Veiklos turite labai daug – vadovaujate kelionių agentūrai, auginate tris vaikus, esate aktyvi visuomenininkė. Kaip pavyksta iš anksto suplanuoti keliones metams?
Kai žinau, kokia bus kita mano kelionė, lengviau įveikti kasdienę rutiną. Štai neseniai grįžau iš Malaizijos, laukia žemyninė Graikija, Tailandas. Kiti sako, kad planuoti kelionę iš anksto yra stresas, o man stresas – nežinoti, kur keliausiu toliau. Esu priklausoma nuo kelionių. Ir darbus greičiau padarau – tarkim, žinau, kad tarp kelionių turiu keturias savaites, ir nori nenori viską turiu padaryti per tą laiką. Planuoju keliones dar ir todėl, kad turiu tris vaikus. Mažasis baigia darželį, vidurinioji tuoj baigs pradinę mokyklą, o vyriausioji mokosi Danijoje, vienuoliktą klasę baigia. Stengiuosi, kad per atostogas visi būtume kartu, bet jų atostogų grafikai nesutampa, todėl dabar atostogaujame dažniau.
Be to, kelionių organizatoriaus darbas labai pavojingas. Kai pamatai itin gerą pasiūlymą, tiesiog negali juo nepasinaudoti pats. Neatsispyriau „Clebrity Edge“ kruiziniam laivui. Tai – visiškas technologinis kosmosas su sodais, išmaniosiomis verandomis, inovatyviu baseinu ant laivo denio ir „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintų restoranų šefų gaminamu maistu. Pasiūlymą pirkti kelionę šiuo laivu po Karibus pamačiau 2017-ųjų rugsėjį, o išplauksime 2019-ųjų vasarį. Iš pradžių nusprendėme pabandyti kartu su kolege, dabar mūsų kompanijoje jau yra 26 moterys iš Lietuvos – mūsų draugės, pažįstamos, klientės. Dar labai laukiu kelionės į Suomiją, noriu pamatyti atidaromą naują Oodi biblioteką.
Turbūt esate išbandžiusi visas kelionių rūšis? Kas mieliausia širdžiai?
Dar būna nemažai tokių komandiruočių į tolimus kraštus, kur vykti tik kelioms dienoms tiesiog nesąžininga, todėl prasitęsiu atostogas, kad susipažinčiau su šalimi. Tai – vadinamasis workation keliavimo būdas, kai ir dirbi, ir atostogauji. Tokios kelionės irgi planuojamos iš anksto – prieš metus. Kartą per metus kur nors kartu išvyksta visa mūsų „Estravel“ komanda. Esu Europos kelionių agentūrų asociacijų konfederacijos valdybos narė, tad keliauju dar ir su šia organizacija, vykstu į užsienį ir kaip Nacionalinės turizmo verslo asociacijos prezidentė, kitų visuomeninių organizacijų atstovė. Visgi labiausiai vertinu keliones, kai keliauju viena. Visada pasilieku tą saldainuką. Kasdien man tenka prie daug ko derintis – vaikų grafikų, kolegų nuotaikų, politinio vėjo, tad būdama viena pasijuntu tiesiog fantastiškai. Tada daugiau pastebi, gali geriau pažinti, suvokti, išjausti. Aišku, yra žmonių, kurie bijo keliauti vieni, bet tai labiau dėl nepatyrimo.
Kaip Jūsų vyras derinasi prie tokio gyvenimo būdo?
Suskaičiavome, kad dvylika metų turėjome mažus vaikus, ir juos ne visada galima pasiimti kartu į darbines keliones. Mano vyras dirba informacinių technologijų srityje, todėl ir keliauja mažiau, bet pastaruoju metu, kai tik gali, vis dažniau prisijungia prie manęs. Iš pradžių, kai važiuodavau viena, šiek tiek pykdavo, paskui suprato, kam to reikia. Seneliams irgi nelabai patikdavo, bet pasakiau: „Mažiau kelionių nebus. Bus tik daugiau.“ Susitaikė.
