akys buvo tokios užverktos, kad ir makiažas nelabai tepadėjo.
Labai užjaučiu Jus dėl mamos dizainerės Daivos Vitkienės netekties. Ji paliko šį pasaulį kiek daugiau nei prieš du mėnesius. Turbūt Jums vis dar sunku apie tai kalbėti?
Man šis periodas – nesuvokiama realybė. Nežinau, kiek laiko prireiks su tuo susitaikyti. Mama iki paskutinės minutės tikėjo, kad pasveiks. Kad ji serga vėžiu, sužinojome prieš 7-erius metus. Tuomet gydytojai sakė, kad jai liko vos pora metų. Gydymas buvo labai sunkus, maždaug metus kone kasdien mamą vežiojome į ligoninę. Ir vis dėlto gydytojai padarė stebuklą – ji išgyveno išties ilgai. Pastaraisiais metais atrodė, kad pasveiko, o tada – kai dėjo, tai dėjo... Visa jėga. Nenorėjom, kad mama būtų ligoninėje, ją prižiūrėjome visa šeima paeiliui. Tik kai ištikdavo krizė, veždavome į reanimaciją. Tie paskutiniai mėnesiai mums buvo Dievo dovana. Labai daug bendravome su mama, džiaugiuosi, kad neliko jokių neužduotų klausimų, neišsakytų jausmų, tai buvo didžiausio artumo periodas.
Turbūt nelengva buvo nuolat būti šalia ir žinoti, kad kiekviena diena gali būti paskutinė.
Nelengva, bet būdama su mama niekada neleidau sau verkti. Būdavo – prie durų įkvepiu, iškvepiu, prisisegu šypseną ir visą dieną šypsausi. Neištvėriau tik vieną kartą, antrąją Velykų dieną pravirkau, kai supratau, kad ji mus palieka. Mama labai norėjo sulaukti Velykų. Jų rytą mes dvi valandas ją puošėm, apsivilko gražiausius drabužius, pasidarė makiažą. Sutarėm, kad gulės lovoje, bet pamačiusi, kad visi suvažiavo, atsisėdo, paprašė kokteilio su šampanu. Tėtis paruošė. Mama šypsojosi, gurkšnojo kokteilį ir šiltai bendravo, ir niekas negalėjo įtarti, kokias kančias patiria. Ji buvo labai kantri. Ligoninės slaugės sakydavo, kad ji visai nepanaši į ligonę: visada pasitempusi, pasidažiusi lūpas, juokaudavo, seseles apdalydavo saldainiais. Kai dėl chemoterapijos prarado plaukus, dėvėdavo elegantiškas skrybėlaites su kaspinais ir vualiais. Mama sakydavo, kad su žmonėmis reikia dalytis džiaugsmu, o ne skausmu.
Negalėdavau jai net normaliai pasiguosti, nes ji šventai tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi šviesiąją pusę. Jei tik bandydavau paburbėti, sakydavo, kad esu sunkaus charakterio ir turėčiau daugiau dirbti su savimi. Mamai teko daug iškentėti. Ji labai anksti neteko tėvų, brolio, paskui – sūnaus. Būdavo – verkia iki ryto, išsiverkia, o ryte nusišluosto ašaras ir su šypsena eina pas žmones. Ji buvo mūsų ryto šviesa.
Tąsyk, kai prieš 10 metų netekote savo brolio Jono, Jūsų šeima atsitvėrė tylos siena. Kodėl dabar sutikote pasidalyti savo išgyvenimais?
Tąsyk nedavėme nė vieno interviu, ta netektis buvo labai skausminga ir netikėta. Žurnalistai veržėsi į šarvojimo salę, sukinėjosi aplink namus. Tuo metu žiniasklaida ieškojo sensacijų bet kokia kaina, stengėmės nuo to atsiriboti. Dabar taip pat svarstėme, ar reikia kalbėti, bet mūsų šeimos draugas kunigas Ričardas Doveika pasakė, kad negalima pamiršti visų gerų darbų, kuriuos padarė mama. Norėjom ją išlydėti oriai – taip, kaip gyveno. Šv. Kryžiaus bažnytėlėje pastatėm urną, pamerkėm pavasarinių gėlių, paleidom gražią džiazo muziką. Atsisveikinti atėjo daugybė žmonių, daugelį jų pati turėjau raminti. Jei nebūčiau giliai tikinti ir nemokėčiau priimti Dievo valios, būtų sunku.
