Į Lietuvą vėl atvykote be savo vyro brazilo Marqueso. Atleiskite, jūs skiriatės?
(Juokiasi) Mes su juo skiriamės du kartus per metus. Turime sutartį ir esame tarsi sezoniniai paukščiai: jis žiemą dviem-trims mėnesiams išskrenda į Braziliją, aš vasarą – į Lietuvą.
Kartu su vaikais praleidžiame rudenį ir pavasarį Airijoje. Kai grįžtu iš Lietuvos, jis sako daugiau niekada manęs neišleisiąs ir vienas negyvensiąs. Bet aš jam murkiu, murkiu, murkiu.
Kai Marquesas grįžta iš Brazilijos, sakau, kad daugiau jo neišleisiu, bet jis atveža krūvą dovanų ir murkia, murkia, murkia. Pavasarį pradeda zyzti vaikai. Kada važiuosime į Lietuvą, į kaimą, prašo septynerių Myryatas ir šešerių Elizabetha, kurią vadinu Elzyte.
Pakankamai daug laiko praleidžiate atskirai. Tai – noras pailsėti vienas nuo kito?
Su juo pavargti neįmanoma. Žiemą jis skrenda tvarkyti reikalų ir pailsėti į tėvynę. Aš į Lietuvą skrendu pirmiausia dėl vaikų ir sveikatos.
Atpažinau, kad Lietuva – mano svajonių šalis, čia mėgaujuosi visais gamtos malonumais, papildau prigimtines vibracijas ir vėl galiu gyventi emigracijoje.
Pastebėjau, kad vasarą gyvenant kaime sustiprėja vaikų sveikata, charakteris. Džiaugiuosi, kaip bendraujame su kaimo žmonėmis, vaikais, kalbamės lietuviškai, valgome lietuvišką maistą ir minime lietuviškas šventes. Tai – vertybė.
Kodėl atostogaujame atskirai? Prisipažinsiu – dar negaliu skirsti į Braziliją, nes reiktų susimokėt baudą. Kai paskutinį kartą išskridome, nebuvome pilnai sutvarkę migracijos dokumentų, baigėsi viza, todėl dabar reiktų susimokėti baudą.
Mano vyrui patinka Lietuvoje, daug kartų jis čia buvęs, bet vasara – darbų sezono pikas, dirba jis už visus metus. Ten dirba akmenskaldžiu, stato akmenines sienas, tvoras, židinius.
Jūsų knyga „Kaip išgyventi amžių sandūroje“ tapo hitu, tačiau antros knygos, nors žadėjote, taip ir neparašėte. Pasiteisino teiginys, kad lengva parašyti pirmą knygą, bet pabandyk antrą?
Perrašinėjau kelis kartus, bet atsirado daugiau reikalų ir antroji dabar stalčiuje. Pirmoji buvo naujoko sėkmė, entuziazmas, dabar pakėliau sau kartelę. Be to, antrai asmeninei istorijai dar nepasirengusi.
Lietuvos kaime Jums lengviau gyventi nei Brazilijos džiunglėse, kur susidūrėte su žiurkėmis, vorais, barškuolėmis, erkėmis?
(Juokiasi) Oi, žinoma. Ir valgau tą patį lietuvišką maistą. Gamta Lietuvoje pasakiška, čia – rojus. Kodėl negyvename šiame rojuje? Pasirinkau mylėti kitos šalies pilietį, o Airiją – dėl ekonominių dalykų. Ten gimė mūsų vaikai, ten palankesnė socialinė sistema.
Vyras nepakeltų lietuviškos žiemos, nors ir ištisai sėdėtų ant pečiaus. Kai temperatūra siekia žemiau dešimt laipsnių – taip buvo gegužę ir kartą rugsėjį – jis labai kankinosi.
Jam šalta, jis sustingdavo, nors apsirengdavo visus drabužius, būdavo sunku emociškai bendrauti.
Esate kosmopolitė?
Kokia dar kosmopolitė...esu „durnė“. Brazilijoje nepritapau. Ten vykčiau tik dėl vyro ir vaikų. Bet šiandien ten gyventi nevažiuočiau.
O žiurkės ir erkės? Galite priminti tas sunkias akimirkas Brazilijoje?
