Ši proga – pretekstas prisėsti ir to reto lėto pokalbio, kam (ir ne tik tam!) menininkų pora vis sunkiau randa laiko.
Autorė – Ieva Rekštytė-Matuliauskė. Fotografas – Norbert Tukaj
Nomeda ir Gediminas jau ne pirmą sykį atstovauja Lietuvai Venecijoje. 2007 m. Venecijos meno bienalėje jiedu pristatė projektą „Villa Lituania“ ir pelnė specialųjį bienalės komisijos paminėjimą, tais pačias metais tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais. Dabar pora gyvena JAV, Kembridže, dėsto meno, kultūros ir technologijos programas geriausių pasaulio universitetų reitingų pirmojoje vietoje esančiame Masačusetso technologijų institute (MIT).
Platesnio atgarsio Lietuvoje sulaukė 2005 m. pradėtas meno ir politinio aktyvizmo projektas „Pro-testo laboratorija“, kurio tikslas buvo išsaugoti Vilniaus viešąsias erdves. Šį judėjimą paskatino žinia, kad privatizuoto „Lietuvos“ kino teatro vietoje iškils ne kultūrinės paskirties objektas, o daugiabučiai. Ten, kur kino teatre sovietmečiu buvo bilietų kasos, Nomeda ir Gediminas įsteigė protesto laboratoriją, joje kartu su įvairiomis miesto bendruomenėmis rengė performansus, koncertus, filmų peržiūras, viešas diskusijas, dirbtuves vaikams, ant žymių Vilniaus objektų kabino transparantus su užrašu „Parduota“.
Dabar didžiąją laiko dalį pora tyrinėja ekologijos problemas. O jų dvidešimt penkerių metų dukra Gabrielė Urbonaitė – Niujorke esančiame Kolumbijos universitete magistrantūrą studijuojanti kino režisierė – 2013-aisiais jau pelnė Sidabrinę gervę už geriausią trumpametražį vaidybinį filmą „Plaukikė“.
Negana to, kad prisėdome suvalgyti pirmo Jūsų maisto nuo vakar pusryčių – kelių sumuštinių, ką tik nugirdau, kaip Gediminas vienam paviljono lankytojui prasitarė, jog pastaruoju metu miega po kelias valandas per parą. Keliate ir nuostabą, ir nerimą. Kaip galite tiek daug dirbti ir būti reprezentatyvūs nepatenkinę net minimalių žmogiškųjų poreikių? Viena Lietuvos paviljono dalyvė pasufleravo Jūsų paklausti, ar apskritai kada nors ilsitės.
Nomeda: Gyvename kaip profesionalūs sportininkai – norėdami palaikyti formą, turime varyti be išeiginių, laikytis griežtos disciplinos. Po ruošimosi didžiosioms parodoms būname visiškai išsikvėpę, nieko nesinori. Jautiesi kaip baltas popieriaus lapas, neturi ką ir pasakyti, esi tarsi tuštumoj. Jei tokia fazė per ilgai užsitęsia, labai sunku grįžti į įprastą ritmą. Puikiai suprantame, kad privalome ir atsipūsti. Kūnas pats reikalauja pauzės, bet ji neturi užsitęsti per ilgai. Jei štilis trunka kelias savaites, pasidaro neramu. Be miego, šiuo etapu labai trūksta fizinio aktyvumo. Jį abu stengiamės palaikyti, vis dėlto pastaruosius kelis mėnesius nerandu laiko elementariai penkiolikos minučių mankštai ryte.
Gediminas: Kai ruošėme Lietuvos paviljoną, įsivaizdavome, kad čia žmogus turėtų rasti galimybę atsikvėpti, pailsėti. Lankydamasis bienalėje natūraliai patenki į informacijos srautą, nuolat skubi, bėgi. Pokalbiai būna fragmentiški, formalūs. Todėl sustoti būtina, kad atsikvėptum ir galbūt įvyktų atsivėrimas.
Po paviljono atidarymo planavome pailsėti Kretoje, paplaukioti, pagulėti paplūdimyje, – turime ten mėgstamą atostogų vietą. Nomedai tai ir nusimato, o mano atostogas sujaukė dar vienas kvietimas – vykti į Kiniją padirbėti su žymiausiais Kinijos architektais Wang Shu ir Yung Ho Changu. Tad šį kartą negaliu pasakyti „ne“, nors prarandu ilgesnio poilsio galimybę iki pat lapkričio pabaigos. „Pelkių mokyklos“ projektas reiklus ir ambicingas, prie jo prisidėjo daug žmonių iš įvairių šalių. Jei mūsų projektus palaiko kolegos, mes taip pat turime palaikyti juos ir jų iniciatyvas.