Mama globojo daugiavaikes šeimas, darydavo labdaros renginius, per mišias jiems surinkdavo pinigų, dovanėlių. Per tą pusdienį, kol buvo pašarvota, žmonės suaukojo beveik 8 tūkstančius eurų daugiavaikėms šeimoms. Po mano brolio Jono netekties elgėmės kitaip. Jis mus paliko būdamas 27-erių. Tai buvo labai stiprus sukrėtimas. Brolio urną namuose laikėme metus, visi ėjome į svetainę paraudoti, kaltinome save. Toks užsitęsęs gedulas nieko gero nedavė. Netrukus senelis susirgo Alzheimeriu, mama – vėžiu, močiutė mirė nuo infarkto, o mūsų vadinamoji Vitkynė išsivaikščiojo kas sau. Dabar jau žinau, kad negalima taip elgtis, reikia leisti žmogui ilsėtis, o sau – gyventi.
Papasakokite, koks buvo Jūsų brolis?
Su Jonu buvom labai artimi, nors nelabai panašūs – tiek išvaizda, tiek charakteriu. Aš esu labiau nusidavusi į Vitkų giminę, o brolis – į Reimerių. Jis buvo labai meniškos prigimties. Tikras gražuolis – aukštas, lieknas, sportiškas, su įspūdinga garbanotų plaukų kupeta. Pusė Vilniaus merginų jį buvo įsimylėjusios. Vis dėlto šeimos jis taip ir nespėjo sukurti. Prisimenu, paskutinėmis savo gyvenimo dienomis ilgai žiūrėjo į mane ir galiausiai pasakė: „Vita, tavo tokia graži šeima. Būk gera, nesipyk su Gedučiu.“ Šeima man yra pats svarbiausias dalykas. Neseniai skaičiau vieną knygą, kaip dvi poros plaukė laivu, pradėjo pyktis, galiausiai vienas vyras susidėjo lagaminą, susiruošė išeiti, bet staiga suprato, kad neturi kur. Manau, kad šeima yra kaip tas laivas – turi kartu plaukti iki galo. Kai žinai, kad nėra kur išlipti, tuomet ir krizes kitaip sprendi.
Abejoju, ar judviem su Gediminu tų krizių išvis kyla. Atrodote kaip reta darni šeima.
Oi, tik atrodom (juokiasi). Iš tiesų esame labai stiprių charakterių. Abu pagal kinų horoskopą – Drakonai, pagal Zodiaką vyras – Liūtas, aš – Mergelė. Aš manau, kad esu labai rami, bet kai vyrui tai pasakiau, jis pradėjo juoktis. Sakė, kad gyvena su manimi kaip filme, vos spėja gaudyti. Kai susipykdavau su Gedučiu, senelė sakydavo man: „Eik, eik, į tavo vietą 10 ateis.“ Mano seneliai kartu išgyveno 65-erius metus, jų meilė man buvo gražus pavyzdys. O mes jau 23-eji metai, kai vedę. Artėja tos sidabrinės vestuvės ir net nejuokinga, nes jaučiuosi kur kas jaunesnė. Nesakyčiau, kad mums viskas einasi labai lengvai, bet mūsų šeimos neleido mums išsivaikščioti.
Prisimenu, kai susituokę pirmąsyk susipykom, jis išlėkė pas savo tėvus, o aš likau namie. Matau – mama atneša man telefoną, skambina Gedutis. Pasakiau, kad nekalbėsiu. Mama kad supyko: „Aš tau, ragana, parodysiu. Tik pabandyk nekalbėti! Džiaukis, kad išvis ištekėjai, nes tokio charakterio bet ką nudusintum!“ Niekada nebuvau mačiusi jos tokios, išsigandusi paėmiau telefono ragelį. Gedutis tokį pat spyrį gavo iš savo mamos. Supratom, kad neturim užtarėjų ir savo problemas turim spręsti patys. Labiausiai pykstamės dėl to, kad Gediminas yra namų žmogus, o aš vis lakstau. Dabar į tuos dviračius iki ausų pasinėriau...