Brazilijos miškuose Marquesas turėjo fabrikėlį, kur gamino saldumynus, džiovino vaisius, kepė riestainius, iš braziliškos bulvės manijoko gamino krakmolą.
Brazilams ten buvo sausas miškas, man – džiunglės su lianomis, orchidėjomis, įvairiais gyviais ir vabzdžiais. Išsikėlę iš fabrikėlio, kurį reikėjo uždaryti, susirentėme pašiūrę: į žemę sukalėme rastus, iš bambukų surišome pertvaras, o stogą iš plastiko apdengėme palmių lapais. Kol nebuvo šulinio, vandens eidavome du kilometrus. Visą laiką atakuodavo vabzdžiai. Naktį – džiunglių garsai, drėgnuoju periodu – du kartus per dieną – moskitų antplūdis, nuo kurių vaikus ir save tepiau aliejumi.
Dar buvo didelių žiurkių, lėkštės dydžio varlių, svirplių. Kai miegojom ant žemės pasitiesę čiužinį, atakuodavo blusos, iki kol pasidarėme širmą, krisdavo į lovą vabalai, o sausros metu per kūną upeliais tekėjo erkutės.
Persirgome įvairiomis ligomis. Kartą išsimaudėme tvenkinyje, iš kurio geria karvės, pradėjom kosėti skrepliais, neišlaikė viduriai, o vieną vakarą eidami miegoti prie lovos pamatėme karingai S forma išsirietusią tropinę barškuolę. Antrą pagal nuodingumą Brazilijos gyvatę, kuriai įkandus miršta apie 70 procentų žmonių, vyras užmušė kastuvu.
Būčiau žinojusi, į Brazilijos miškus būčiau nevykusi.
Jums reikia gyventi rūmuose?
Neeeee. Papasakosiu savo patirtį. Yra šalių, kur mano kūnas jaučiasi gerai. Labai gera jam Lietuvoje, neblogai – Airijoje. Ypač gerai, saugiai jaučiuosi kaime, mieste kūnu jaučiu pavojų. Nemoku to paaiškinti logiškai – jausmas, tarsi odoje, kuproje, nugaroje kaip pas šunis pasišiauštų oda. Lygiai taip pat kūnas reagavo Brazilijoje, nors ten ir maitinausi gerai. Gyvenau tik trejus metus, bet kūnas išseko, jutau kažkokią baimę.
Taip apie Braziliją kalba žmogus, prieš kelerius metus ją gyręs, sakęs, kad ten – laisvė, kad ten intymūs santykiai nėra frikcija ir ejakuliacija, o ritualas, prasidedantis nuo kūdikystės, ir kad nėščios moterys ten itin garbinamos.
Taip. Jei moteris nori reabilituoti savo moteriškumą, seksualumą, ji privalo važiuoti į Braziliją. Ten ją pagydytų. O kai tai susitvarko, galima važiuoti kitur.
Du Jūsų vaikai iš pirmosios santuokos su lietuviu – jau suaugę, su brazilu auginate du mažamečius. Auklėjate skirtingai?
Labai skirtingai. Pirmoje santuokoje jaučiausi vieniša, santykių nepavyko išsaugoti ir pirmųjų vaikų, galiu prisipažinti, beveik neauginau – augo jie patys. Antroje santuokoje jaučiuosi saugi. Tai jaučiasi ir bendraujant su vaikais.
Kai jaučiuosi saugia, natūraliai teka ir mano meilė, kuri tampa būsena.
Vyresni turbūt jaučia nuoskaudą, nes bene svarbiausiu gyvenimo metu nepatyrė mamos meilės?
Vyriausiajai dukrai – 26, sūnui – 22. Kiekvienais metais susitinkame. Ir kažkada kalbėjomės apie šią nuoskaudą. Jie pastatė mane prieš faktą teigdami, kad jų neauginau. Susikaupiau, įkvėpiau oro ir pareiškiau: „Būkit laimingi, mano vaikai, kad esate gyvi. Kaip mokėjau, taip ir auginau. Džiaugiuosi, kad išgyvenau tą laikotarpį ir esame gyvi. O visa kita yra pataisoma“.
Tyla truko porą savaičių, po to bendravome.
Toks jausmas, kad Rasa vis klajoja gyvenime ir savęs dar nerado. Lietuva-Airija-Brazilija... Nuo rašymo iki dvasinių paieškų, jogos ir įvairių terapijų.