Keliones planuojate, o vaikus? Kartais žmonės atideda planus susilaukti vaikų sakydami, kad dar nori pagyventi sau, pakeliauti.
Vaikų neplanavau, nederinau prie kelionių ar karjeros. Tik laukdamasi dukros buvau išėjusi dekretinių atostogų, o su trečiuoju džiaugsmu pilve ryte dar dirbau, o vakare pagimdžiau. Mano darbas toks, kad geriau ilgam neatsitraukti. Jei nėštumas ir gimdymas komplikuoti, tada kita kalba, bet man viskas ėjosi sklandžiai. Vaikai niekada nebuvo stabdys.
Atsisakyti kelionių, darbo, dar ko nors tik dėl to, kad laukiesi ar vaikas mažas, nėra pagrindo. Kai laukiausi viduriniosios, pasitaikė labai geras kelionės pasiūlymas, taigi aštuntą mėnesį nėščia išskridau trims savaitėms į Ameriką, ir viskas buvo gerai. Kaip galvoje susitvarkai, taip viskas ir vyksta. Aišku, turėjau patogią avalynę, kad mažiau pavargčiau, sužinojau, kur artimiausia ligoninė, jei kas nutiktų. Kai mūsų trečiasis stebuklas įvyko, apskritai turėjau grandiozinių planų. Buvo suplanuota, kad Australijoje skaitysiu kelis pranešimus, o konferencijoje Naujojoje Zelandijoje supažindinsiu su Rytų Europos gyventojų keliavimo ypatumais. Negalėjau šito atsisakyti, tad nėštumą nuo organizatorių slėpiau. Kelionė dar ir sutapo su mano gimtadieniu. Įsivaizdavau, kad atšvęsiu įkopusi į kalną. Pasiruošiau iškylai, pasiėmiau gidą ir išėjau. Batus man liepė autis tokius, kokių gyvenime nebuvau mačiusi, vien jie sveria nežmoniškai, o kalnas – keturių kilometrų. Kopiame jau tris valandas, gido klausiu, kada bus viršūnė, o jis atsako, kad po valandos bus tik pusė kalno. Nusprendžiau, kad ir pusė man tinka, ten ir surengėme iškylą. Laukiausi šeštą mėnesį.
Ant kelionių karkaso konstruojate visą savo gyvenimą...
Nesuprantu žmonių, kurie nekeliauja. Daugelis sako, kam imti į keliones vaikus, juk jie nieko neatsimena. Iš tikrųjų atsimena – patirtį. Šiemet su mažaisiais keliavome slidinėti į Laplandiją. Dukra pradėjo pasakoti, kad čia jau yra buvusi. Neturiu jokio paaiškinimo, kaip vaikas gali tai atsiminti, bet laukdamasi tikrai slidinėjau Laplandijoje.
Kai keliauji su vaikais, svarbiausia neapsikrauti daiktais. Mažyliui reikia tavo rankų – panešti, paguosti. Su juo reikia pažaisti, pašokinėti, tad jei turėsi penkis lagaminus, bus sudėtinga. Neretai matau vieną mamą keliaujant su dviem vaikais, vienam – maždaug pusantrų metų, kitas – kelių mėnesių, ir nieko, puikiai susitvarko. Ir mums nekildavo problemų, nes auginame vaikus taip, kad ne mes prie jų dienos ritmo derinamės, o jie – prie mūsų. Užmigo ar neužmigo, einame miegoti. Tai ir kelionėse viskas vyksta pagal tą patį principą.
Kokia keliautoja buvote anksčiau?