Jūsų veikla šioje srityje išties daro įspūdį – ne tik pati numinate kasdien dešimtis kilometrų, bet ir vis daugiau žmonių įtraukiate į dviračių sportą: su būriu moterų dalyvavote judėjime „The Rapha Women‘s 100“ ir nuvažiavote 100 kilometrų, įsteigėte dviratininkų klubą „Minam šimtą!“, inicijavote lietuviškos dviratininkų aprangos kūrimą ir eismo taisyklių pataisas. Kaip viską spėjate?
Gali rinktis – vartoti antidepresantus ar ieškoti kitų būdų nusiraminti. Aš visą sunkumą išminu. Tas laisvės pojūtis, susiliejimas su gamta, greitis, fizinis krūvis išties gydo. Kartais atrodo, kad visą kūną skauda, bet sėdi ant dviračio, verki ir mini, kol pradeda gerėti, vėjas išpučia iš galvos visas liūdnas mintis ir grįžusi jau gali eiti prie darbų, bendrauti su žmonėmis. Kai pernai feisbuke paklausiau, kas norėtų dalyvauti dviračių žygyje, maniau, ateis kokios trys moterys, o susirinko šitame kieme apie 50 žmonių. Buvau apstulbusi. Kai kurios ant dviračio buvo nesėdėjusios nuo vaikystės, vyriausiai – daugiau kaip 60 metų.
Mes kantriai treniravomės kas vakarą, ir, padėdamos viena kitai, visos tuos 100 kilometrų per dieną įveikėme. Pamatytumėte dabar, kokiomis sportininkėmis jos tapo!.. Pamačiau, kaip tokiu paprastu dalyku – dviračių sportu – galima keisti žmonių gyvenimus ir visą šalį. Mes nesiorientuojame į sportininkus. Norime parodyti, kad dviračiai tinka visiems. Su mūsų kurta apranga fotografuosis režiserius Arūnas Matelis su žmona, profesorius Vytautas Ūsonis su žmona ir anūkais. Įrengėme šviečiančius kelio ženklus, stengiamės, kad miestas taptų dviratininkams draugiška vieta. Valakupiuose jau dabar vakarais ir savaitgaliais knibžda aktyviai gyvenančių šeimų, vaikų su riedučiais. Aš pati treniruojuosi du kartus per dieną.
Maniau, kad dviračiai yra Jūsų laisvalaikio pomėgis, bet panašu, kad tai tampa kone profesionaliu sportu?
Visa mūsų šeima mėgsta dviračius: senelis kasdien atmindavo į kliniką iš Antakalnio, tėtis kasdien važinėjo, ir aš nuo vaikystės tai darau. Vis dėlto, kai prieš 3 metus nutariau sėsti ant plentinio dviračio, susidūriau su dideliu skepticizmu. Visi mane atkalbėjo, nes bijojo dėl traumų. Plento dviračiai tokie elegantiški, lengvi, greiti, net 70-metės ant jų atrodo lieknutės ir sportiškos kaip mergaitės. Ispanijoje pavydžiai nulydėdavau akimis į kalną kylančius dviratininkus. Prisimenu, būdama 38-erių, pasakiau vyrui, kad man, ko gero, tuos kalnus teks įveikti pėsčiomis.
Bet štai, praėjo vos keleri metai, ir galiu kad ir dešimt tokių aukštumų įveikti. Kiekvieną kartą Fuerteventūroje mindama į viršų tokiais siaurais serpentinais, kad net pažiūrėti į šalį baisu, košiama stipraus, nugriauti galinčio vėjo, galvoju: „Ir kam aš tai darau? Kodėl taip rizikuoju?“, bet nusileidžiu ir vėl noriu kilti. Kai grįžti, galva būna lengva, o gyvenimas atrodo gražesnis. Nuostabus jausmas, kai gali kalno viršukalnę pasiekti greičiau nei profesionalios gerokai jaunesnės sportininkės. Tiesa, mano vyro kalnai nežavi, o štai plento dviračiais pavyko sudominti ir jį. Labai džiaugiuosi, kad pradėjome minti kartu ir kad inicijavome naują minančių šeimų judėjimą.
Turbūt esate jam tikras autoritetas šioje srityje?
