Susitariame susitikti garsiojoje Montenio gatvėje (Avenue Montaigne) – 8-ojoje Paryžiaus apygardoje. Dairausi aplinkui, galva sukasi nuo prašmatniausių mados namų butikų, parduotuvių, biurų. Kone prie kiekvienų durų budintys elegantiški durininkai vikriai atveria duris grupėms pasiturinčių turistų, dažniausiai – iš Azijos.
Tai prabangus, švytintis, kiek butaforinis pasakų pasaulis pačioje Paryžiaus širdyje. Einu pro turtuolių mėgstamą viešbutį „Plaza Athénée“, prisimenu, kad name, pažymėtame 12 numeriu, gyveno ir mirė garsi aktorė Marlene Dietrich. Šioje gatvėje gali iki soties gėrėtis elegantiškais paryžiečiais, akimis ganyti pagal paskutines mados tendencijas pasipuošusius sostinės svečius. Eglei ši gatvė siejasi su kasdienybe. Čia puikuojasi mados namai „Nina Ricci“, – kompanija neseniai atnaujino savo biuro pastatą ir dar įkūrė butiką. Šis primena prašmatnų Paryžiaus butą, kurio kiekvienas kambarys – vis mažesnis ir jaukesnis. Mados namus Maria Nina Ricci į pasaulį paleido 1932 metais. Ji siuvo itin moteriškas, dėl paprastumo įsimenamas sukneles. „Elegancija be ekstravagancijos“ – toks buvo dizainerės moto.
Nedrąsiai įeinu. Paklausiu, kur ieškoti savo pašnekovės. „Įėjimas į Eglės biurą yra čia pat, už kampo“, – rodo pardavėjos su šypsena. Man smagu girdėti, kaip jos taria lietuvišką vardą.
E. Čekanavičiūtė manęs jau laukia prie biuro durų. Aukšta ir liekna, su trumpa šukuosena, beveik nepasidažiusi, įsisupusi į mėlyną ilgą švarką, ji organiškai įsilieja į madingą minią. Eidamos restorano link kalbamės, ar, dirbdama tokioje vietoje, ji jaučia socialinį spaudimą gerai atrodyti? „Šiuo metu man svarbiau, kaip jaučiuosi pati, o ne ką apie tai mano kiti, – trukteli pečiais dizainerė. – Matai merginas priešais mus? Jos vos paeina avėdamos tuos batelius su plonyčiais madingais kulniukais. Juk joms turėtų skaudėti kojas!“
Įveikti laiką
Žinomas restoranas „Chez Savy“ primena traukinio vagoną. Baltomis prijuostėmis pasipuošę padavėjai nešioja vietoje gaminamą paštetą. „Šiame restorane lankosi daug įžymybių, nes jis įsikūręs priešais įtakingą radijo stotį RTL, – pasakoja E. Čekanavičiūtė. – Kartais po darbo užsukame čia.“ Tik tai nutinka vis rečiau. Eglės krūvis pastaraisiais mėnesiais milžiniškas, tad jos gyvenimo trajektorija sukasi tarp namų ir darbo. Vyriausioji mados namų „Nina Ricci“ dizainerė naująją 2019 metų pavasario ir vasaros kolekciją kuria su labai maža komanda. „Kovo pradžioje mados namus paliko kūrybinis vadovas Guillaume’as Henry. Kol ieškoma naujo, dirba tokia komanda: aš – vyriausioji dizainerė, grafikos bei trikotažo dizainerės ir dvi asistentės, – sako pašnekovė. – Man tai didelis iššūkis ir atsakomybė, bet ir be proto įdomu! Jau didžiuojuosi šiuo projektu.“
Tiesa, į šiuo metu Orsė muziejuje (Musée d‘Orsay) vykstančią parodą „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“ dizainerė vis dėlto rado laiko nueiti. „Menas yra labai svarbus įkvėpimo šaltinis, – sako Eglė. – Prieš pradėdama kurti kolekciją įkvėpimo ieškau Paryžiaus bibliotekose, parodose. Taip gimė ne vienos būsimos kolekcijos spalvų gama.“
Darbo diena dizainerei prasideda anksti. Keli jogos pratimai, greiti pusryčiai ir kelionė į darbą – dviračiu, pėstute, kartais metro. Kartu su draugu moteris gyvena 6-osios apygardos širdyje ir kasdien pro langą gėrisi senaisiais miesto namų stogais. „Man patinka, kad Paryžiuje žmonės randa laiko išgerti kavos, papietauti, nesižudo dėl darbo, – sako lygindama Paryžių su Londonu, kur anksčiau gyveno. – Nors būtent Londone gimsta naujovės.“
Eglė šypteli prisiminusi į ją spoksodavusių paryžiečių veidus, kai iš Londono, kur mokėsi ir dirbo, atvykdavo į Paryžių. „Mėgau ryškias spalvas, o čia dominavo juoda ir pilka, – šypteli pašnekovė. – Bet viskas keičiasi. Dažniems mados namams dabar vadovauja užsieniečiai, ir jie keičia paryžiečių stilių. Šis tapo eklektiškesnis.“ Tikros paryžietės prototipas Eglei yra gerųjų miesto rajonų gatvėse sutinkamos senutės: jų įvaizdžio detalės tobulai suderintos, jos vilki idealiai tinkančius siuvėjų specialiai joms pasiūtus kostiumėlius, segi kuklius, bet brangius papuošalus.