Gaunate daugybę pasiūlymų, bet juk neįmanoma visiems pasakyti „taip“. Kaip pasirenkate projektus? Kokie Jūsų veiklos prioritetai?
Nomeda: Geras klausimas. Gal tikrai per daug visiems sakome „taip“, todėl ir nelieka tų minučių rytinei mankštai? Visgi tam tikra atranka vyksta natūraliai – yra susiformavęs kolegų, draugų, bendraminčių ratas, jiems įdomu, ką darome mes, mums – ką jie.
Gediminas: Atsisakome, kai matome, kad mus kviečia tik todėl, kad esame žinomi ar dirbame prestižinėje institucijoje.
Nomeda: Neįmanoma atsisakyti, kai kvietimas susijęs su paskaitomis, dirbtuvėmis ar kitomis edukacijos formomis. Akademinėje aplinkoje galioja akademinio dosnumo etika – turi dalytis žiniomis ir patirtimi. Kita vertus, jei pasakysi „ne“, netolimoje ateityje ir tau atsakys neigiamai.
Iš menininkų tandemų dažnai tenka girdėti pusiau rimtą padiskutavimą, kuris iš jų tikrai dirba, o kuris labiau reprezentuoja ir kalba. Kaip yra Jūsų porai?
Nomeda: Taip ir yra: aš dirbu, o Gediminas kalba. Juokauju. Kalbėjimas yra irgi labai didelis darbas. Jei jo nebus, gali plušti kiek nori – rezultatų niekas nematys, niekas apie juos nesužinos. Toks pasiskirstymas yra natūralus, juk žmonės skirtingi: vieni mėgsta kalbėti, kiti – klausytis. Aš labai mėgstu klausytis, o Gediminas – kalbėti. Kai kurie gal sakys, kad čia taip socialiai sukonstruota: moterys istoriškai būdavo tildomos, neturėjo galimybės išsisakyti, tačiau svarbi ir paties žmogaus prigimtis. Štai mūsų dukra taip pat mėgsta kalbėti, o man įdomiau daryti, suteikti kam nors formą. Žodis taip pat yra forma, tačiau man labiau prie širdies žaidimai su kitokia materija.
Gediminas: Menininkui reikia labai daug mokėti. Meno mokymasis žmogui suteikia visapusiškumo, padeda įtvirtinti daugybę sugebėjimų. Menininkas pats organizuoja save kaip verslininkas, apmąsto būtį kaip filosofas, moka save ištransliuoti ir pateikti kaip spaudos atstovas, išmano medijas kaip žurnalistas.
Niekam neįdomu, kiek realiai dirbai ar miegojai. Privalai išeiti į priekį ir papasakoti, ką sukūrei. Išskirtiniais atvejais už menininką gali pakalbėti kuratorius ar vadybininkas, bet tai veikiau išimtis nei taisyklė. Menininkas šiandien turi įvaldyti daugybę instrumentų, tarpininkauti, pritaikyti humanitarines žinias fizikos, chemijos, biologijos, astrofizikos srityse.
Kaip Jums pavyko įsikurti Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kembridže? Ar ši vieta jau nusipelnė vadintis Jūsų namais?
Gediminas: Girdėjau sakant, kad namai – ten, kur yra katė.
Nomeda: Mes niekada neturėjome katės, bet turėjome šunį. Mums tikrai reikėjo, kad namai būtų ten, kur yra šuo, bet sausio mėnesį jo nebeliko. Turime būstą Kembridže, namais jis tapo po truputėlį. Užtruko penkerius, gal septynerius metus.
Nomeda, Jūsų balse girdžiu susitaikymo su faktu intonaciją. Kembridžas Jums – namai iš reikalo?
Nomeda: Mes apskritai nežinojome, ar ši vieta taps mūsų namais, ar norėsime čia likti.
Gediminas: Į JAV atkeliavome su dviem lagaminais, nežinodami, kas mūsų laukia. Visai kas kita – kai žmonės išsikelia dėl dramatiškų priežasčių: įvairių nelaimių, karo, ekonominio nepritekliaus. Jų emocijos būna daug ryškesnės. O mudu pakvietė dirbti MIT, tad, atidirbę mokslo metus, vasaromis grįždavome į Europą įgyvendinti čia susikaupusių projektų. Visgi, žvelgdamas į tuos devynerių metų fragmentus, matau, kad viskas susidėliojo į tam tikrą formą, jau galiu pasakyti, jog Kembridžas yra mūsų namai.