Jau nebesu (juokiasi). Gėda, bet papasakosiu kodėl. Po mamos mirties nutariau Fuerteventūroje dalyvauti kalnų dviračių varžybose. Mano treneris leido komandos gale pavažiuoti, kad įsivaizduočiau, kas tos varžybos. Gedutis užsirašė kartu, kad man būtų drąsiau. Padariau apšilimą, pradėjau bendrauti su kitais dviratininkais ir pasijutau tokia žavi ir stipri, kad ryžausi stoti į priekį su profesionalais. Dar turiu nuotrauką, kurioje iš pirmųjų gretų žvaliai moju gale stovinčiam vyrui. Deja, spėjau nuvažiuoti tik iki pirmosios kliūties. Kaip įpratusi, įsibėgėjau dideliu greičiu ir nesuvaldžiusi dviračio pakilau į orą... Daugiau neatsimenu.
Sustabdžiau visas varžybas, bet, ačiū Dievui, niekas nenukentėjo. Vyras važiuodamas iš paskos sako dar pagalvojęs, koks ten žioplys sugebėjo nusivožti pačioje varžybų pradžioje ir viską sugriauti. Privažiuoja, o gi ten – jo mylima žmonelė! Gedutis sakė, kad nuo tada visiems laikams praradau jo autoritetą kaip dviratininkė. Kritau ant veido ir atrodžiau taip šiurpiai, kad tėtis norėjo skubiai skraidinti mane į žemyną. Nuraminau jį, kad Ispanijoje, kur susirenka tiek ekstremalaus kalnų ir vandens sporto mėgėjų, gydytojai traumas tikrai moka gydyti. Prie finišo manęs laukė draugai su alumi, o aš atvažiavau su greitąja ir smegenų sutrenkimu, net atmintį buvau trumpam praradusi.
Matau, kad ir Jūsų šeima, kaip daugybė kitų žinomų žmonių, neatsispyrė magiškai Fuerteventūros traukai. Kuo ta Ispanijos sala tokia ypatinga?
Mes nuskridom į šią salą porai savaičių ir likom 7 mėnesiams. Iš pirmo žvilgsnio ta sala nėra patraukli – primena Mėnulio kraštovaizdį, beveik nėra žalumos, baisus vėjas. Neši šiukšlių maišus, o vėjas juos pakelia horizontaliai. Bet tie kalnai, laukiniai paplūdimiai, vandenynas, nuošalumas yra nuostabūs. Gyvenome name ant aukštos kalvos. Kai atvažiavom, tai buvo namas-vaiduoklis, bet mes jį sutvarkėm. Vis dėlto labiausiai mane sužavėjo vietinių pagarba žmogui: nesvarbu, ar tu taksistas, ar mėsos pardavėjas, ar verslininkas, ar menininkas, visi čia jaučiasi lygūs.
Rytais nuveždavom dukrą Saulę Mariją į mokyklą, tada dirbdavom nuotoliniu būdu, paskui, paėmę dukrą iš mokyklos, leisdavomės prie vandenyno. Buvom nuolat užimti – per tuos 7 mėnesius gal tik 2 savaites gyvenom vieni, nes nuolat atskrisdavo svečių. Miestelyje už 45 kilometrų gyvena šios salos „atradėjai“ Jurga Baltrukonytė su Algiu Kriščiūnu. Kas savaitę mindavau pas Jurgą per kalnus dviračiu, o ji laukė manęs su pietumis. Pasėdim, pabendraujam, tada minu atgal. Pas Jurgą su Algiu renkasi spalvinga publika, man to reikia, nes esu įpratusi prie tokios aplinkos. Mano tėvų ir senelių namuose nuolat buvo pilna žmonių.
Jums išties pasisekė gimti išskirtinėje šeimoje. Tėtis kilęs iš garsios medikų giminės – jo tėvas Mečislovas Vitkus buvo vienas pirmųjų šalies mikrochirurgų, mama Vitalija – profesorė, vyriausioji šalies radiologė. Jūsų mamos tėtis Adolfas Reimeris buvo Vilniaus dailės akademijos dekanas, bajorų giminės palikuonis...
Vis prisimenu, kaip tėtis pasakojo pirmuosius įspūdžius iš viešnagės Reimerių namuose. Kiemas pilnas rašytojų, tapytojų, muzikantų, tarp jų vaikštinėja elegantiškas senelis, močiutė Juzytė su puodais bėgioja, skamba muzika, liejasi vynas... Su savo ryžu nutrintu odiniu švarku būsimasis žentas nelabai tiko į šią kompaniją, tad galiausiai senelis neapsikentė, pasinaudodamas savo ryšiais, gavo kostiumą ir mano tėtį deramai aprengė. Jis buvo baisus pedantas. Vėliau tėčio įvaizdžiu jau rūpinosi mano mama – kostiumai, skrybėlės, varlytės yra jos rankų darbas.