Ar mados namai „Nina Ricci“ – vis dar paryžietiškos klasikos bastionas? „Buvusio kūrybos vadovo Guillaume’o Henry herojė – savimi pasitikinti moteriška paryžietė, – svarsto Eglė. – Ji arba yra padariusi karjerą, arba turi pasiturintį vyrą. Ankstesnė kolekcija buvo įkvėpta lietingo Paryžiaus dangaus spalvų, o jos herojė atrodė taip, tarsi, įsisupusi į šilkus, jaukiai lindėtų prabangiuose namuose ir galbūt netgi lauktų meilužio.“ Eglės ir jos komandos kuriama pavasario ir vasaros kolekcija jaunatviškesnė.
Kokia bus tolesnė mados namų kryptis, moteris nežino. Šiais laikais vis sunkiau įveikti atotrūkį tarp realaus ir įsivaizduojamo kliento, laimėti kovą su pašėlusiai lekiančiu laiku. Dizainerės laukia tikrai nemaži iššūkiai, tačiau ji skleidžia neįtikėtiną ramybę.
Smalsumas – varomoji jėga
Žvelgdama į su aistra apie savo darbą pasakojančią E. Čekanavičiūtę net neabejoju, kad atsakomybės ši lietuvė tikrai nebijo. „Užsispyrusi siekiu tikslų, pasinaudoju visomis pasitaikančiomis progomis, ir man dažnai tiesiog sekasi“, – sako šypsodamasi.
Prisimename, kaip prasidėjo jos kelias. „Mano prosenelis buvo knygnešys ir siuvėjas, – pasakoja Eglė. – Jo dukra, mamos teta, siuvo iki 90-ies metų, amato išmokė mano mamą.“ Kaune, gimtajame Eglės mieste, mama iki šiol turi savo ateljė. „Yra tokia vaikystės nuotrauka, kur sėdžiu krepšyje, o mama dirba prie siuvimo mašinos, – prisimena. – Mėgau žaisti su medžiagomis, iškarpomis, pati kažką kirpti, siūti. Anksti pradėjau piešti.“
Dabar E. Čekanavičiūtė mano, kad tapti dizainere ją paskatino ne tik aistra formai, medžiagoms, raštams, jų gamybai. Intrigavo ir socialinis aspektas – kad drabužis gali papasakoti apie žmogų, formuoti jo charakterį, atspindėti gyvenimo būdą. Kuriant madą svarbu viskas: kaip žmonės leidžia laisvalaikį, ką valgo, kur keliauja, kokius darbus dirba, kokias knygas skaito. „Šiais laikais, kad gerai atrodytum, nereikia būti turtingam, – įsitikinusi ji. – Vintažiniai drabužiai neretai būna įdomesni nei nauji ir skatina atsakingai vartoti. Įdomu viską maišyti.“
Baigusi mokyklą, Eglė įstojo į Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedrą, o po kelerių metų padavė dokumentus į dizainerių kalvę – Londone esantį Šv. Martyno meno ir dizaino koledžą (Central St. Martins College of Arts and Design). „Išgirdau apie jį iš mamos kolegos, – apie svarbiausią savo gyvenime posūkį pasakoja kūrėja. – Londone per stojamuosius parodžiau tokį kuklų darbų segtuvą, kad komisija net nustebo. Tačiau jiems krito į akis, kad gerai piešiu, juos suintrigavo mano idėjos, ir mane priėmė.“
Eglė dėkinga tėvams, kad visada ją palaikė, skatino jos smalsumą, ragino gyventi taip, kaip jaučia širdis. „Mano tėtis – verslininkas, bet jo tėvai buvo muzikantai, todėl jis žino, kad menininkas – irgi profesija, – sako pašnekovė. – Jis, aišku, manė, kad gausiu estetinį išsilavinimą, na, gal rasiu vyrą, kuris mane išlaikys. Neįsivaizdavo, kad arsiu kaip jautis.“
