Kalytė Laumė, katė Fėja ir abidvi mamos sudaro moterišką kvartetą, kurio pagrindinis dėmesys šiuo metu nukreiptas į augantį šeimos vyrą. Drąsios, savo santykių niekada neslėpusios merginos neseniai pakrikštijo neseniai metukų sulaukusį sūnų (artimųjų prašymu, jo vardo neskelbiame – aut.past.) ir su moteris.lt susitiko pasišnekėti apie svarbiausias gyvenimo vertybes – šeimą, meilę ir laisvę būti savimi.
Kartu jau skaičiuojate kiek daugiau nei ketvirtus metus, esate susituokusios, susilaukėte atžalos, kaip pasakytų angliakalbiai – turite pilną trobą (angl. full house). Papasakokite, nuo ko prasidėjo jūsų bendra istorija.
Gintarė: Susipažinome abiem nelengvu gyvenimo metu. Aš buvau ką tik baigusi aštuonerius metus trukusius santykius su pirmąja mergina, Julija išgyveno skyrybų procesą su savo vyru. Pati tuo metu net nesijaučiau pasirengusi naujiems santykiams ir jų nieieškoju, tačiau Julija elgėsi ryžtingai – jau po pirmosios viešnagės mano namuose atsirado daug jos kosmetikos, tai man beliko duoti pižamą ir šepetėlį (juokiasi). Iki šiol juokauju, kad jei visi gyventų po tokiu padu kaip aš, žmonės būtų laimingesni.
Julija: Aš tikrai žinojau, ko noriu (juokiasi). Nuo paauglystės supratau, kad žaviuosi ir moterimis, todėl kai susipažinome klube, nusprendžiau, kad tai nebus tiesiog draugiški santykiai. Kartu gyventi pradėjome rudenį, tačiau tą vasarą atskirai praleidome tik 12 dienų ir tik todėl, kad Gintarė tuo metu buvo išvykusi. Vėliau kartu išmaišėme ne vieną Europos šalį, taigi kelionės buvo stipriai mus suartinęs ir santykius subrandinęs faktorius.
Nuo pat santykių pradžios nevengiate viešumo tiek socialiniuose tinkluose, tiek internetinėje žiniasklaidoje. Kas paskatino priimti tokią atvirą poziciją?
Gintarė: aš daug laiko praleidau santykiuose, apie kuriuos žinojo tik pati artimiausia aplinka, todėl buvau pavargusi nuo užsisklendimo, o Julija iš karto pasakė, kad ji yra žmogus, kuris džiaugiasi ir dalijasi savo laime garsiai. Prieš tai užtrukau aštuonerius metus, kol atsiskleidžiau keliems žmonėms iš savo rato, kas esu, o su Julija tai įvyko tikriausiai greičiau nei per du mėnesius.
Kalbant apie viešą visuomeninę poziciją, lūžio taškas buvo tuometinio teisingumo ministro Juozo Bernatonio pasisakymas, kad esą tokių žmonių kaip mes Lietuvoje beveik nėra, todėl neverta keisti ar priimti naujų įstatymų, susijusių su partneryste ir seksualinėmis mažumomis. Išgirdusios tokį dalyką paviešinome savo santykius Facebooke ir paskui sulaukėme nemažai dėmesio.
Sulaukėte daugiau palaikymo ar neigiamos aplinkinių reakcijos?
Gintarė: Iš pradžių buvo labai daug negerų dalykų, tačiau moneta visada turi dvi puses ir po kurio laiko mus aplankė gerosios pasekmės.
Julija: Manau, kad tikrai grįžo daugiau gerų dalykų. Stipriai apsivalė aplinka, atsisijojo veidmainiški žmonės, o jų vietą užėmė daug naujų, šviesių asmenybių ir palaikančių draugų.
Suprantame, kodėl žmonės gyvena užsisklendę – stabdo visuomenės pozicijos, statuso ir darbo praradimo baimė bei daug kitų niuansų, ir čia mes net nekalbame apie viešumą, o prisipažinimą net artimiausiems žmonėms. Tačiau ilgainiui supranti, kad tai tampa itin nesąžininga ne tik prieš save ar visą bendruomenę, bet ir prieš artimuosius, iš kurių atimi galimybę pažinti tave ir sužinoti, kad homoseksualumo klausimas jiems vis dėlto aktualus. Juk šimtai žmonių gyvena galvodami, kad jiems nė motais seksualinių mažumų reikalai, nes tai atrodo labai tolima, tačiau daug kas pasikeičia pažinus konkretų atvejį. Viešas palaikymas iš atsakingų heteroseksualių asmenų reiškia, kad homoseksualų teisės nėra tik jų pačių politinė užgaida, o bendražmogiškas klausimas.
Julija, esate baigusi muzikos pedagogikos bakalaurą, dabar studijuojate specialiosios pedagogikos magistrą. Jūsų, kaip pedagogės nuomone, ar Lietuvos edukologijos ir švietimo sistema yra pasirengusi priimti vaikus iš netradicinių šeimų?
Neslėpsiu, kad esu skandinaviškos edukacijos modelio šalininkė ir manau, kad tikrai turime daug ko iš jų pasimokyti. Kalbu ne tik apie švietimo sistemą ikimokyklinio ugdymo įstaigose ar mokyklose, kur vaikai nevertinami pažymiais iki aštuntos klasės, bet ir skandinavų tėvų požiūrį į auklėjimą, su kuriuo teko susipažinti iš arti studijuojant Norvegijos mieste Bergene.