Kai vakarėliai persikėlė į mūsų namus, menininkų gretas papildė medikai. Mama rengdavo garsiuosius vakarus „Lady Daiva Jazz“, į juos susirinkdavo pusė Vilniaus, organizuodavo giminių suvažiavimus, draugų pasisėdėjimus. Atrodydavo – kuo daugiau svečių, tuo ji laimingesnė. Ji labai mėgo gaminti, mokėjo bendrauti. Beveik neatsimenu savaitgalio sodyboje, kad pas mus nebūtų svečių. Man irgi patinka tas šaršalas.
Šį elito būrį labai gražiai papildė Jūsų vyras Gediminas Degutis. Abu jo tėvai – žinomi medikai, mama Irena Degutienė yra ir garsi politikė. Įdomu, ar įmanoma paprastam mirtingajam patekti į Jūsų draugų gretas?
Mes neskirstom žmonių į elitinius ir paprastus mirtinguosius. Neturim jokio snobizmo. Istorikas Rūstis Kamuntavičius – dažnai užsisakome jo vedamas istorines ekskursijas – kartą prisipažino, kad tokios įdomios kompanijos, kaip mūsų, nėra turėjęs. Skirtingo amžiaus, išsilavinimo, profesijų, socialinės padėties, politinių pažiūrų, bet visi taip ilgai bendraujam ir nuostabiai sutariam. Tėvai man įskiepijo toleranciją ir pagarbą visiems žmonėms. Prisimenu, vaikystėje pamačiusi, kad koks nors tėčio pakviestas stalius padaugino alkoholio, klausdavau, kodėl jį pakvietė, bet tėtis nustebęs atsakydavo: „Juk jis yra mano draugas. Taip gražiai namus mums įrengė, žvejojam kartu.“ Todėl man labai keista matyti, kai renginiuose žmonės nesisveikina, nes neva kažkas jam per prastas. Nesuprantu tų kaukių ir dirbtinumo.
Nors Jūsų aplinka buvo bohemiška, kiek žinau, pati buvote auklėjama gana griežtai.
Labai griežtai. Mano tėvai niekur manęs neleido. Tik vieną kartą išėjau į diskoteką ir sugebėjau iškart pastoti (juokiasi). Beje, net tuomet, kai laukiausi, nei Gedučio, nei mano tėvai neleido mums kartu miegoti – nes buvome nevedę. Vaikystėje kiekvieną rytą rasdavau tėčio raštą, ką reikia padaryti. Kiti vaikai kieme žaidžia, o mes vis dirbam: laiptus šveičiam, kiemą šluojam, turėdavau rankomis išskalbti visus baltus tėčio marškinius, chalatus ir juos išlyginti. Kai ištekėjau, Gedučiui iš karto pasakiau, kad tikrai nedarysiu dviejų dalykų: nelyginsiu marškinių ir nevalysiu žuvų. Tiesa, tėčiui prieštarauti minčių niekada nekilo. Nežinau, kaip jam pavyko tokį autoritetą išlaikyti. Iki šiol man jo žvilgsnio užtenka.
Net būdama klinikos direktorė visus keblesnius reikalus su juo tvarkydavau per mamą. Dėl mano auklėjimo tėvai susikibo tik kartą – mama norėjo, kad studijuočiau menus, o tėtis – mediciną. Laimėjo tėtis, bet medike taip ir netapau, nes pagimdžiusi Austėją Elžbietą studijų nebaigiau. Ilgai tėvams priekaištavau, kad tą vienintelį kartą, kai išties reikėjo mane spustelėti ir priversti baigti mokslus, jie to nepadarė. Mama vis apgailestaudavo, kad galėjau būti nuostabi pediatrė. Niekas manęs neklausė, ko aš pati noriu. Kaip ir tąsyk, kai tėtis pranešė, jog nuo rytdienos turėsiu vadovauti jo klinikai. Aš savo dukrai niekada negalėčiau taip pasakyti, bet skųstis irgi negaliu – man labai patinka mano darbas.
Įdomu, ar savo dukras auklėjate taip pat griežtai?