Darbšti ir atkakli mergina nestokojo ambicijų. Ji užsispyrė patekti į tokias darbovietes, apie kurias dar visai neseniai nė nesvajojo. „Pirmiausia buvo mados namai „Burberry“, ten patekau parekomenduota pažįstamų, – prisimena ji. – Dirbdama nebijojau klausti, domėtis. Neretai kitiems atrodžiau naivi, bet ar turėjau ką prarasti?“
Paskui mergina stažavosi mados namuose „Christian Dior“. „Buvau viena iš keturių, atrinktų per mūsų mokyklos studentams surengtą konkursą, – turėjome pasiūlyti rankinių raštų“, – pasakoja taip, tarsi viskas būtų buvę labai paprasta. Iš „Christian Dior“ Eglė pasuko į belgų dizainerio avangardisto Martino Margielos mados namus Paryžiuje.
„Dirbti šiuose mistiniuose mados namuose buvo mano svajonė, – prisimena E. Čekanavičiūtė. – Nusiunčiau savo darbų aprašą, bet jie tepasiūlė stažuotę. Negalėjau sau to leisti, nes man reikėjo užsidirbti pragyvenimui.“ Merginos atkaklumas ir vėl padėjo – ją paėmė porai mėnesių asistente, o, pastebėję, kad yra darbšti ir talentinga, sutartį pratęsė porai metų.
„Kai man įdomu, galiu dirbti dieną naktį, – sako kūrėja. – Mano vadovai yra sakę, kad turiu nesuderinamų savybių – esu menininkė, lyg ir skraidau padebesiais, bet kartu esu labai organizuota, puikiai žinau, kaip praktiškai realizuoti svajones. Gal tai – iš tėčio? Jis visada sakydavo: „Svajok, bet suvok, kaip tai padaryti.“
Kritinis taškas
Vieną dieną kūrėja sulaukė kvietimo dirbti Londone esančiuose mados namuose „Céline“. Ji turėjo būti atsakinga už šių mados namų tarpsezonines kolekcijas. „Nenorėjau išvažiuoti iš Paryžiaus, veltis į avantiūrą, palikti savo draugo, tačiau kai pasitaiko tokia galimybė, labai ilgai galvoti negali, – prisimena dizainerė. – Praleidau ten trejus metus, per juos be galo daug išmokau.“
Didžiausia Eglės įkvėpėja buvo tuometė mados namų kūrybos vadovė Phoebe Philo – mados pramonės legenda, kūrėja, nedaranti kompromisų, iki detalių apmąstanti kiekvieną būsimos kolekcijos momentą. „Krūvis buvo nepaprastai didelis. Supratau, kad toks gyvenimas – ne man, – prisimena tarp Paryžiaus ir Londono kursavusi kūrėja. – Turėjau visą savo laiką skirti darbui. Negalėjau turėti jokių asmeninių planų.“
Gal būtent tada moteris labai aiškiai suvokė, kad jos svajonė dirbti aukščiausioje mados pramonės srityje atsitrenkė į negailestingą realybę. „Matydama, kaip švaistomi pinigai, darbo jėga, žmonių laikas, kūrybiniai sumanymai, kiek išmetama brangiausių medžiagų, o dar baisiau – odų ir kailių gabalų, suvoki, kad tai neteisinga, – sako E. Čekanavičiūtė. – Mados namuose „Céline“ mes neperdirbdavome nieko, ką atmesdavo Phoebe.“
Pavargusi nuo aukštosios mados virtuvės, Eglė išėjo kelių mėnesių atostogų, po jų vis dėlto priėmė pasiūlymą dirbti mados namuose „Nina Ricci“. „Darbo tempas nė kiek ne mažesnis – per metus su maža komanda turime pristatyti du mados šou ir dvi tarpsezonines kolekcijas, bet čia turiu laisvę siūlyti idėjas, – sako dizainerė. – Kuo toliau, tuo sunkiau taikstytis su reiškiniais, kurie prasilenkia su realybe.“
