Visada gražiai kalbate apie savo vaikystės vietas – kaimelį romantišku pavadinimu Jūrė, kur gimėte ir augote, Marijampolę, kur mokėtės, kur skleidėsi paauglystės ir jaunystės sparnai. Kas Jums svarbiausia iš to laiko?
Akyse stovi aukštos pušys, oras kvepia įkaitusiu geležinkeliu, žemuogėmis ir mėlynėmis... Tai lydi mane visą gyvenimą, nors Jūrėje praleidau tik dvejus pirmus gyvenimo metus, bet grįždavau vasaromis su tėvais. Nepamirštami močiutės sodo Dzūkijoje obuolių ir vyšnių skonis, šieno kvapas.... Iki šiol ieškau jos darytų skilandžio, šviežios varškės skonio. Deja... Viskas aplink mus keičiasi. Tėveliai jau iškeliavę anapus, sesutės irgi senokai nebėra, tad neliko pagrindinio dalyko, siejančio mane su gimtine. Tiesa, su Lietuva mane visada sies mano DNR, mano tapatybė ir muzika. Norėčiau dažniau grįžti – be įsipareigojimo dainuoti, tiesiog pailsėti, susitikti su draugais, nuvažiuoti prie jūros. Kada nors tai bus realybė. Be to, jaučiu pareigą ateityje patarti jauniems dainininkams. Esu labai dėkinga už Lietuvoje man suteiktą išsilavinimą.
Koks ryškiausias Jūsų vaikystės prisiminimas?
Žinot, aš nelabai daug ką pamenu... Iškyla atkarpėlės. Mano vaikystė buvo rami ir laiminga. Tėveliai tais nelengvais laikais stengėsi mus su sesute viskuo aprūpinti. Itin lepinamos nebuvome, prabangos irgi neturėjome, bet jautėme nuoširdų rūpestį ir meilę. Pamenu šeimos keliones su palapinėmis. Kartą ilsėjomės Nidoje, prie pat Baltijos jūros, ten visai nebuvo poilsiautojų. Mano mamytė dirbo Marijampolės kraštotyros muziejaus direktore, ir kažkaip patekome į archeologų stovyklą. Matėme tyrinėjimus, vaikščiojome tada dar neapžėlusiomis kopomis. Jokio žmogaus! Nuostabus gamtos kampelis. Kadangi iki šiol jaučiu silpnybę archeologijai, man tai buvo ypatinga kelionė.
Šviesaus atminimo Jūsų tėvelis Algimantas grojo akordeonu, šviesaus atminimo mamytė Aldona – gitara ir kanklėmis, mėgo dainuoti, močiutė Ona Kiverienė vaidino teatre. Pati norėjote tapti vargonininke, bet buvote priversta skambinti pianinu. Regis, menininkės kelias augant kūrybiškų tėvų šeimoje neišvengiamas.
Tėvai, kai išreiškiau norą groti pianinu, iškart nupirko instrumentą. Antras noras buvo turėti šuniuką. Taip mūsų namuose atsirado Pukas, mano nuostabusis, pats gražiausias šuo pasaulyje. Negrynaveislis, dėl to ir unikalus.
Grojimo pianinu džiaugsmas greit baigėsi. Būdavo ir ašarų, nes labai atsibosdavo sėdėti prie klaviatūros. Šiandien pozityviai vertinu visą fortepijono studijų laiką, septyniolika metų, nes tai man iki šiol – stipriausias užnugaris. Savo kantriosios profesorės Liudos Grybauskienės dėka garbingai baigiau fortepijono studijas Muzikos ir teatro akademijoje, dėl to nesigailiu. Studijuodama Vilniuje turėjau galimybę mokytis groti ir vargonais, jų skambesys iki šiol mane labai jaudina, bet visos mintys jau buvo nukreiptos į dainavimą. Mano tėveliai buvo muzikalūs, vaidino mėgėjų teatre. Tai, matyt, – močiutės iš mamos pusės įtaka. Yra nemažai spektaklių nuotraukų. Kai jas prieš kelerius metus pirmą kartą pamačiau, suvokiau, iš kur ta mano trauka teatrui.
Ar sapnai gali išpranašauti likimą? Dar būdama paauglė, sapnavote į Paryžių plukdančią valtelę, kelionę į Niujorką, kaip dainuojate su Luciano Pavarotti?
Nežinau, ar tai pranašiški sapnai, ar užkoduotų gabumų nuojauta. Neįtikėtina, bet kai dar mokiausi dainavimo, sapnuose dainavau su Pavarotti, bendravau su kitais žymiais atlikėjais, – su jais vėliau man teko dainuoti ar susitikti iš tikrųjų. Kelis kartus sapne esu bendravusi su Maria Callas. Pirmą kartą ji, persekiojama, įdavė man saugoti savo įrašų kasetę. Veiksmas vyko... Marijampolėje. Šiandien dažnokai sapnuoju bendraujanti su Didžiosios Britanijos karališkąja šeima ar svarbiais politikais. Pati stebiuosi... Nors smagiausia sapnuose skraidyti lyg paukščiui. Tiesa, su Pavarotti neteko nei susitikti, nei dainuoti.
