Ignas tarsteli truputėlį pykęs, kad vakarais jo mūza „sėdi instagrame“ – juk užtrunka, o štai Aušros profilio sekėjai aikčiojo, dūsavo ir svarstė, kaip visa tai įmanoma. Šešios savaitės Pietų Afrikoje su dviem mažais vaikais? Žirafų, zebrų, dramblių ir išraiškingų peizažų fone – viso ketverto emocijų kaleidoskopas. Jokios vaidybos ir nė ženklo įtampos. Šeimos nuotykį Aušra kruopščiai dokumentavo. „Man tai – kaip dienoraštis, ir dabar smagu peržvelgti, ilgiau nepasimiršta“, – ištaria ji mintimis lyg ir vėl persikeldama į Afriką, o ir Ignas pripažįsta, kad jie vis dar viena koja ten, nors prieš savaitę jau ėmė svarstyti, kur vėl iškeliavus.
Nauja kelionė bus, tik ne tuoj pat, mat rudenį laukia svarbus įvykis – jųdviejų vestuvės. „Aš jau norėčiau, kad būtų rytoj“, – sako Ignas. Iš Aušros nusiteikimo galima suprasti, kad ši meilės šventė prilygs meno projektui.
Išduokite paslaptį, kaip dokumentiniai, nesurežisuoti kelionių kadrai gali būti tokie, tarsi nuo pat ryto ruošėtės fotosesijai, net drabužius derinote prie peizažų. Kiek lagaminų ėmėte į kelionę?
Ignas: Mes visada pasipuošę.
Aušra: Aš nemažai dirbau su mada, Ignas mėgsta gražiai apsirengti, tad vaikams nėra kito pasirinkimo. Visi į darželį ateina su treningais, o mūsų Vincentas – su vilnos šortukais. Jam lygiai taip pat patogu, kaip ir kitiems vaikams. Kad ir ką darau – kuriu interjerą, prekių ženklo įvaizdį, savo namus, puošiu vaikus ar renku vietą nakvynei, man svarbiausia – estetika. Tai – tarsi mano gyvenimo knyga. Įdomus kiekvienas puslapis, ne tik viršelis.
Ignas: Kai keliauji su vaikais, nebūna taip, kad liptum laiptais pasišvilpaudamas. Į Afriką vežėmės du didžiulius trisdešimties kilogramų lagaminus: vieną – mūsų, kitą – vaikų, Vinco žaisliukų ir mano fototechnikos.
Igno ir vaikų portretai įspūdingi. Aušra, Jūs taip pat pradėjote fotografuoti?
Aušra: Telefonais dabar visi fotografuoja.
Ignas: Tu mokaisi, nesakyk.
Štai kam kelionėje tas fototechnikos lagaminas.
Ignas: Kadangi ši kelionė – su šeima ir vaikais, aš savo fotografines ambicijas palikau namie. Mano meninė fotografija gana statiška, o jei nori pagauti momentą, būna, ir dvi tris valandas lauki, kol kas nutiks. Tikrai ne su šeima keliaujant visa tai daryti. Anksčiau dar mėgindavau nešiotis savo „Canon“ ar „Hasselblad“, bet juos kol išsitrauki, visos žirafos išsilaksto. Užtat keliaudami su šeima fotografuojame mobiliaisiais telefonais, turime pačius naujausius ir geriausius.
Aušra: Esame labai patenkinti – niekas nesufabrikuota, kadrai nesustatyti, ir tu niekada nepraleidi vaikų juoko.
Kodėl savo pirmajai kelionei su abiem vaikais pasirinkote būtent Pietų Afriką?
Ignas: Iš tikrųjų tai norėjome važiuoti į Kaliforniją, bet pasižiūrėjome, kad kovo mėnesį ten keturiolika laipsnių šilumos, ir tą patį vakarą pasiėmę gaublį greitai persigalvojome. Be to, Vincentas pamišęs dėl gyvūnėlių, visas jo pasaulis – gyvūnai ir dinozaurai.