Nomeda: Užtruko, kol susiradome erdvę, kurioje mums komfortabilu, gera. Dar prieš dvejus metus Amerikos aplinka mane trikdė, kažkuo ji buvo kitokia, nei esu įpratusi. Dabar pasiilgstu Kembridžo. Tiesa, jis vis tiek man neatrodo kaip miestas. Tai – erdvėlaivis, kuriame labai patogu gyventi.
Gediminas: Viskas iš tikrųjų priklauso nuo tavo psichologijos. Kembridžas mums tikrai – kaip erdvėlaivis. Gyvename penkios minutės kelio iki Harvardo, ten tenka skaityti paskaitas, lankytis kolegų paskaitose ar Harvardo filmų archyve. Iki mūsų laboratorijos MIT yra dvylika minučių kelio dviračiu ir trisdešimt – pėsčiomis. Kembridže, priešingai nei Niujorke ar Londone, nereikia gaišti laiko norint nusigauti iš vienos vietos į kitą. O štai pagal savo technologijų ir naujovių koncentraciją Kembridžas dabar yra svarbesnė vieta nei Silicio slėnis.
Nomeda: Visgi ten yra mane tebetrikdančių vaizdų – baisūs stulpai, apkabinėti laidais, didžiulės šiukšlių dėžės...
Gediminas: Nomeda, klimato kaitos akivaizdoje jaudiniesi dėl šiukšlių dėžės formos?
Nomeda: Taip, žinoma, nieko negaliu padaryti. Man atrodo, kad šiukšlių dėžė galėtų būti daug mažesnė, ypač klimato kaitos akivaizdoje (šypsosi).
Labai smalsu, kaip atrodo Jūsų buitinius ir estetinius lūkesčius atitinkantis būstas?
Gediminas: Jis primena slidžių namelį dešimt minučių kelio nuo Helsinkio centro. Įeini pro duris ir pasijunti patekęs į visai kitą erdvę, atrodo, lyg būtum kur nors Skandinavijoje ar Šveicarijoje. To namelio atmosfera man primena tokį septintojo-aštuntojo dešimtmečio filmą apie slidinėjimo kurortą, kuriame prasideda pūga, žmonės įkalinami savo namuose, o tada...
Nomeda: Mūsų namai yra modernistinis septintojo dešimtmečio kotedžas, pastatytas italų kilmės architektų, buvusių Walterio Gropiuso mokinių. Ilgokai ieškojome, kas mums patiktų. Kembridže nekilnojamojo turto rinka labai aktyvi, norinčiųjų pirkti daug, o pasiūla maža. Jei atsiranda koks įdomesnis būstas, jo apžiūrėti suplūsta minios žmonių.
Gediminas: Kartais užsimirštame, kad dabar žmonių pasaulyje gerokai padaugėjo. Kasmet 5–10 tūkst. labai gerų specialistų, dažniausiai – biotechnologų (kaip juokaujama, tų, kurie gamina atsargines žmogaus kūno dalis), įsikuria Kembridže. Dominuoja čia studijuojantys turtingi rytiečiai.
Ar Lietuvoje vis dar turite kur ir pas ką grįžti?
Nomeda: Grįžtam pas mano tėvus į Kauną, šuo Burtas ten praleido savo paskutinius metus.
Gediminas: Prieš išvažiuodami į JAV, įsirengėme savo studiją loftuose Ševčenkos gatvėje. Ten bandėme suburti menui ir dizainui prijaučiančių žmonių bendruomenę.
Tam tikra prasme prarandame namų jausmą. Štai dabar Venecijoje atrodo, kad gyvename čia.
Nomeda: Taip ir yra. Niekur namų nebejaučiame kaip anksčiau. Atrodė, niekada negalėsiu išsiskirti su savo pirmaisiais namais, bet, pasirodo, galiu išsiskirti su bet kuria vieta. Reikia, ir išsiskiri.
Dar prieš atvykdami į JAV daug keliavote su ilgalaikiais projektais ir po kitas šalis, tačiau Jūsų duktė Gabrielė labiau norėjo mokytis mokykloje Vilniuje. Ji ten ir likdavo, o jūs – po platų pasaulį. Kokį prisimenate šį gyvenimo periodą?