Kai man sako: „Gerai tau keliauti, kai turi pinigų“, visada atsakau, kad kelionėms reikia ne pinigų, o vaizduotės. Aš net aktyvi pionierė buvau, kad tik galėčiau nuvažiuoti į tarptautines stovyklas. Tėvai nekeliavo, o aš norėjau būti kelionių žurnaliste, man sekėsi rašyti. Tiesa, dar ir aktore, bet tėvai atkalbėjo. Studijuoti nusprendžiau anglų kalbą, nes be jos kelionės sunkiai įmanomos, tik neįstojau – buvau iš Mažeikių, pati supratau, kad mano lygis ne toks kaip vilniečių, tad atsisakiau tos idėjos. Vilniaus Gedimino technikos universitete studijavau ekonomiką, nuėjau dirbti į „Verslo žinias“. Ten greitai pastebėjo mano komercinį talentą, tad penkerius metus vadovavau komercijos skyriui.
Jūs jau antrąkart išrenkama Lietuvos turizmo rūmų prezidente, vadovaujate Nacionalinei turizmo verslo asociacijai, esate Amerikos prekybos rūmų Lietuvoje narė. Iš kur toks aktyvumas?
Tai natūraliai atsitinka, kai darbas yra ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas. Esu vaikščiojantis informacijos šaltinis, nes nebūna tokio susitikimo, kad manęs nepaklaustų, kur keliausiu ar nepaprašytų pasidalyti įspūdžiais. Žinau, jog privalau dalytis patirtimi, nes žmonės keliaus tik tada, kai jiems bus drąsu tai daryti. Kai pradėjau vadovauti „Estravel“, man buvo 28-eri. Niekada nesvarsčiau, kaip darbą paversti pomėgiu, tiesiog labai norėjau keliauti, todėl masino ir turizmo verslas. Pasitiki kolegos, pasitiki konkurentai, tad imi sirgti už visus keliautojus, už visą rinką. Štai taip ir pradedi kam nors atstovauti. Vadovauti tiek asociacijai, tiek rūmams yra visuomeninė veikla. Tai – mano labdara.
Kas sunkiausia turizmo srities visuomenininkui?
Sunkiausia yra su mūsų politikais. Suvokimas, kas yra turizmas ir jo generuojama nauda, yra labai segmentinis. Labai myliu ir tausoju savo miestą, važinėju „Velo City“ dviračiais, bet daryti to paties Palangoje negaliu, nes ten tokios paslaugos nėra, o už parą mokėti 16 eurų brangu. Pasaulyje kas dešimtas žmogus dirba turizmo sektoriuje, o Lietuvoje – tik kas penkioliktas. Pensininkai, mokytojai, jaunos mamos, jaunimas – visi jie norėtų turėti papildomos veiklos, ir pasaulyje tai panaudojama turizmo labui. Geriausias pavyzdys – Australija. Ten visi pensininkai gali kasdien po dvi valandas savanoriškai padirbėti kokiame nors muziejuje. Naujojoje Zelandijoje mokytojams suteikiama galimybė po pamokų padirbėti gidais, kelionių vadovais. Jaunos mamos po kelias valandas per dieną gali skirti darbui viešbučiuose – nuo rinkodaros iki valymo. Lietuvai tai padėtų stabdyti emigraciją. Grįžę užsienyje pagyvenę žmonės galėtų dirbti apgyvendinimo sferoje, gidais, kelionių agentūrose, nes jau moka kalbų, turi platesnį požiūrį ir žino, ko reikia kitų kultūrų atstovams.
Tik ar Lietuvoje turime tiek daug turistų?
Pirma atsiranda ne turistai, o paslauga. Keliautojai ieško neatrastų vietų. Tai galimybė Lietuvai, nes čia nėra masinio turizmo, patys esame gana šilti, nors save vertiname nekaip, tik mums trūksta svetingumo – atidaryti vartus, nebijoti pakviesti užsienietį į namus. Bet jei Lietuvos niekas nežinos, niekas čia ir nevažiuos. Viena vertus, turizmas – labai romantiškas ir sudėtingas reikalas, bet taip pat – ir greitojo vartojimo prekė. Nėra tavęs ant prekystalio, niekas pas tave ir nevažiuoja. Turi būti matomas visur. Mums reikia savo nacionalinio vežėjo. Mūsų labai patogi geografinė padėtis, čia puiku atskristi savaitgaliui, bet esame nelengvai pasiekiami, ir tai yra problema. Taip pat negalime tapti šalimi, kurioje – brangiausi Europoje restoranai, o tokia tendencija jau yra. Daugelis Europos šalių sutiko, kad restoranų PVM turi būti ne 21, o 5–7 procentai, nes jei vietiniai neis valgyti, tai neis ir užsieniečiai, restoranai neišsilaikys.
