Su 99-erių metų senole Ona Liutkiene, gyvenančia Kaune, kalbėjomės apie karą, gyvenimą karo ir pokario metu, apie patarimus, kaip sulaukti tokio garbingo amžiaus bei kaip svarbu turėti žmonių, kurie myli ir yra šalia. Beje, Ona yra kilusi iš garsaus Lietuvos mylėtojo, gydytojo, prozininko, poeto, publicisto Vinco Kudirkos giminės, kadangi Onos tėtis ir Vincas Kudirka buvo pirmos eilės pusbroliai.
Ona Liutkienė dalinasi prisiminimais apie...
... apie išgyventus karo baisumus
„Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, buvau dar visai jauna moteris. Karo metus praleidau Bagdonų kaime ir jų apylinkėse, mačiau abi kariaujančias puses: ir vokiečius, ir rusus. Vokiečiai aršiausi buvo traukdamiesi: važiuodami pagrindiniu keliu tankų vamzdžius nukreipdavo į gyventojų ūkius ir juos sudegindavo. Jie įspėjo gyventojus, kad atėjus frontui reikia slėptis, nes bus daug ugnies. Bagdonų gyventojai ne kartą slapstėsi miškuose, išsikasę bunkerius.
Pavyko išgyventi dvejus karus ir po šiai dienai meldžiu, kad pasaulyje būtų santaika ir santarvė, nes karas yra baisus dalykas, kuris gali tavo ar giminaičio, draugo, kaimyno gyvybę atimti. Karo metu kiekviena diena – lyg siaubo filmas, užmiegi ir atsikeli su baime, tad tikiuosi, kad dabar vykstantys nesutarimai su Rusija ir kitomis pasaulio valstybėmis neiššauks 3-iojo pasaulinio karo.“
... apie Holokaustą ir žydų gelbėjimą
„Kai naciai užėmė Lietuvą, buvo įkurta laikinoji vyriausybė ir Kaune iškart buvo įkurta koncentracijos stovykla. Joje mūsų kariai savanoriai nužudė ne vieną tūkstantį žydų. Kaip ir visoje Europoje, taip ir Lietuvoje, žydai būdavo varomi į traukinius ir siunčiami i konclagerius Rytų Europoje. O viskas prasidėjo nuo to, kad Hitlerio propagandistai sėkmingai platino lankstinukus skatindami žudyti žydus, nes jie neva negeri žmonės. Mūsų kaimo gyventojai rizikavo savo ir artimųjų gyvybėmis tam, kad išglebėtų tuos, kurie buvo pasmerkti mirti. Gelbėjo žydus, pasibaisėję nežmoniškomis žudynėmis.
Mes taip pat priglaudėme žydaitę, kuri buvo nėščia. Ją globojom, rūpinomės lyg savo giminaite, ji buvo labai dėkinga, padėdavo buityje. Žinoma, į lauką jos neleisdavome, nes niekas neturėjo jos pamatyti, kitaip jos gyvybei būtų grėsęs didelis pavojus.
Kartą ją palikome pusdieniui vieną namuose, o grįžę neradome. Sunerimome, tuoj pat ėjome jos ieškoti. Paieškos ilgai netruko – ją radome kiemo gale, krūmuose, ji gulėjo negyva su šautine žaizda galvoje ir pilvo srityje... Vėliau paaiškėjo, kad mūsų saugota žydaitė trumpam išėjo į kiemą ir ją pamatė kaimo seniūnas. Šis apie tai pranešė kariams, kurie ją be gaileščio sušaudė.“
... apie draugiškus žmones
„Manau, daugelis iš vyresniosios kartos sutiktų, kad anksčiau buvo geriau, nes žmogus žmogui buvo žmogus. Su kaimynais keisdavomės maisto produktais – bulvės mainais i pieno produktus ir panašiai. Paprašius kaimynės pagalbos, visuomet padėdavo, net ilgus kilometrus nueidavo, jei reikėdavo pagelbėti, parnešti. O šiandieną vieni kitiems tik per galvas lipa...“
... apie ilgą gyvenimą
„Mano ilgas amžius ir gana gera sveikata, manau, yra genetiškai paveldėta dovana. Šiandien iš savo trijų seserų ir brolio gyva likau tik aš, nors jie taip pat sulaukė garbingo amžiaus. Mūsų tėtis mirė sulaukęs 105-ių metų.
Kiekvieną rytą vos tik pabudusi padėkoju Dievui už naują dieną ir meldžiu, kad leistų dar pagyventi. Tačiau ne tik genetika, bet ir sveikas, energingas gyvenimo būdas lemia mūsų ilgaamžiškumą. Reikia mažiau tinigniauti, gulinėti, o daugiau judėti! Manoma, kad tie, kurie gyveno kaime, valgė šviežią, natūralią savo pačių užaugintą mėsą, natūralias be chemijos užaugintas daržoves ir pan., ir gyveno ilgiau. Gal dalis tiesos ir yra, tačiau dabar as valgau viską, o jei suskausta skrandį, neatsisakau ir pusę stiklinės alaus (šypsosi).“
... apie palinkėjimą
„Mažiau liūdesio, daugiau laimės ir džiaugsmo! Mūsų šimtmetis buvo su daugybę iššūkių. Buvo daug atradimų, tačiau dar daugiau praradimų. Visas tas laikas buvo be galo sudėtingas, bet ir turtingas pergalėmis mūsų tautai.
Šiandien Lietuva sparčiai pažengusi į priekį. Mano įsitikinimu, jaunimas yra viso ko pagrindas, tačiau jam trūksta ryžto, drąsos ir siekių. Valstybė turėtų jiems padėti – taip skatintų nepalikti savo Tėvynės. Svarbiausia, ko jaunimui palinkėčiau, – optimizmo, nepasiduoti, nes reikės sunkiai dirbti!
O mums, garbingo amžiaus senoliams patarčiau neužsidaryti namuose ir, jei tik sveikata leidžia, judėti, susitikti su draugais, kalbėtis ir mėgautis šia diena (šypsosi).“
... apie didžiausią ir vertingiausią turtą
„Kai mirė seserys ir brolis, likome dviese su vyru, tačiau sulaukęs 100-o metų jis taip pat iškeliavo Anapilin. Vieniša nelikau, džiaugiuosi, kad turiu 3 dukras, sūnų, 7 anūkes ir 2 anūkus ir be galo džiaugiuosi, kad Dievas man leidžia matyti ir savo proanūkius – visi šie žmonės mane myli, rūpinasi ir visuomet yra šalia.“