Nomeda: Gabrielės auklėjimu užsiėmė mano tėvai, jie tuo metu buvo tokie jauni – kaip mes dabar, turėjo daug jėgų, energijos. Gal skamba kiek arogantiškai, bet manau, kad mums visiems buvo gerai. Dalyvaudavome įvairiose parodose ir kūrybinėse rezidencijose, Gabrielė norėjo eiti į Vilniaus Jono Basanavičiaus vidurinę, o tėvai mielai ja rūpinosi. Daug kartų esame svarstę, kad mokyklą ji galėtų lankyti ir Stokholme, Štutgarte ar Osle – ten, kur tam tikru etapu gyvenome. Mūsų kolegos veždavosi savo vaikus kartu, leisdavo į mokyklas, bet Gabrielė visada norėdavo grįžti į savąją, nes ten jai labai patiko. Paskui ėmė lankyti „Skalvijos“ kino akademiją, ten irgi jautėsi puikiai. Taip ir išėjo, kad dalį laiko ji praleisdavo su mumis, dalį – su seneliais, o likusią dalį – kine.
Gediminas: Kai Gabrielė augo, mes daug keliavome. Po kelis mėnesius ar pusę metų gyvendavome Kanadoje, Brazilijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje. O Gabrielė tą laiką leido savo lizde, savo ekosistemoje. Kai gyveni keliaudamas, aplimpi patirtimis, pasikeičia tavo imunitetas, bet augantis, bręstantis žmogus taip gali prarasti savo tapatybę. Dabar mes, žinoma, kalbame teoriškai. Buvo, kaip buvo.
Daugelis nemažai pasiekusių mūsų pažįstamų menininkų vaikų neturi. Tai, gali sakyti, – auka dėl meno. Mes taip negyvenome, turėjome labiau subalansuotą patirtį. Anuometėje Lietuvoje, kintant politinėms ir ekonominėms sistemoms, atrodė, kad šeima yra stabilumo garantas. Juokaudavome, kad visi lietuvių menininkai yra vedę vieni kitus ir turi vaikų.
Nomeda: Tai buvo tos kartos, pavadinkim, minties įprotis. Tau – dvidešimt treji ar ketveri, baigi aukštąjį mokslą, susiporuoji ir turi vaikų. Taip darė visi ir „taip turėjo būti“.
Gediminas: Atsimenu, Gabrielė pasakojo, kaip, nuėjusi pas draugę į svečius, nusistebėjo, kad jos šaldytuvas pilnas, o mūsų dažniausiai būna apytuštis. Visi tėvai – kaip tėvai, būna namuose, o mes važinėjame, „kažkokius menus darome“. Dabar, kai pagalvoji, baisu – vienas kelioms paroms paliktas dvylikos metų vaikas pakeliui iš mokyklos nueina į parduotuvę, nusiperka maisto ir pats pasigamina pietus. O mes tik per skaipą paklausiam: „Ar pavalgei?“
Nomeda: Bet taip būdavo labai retai. Mano mama nuolat važinėdavo iš Kauno – ten dėstytojavo universitete – į Vilnių. Tėvai galėjo pasiimti Gabrielę į Kauną, bet ji norėjo eiti būtent į tą mokyklą Vilniuje ir būti su tais žmonėmis, su kuriais norėjo būti. Visi turėjome paisyti jos norų. Niekas nieko neaukojo. Beveik...
Kaip Gabrielė susidomėjo kinu?
Gediminas: Dabar manau, kad kinas Gabrielei buvo kaip atsparumo mokymosi stovykla. Kino kūrimas reikalauja bendruomeninių pastangų, stiprios komandos. Šioje srityje net labiau nei architektūroje yra svarbūs vaidmenys, ir Gabrielė su savo bendramoksliais mokėsi jais keistis. Tai buvo ne tik mokymasis, bet ir mažos visuomenės eksperimentai. Patekę į tokią meno salą, jie galėjo kurti savo nedidelę bendruomenę, vieną dieną būti apšvietėju, kitą – prodiuseriu ir t. t.
Tapsi menininku ar netapsi – tai viena. Svarbiau – ar tapsi piliečiu, ar rasi savo vietą bendruomenėje, kad ir kokio dydžio ji būtų. Esmė – išmokti kurti kartu. Vėl grįžtu prie tezės, kad meno lauke veikiančiam žmogui pasiūlyti įrankiai padeda nesijausti atstumtam, prisidėti prie visuomenės kūrimo.