Kaip rengsimės ateityje, mums pasako mados prognozuotojai. O kokias turizmo tendencijas matote formuojantis?
Keliautojų skaičius po dešimties metų padidės 25 procentais. Žmonėms vis mažiau norėsis turėti daiktų ir namų. Ne namas parodo mūsų vertę, o tai, kiek galime laisvai keliauti. Jaunoji karta jau nebeperka butų. Net suvokimas, kas yra prabanga, smarkiai pasikeitė. Anksčiau žmonės labiau vertino viešbučio lygį, o šiandien – unikalumą. Jie pasirengę mokėti daugiau ne už geresnį patalynės komplektą, o už viešbutyje gaunamą maistą, pagamintą iš vietinių produktų. Vis dažniau mėgstama keistis būstais atostogoms, aš ir pati naudojuosi šiuo būdu pažinti pasaulį, – neseniai keitėmės būstais su švedų šeima. Neįmanoma apsakyti, kaip vaikams smagu rasti svetimų žaislų, net į miestą sunku ištempti. Dėl tos pačios priežasties populiarėja ir „Airbnb“ sistema, tik ji dar plėtojama, bet jau visas turizmo pasaulis supranta, kad žmonėms labai patraukli galimybė pabendrauti su būsto šeimininku, juk jis yra vietinis, gali daug papasakoti, patarti.
Lietuviai pastaruoju metu daug dažniau renkasi atostogas ne viešbučiuose, o vilose. Tai leidžia pamatyti ne tik turistinę maišatį, bet ir tikrą šalies gyvenimą. Kartu vienoje viloje apsistoja kelios šeimos ar giminės, taip jie turi galimybę pabendrauti. Daug šeimų išsibarstė po pasaulį, kiti visame pasaulyje turi draugų, todėl susiformavo dar viena tendencija – asmeninių švenčių susiburti ne Lietuvoje, o kur nors užsienyje. Populiarėja kruizai. Anksčiau net kelionių organizatoriai manė, kad tokia kelionė tinkama pagyvenusiems žmonėms, nes į ją leisdavosi amerikiečių pensininkai, bet mąstymas pasikeitė. Dabar į kruizą išsirengia kelios kartos. Seneliai su vaikais lieka laive, nes ten daug pramogų, o tėvai eina pasižvalgyti. Kruizas – puikus kelionės būdas, nes atsiduri vis kitame uoste ir nereikia keisti viešbučio. Be to, nėra taip brangu, kaip gali pasirodyti. Para – 100–120 eurų, o juk tai – šventė visą laiką: maitinimas triskart per dieną, vakarinės programos, įvairios pramogos.
Ar išliks organizuotas turizmas?
Mane vis gąsdino, kad tuoj kelionių organizatorių nebereikės. Aš vis laukiau, bet taip ir nesulaukiau. Tiesa, internetu gali pats užsisakyti ir apgyvendinimo paslaugas, ir kelionės bilietus, bet vis tiek internetas už tave nieko nepadaro, o žmonės vis labiau vertina savo laiką. Kai reikia suderinti daug skrydžių, vietų ir paslaugų, pasirūpinti automobilio nuoma, labai praverčia specialisto patirtis. Viskas tobulėja, bet kol kas nėra nė vienos sistemos, kuri galėtų pasiūlyti daugiau už kelionių agentą. Šiuo metu į kelionę per mūsų agentūrą yra išvykę 600 žmonių. Tai reiškia, kad kiekvienas agentas turi bent po 15 keleivių. Iš jų gauna atsiliepimus ir taip kaupia vertingą informaciją.