Aušra: Gyvenant su vaikais galima „legaliai“ suvaikėti. Gali būti, kad aš labiau už Vincą ėjau iš proto dėl gyvūnų. Mano akys visur buvo kvadratinės, šaukiau: „Pažiūrėk, pažiūrėk, žirafos!“ Kai pamatai ką nors didinga, pagalvoji, koks žmogus vis dėlto yra mažas.
Ignas: Tai man dabar šios pamokos didžiausios. Esi niekas. Koks tu gamtos valdovas, jei net nežinai, kas bus rytoj ar po mėnesio, metų? Nenoriu ir nereikia įvardyti, bet tikiu aukštesnėmis galiomis. Yra kažkas, kas stipresnis, galingesnis už mus. Man patinka dalykai, kurių nesuprantu. Niekada nebuvo noro jų studijuoti, man gražiausia tai, ko nesuvokiu. Į uolas lendu, į griuvėsius, ir tas nežinojimas, kas laukia už žingsnio, yra mano laimės variklis.
Ignai, bet pavojingi urvai turbūt liko praeityje – juk dabar esate atsakingas už šeimą?
Ignas: Kai Jurgelis buvo poros mėnesių, su Aidu Stanioniu nusibeldėme į Kazachstaną, į patį vidurį išdžiūvusios Aralo jūros. Kai nuo šeimos išsprūsti, laiką stengiesi leisti kiek įmanoma visavertiškiau. Ten džipai nepravažiuodavo, laukiniai gyveno. Tikrai. Ties Kazachstano ir Uzbekistano siena jie mėgsta pasišaudyti be įspėjimo, gyvena be elektros – kaip laukiniai. Buvome jiems pajuokos objektas – miesčionys kažkokie, o paskui taip išėjo, kad dviem iš jų išgelbėjome gyvybę. Plukdėme motociklus per upę, pamatėme, kad skęsta. Aš suvaldžiau motociklus, kad srovė nenuneštų, o draugas tuos kietuolius ištraukė.
Aušra: Tokią kelionę paprasčiausiai boikotuotum. Gerai, kad mes, namie likusios moterys, nežinojome, kas jų ten laukia, supratome tik paskui iš nuotraukų.
Ignas: O man tokiomis sąlygomis prasideda Alisa stebuklų šalyje. Didžiausias džiaugsmas. Tai atsispindi fotografijose.
Ar Jūs, Aušra, irgi buvote tokia drąsi keliautoja, iki sutikote Igną?
Aušra: Mano kelionės turėjo kitokį prieskonį. Daug važinėdavau į orientacinio sporto varžybas (tai reiškia, kad matai tik šalies miškus). Vėliau buvo kitas kraštutinumas – „spindinčios“ darbo kelionės į Paryžių, Milaną, Londoną užsakinėti mados kolekcijų.
Ignas: Taip, reikėjo sujungti mūsų kelionių supratimus ir sukurti naują formatą.
Kaip susitikote?
Ignas: Sinagogoje įrengtoje mano studijoje. Tiesiog vieną vakarą atėjo ir pasiliko. Aš ieškojau vadybininkių, buvau sutaręs susitikti su dviem moterimis, o Aušra jas lydėjo.
Aušra: Kaunas mažas, Ignas ryškus. Daug metų vaikščiojome į tuos pačius labai mažus barus, jis ten didžėjaudavo. Erdvėje, kur daugiausia telpa penkiasdešimt žmonių, juk įmanoma susitikti? Bent kartą per septynerius metus? Bet ne, niekada nesusidūrėme. Jo niekada nepastebėjau, o jis – manęs. Ne laikas buvo, o kai laikas atėjo, iškart viskas įvyko. Gruodžio pradžioje susipažinome, mėnesio viduryje kartu apsigyvenome, o po šešių mėnesių jau buvau nėščia.
Ignas: Vaikai beldėsi. Pajuto, kad jau gerai, šitie susitiko, laikas ateit. Labai svarbi minties galia, nusiteikimas. Jeigu iš tikrųjų nori, tai tie dalykai atsitinka. Taip ir mano studija atsirado. Senas buvusios sinagogos pastatas buvo nešildytas daugelį metų, gerokai apgriuvęs, iš lauko ir dabar dar taip atrodo, bet tada įėjau, ir tokia gera emocija apėmė... Tos vietos aura tobula. Kartą picų išvežiotojas nustebęs paskambino: „Aš prie sugriuvusio namo, o kur jūs?“ – „O mes viduj, užeikite.“
Aušra: Paskui jis niekaip išeiti negalėjo – aikčiojo, fotografavosi.