Intensyvus darbas neleidžia atsikvėpti, sustoti. „Jau kurdami vieną kolekciją pradedame užsakinėti medžiagas kitoms, – pasakoja lietuvė. – Turime porą mėnesių kolekcijai sukurti, šešis – jai pagaminti. Nėra laiko jokiai revoliucijai! Neretai tenka rizikuoti, nes net nežinai, kokią medžiagą išaus tiekėjas, ar tikrai ji bus tokia, kokios tau reikia.“
Eglė pripažįsta, kad kai darbas motyvuoja, gali neskaičiuoti valandų, tačiau kuo puikiausiai supranta, kodėl kūrėjai neatlaiko beprotiško krūvio, o mados namai taip dažnai keičia komandas. „Aukštosios mados produktai nuo greitosios mados gaminių skiriasi unikaliu stiliumi, pasiuvimo kokybe bei labai subtiliu dėmesiu detalėms, – sako dizainerė. – Tačiau dabar tokie laikai, kai žmonėms įdomiau skandalai, išpūstas matomumas socialiniuose tinkluose, o ne produkto kokybė ir ilgaamžiškumas. Tik tokia principinga dizainerė kaip Phoebe galėjo neturėti instagramo paskyros, nes jai į tai buvo nusispjauti. Ji žinojo, kad tikrasis klientas ras jos produktą.“
E. Čekanavičiūtė įsitikinusi, kad mados pramonė pasiekė kritinį tašką. „Visi – nuo kartais net po aštuonias kolekcijas per metus „iškepančių“ mados namų kūrėjų iki klientų – pavargo. Niekas nebeturi laiko nuoširdžiai kūrybai, – įsitikinusi dizainerė. – Kažkas turi žengti pirmą žingsnį iš užburto rato, tačiau niekas nenori būti pirmas, nes tai be proto sunku.“
Planas – tik tvari mada
Eglė savo revoliucijai ruošiasi neskubėdama, puikiai suvokdama, kad jos idėjos gali atrodyti idealistinės. Dizainerė tikrai nebijo skeptiškų nuomonių, seniai įprato, kad jai, kilusiai iš Lietuvos, tenka dvigubai daugiau pakovoti už savo sumanymus. O tai, kad į daugelį dalykų geba pažvelgti kitaip, ji laiko tik privalumu.
Nors aukštosios mados gaminiai per privatų išpardavimą Eglei prieinami pigiau, ji mieliau renkasi vintažinius. „Žmonėms tikrai nereikia kaskart pirkti naujo daikto, – įsitikinusi pašnekovė. – Juk jų galima pasiskolinti, galima jais keistis, pasiimti seną močiutės, mamos, net brolio rūbą ir jį nešioti.“ Vintažinių drabužių parduotuvėse kūrėja randa netikėtų, įdomių medžiagų ar detalių, kurios jau nebegaminamos, nes per brangu. Kai kurie drabužiai jos spintoje – it meno kūriniai. „Jei ką nors nauja perku, tai – tik iš būtinybės arba dėl to, kad tai – ypatingas, laikui nepavaldus daiktas, – sako kūrėja. – O gražių daiktų užtenka ir iš antrų rankų.“
Kūrėja mano, kad svarbiausia – išlikti principingai. Orientuotis į kokybę, o ne kiekybę. Ne paslaptis, kad greitosios mados gamintojai siuva daiktus iš tų pačių medžiagų, kaip ir prabangių mados ženklų kūrėjai. „Mes užsisakome 100 metrų medžiagos, o jie gali – kilometrus ir parduoti daug daiktų, todėl tą pačią medžiagą gauna daug pigiau, – pasakoja pašnekovė. – Ir todėl kokia nors jų palaidinė kainuoja pigiau nei medžiaga, iš kurios yra pasiūta. Greitosios mados gamintojai išnaudoja pigią darbo jėgą besivystančiose šalyse, dar baisiau – vaikus. Tai prieštarauja bet kokiai etikai. Dauguma vartotojų apie tai nesusimąsto arba tiesiog renkasi nežinoti tiesos. Tvirtina, kad aukščiausios klasės drabužiai yra per brangūs, bet juk net mūsų močiutės per visą gyvenimą išgalėdavo nusipirkti vos vieną ar du paltus ir dar palikdavo juos savo vaikams.“