Pradėjau dirbti pieš 17 metų ir iki šiol vis dar turiu klientų, kurie keliauti, nepaisydami technologinio progreso, renkasi mūsų agentūrą. Aišku, kai kuriems žmonėms planuoti kelionę savarankiškai gal net maloniau už pačią kelionę, bet aš pati niekada neužsisakinėčiau nei bilietų, nei viešbučių. Kelionėje bet kada gali nutikti nenumatytų dalykų, todėl man patinka žinoti, kad prireikus visada turėsiu kas padės. Ne kartą tuo įsitikinau. Mano kolegos juokauja, kad esu pati geriausia ekstremalių situacijų bandytoja. Niekada nežinojau, kad esu alergiška kažkokiai žolei, iki atsidūriau Portugalijoje. Atsikeliu, baisiai pykina, skauda galvą, apie skrydį negaliu nė pagalvoti. Ką būčiau dariusi be kelionių agento? Važiavusi į oro uostą keisti bilietų, mėginusi kažkur skambinti ir aiškintis svetima kalba. O kaip tai padaryti, kai blogai jautiesi? Man viskas buvo sutvarkyta, galėjau be jokio streso dvi dienas gydytis. Per atostogas Havajuose pačią pirmą dieną nusilaužiau koją. Buvau viena pati, su dideliu lagaminu – kai važiuoji ir dirbti, ir ilsėtis, nori nenori tenka pasiimti daugiau daiktų. Paaiškėjo, kad turėčiau keturiolika dienų praleisti ligoninėje, judėti galiu tik su ratukais... Nusprendžiau verčiau grįžti į Lietuvą. Kol pasiekiau pirmąjį oro uostą, skrydžio bilietas man buvo sutvarkytas. Tokiu atveju supranti, kad penki ar dešimt eurų už paslaugą yra visiškas niekas. Ką ir kalbėti apie rimtas nelaimes, kai reikia pargabenti mirusį žmogų ar kai dėl streiko oro uoste užverda tikra maišatis, vienu metu bandydami pasikeisti bilietus stumdosi šimtai žmonių. O mes viską sutvarkome ir dar nuraminame.
Kas Jums baisiausia kelionėje?
Man baisu, kai reikia išvažiuoti palikus sergantį vaiką. Stresą patyriau, ir kai dukra pirmą kartą važiavo į užsienį pagal mainų programą. Jai buvo penkiolika, mane gąsdino močiutės, tetos, kolegės, bet ta kelionė buvo pats protingiausias mano gyvenime padarytas su vaikų auklėjimu susijęs sprendimas. Ji septynis mėnesius praleido Australijoje ir penkis Naujojoje Zelandijoje, gyveno šeimose. Tai ne dvi savaitės, kai gali ir pakentėti, jei nepatinka. Privalai rasti savo vietą po saule. Ji suaugo, užsigrūdino, suprato, kad pozityvumas gali labai daug, šeima visada bus jos ramstis, bet padaryti viską reikės pačiai, mama gali tik patarti. Nors Lietuvoje mokėsi tarptautinėje mokykloje, grįžusi nusprendė mokslus tęsti Danijoje. Atsiprašau visų pedagogų, bet jiems reikia atskiras kapines sukurti. Kad ir kaip norėtų, jie net pakeisti nieko negali, nes turi laikytis sistemos ir gaišti savo laiką mokydami pasenusių dalykų. Turime gero išsilavinimo užuomazgų, bet tai neįperkama, o kol negalime pasakyti, kad mano vaikas kalba penkiomis kalbomis, žino, kas pasaulyje dedasi ir turi apie tai savo nuomonę, negalime ir manyti, kad gauname gerą išsilavinimą.
Manote, Jūsų vyresnioji dukra bus keliautoja?