Ignas: Su erdvėmis mums sekasi. Ilgai ir gyvenome studijoje, paskui išsikraustėme į Aušrytės butą, o pernai susitvarkėme mano. Net nežinau, kas su juo būtų buvę, jei ne ji. Kaune tie, kurie mėgo pasilinksminti, žinojo šitą vietą. Čia daug ryškių žmonių yra gyvenę, kiekvienas paliko savo pėdsaką, ore kažkur vis tiek plevena, užtat čia gera. O kai keliaujame, kartais pasinaudoju savo profesijos privalumais, tai yra būstų savininkams pasiūlau keistis – aš jiems fotografuoju jų namus, o jie mums leidžia nemokamai pagyventi. Taip atsiduriame tokiose vietose, kurių kitaip sau neleistume, ir visi būna laimingi. Su keliais žmonėmis labai susidraugavome, lyg šeimą būtume papildę.
Kaip pora, Jūs labai greitai judėjote į priekį, o juk reikėjo dar kažkur įterpti ir santykių išbandymą kelione.
Ignas: Mums kelionė nėra joks išbandymas.
Aušra: Pirmą kartą kartu keliavome į Maroką. Tikrai nebuvo sunku.
Ignas: Taip, Sacharoje buvo labai gerai. Dykumos turi magijos. Nuostabi, romantiška kelionė. Vincukas dar buvo pilve. Didelis jau pilvas buvo. Mes Aušrytę ant kupranugario užkėlėme, sakė – tuoj pagimdys. Pliekė karštis, bet mokame elgtis – iškeliaujame ilgam, kad nereikėtų skubėti, galėtume karštį pralaukti pavėsyje, ramiai.
Visgi keliaujant dažnai būna kritinių situacijų. Kaip elgiatės, ar nesusipykstate?
Aušra: Nebūna laiko pyktis – reikia ieškoti sprendimo.
Ignas: Lietuviai labai linkę dramatizuoti. Ilgai spėlioja, o vis tiek nežinai, kaip viskas bus. Gali prisikrauti daugybę vaistų, bet susirgsi, ir vis tiek geriausias vaistas bus vietinėje vaistinėje, o ne tavo lagamine. Prieš kelionę reikia įsiklijuoti save į susidarytą vaizdinį, bet nesismulkinti – tada būna daugiau atradimų, netikėtumų ir džiaugsmo. Jeigu nemiršti, visada yra išeitis. Neišskrisi – nueisi į viešbutuką. O kol lauksi, galėsi taip pat kokybiškai praleisti laiką – ką nors pamatyti, pažaisti su vaikais, kur nors nueiti. Kiekvienas įveiktas sunkumas – tai kitos kelionės ramybė. Per nesklandumus kaip tik galima ir įdomių nuotykių patirti. Kai nusipirkome bilietus į Pietų Afriką, ten prasidėjo sausra, Keiptaune nebuvo vandens, prieš mums išvažiuojant, nuvertė prezidentą. Atrodė, kaip galima važiuoti? O kaip tik tokiu metu žmonės būna įsiaudrinę, įdomesni, labiau atsiskleidžia. Mūsų išsinuomotas senovinis mersedesas sustojo dykumoje, ten ne tik interneto nėra, bet ir paskambinti niekam negali. Ir ką? Grįžome pėstute, paskui tris dienas laukėme, kol mums atgabens tą mašiną.
Aušra: Ir toje vietoje man buvo labai gera, net nenorėjau išvažiuoti. Gyvenome prie nacionalinio parko, tipyje su dramblių spektakliu apačioje.
Ar niekas nebando sugriauti Jūsų tikėjimo, kad visada viskas bus gerai?
Ignas: Prieš kelionę į Afriką prisiklausėme, kaip ten pjauna, apiplėšinėja, bet keli autoritetingi žmonės sakė, kad tai – nuostabiausia vieta pasaulyje. Intuicija padeda atskirti, kas yra tiesa.