Po septyniolikos fortepijono studijų metų nutarėte išmėginti kitą instrumentą – balsą. Kaip pagavote dainavimo virusą?
Dainavimu mane užkrėtė operos „Liučija di Lamermur“, kurios pagrindinę partiją atliko Maria Callas, o dirigavo Herbertas von Karajanas, įrašas, – tada mokiausi Kauno Juozo Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje, dabar tai – konservatorija. Esu labai dėkinga Kauno ir Vilniaus viešosioms bibliotekoms, taip pat Lietuvos muzikos ir teatro akademijai už galimybę klausytis pasaulinio garso atlikėjų įrašų. Dar prieš pradėdama studijuoti dainavimą, buvau išklausiusi visus įmanomus Enrico Caruso įrašus ir visa, kas buvo įrašyta iki jo. Visada orientavausi į didžiausius užsienio vokalo meistrus ir jau tada turėjau susikūrusi balso idealą. Labai dažnai eidavau į kiną, žiūrėdavau prancūzų, italų, amerikiečių filmus. Buvome uždaryti sovietų „puode“, net įsivaizduoti negalėjome, kad kada nors vaikščiosime po Paryžių ar Niujorką. Lenkų kalba skaitydama teatro „Metropolitan Opera“ buvusio direktoriaus Rudolfo Bingo knygą, svajojau pakilti į joje vaizduojamą lygį. Todėl dar ir šiandien kartoju: „Nebijokit didelių svajonių!“
Skaičiau, kad vokalo mokytoja profesorė Vlada Mikštaitė nelabai tikėjo Jūsų, kaip dainininkės, ateitimi. Kad teko išgirsti ir skaudžių atsiliepimų, esą iš Jūsų nieko neišeis. Tokie žodžiai jautrios sielos merginą galėjo sužlugdyti, sumenkinti pasitikėjimą savimi.
Jautrios sielos artistas ar muzikantas gali palūžti išgirdęs tai, ką man teko išgirsti. Ir šiuos žodžius pasakė ne mokytoja, o dainininkė, kurią labai gerbiau kaip menininkę. Esu be galo dėkinga savo jėgai, – mano pasiekimai daug pasako. Be to, niekas negali būti man žiauresnis už mane pačią. Esu pati baisiausia savo pačios kritikė. Taip, buvo nemažai kur kas ryškesnių už mane balsų, bet dainavimo srityje geras balsas yra tik vienas iš reikalingų komponentų.
Profesorė V. Mikštaitė užrašų sąsiuvinukuose tiksliai registravo savo mokinių vokalinę raidą. Galiu drąsiai sakyti, kad ji ne itin tikėjo mano šviesia ateitimi, nors ir dažnai pritardavo mano idėjoms, pavyzdžiui, penktame kurse atsidėti vien G. Rossini arijoms. Manau, V. Mikštaitė viską užsirašydavo ir tada, kai koncertuodavau Lietuvoje. Vis sakydavo: „Padarei pažangą! Padarei didelę pažangą!“ Kai kurias mokines žeisdavo, kai profesorė skirdavo dainuoti kokias nors arijas, o paskui programą pakeisdavo. Aš dėl to nesikankinau, nes sugebėdavau pasiūlyti man patinkančių kūrinių ir juos įveikdavau. Buvau jau visiškai išsilavinusi muzikantė, turėjau tik susikurti instrumentą – balsą, kad galėčiau juo laisvai operuoti. Profesorės nuomone, niekur negalėjau dainuoti be jos priežiūros, nes tai galėjo pakenkti mano vokalinei raidai. Aš ja pasitikėjau. Tik kai išvažiavau studijuoti į Vokietiją, neturėjau jokio repertuaro, išskyrus nemažai arijų, o jų tereikėjo trijų. Todėl pirmam egzaminui teko greitai išmokti apie 20 oratorijų arijų ir dainų. Po poros mėnesių staiga buvau „išmesta“ į Bavarijos valstybinės operos sceną – Richardo Strausso operoje „Salomėja“ turėjau atlikti Vergės vieno sakinio vaidmenį. Reikėjo laukti palapinėje, o išėjus prieš 2500 žmonių nesuklydus sudainuoti tą vieną sakinį. Antroji užduotis buvo jau beveik vagneriška E. Humperdincko operos „Jonukas ir Gretutė“ Smėlio žmogeliuko arija.
Kas Jus palaikė, kai siekėte tikslo?
Turiu pripažinti, kad tik aš viena jaučiau širdies gilumoje tą potenciją ir tą aistrą išreikšti save dainavimu. Tik į tai galėjau remtis...
Atkaklumas, užsispyrimas, gebėjimas savo gyvenimą imti į rankas – šias savybes paveldėjote ar teko ugdyti?