Tikrai taip. Dar savęs neatradau ir nežinau, kas yra.
Kartą nuėjau pas astrologą ir klausiu, kodėl nerandu sau vietos? Ji sudarė asmeninį horoskopą ir pasakė, kad pagal jį neturiu savo namų. Išsigandau. O ji patarė trūkumą paversti privalumu, nes nesu prisirišusi prie geografinės vietos. Išsigandusi stengiausi kurti namus Airijoje, po to – Brazilijoje, Lietuvoje net nežinau kiek kartų keičiau gyvenamąją vietą.
Bet kažkodėl jausdavausi nerami, vaikai nesaugūs. Paaiškino, kad gerai jausiuosi, kai ateisiu gyventi pas vyrą, valdiškuose namuose, bet tik ne nuosavuose. Nusiraminau – nesu vienintelė žemėje neprisirišusi prie geografinės vietos. Ir dabar gyvenu laisvai.
Kas Jums yra namai?
Tai – ne pastatas, o būsena. Turiu ritualus, kuriuos kartoju kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, kavos gėrimo, rašymo, kalbėjimo. Tai – jauki, saugi būsena.
Puikiai jaučiuosi ir galiu gyventi kelis mėnesius palapinėje, visą dieną ant pledo pievutėje. Nepasiilgstu lovos, virtuvės. Labai artima namams būsena, kai bendraudama jaučiu žmogų, kuriuo teka šiluma.
Namai, tėvynė, šaknys Jums skiriasi? Jums reikia jausti tapatybę?
Tėvynė man – tik Lietuva ir ji – svajonių šalis, rojus. Su malonumu čia klausausi kalbos, netgi – radijo, žiūriu televiziją, skaitau lietuviškas pasakas. Tuomet jaučiu tapatumą.
Esate prasitarusi, kad šis rojus tampa vis gražesnis, turtingesnis ir šviesesnis, bet moterys Lietuvoje – karingos, joms trūksta šilumos, moteriškumo.
Taip. Jos gražėja, dažniau vilki sukneles. Bet... kaip čia paaiškinus? Pastebėjai, kad yra geografinės vietos, kur žmonės ieško dvasinių dalykų, meldžiasi – Himalajai, Tibetas, Indija? Kažkur visą laiką vyksta karas, Brazilija turtinga ištekliais, bet jų prioritetas – kūniški malonumai, seksas, šeima. Tačiau ten sunkiau padaryti sėkmingą verslą nei kokioje Šveicarijoje.
Lietuvoje, pajutau, kad saulės rezginyje, gerklėje sustiprėja įtampa. Tai jaučiu ir kitose moteryse. Stipri konkurencija. Bet kai jos išvažiuoja į kitą šalį, pasikeičia.
Kas turėtų įvykti, kad moterys daugiau skleistų šilumos?
Turbūt niekas. Tokia mūsų geografinė padėtis. Kažkur augina kavą, bet pabandyk kopūstus – nepavyks. Lietuva tokia vieta, kur auga geri kareiviai, verslininkai, sportininkai.
O gal įtakos turi ir vakarų Europos kultūra, vartojimas, feminizmo banga ir „sėkmingų“ žmonių kepimas?
Po karo buvo ištremta daug šviesių, turtingų vyrų. Liko daug moterų ir galbūt užaugo tokia karta be inteligentijos ir šviesuomenės. Ir jos tapo karingesnės.
Tiesa, atsakingai pareiškiu – sveikinu išvažiavimą iš Lietuvos. Pagrindiniai mūsų instinktai panašūs į gyvūnų. Buvo atliktas eksperimentas: į vieną didelį narvą patalpino šešias žiurkėnų poras. Jie buvo aprūpinti idealiomis sąlygomis daugintis, maitintis. Pradžioje jie klestėjo, tačiau vėliau visi mirė. Mokslininkai padarė išvadą, kad jiems trūko dar didesnės teritorijos.
Brazilai – instinktyvūs, kultūra jų instinktų nesužalojo. Kai mano vyras atvažiuoja į savo tėvų namus, negali net nueiti į tualetą: jam visur smirda jo tėvu. Ir pradeda jausti įtampą, ilgai nepabuvęs išvažiuoja. Gamtoje nusišlapina lauke ir jaučiasi tooooks vyras... tarsi tai – jo teritorija. Tuomet jaučiasi saugus, galingas, iškart gali pamylėt.
