Svetainės centre įkurdintas Stasio Jusionio (g. 1927 m.) peizažas balansuoja tarp tikrovės ir fantazijos. Tarp aukštų lapuočių – ežeras. Šalia jo ant kranto glaudžiasi medinė trobelė samanotu stogu, o baltuose ežero pursluose turškiasi penkios nuogos rausvos moteriškos figūros. Realistiniam vaizdui idiliško žavesio suteikia koloritas. Grynas ryškias spalvas visur lydi balti blikai – gaivūs vandens purslai, vasariški debesėliai, saulės šviesa medžių šakose. Šventiškai džiugios nuotaikos peizažui suteikia begėdiškai nenatūraliai rožinė liepa pačiame centre ir it sniegynas puri balta kalva tolumoje.
Maža to, kompozicija kiek primena vaikiškus piešinius – mauduoles matome tarsi iš viršaus, medį – priešais save, o ežero vanduo tolumoje stojasi prieš mus piestu, lyg liepdamas žvilgsniui dar pasidžiaugti vaizduojama scena. Visa tai perteikiama drąsiais potėpiais, ant drobės dažus tirštai klojant taip, kad aiškiai matytųsi paviršiaus reljefas. Atrodo, kad paveikslą galima „skaityti“ ir užsimerkus, tik pirštų galiukais. Patyręs tapytojas ekspresyviais potėpiais, ryškiais spalviniais akcentais ir laisva kompozicija sukūrė peizažą kaip jausmingą prisiminimą – gal tikrą, gal išgalvotą.
Viskas prasideda vaikystėje
Įdomu, kad į naujus namus patekęs kūrinys taip pat gyvena tarp realybės ir fantazijos. „Paveikslas, kai jį pamačiau, pasirodė labai artimas. Mes taip pat turime sodybą, tuo metu ten, tarp šimtamečių liepų, stovėjo tokia pati sena troba. Šalimais yra ir ežeras, šalia jo – pirtis. O besimaudančios laumės – tai išbėgusios iš pirties Sara, Sofija, Agnė, Kotryna ir Vida“, – dvi dukras, dvi anūkes ir žmoną, rodydamas nutapytas figūras, įvardija Arūnas. Pasakojimą patvirtina atlėkusi anūkė – pirštuku vedžiodama rodo kiekvieną nutapytą laumę ir namelį, kur senelis Arūnas gamina joms vakarienę.
„Abi mergaitės bendrauja su šiuo paveikslu. Ir jos jau tikrai turi ryšį su menu“, – šypsosi seneliai. Abu domisi ne tik daile, bet ir muzika – Arūnas dainuoja „Ąžuolų klubo“ chore, Vida – moterų chore „Liepos“. Tad ir anūkės jau aplankė ne vieną koncertą. Kas, kad kol kas iki pabaigos išklauso ne visus, – vaikystėje atsiradęs ryšys su menu tęsiasi visą gyvenimą. Paveikslai ant šių namų sienų atsirado neatsitiktinai – Vidos ir Arūno vaikystės namuose irgi būta meno kūrinių. Vėliau Vilniaus Salomėjos Neries mokykloje dėstęs puikus mokytojas tapytojas Vincas Norkus (1927–2006 m.) per piešimo pamokas ne tik mokė lieti akvarelę, bet ir pasakojo dailės istoriją, pažindino mokinius ir su tada kūrusiais garsiais lietuvių menininkais, tarp jų – ir Stasiu Jusioniu. Kadangi skonis formavosi Vidai ir Arūnui būnant kartu, dėl paveikslų pora dažniausiai sutaria. Ką jau kalbėti apie įsitikinimą, kad meno namuose tiesiog turi būti.
Susitikti paveiksle
Nors Uleckai nelaiko savęs kolekcininkais, paveikslų jų namuose tikrai daug. „Kartais pažiūriu naujų namų interjerus. Viskas taip gražu ir šiuolaikiška, o sienos – tuščios. Kaip tie žmonės ten gyvena? Bent nuotrauka kokia ant sienos galėtų būti ar iš vaikystės atsineštas darbelis“, – stebisi Vida. Tenka jai priminti, kad anaiptol ne visų vaikystės namuose buvo paveikslų. Autentiško ryšio su daile neturintiems žmonėms kartais padeda interjero dizaineriai – pasiūlo prie bendro stiliaus tinkančių kūrinių. Tai nėra blogai, tačiau specialistų parekomenduoti darbai niekada neprilygs išsirinktiems pačių šeimininkų, nes pastarieji atspindi būtent jų skonį, primena įsigijimo istoriją ir natūraliai randa savo vietą namuose.
Paklausti, kaip elgiasi atsiradus namuose naujam paveikslui, Arūnas ir Vida pasakoja: „Iš pradžių paveikslo niekur nekabiname. Vakarą praleidžiame kartu svetainėje, tada paliekame jį pernakvoti šioje aplinkoje. Ryte paklausiame, kaip miegojo, ar kiti darbai jo pernelyg neužgožė. Žiūrime, kaip paveikslas atrodo rytinėje šviesoje. Kartais būna, kad per naktį atsiranda tarsi koks disonansas, nėra unisono su aplinka. Kartais kūrinys puikiai pritampa.“
Paklausti apie paveikslų garbei rengiamus vakarėlius, abu juokiasi, kad tokių vakarėlių būdavo jaunystėje, o dabar augina anūkus ir pasakoja istorijas apie paveikslus. Na, dar kabina tuos paveikslus namuose. Vietas renka patys. Kabinimo procesas, kaip neretai būna meną vertinančių žmonių namuose, nesibaigia niekada, nes, atsiradus naujam kūriniui, vėl tenka viską keisti. Abu juokiasi, kad visos sienos nusėtos nuo perkabintų paveikslų likusiomis skylutėmis. Beje, ilgametės treniruotės duoda rezultatų – paveikslai namuose išrikiuoti racionaliai ir jautriai, atsižvelgiant į natūralų ir dirbtinį apšvietimą bei leidžiant jiems „bendrauti“ tarpusavyje.
Arūnui pasakojant, kaip šis paveikslas atrodo naktį, tiesiog matai tą vaizdą: „Vakarais, kai kambarys būna prietemoje, dega tik kelios paveikslą apšviečiančios lempos, jis pradeda švytėti. Santykis tarp baltos ir mėlynos spalvų dar paryškėja, balta tampa ryškiai balta, spindinti. Kaip pasiekti tokį efektą, – menininko paslaptis. Taip pat paryškėja tapybos reljefas. Visa tai sukuria tarsi 3D efektą.“
Nesunku įsivaizduoti ir kitą sceną. Arūnas pasakoja, kad kai anūkės buvo dar mažesnės, kartais joms imdavo skaudėti pilvukus. Tada tekdavo keltis, imti irzlų vaiką ant rankų ir prietemoje nešti prie paveikslo. Ten joms pasakodavo istoriją apie vasarą ir laumes, maži pirščiukai liesdavo paveikslo paviršių, ir mergaitės nurimdavo. „Mes ir patys pradėjome tikėti, kad šios laumės tikros ir gali nuraminti vaikus“, – pusiau rimtai, pusiau juokais sako Arūnas.
Klausydamasi galvoju, kad tikėti smagiau. Sugebėjus pajusti, ką sako meno kūrinys, pokalbį galima tęsti be galo – prijungiant vis naujas gyvenimo patirtis. Ši istorija rodo, kad paveikslas, į pokalbį apie jį įtraukus artimus žmones, gali tapti pretekstu vėl susitikti.