Nežinau, bet ji mato gyvenimą jau kitomis spalvomis nei jos nekeliavę bendraamžiai. Nėra geresnio išsilavinimo už keliones. Stebėdama savo vaiką matau, kad kelionės išmokė ją vertinti tai, ką turi namuose, savo šalyje. O Lietuvoje mes turime labai daug, reikia tik džiaugtis, kurti ir gyventi. Būdama Australijoje, mano dukra svajodavo apsivilkusi paltuką pereiti per Vilniaus senamiestį arba nueiti ten į renginį, kokių net nebūna, o su paltuku būtų per šilta. Tą dieną, kai grįžo namo, neturėjau laiko tinkamai jos sutikti, namie tebuvo vakarykštės burokėlių sriubos, o ji valgė ir sakė: „Neįsivaizduoji, kaip skanu.“
Ar gali sakyti, kad keliaudamas tikrai spėji gerai pažinti kitą šalį, kad galėtum lyginti ją su sava, juk nesusiduri su kasdienėmis problemomis, kurias sprendžia vietiniai?
Kai daug keliauji, turi savo būdų vertinti. Aš, net jei neturiu laiko, anksti ryte atsikeliu ir susirandu vietinę kavinukę – ten tiek naujienų gali sužinoti. Ir mane pasikalbina, ne tik aš. Paskui – turgus. Būtinai reikia pasipuošti, užsidėti skrybėlę ar kitaip išsiskirti iš minios.
Betgi visa tai gali būti įvertinta kaip paprasčiausias koketavimas.
Ne ne. Aišku, jei nori koketuoti, su tavimi koketuoja, bet jei nori informacijos, visada gausi. Turguje sužinosi viską – ir kas su kuo išsiskyrė, ir kur restoranas geras, kur – kumpis, kas laimi prezidento rinkimus, į kokį turą verta važiuoti ar kokiame kaime šiuo metu vyksta festivalis. Viską. Pati perku nebent maisto paragauti, nesivežu nieko, antraip man pačiai savo bute pritrūktų vietos.
Štai kada prabunda žurnalistiniai Jūsų genai!
Taip, turbūt. Kaip klausimą užduosi, taip ir atsakymą gausi. Jei žinau, kad Maltoje reikia triušienos paragauti, klausiu, kur skaniausia. Sako: „Gali – ir restoranuose, bet vietiniai eina štai ten.“ Visur – ir savo, ir svetimoje šalyje – reikia klausinėti, bendrauti, būti atviram. Švedijoje, Gotlando saloje, mano dėmesį patraukė vienas apgriuvęs statinys. Priėjusi moteriškė paklausė, ko taip žiūriu. Truputį pakalbėjome, o vakare ją vėl netikėtai sutikau restorane. Paaiškėjo, kad ji – Helsinkio universiteto profesorė, kasmet atostogauja šioje saloje. Ta moteris man aprodė požeminį Gotlandą ir supažindino su vietine šamane, o ši kaip tik rengė apeigas, tad buvau pakviesta prisijungti. Nelabai tikiu šamanais, bet pažiūrėti iš kito kampo visada įdomu. Esu susidūrusi su jais Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Meksikoje, bet niekada nemaniau, kad sutiksiu ir Švedijoje.
Ar kokia nors turizmo tendencija Jus yra nustebinusi?
Man didžiausią kosmosą sukūrė mūsų klientės. Šešerius metus stebiu, kaip pavasarį pas mus pirkti bilietų ateina senjoros. Sukelia čia šurmulį. Jos skrenda gyventi nuo rudens iki vėlyvo pavasario į Indijos ašramus, o savo butus išnuomoja studentams. Žiūrint į tas moteris senti tampa nebaisu. Visada gali ką nors sugalvoti, yra būdų, kaip neužsidaryti savo kvadratiniame kilometre. Kartais vykti į kruizą yra pigiau, nei gyventi senelių namuose. Internete mačiau, kaip demensija serganti moteris nusprendė praleisti likusią gyvenimo dalį keliaudama po pasaulį kruiziniu laivu. Ar gali būti geresnis laiko leidimo būdas, jei esi sukaupęs pinigų ir dar turi fizinių jėgų? Yra toks 165 dienų kruizas, praktiškai apiplauki pasaulį. Vieną dieną aš irgi plauksiu.