Neseniai paklausiau Austėjos, kuris iš mūsų griežtesnis – aš ar Gediminas, ir ji atsakė, kad abu esam labai griežti. Man patinka išauklėti vaikai. Manau, vaikas turi žinoti, kaip mandagiai elgtis su žmonėmis, kas yra pareigos. Dabar užaugo ta karta, kuriai viskas buvo leidžiama. Jie patys dėl to kenčia, nes patenka į aplinką, kur galioja visai kitokios taisyklės, ir nemoka prisitaikyti. Nemanau, kad disciplina slopina žmogaus kūrybiškumą. Mūsų jaunylė Saulė Marija yra labai aktyvi, komunikabili, tikra poliglotė – kalba angliškai, ispaniškai, supranta rusiškai. Samdom jai mokytojus, apkraunam stovyklomis, būreliais, bet vis tiek energija liejasi per kraštus. Ji labai mėgsta dirbti – vis siūlosi indus išplauti, namus sutvarkyti, giminaičių vaikus prižiūrėti.
Austėją Elžbietą jau paleidome, jai tiek dėmesio nebereikia. Ji studijuoja mediciną, padeda man klinikoje. Turi vaikiną Vilių, jis irgi bus medikas, jau asistuoja mūsų chirurgams operacinėse, domisi fotografija. Austėja dar svarsto ir apie veterinariją, kulinariją, nori savo kepyklėlės, bet mes manom, kad galės to imtis, kai turės gydytojo licenciją. Man nereikėjo kažkaip ypatingai vaikų spausti. Tiesiog labai daug bendraujam, stengiamės visada būti kartu. Aš labai myliu vaikus. Kiek būtų Dievas davęs, tiek būčiau gimdžiusi.
Minėjote, kad rudenį ketinate grįžti į Fuerteventūrą. Gal turite planų ten pasilikti?
Tikrai ne. Kuo daugiau keliauju po pasaulį, tuo labiau suprantu, kokia nuostabi yra Lietuva ir kiek daug joje galimybių bei puikių žmonių. Gal tik saulės kiek trūksta. Išvažiuojame vienam sezonui, nes norim, kad Saulė baigtų ten pradinę mokyklą, įtvirtintų ispanų kalbos žinias. Jų mokyklose – didžiulė disciplina, bet ir labai daug šilumos, žmogiškumo. Mokytojai apsikabina vaikus, išbučiuoja. Vis dėlto mokslus tęsti ir ateitį planuoti geriau čia. Ispanai pernelyg atsipūtę. Sėdi per dienas, žiūri į vandenyną, žolę rūko, bangas gaudo, o rimčiau gyventi pradeda tik sulaukę 40-ies metų. Mums taip netinka. Aš negaliu be veiklos. Tad savo namą Fuerteventūroje ketiname nuomoti.
Telieka kliniką perduoti į dukros Austėjos rankas ir galėsite visa galva pasinerti į didžiausią savo aistrą – dviračius.
Gal vieną dieną taip ir nutiks. Austėjai yra lengviau. Prieš 15 metų viską pradėjau nuo nulio – teko ir pastatą įrengti, ir komandą surinkti. Dabar galiu taip susiplanuoti laiką, kad liktų laiko ir dviračiams, ir šeimai. Man vis dar įdomus mano darbas. Labai nemėgstu darbuotojų kaitos, todėl džiaugiuosi, kad per tiek metų pavyko išsaugoti branduolį. Dažniausiai darbuotojai išeina dekretinių atotogų. Turim tokią nėštumo kėdę – kas ant jos atsisėda, iškart pastoja (juokiasi). Tėtis turėjo vienintelę sąlygą – kad klinikoje būtų gera atmosfera, jis nenorėjo jausti jokios įtampos. Pagal tai ir rinkausi žmones.
Tiesa, dabar tėtis pas mus operuoja vos kartą ar du per savaitę, visą energiją ir laiką atiduoda savo ligoniukams ir studentams Santaros klinikose. Per tą laiką daug kas pasikeitė. Žmonės nebežiūri į plastinę chirurgiją kaip į turtingų ponių ar „olialia pupyčių“ užgaidą, nors kalbėti dar apie tai nesiryžta. Padaugėjo konkurencijos, bet mes laikomės savo krypties – siekti kuo didesnio natūralumo. Stengiamės viską daryti taip, kad net chirurgai nesuprastų, kad kažkas operuota.