Norvegų vaikams nuo pat mažens leidžiama laisvai tyrinėti pasaulį, tėvai juos pasiima į kalnus, kur jie yra prižiūrimi, tačiau turi galimybę patirti, griūti, klysti, jų niekas neslopina perdėtu rūpesčiu. Taip norėčiau auginti savo vaiką ir ieškočiau panašiu principu veikiančios ugdymo įstaigos. Su Gintare aptarėme švietimo galimybes Lietuvoje, jau išsirinkome ir darželį, ir mokyklą. Dėl kylančių bėdų su lytiniu švietimu, didesnės diskriminacijos grėsmės valstybinėse mokyklose ir kitų priežaščių nusprendėme, kad jie bus privatūs.
Ar susiduriate su tokiais pat iššūkiais kaip ir visi naujai iškepti tėvai? O gal mamų statusas kelia papildomų nepatogumų?
Gintarė: Julija yra mūsų šeimos supermamytė, kuri viską suspėja, sutvarko ir suorganizuoja, galų gale, ji yra biologinė vaiko mama, todėl daugiau kuriozinių situacijų pasitaiko man. Aš dirbu draudimo sferoje, taip pat su kolega kuriame prekių ženklą „Loko“, todėl man tenka daug bendrauti, per dieną turiu nemažai susitikimų.
Kai rytą po sūnaus gimimo pramiegojau vieną iš jų ir pasakiau „atleiskit, naktį man gimė sūnus“ sulaukiau sutrikusių žvilgsnių iš žmonių, kurie pagalvojo, kad aš ką tik pagimdžiau ir atsikėliau dirbti (juokiasi). Suprantu tokią reakciją, kartais dėl to man tenka po dešimtį kartų per dieną iš naujo atsiskleidinėti. Tai vargina, kartais norisi numoti ranka ir nieko neaiškinti, tačiau sūnus šiuo metu yra svarbiausia ir įdomiausia mano gyvenimo dalis, todėl negaliu apsimetinėti, kad žiūrėjau televizorių, kai iš tiesų buvau su šeima. Arba nukreipinėti temą, kai klausia, „ar jis vis dar valgo mamos pieną?“. Tai taip ir aiškinu – kad valgo, tik ne mano, o kitos mamos.
Neseniai pakrikštijote savo sūnelį, pasidalinkite, kaip vyko krikštynų apeigos?
Julija: krikštynomis tai pavadinome labiau simboliškai, nes bažnyčioje to padaryti negalime, sukūrėme savo alternatyvą, sudėjusios krikštynų ir baltiškos vardynų arba palaiminimo šventės pagrindus. Apeigos nebuvo nei krikščioniškos, nei pagoniškos, tiesiog pasisamdėme renginių vedėją, kuris išpildė mūsų programą, susiradome krikštatėvius, visi pasirašėme įžadus ir juos garsiai perskaitėme.
Mūsų krikšto tėvai yra vyrukai, juokėmės, kad tokiu būdu palaikome pusiausvyrą tarp moteriškų ir vyriškų jėgų šeimoje. Po oficialios dalies pavakarieniavome ir pasidžiaugėme sūnumi artimiausių žmonių būryje.
Anksčiau ne kartą teigėte, kad savo šeimos ateities tėvynėje nematote. Kol kas sūnų auginate Lietuvoje, kokie tolimesni planai?
Julija: Ir taip, ir ne. Nepakeisi fakto, kad tuoktis mums teko Danijoje, o dirbtinio apvaisinimo procedūrą atlikome Latvijoje, nes tose šalyse palankesni įstatymai ir teigiamesnis žmonių požiūris nei Lietuvoje, kur mūsų santuoka negalioja. Latvijos klinikoje sutikome labai daug lietuvių, kadangi pas mus diskriminaciją patiria ne tik homoseksualios, bet ir nevaisingos šeimos – uždrausta lytinių ląstelių donorystė, labai sudėtinga dirbtinio apvaisinimo kompensacijos sistema verčia žmones važiuoti į kaimyninę šalį, kur šis procesas yra ne tik gerokai pigesnis, bet ir perspektyvesnis. Šiuo metu svarbiausias rodiklis mums yra vaiko saugumas ir gerovė. Jei galėsime tai užtikrinti Lietuvoje, liksime, o priešingu atveju nedvejodamos dairysimės palankesnių sąlygų.
Gintarė: mūsų nuomonė prarado ankstesnį radikalumą iškart po vestuvių, kai beveik penkiasdešimt žmonių patys nusipirko bilietus ir pasirūpino nakvyne Kopenhagoje tam, kad galėtų išreikšti meilę ir palaikymą mums itin svarbią dieną.
Kai grįžusios iškėlėme vestuvių šventę Šiauliuose, iš kur esu kilusi, mus sveikino visų kartų žmonės iš Pietinio rajono, o tai prilygsta mažam stebuklui. Supratome, kad turime mažų mažiausiai šimto palaikančių giminių, šeimos, draugų, senų ir naujų pažįstamų armiją, kurios negalėtume perkelti į kitą šalį ir vien dėl to verta stengtis likti Lietuvoje, žinoma, tol, kol mūsų šeimai čia gera ir saugu.
.