Lietuvoje namuose irgi jaučiasi surištas, sugniužęs – sėdi ant sofos, paniuręs linguoja ir žiūri televiziją. Jam trūksta vietos.
Lietuviai – drąsūs, protingi, ryžtingi, leidžiasi į avantiūras, nuostabūs verslininkai, sportininkai. Tiesiog Lietuvoje jiems ankšta.
Esate atvira. Apie viską galite kalbėti taip nevaržomai?
Apie seksą – ne, nebent tai būtų nevulgaru. Na, pabandom.
Kas šeimoje Jums svarbiau už seksą?
Seksas. Jis – pirmoje vietoje. Tai – tik mano patirtis. Tuoj suprasi. Gyvenau viena, beveik dvasiškai nušvitusi, vedžiau jogos pamokas. Bet gimiau moterimi ir trauka priešingai lyčiai man suteikia daug jėgų. Jei išmokčiau pasigaminti gyvenimo džiaugsmo, nenaudodama seksualinės energijos, galbūt atsakyčiau kitaip. Kol kas neišmokau.
Man labai patiko joga, meditacija, giedoti kirtanas – šventus Viešpaties vardus. Vienai buvo gera, bet vaikai žiūrėjo į mane ir išsižioję laukė, kol juos pamaitinsiu. Bet kol užsiiminėjau dvasiniais dalykais jų nesugebėjau išmaitinti.
Todėl vyras – ne iš sportininkų ir verslininkų, o iš šalies, kur intymumas – ne tik frikcijos ir ejakuliacija?
Man pasisekė su brazilu. Kaip aklai vištai grūdas. Šiandien džiaugiuosi, kad jis mane to išmokė ir atvėrė. Per vyrą atėjau į intymumą, savo kūno pažinimą, suvokimą, kad esu moteris, kad tai – saldu, malonu. Seksualumas, intymumas, drįstu sulyginti, – kažkas dieviško.
Kodėl pastaraisiais metais daugėja vyrų ir moterų santykių, paremtų vartotojiškumu, išskaičiavimu, protu, bet ne širdimi?
Žinau, ką sakai. Kai pradėjau draugauti su savimi, pasijutau daug geriau. Ir ypatingai geriau, pradėjusi tyrinėti savo sunkiausius biografijos etapus. Supratau jų jėgą. Ir man pasidarė lengviau.
Prisipažinsiu – gyvenime patyriau prievartą. Tai mane sustiprino, suvokiau, kad šiandien galiu pasiekti daug daugiau. Tolimoje praeityje, dar paatvirausiu, vienu laikotarpiu nesaikingai vartoju alkoholį, jutau depresiją.
Tai buvo mano dugnas. Bet jį išmokau gerbti, netgi pajaučiau savotišką jėgą. Dauguma mūsų turbūt išgyvena ne pačius laimingiausius gyvenimo momentus ir sako „šūdas“. Bet išmokau tame šūde rasti resursą. Tuo šūdu mes galime patręšti žemę ir išauginti derlių. Ir turbūt kiekvienam verta pabraidžioti po tą šūdą.
Rožinių drugelių gyvenimas – nėra mano siekiamybė. Už jokius pinigus neparduočiau savo dumblo – jis man labai brangus.
Santykiuose dažnai reikalaujame kažko iš kito. Bet pirmiausia turėtume paklausti, ką galėčiau duoti? Ką, pradėdami nuo savęs, vyrai turėtų duoti moterims?
Pinigų. Jaučiau skirtumą, kai pati turiu uždirbti duonai. Tuomet jaučiuosi ne moterimi, o agresyviu kareiviu. Žinoma, yra patelių, kurios turi žymėti savo teritoriją. Bet jei privalau uždirbti pinigų duonos kąsniui, nejaučiu meilės. Pradedu konkuruoti su vyru noru dar daugiau uždirbti.
Taip, yra porų, kai abu jaučiasi lyg lygiaverčiai verslo partneriai. Ir į šeimą po lygiai atneša finansų. Bet man tuomet nepavyksta išsaugoti harmoningų santykių, nevyksta tekėjimas, nelieka moteriškos šilumos.
