Šį naują kūrybinį etapą Marius sieja su nauju dvasiniu laikotarpiu, kai norisi mažiau dėmesio skirti daiktams, o daugiau – kuo taikesniam sugyvenimui su aplinka.

Marius į susitikimą atvyksta tiesiai iš oro uosto. Grįžo iš Kipro. Laiko turi nedaug – kitą dieną skrenda į Londoną pasisvečiuoti pas aktorę Aistę Diržiūtę. Vieną iš keturių meno ir mados pasaulio asmenybių, kurios įkvėpė M. Stanevičių sukurti aštuonių kvapiųjų žvakių kolekciją.

„5-erius metus mano įkurtas prekių ženklas „Boc’caro“ buvo siejamas su avalyne, ir pažįstami, klientai vis klausdavo, kada pasiūlysiu ką nors nauja. Taigi jutau lengvą aplinkos spaudimą, be to, pasąmonė siuntė signalus, kad artėja 30-metis, taigi – naujas gyvenimo etapas. Ir man kilo noras apibendrinti tai, ką iki šiol dariau. Pateikti kūrybiškai.

Pagalvojau, kad su mano portfolio – dvylika metų bendradarbiavau su žurnalais, beveik 6-erius metus dirbau avalynės srityje – susiję modeliai, fotografai, grafikos dizaineriai, kitos asmenybės, daugiausia – menininkai, tad turiu visus juos įtraukti į savo naują projektą. Jau kelerius metus bendrauju su aktore Aiste Diržiūte, ji man daug pasakoja apie tai, kaip menininkai turi laviruoti tarp savęs, kaip asmenybių ir kūrėjų. Pagalvojau, kad būtų įdomu šį dualumą perteikti kvapais, – seniai jaučiu aistrą kvapams, aukštajai parfumerijai. Vienas garsus, su žymiais parfumerijos namais bendradarbiaujantis pažįstamas parfumeris man parašė, kad atvažiuoja į Lietuvą ir kad būtų šaunu susitikti.

Susitikome, išsikalbėjome, jis susidomėjo mano idėja ir pasiūlė sukomponuoti kvapus. Grynindami idėją priėjome prie išvados, kad tai turėtų būti namų kvepalai, tiksliau – kvapiosios žvakės. Pasirinkau keturias asmenybes: Aistę, fotografą Audrių Solominą, modelį Agnę Končiūtę ir grafikos dizainerį, pagal Vasario 16-osios akto rankraštį atkurto šimtmečio šrifto „Signato“ kūrėją Igną Kozlovą. Ir iš noro pagerbti jas bei jų talentus gimė 8 kvapiųjų žvakių kolekcija „Port/folio“: keturios atspindi tuos menininkus kaip asmenybes, keturios – kaip kūrėjus. Norėjau, kad šis mano projektas neskatintų vartotojiškumo, todėl žvakių yra tik 111.

Nesu tas, kuris vaikosi ekomadų, nesu vegetaras. Dirbu mados srityje, o ši yra viena taršiausių, netvariausių sričių. Tai – verslas. Vis dėlto manau, kad stilistas, rodydamas, kaip galima derinti drabužius, susikurti savitą įvaizdį, užsiima edukacija. Apskritai mano gyvenime dabar – naujas etapas. Gal tai susiję su 30-mečiu, bet atėjo švaros, brandos, išsigryninimo laikotarpis. Suprantu, kad man nereikia tiek daiktų – nei tiek drabužių, nei interjero elementų. Išmokau atleisti, nebepykti, į daug ką nekreipti dėmesio. Viskas priklauso nuo požiūrio, net ir kalbant apie aprangą. Daugelis kreipiasi į mane patarimo. Anksčiau nervindavausi, kad žmonės nesistengia būti stilingi, dabar manau – jei žmogui gerai, ir man gerai. Svarbu, kad būtų švaru, tvarkinga.“

Mariaus portfolio

Apie prisimenamus kvapus. „Mes su mama ir tėčiu gyvenome Elektrėnuose, name ant ežero kranto, turėjome sodą, daržą, du šiltnamius. Man vis iškyla toks idiliškas sodo ir daržo su bazilikais, pomidorais, kitomis gėrybėmis vaizdas ir šiltnamyje ar lysvėse saulėtą sekmadienio rytą dirbanti mama, regis, užuodžiu juodųjų serbentų aromatą. Dabar mano mama gyvena Airijoje. Kai tėtis mirė, mūsų ryšys labai sustiprėjo, tad ji viena pirmųjų išbandė mano kvapiąsias žvakes. Parinkau jai pagal kvepalus, kuriuos naudojo, pagal asmenybę. Po kurio laiko mama išsivedė mane į lauką ir ėmė pasakoti: „Va, čia mes statysime šiltnamį, čia pasodinsime pomidorų, levandų...“ Tada pagalvojau – visiškai natūralu, kad kitas mano projektas bus floristinis.“

Apie dabartinį gyvenimo etapą. „Jis pats gražiausias. Įgyvendinau svajonę turėti savo prekių ženklo „Boc’caro Lab“ elektroninę parduotuvę. Iš aistros parfumerijai gimė kvapiųjų žvakių linija. Esu laimingas, nes mano darbas yra mano gyvenimo būdas. Tikiu tuo, ką darau. Ir jau kuriu naują projektą. Naujos kvapiosios žvakės bus susijusios su floristika, bus skirtos trims šioje srityje dirbantiems žmonėms.“

Apie emigraciją. „Daugelis manęs klausdavo: „Kada emigruosi? Juk esi sukaupęs didžiulį patirties bagažą, pavyktų įsisukti.“ Man gerai čia. Neturiu vilų, nesu prikaupęs prabangių daiktų, bet turiu užsitarnavęs vardą, darbų bagažą, dėl to jaučiuosi puikiai. Man nereikia keliauti į egzotiškas šalis ar užsiimti dvasinėmis praktikomis, kad atrasčiau save, niekada nekilo minčių viską mesti ir važiuoti po palme ieškoti savęs. Jei pavargsti, išvyksti porai dienų pailsėti ir atsigauni.“

Apie keliones. „Į keliones mane veda smalsumas. Mėgstu tyrinėti, atrasti ką nors nauja. Niekada neturiu kelionės plano. Pakanka atsidaryti oro uosto, į kurį nusileidžiu, durims, ir atsiduodu keliavimo malonumui. Dažniausiai vykstu vienas. Tada atrandu ne tik šalį, bet ir naujų savo savybių. Tarkim, Kipre 4 valandas prasėdėjau vienuolyne, nors anksčiau į tokias vietas apskritai neidavau.“

Apie atradimus. „Darbo reikalais dažnai tenka vykti į Italiją. Įeini į gamyklą – kvepia oda, išeini – egzotinėmis gėlėmis, prie jūros kvapas visiškai kitoks, Milane dvelkia itališka kava. Kipras man kvepėjo cukatomis, rožių vandeniu, laurų lapais, džiovintomis verbenomis. Šalis pastaruoju metu irgi padeda atrasti kvapai, maistas.“

Apie įvaizdžio pokyčius. „Ir vėl suveikė 30-metis. Galvojau – vis tas pat, noriu visiškai pasikeisti. Taigi atsiauginau plaukus. Paskutiniu metu neišlipu iš džinsų ir denimo drabužių, nes labai patogu. Pradėjau nešioti laisvus, šiek tiek per didelius drabužius – džinsus, švarkus. Beje, juos renkuosi vis didesnius. Ir kuprinė man turi būti nemaža, kad viskas tilptų. Jaučiuosi blogai, beveik nuogas, jei esu be kuprinės ar maišelio.“