E. Čekanavičiūtė žino, kad, turėdama tokią patirtį ir įdirbį, ji galėtų pakeisti mados pramonės darbo principus, tačiau tam reikia daugiau bendraminčių. Lietuvė yra prieš didelį atlyginimų skirtumą mados pramonėje, nepagrįstai išnaudojamus stažuotojus, asistentus. „Gal aš naivi, bet mano misija – pajudinti užburtame rate įstrigusią mados pramonę, – sako kūrėja. – Pasinaudojus socialiniais tinklais galima pasiekti didelę auditoriją, padaryti įtaką. Ir tam nereikia didelių sąnaudų ar aukštų pareigų mados namuose.“
Palikti aukščiausios klasės mados pasaulį, į kurį taip sunku patekti, reikia pasiryžimo ir drąsos. „Nemanau, kad esu nepagrįstai drąsi, – sako kūrėja. – Sau jau įrodžiau tai, ką turėjau. O dabar neturiu ko prarasti.“ Ji norėtų grįžti ir prie asmeninių etiškos, lėtosios, tvarios mados projektų. Pasvarsto, kad galėtų kurti ir Lietuvoje.
„Kodėl viskas turi vykti tik Paryžiuje, Milane ar Londone? – šypteli ji. – Šiais laikais gali daryti darbus sėdėdamas savo kieme, ir juos gali pamatyti visi. Galiausiai galėčiau būti kažkuo naudinga ir Lietuvai.“ Eglei patiktų, kad tada atsirastų ir daugiau laiko meno projektams, teatro kostiumams kurti, ką jau buvo išmėginusi prieš ketverius metus – tada kūrė Vilniaus miesto operos spektaklio „Jonas ir Greta“ kostiumus.
Eglė neramiai žvilgteli į telefono ekraną. Tuoj reikės bėgti. Jos laukia šimtai darbų. Sukasi it voverė rate. Tačiau veide – šypsena.Ši moteris tvirtai žino ką daro. Net tokiame didmiestyje, kaip Paryžius.
Kūrybos ženklai
Apie profesiją. „Esu chaotiška kūrėja, darau dešimt dalykų vienu metu, nors stengiuosi šį bruožą pakeisti. Man pasisekė, kad tenka dirbti su labai įdomiais, talentingais profesionalais, kad galiu augti, mokytis, keistis. Esu iš tų, kurie visada atkreipia dėmesį į jaunus talentus, skatina juos augti ir atsiskleisti.“
Apie įkvėpėjus. „Mano didžiausi herojai – mama, seneliai, prosenelis, šis buvo ne tik siuvėjas, bet ir knygnešys. Tėtis savo atkaklumu ir sunkiu darbu mums sukūrė puikias gyvenimo sąlygas. Jie man primena, kad turiu į ką lygiuotis.“
Apie svajonę. „Svajoju vieną dieną įkurti iš dotacijų gyvuojančią dizaino mokyklą. Ne visi talentingi žmonės gali studijuoti šiuolaikinėse brangiose meno mokyklose.“
Drąsiausias žingsnis. „Dvidešimties metų išvykti studijuoti į Londoną nepažįstant šiame mieste nė vieno žmogaus.“
Kas yra prabanga? „Kai moteris ar vyras spinduliuoja gyvenimo išmintimi, yra kuklūs, pasitiki savimi nesimaivydami ir rengiasi taip, kad pabrėžtų savo charakterį, suintriguotų, bet nebūtinai išsiskirtų iš minios.“
Stiliaus klaida. „Keistos, netikėtos drabužių proporcijos ar kičo elementai klasikinėje aprangoje.“
Eglės kodai
Kvapas – jūros.
Laikrodis. „Nenešioju. Mano biologinis laikrodis veikia tiksliai.“
Batai – kuo patogesni.
Esminis garderobo elementas – tobulo kirpimo kelnės ir keistų raštų suknelės.
Akmuo – baltasis gintaras.
Mėgstamiausia spalva – oranžinė.
Vieta – Lietuvos pajūris.