Lietuviai vyrai išties labai nuostabūs. Bet moterys santykiuose privalo reikalauti. Kitaip man nesisekė. Moterimi pasijutau, kai pradėjau savo vyro reikalauti išlaikyti šeimą, rūpintis namais, apmokėti sąskaitas.
Viena dvasinė mokytoja, psichoterapeutė iš Vokietijos teigia, kad norėdama išsaugoti santykius šeimoje, svarbiausiais klausimais moteris visada privalo sutikti su vyro nuomone. Netgi tada, kai jis yra neteisus. Tarp jų nebus nereikalingos konkurencijos ir vyras, įprastai turintis didesnį ego, galės prisiimti atsakomybę.
Būtent! Pasirašau po šiais žodžiais. Reikalauju, bet nestoviu su kardu rankoje. Moteris visada ras būdą parodyti, ką jis turi padaryti.
Būdavo, siųsdavau jį į parduotuvę maisto. Jis priperka, kas jam atrodo tinkama. Tuomet eidavome kartu, visko prisidėdavau į krepšį, ko išties reikia, ir sakau jam – ačiū! Tai – du skirtingi būdai. Galiu jį sugėdinti prie kitų žmonių, bet galiu gudriai apvynioti aplink pirštą. Bet tai – ne vienos dienos darbas.
Turiu teisę reikalauti, nes žinau, kas atsitinka vyrui, kai su juo daliniesi intymumu, ir ko tai verta. Žinau, ko galiu pareikalauti už šitą jausmą.
Dabar pirmiausia patikrinu savo banko sąskaitą, ar jis pervedė pinigų vaikams maisto nupirkti. Jei ne – savaitę nekeliu telefono ragelio. Į tai ėjome dešimt metų. Leidžiu jam suprasti, kad jis neatliko savo pareigos.
Hm. Tai skamba vartotojiškai, materialistiškai ir egoistiškai. Jam suklupus ieškosite kito?
Yra taip buvę, kai pinigų neturėdavo mėnesį, pusmetį. Bet žinojau, kad nesisekė su darbais, sirgo. Žinoma, tuomet paklausiu, kas nutiko, padedu. Bet kai žinau, jog viskas tvarkoje – tai jau kita situacija.
Tokia mūsų tarpusavio įsipareigojimo sistema. Neteigiu, kad tai – taisyklė. Kalbėjome paskaitoje apie besąlyginę meilę ir nusprendėme, kad ne visada ji turėtų virsti santykiais.
Pavyzdžiui, gyvena šeima ir vyras degraduoja – neprisiima atsakomybės, nedirba, piktnaudžiauja alkoholiu. Žmona ji myli besąlygiškai, plauna jo drabužius, bendrauja su draugaus, dirba, vaikus palieka su juo. Jis galėtų saugoti juos, bet neatsisako įpročių ir grįžusi moteris randa pilnus namus sugėrovų. Ji myli vyrą ir priima jį su jo šūdu.
Tačiau gyventi tokiomis sąlygomis neįmanoma – tai jau grėsmė ir vaikų gyvybei.
Ar įmanoma porose besąlyginė meilė? Įprastai mūsų meilė paremta ego – kol kitas mus tenkina. Gal besąlyginė meilė – tai aukščiausia pakopa, kur mylėtume visus vienodai, taptume guru, neišskirdami vieno žmogaus?
Taip, porų santykis yra sandėris, išskaičiavimas ir mūsų egoizmas. Ką aš galiu jam duoti ir ką jis man gali duoti. Ypač, kai dar atsiranda vaikai.
Ar reikalinga šiais laikais šeima? Ar toks modelis, kaip kiti teigia, – jau atgyvena?
Būtinai. Neįsivaizduoju, kaip be šeimos vaikai augtų sąmoningi ir laimingi.
Kas jums šiandien yra laimė?
Tai būsena, kai patiriu malonumą, kai prisiimu atsakomybę už tą malonumą, kai žinau nuo ko jis prasideda ir kada baigiasi.
Kartais laimę, kaip bulvių maišą, nešti sunku. Bet prisikasi, atsineši, susikrauni į aruodą ir turi ko valgyti.
O dabar mano vaikai vartosi smėlyje, krykščia ir aš esu absoliučiai laiminga.