Aušra: Afrika buvo tikrai geras viduriukas tarp laukinio grožio, tikros egzotikos ir keliavimo patogumo, kai tau nereikia pačiam kardu kapotis džiunglių. Kai gyveni su rožiniais akiniais, viskas kažkaip magiškai vyksta gerai. Visada.
Ignas: Buvo beprotiškai sunku gauti Pietų Afrikos vizą. Daugiau nei kilogramą popieriaus siuntėme į Švedijoje esančią ambasadą, o Helsinkio oro uoste vis tiek pritrūko vieno dokumento. Visas lėktuvas laukė 15 minučių, bet galiausiai Aušrytė rado elektroniniame pašte. Buvo sekundžių reikalas, bet mes išskridome. O štai į Barseloną – šią kelionę buvome susiplanavę gerokai iš anksto, kas šiaip mums nebūdinga, – taip ir neišskridome. Nėščios Aušrytės gydytojai neišleido. Dėl visa ko, kaip patys sakė. Nesinervinome, pakeitėme planą – nusipirkome visko, ko reikės kūdikiui, ir viskas labai gerai išėjo – Vincas gimė po savaitės, penkiomis savaitėmis anksčiau, nei buvo numatyta.
Intuityviai pasiduodate tėkmei. Taip gyventi norėtų daugelis, bet ar nebūna baisu?
Ignas: Tas pasidavimas tėkmei yra ir mano gyvenimo kredo. Kažkas klijuojasi, o aš laukiu ir žiūriu (juokiasi). Ir ne tik kelionės, bet ir visi mano darbai, menai, fotosesijos taip ateina. Niekada gyvenime nei dienos niekam nesu dirbęs. Visada dirbu sau. Kažkiek pasispaudi ir gali leisti sau pasiblaškyti.
Nusprendėme, jog ir Aušrytei reikia išeiti iš darbo, kad galėtume gyventi savo ritmu. Mes gyvename lėtai, tai – Dievo dovana. Ne kiekvienas taip gali, bet mes susitikome, ir mums viskas taip susidėliojo.
Aušra: Mes niekada nepasikliaujame teorijomis. Tai galime pasakyti ir apie pasiruošimą gimdyti, ir apie vaikų auklėjimą – nei skaitėme, nei lankėme kursų. Ir gimdyti sekėsi lengvai, lyg būčiau tam sukurta. Buvo tokia juokinga istorija. Restoranas „Nüman“ mums – kaip antri namai, nes padėjome jį kurti, o ir visai šalia namų. Prieš pat gimstant Jurgiui, nutarėme dar nueiti ten vakarienės, nors įtariau, kad sąrėmiai jau visą popietę vyksta. Pamaniau, reikia prieš važiuojant į ligoninę skaniai pavalgyti – gal ilgai negalėsiu. Sąrėmiai vis stiprėjo, nors nebuvo nepakeliami, įsikabinu į kėdę, pakvėpuoju, pralaukiu ir toliau mėgaujuosi degustacija bei draugų kompanija. Dešimtą vakaro išėjome iš restorano, o po dviejų valandų jau buvo kūdikis.
Ignas: Po dvylikos dvi minutės gimė, sulaukė mano gimtadienio. Man tuoj bus 40, o jam – vieni.
Dėl vaikų auklėjimo tikrai turėtumėte sulaukti daug visokių patarimų. Ar blogų minčių užkrato niekas neužneša?
Aušra: Bet koks bandymas įbrukti mums kokią nors teoriją atsimuša kaip į sieną. Matome, kad mūsų vaikai laimingi, vadinasi, esame teisūs augindami taip, kaip mums atrodo geriausiai. Vaikai yra šeimos atspindys. Mes atsipūtę, ir jie atsipūtę. Jei vaikas šypsosi, vadinasi, jam gera. Nebuvo nei nakties, kad Jurgutis nuo gimimo nemiegotų. Vincentas dar nėra pasakęs, kad jam nuobodu. Atsineša pagaliuką, sako, kad panašu į dramblį. Ir tikrai. Labai kūrybiškas, gal tai – iš Igno?