Į Venecijos architektūros bienalę atvyko ir Gabrielė, Nomedos tėvai. Ar Jūsų šeimai įprasta palaikyti vienas kito kūrybinę veiklą, pasidžiaugti rezultatais? Ar Gabrielė Jums parodo savo darbus dar prieš jų viešas premjeras?
Gediminas: Kai mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, mačiau daug menininkų šeimų, tarp jų – ir labai garsių. Gana anksti suvokiau, kokią traumą vaikas patiria augdamas garsių tėvų šešėlyje, kai negauna saulės augti pats. Mums nepavyko Gabrielės apsaugoti nuo meno, kita vertus, ji suvokė meno emancipaciją savo gyvenime, kartu su mumis lankė muziejus, parodas, susipažino su kitais menininkais, kuratoriais. Ir galiausiai tapo labai savarankišku, savo dalykus kurti norinčiu žmogumi. Ar galime jai ką nors patarti? Mes atstovaujame kitai kartai ir turime suvokti, kad Gabrielė kalba ir kuria jau apie kitus, jos kartai svarbius dalykus. Kita vertus, žinoma, galėtume jai patarti, juk išmanome šią sritį.
Nomeda: Visgi tai šiek tiek kita sritis. Mes galime įvertinti estetiką, bet nesame kino žanro ekspertai.
Gediminas: Kartais kai ką jai visgi patariame, bet šiaip išankstinių premjerų ji mums nerengia, sako: „Palaukit, pabaigsiu, tada pamatysit.“
Anądien į „Pelkių mokyklos“ paviljoną buvo užsukusi Venecijos architektūros bienalės komisija. Po jos apsilankymo Jūs, Gediminai, pacitavote menininko Krzysztofo Wodiczko mintį, kad jei kūrėjas gavo apdovanojimą, vadinasi, jis buvo per daug komformistiškas. Nejau taip manėte ir tada, kai gavote Nacionalinę meno ir kultūros premiją ar kai Jūsų projektas „Villa Lituania“ pelnė specialųjį paminėjimą Venecijos meno bienalėje?
Gediminas: Kai Korėjoje gavome pagrindinį ten vykusios bienalės prizą, Lietuvoje bylinėjomės teismuose. Tas ir vėlesni apdovanojimai buvo reikšmingas argumentas mums ginantis nuo kaltinimų – neva esame čiabuviai, kurie nesupranta civilizacijos ir bando stoti skersai kelio tarptautinėms investicijoms, galinčioms pakelti Lietuvą į naują lygį. Tokiame kontekste tie apdovanojimai yra įrodymas, kad mūsų praktika svarbi. Tai patvirtino ir kvietimas dėstyti MIT – geriausiame universitete pasaulyje, ir Harvardo teisininkų pasiūlymas ginti mus nuo tų primityvių ieškinių. Tokioje situacijoje apdovanojimai turi visai kitą reikšmę ir kitą prasmę.
Nomeda: Mums skirta Nacionalinė meno ir kultūros premija sukėlė šiokios tokios sumaišties – kaip galėjo nutikti, kad premija teikiama tuo metu, kai vyksta keturi teismų procesai, grasinama uždaryti mūsų sąskaitas...
Gediminas: Bet sistema juk nevienalytė. Sistemos rezistencijoje yra žmonių, kurie ir bando bent kiek pataisyti situaciją.
Ar po šio laikotarpio liko nuoskaudų?
Nomeda: Tuo metu viskas buvo pakankamai įkyrėję, norėjosi atsitraukti, buvome susirūpinę šeimos saugumu. Dėl to ir į JAV išvažiavome daug lengviau, nors iki tol neturėjome minčių emigruoti, tuo labiau – į JAV.
Gediminas: Teisminiai persekiojimai iš esmės buvo kaip psichologinis teroras, kad atsisakytume savo įsitikinimų. O kai fiziškai esi toliau nuo to teroro, jis tave mažiau ir veikia. Bet kokie grasinimai pasiekia septyniomis valandomis vėliau (šypsosi).
JAV susipažinome su mokslininkais, akademiškai analizuojančiais tokias situacijas, kai kapitalo investicijos yra svarbiau už vietos tradicijas, kultūrą ir paveldą. Vis dėlto ta daugiametė bendruomenių kova dėl viešųjų erdvių nebuvo veltui. Nugriauto kino teatro vietoje bus įkurtas muziejus, jame planuojama eksponuoti „Villa Lituania“. Tad jei nepavyko atsiimti Lietuvos atstovybės pastato Romoje, prie jos priartėti bus galima... muziejuje Vilniuje.