Ignas: Kai matysime, kad jie neramūs, galvosime, kaip pakeisti save, bet ne kokią teoriją jiems pritaikyti.
Kokie pagrindiniai Jūsų auklėjimo būdai?
Aušra: Šeimoje visų teisės lygios. Esame keturi, vaikai yra visaverčiai šeimos nariai, ir mūsų visų teisės lygios. Vincentui tai primename dažnai.
Ignas: Kol nebuvo vaikų, daug bendraudavau. Man patikdavo šaukštais semti žmones. To kartais pasiilgstu. Būna, pamatai žmogų, nušvinti visas, bet jau laikas į darželį vaiko pasiimti, ir tenka išsiskirti nepabendravus. Dabar labai daug laiko skiriu vaikams ir gaunu didžiulį emocinį atsaką. Šiais laikais tėvai stengiasi prigrūsti atžaloms informacijos, o meilės duoda mažai. Mes duodame daug meilės. Ir leidžiame valgyti akmenis, smėlį, rausti duobutes statybų aikštelėse.
Aušra: Grįžome iš Afrikos, o Vincas batų autis nebenori, sako: „Eisiu visur basas.“
Nieko neskaitėte apie vaikų auklėjimą, o va kokios modernios nuostatos.
Ignas: Man atrodo, kad tiesiog pamatinės.
Aušra: Mes labai vertiname knygas. Tik neturime populiariosios literatūros, visų tų gyvenimo meno pamokymų. Skaityk klasikinius kūrinius, ir tau ateis suvokimas, nes ten viskas užkoduota.
O iš ko patys mokėtės gyvenimo išminties?
Ignas: Aš baigęs mokyklą išvažiavau, tiksliau – ištranzavau, į Indiją – gyvenimas buvo nemielas, po avarijos kankino baisi migrena. Nutariau nuo jos pabėgti, ir man pavyko. Kodėl Indija? Man buvo gal penkeri, kai senelis, Kauno vyriausiasis architektas, grįžo iš kelionės po Indiją. Matyt, įstrigo jo pasakojimas ir kvapai, dar buvo ir indų filmai, religinis aspektas domino. Išsigydžiau galvos skausmą, paskui ir savo tėvą bandžiau gydyti Indija. Jam pagerėjo, išmoko gyventi su liga. O tada – į pirmąją kelionę – išvažiavau turėdamas gal 100 dolerių pusei metų, teko ir šokti gatvėse, ir gyventi ašramuose, su didžiausiais bėdžiais praleisti linksmiausias akimirkas. Paskui irgi daug bendraudavau su benamiais, eidavau į jų irštvas, stebėdavau, klausydavausi, džiaugdavausi ir verkdavau nuo jų gyvenimo pilnumo, turtingumo, nuo jų meilės istorijų.
Aušra: Man padėjo miškas. Bėgiodama orientacinio trasomis, ypač būdama maža, kartais pasiklysdavau. Vaikštai viena kaip tarzanas ir nežinai, kaip išeisi. Užaugau su žemėmis burnoje, nes mano tėvai – orientacininkai. Į pelkę įkritau, šaukiu ir girdžiu tik savo balsą. O išsikapstau, įveikiu ir pasijuntu laiminga! Šlapia, lyja, šalta, purvina, o tu stovi prie starto linijos ir galvoji, kaip po kelių sekundžių ploną aprangą sušlapins lapuočiai medžiai ir prasidės tavo bei nepažįstamo miško akistata. Noriu, kad tokias valios ir atsakomybės pamokas gautų ir mano vaikai. Senelis tikrai pasiims juos į tą peklą.
Koks jausmas iš kelionių grįžus namo?
Aušra: Mes labai mylime namus, bet iš Pietų Afrikos mums abiem nesinorėjo grįžti.
Ignas: Bet būtumėte pamačiusi, kaip Vincentas įbėgo pro duris į namus! Laksto po visą butą šaukdamas iš laimės, pasivarto ant lovos, ima ir neša po vieną žaislą.
Aušra: Kai pamatėme nuo namų džiaugsmo išprotėjusį vaiką, ir mums pasidarė labai labai gera.
Ignas: Taip, grįžti namo gera.