Kai kurie asmenybės bruožai buvo užkoduoti. Nemanau, kad galima ką nors per prievartą išmušti. Mano užsispyrimas yra veikiau tykus ir pastovus, pagrįstas mano muzikiniais interesais, – tai stiprus noras dainuoti puikią operinę muziką, perteikti balsu įvairias emocijas ir dramą. Norėdamas ką nors pakeisti, pirmiausia turi suvokti būtinumą tobulėti ir keisti tai, kas trukdo sumanytą tikslą pasiekti. Aš buvau labai kukli. Tiksliai nežinau, ką tai reiškia, bet profesorė V. Mikštaitė vadino mane sinij čulok (rus. k., mėlyna kojinė). Suvokiau: jei noriu tapti tokia dainininke ir artiste, kokias tais laikais matėme Franco Zeffirelli filmuose, beje, teko dirbti su juo, kai kūrė juostą „Traviata“, turiu išsilaisvinti iš to, kas riboja galimybes. Taip pasikeitė mano charakteris. Dabar girdžiu sakant, kad esu scenos bestija, t. y. žvėris. Būtų paprasčiau patogiai atsistoti, labiau susitelkti į dainavimą ir mažiau plėšytis, bet mano repertuaras dramatiškas, o tai reikalauja didelės, stiprios išraiškos ir net rizikos. Manau, jauniems, karjeros siekiantiems dainininkams svarbu aiškiai žinoti, kokio balso skambesio jie siekia, kad niekas savo patarimais nenuvestų klystkeliu. Be to, nuolatos turim tikrinti, ar mūsų vakarykštis suvokimas dar teisingas. O gal jau tapom savo pačių monumentais? Taip galima pasiekti ir parodijos lygį.
Ar nuojauta pakuždėjo, kad reikia vykti studijuoti į Vokietiją?
Išvykau į Vokietijoje, Švecingene, vykusį G. Rossini konkursą. Laurų nenuskyniau, iš nusivylimo svarsčiau grįžti į Lietuvą. Tai buvo mano pirmoji išvyka. Žinoma, nebūtinai turėjau laimėti, jame ir kiti puikiai dainuojantys atlikėjai buvo eliminuoti iki finalo. Be to, profesorė sakė: „Grįžk, mes pasistengsim išsiųsti tave tobulintis į Italiją.“ Vis dėlto visada klioviausi savo intuicija, tad nuvažiavau į Miuncheną, šis miestas iki šiol yra mano namai. Čia atsivėrė visos galimybės. Tai rodo, kaip mūsų sprendimai gali pakreipti gyvenimą viena ar kita linkme. Nežinau, iš kur turėjau tiek drąsos vykti į svetimą šalį – tuo metu nemokėjau beveik jokios užsienio kalbos – su 375 doleriais kišenėje. Beje, tiek Švecingene, tiek Miunchene man labai padėjo lietuvių išeivių bendruomenė. Būsiu amžinai dėkinga!
Kaip diva triumfuoja? Ar publikos ovacijos bent valandėlei suteikia ramybės, nes žiūrovai – užkariauti?
Man svarbiausia pačiai žinoti, ar gerai dainavau. Ovacijos, žinoma, atperka pastangas ir nervus, dainininkas visada jaučiasi laimingas gaudamas publikos atsaką. O ramybė trunka tik iki kito pasirodymo.
Jūsų atliekamas Izoldos, Elizabetos, Brunhildos, Aidos, Amelijos, Džokondos, Leonoros, Normos, Odabelos, Zyglindos ir daugelį kitų partijų pagrindiniai pasaulio operos teatrai įtraukė į savo aukso fondus. Kokia herojė Jūsų mėgstamiausia?
Beveik visus šiuos vaidmenis atlikau mylėdama savo herojes. Jų buvo ir daugiau. Viskam – savo laikas. Aš visada rinkausi, niekas negalėjo manęs įkalbėti dainuoti partijų, kurios, jaučiau, man netinka, nors muzika ir graži.
Ar Jums yra tekę kentėti nuo tokių scenografų, režisierių, kurie nori pasiekti efektą prikišę į spektaklį sceninių triukų?
Jei kas neturi tikrų idėjų, gali padėti ir triukai. Man neteko dėl to ypač kentėti. Gera scenografija labai padeda kurti personažą. Į galvą ateina Valensijoje Gerardo Veros režisuota L. Cherubini opera „Medėja“, dirigavo Zubinas Mehta. Scenografija buvo labai funkcionali ir įkvepianti kurti vaidmenį. Daug galima pasiekti apšvietimu. Svarbu, kad režisierius išmanytų savo profesiją. Pavyzdžiui, profesorė V. Mikštaitė buvo puiki režisierė, buvo baigusi muzikinio teatro režisūros studijas. Operos režisierius turi skaityti ne vien tekstą, bet ir partitūrą. Ar bent jau būti muzikalus ir mėgti muziką.
Jūsų repertuare – įvairi muzika: nuo Johanno Sebastiano Bacho dainų iki šių laikų kūrinių. Ar kartais padainuojate pati sau lietuviškų liaudies dainų?
Deja, Bachą paskutinį kartą dainavau 2000 metais, užtat – Milano katedroje. Man Bachas turbūt yra pats genialiausias visų laikų muzikas, ir taip norėčiau vėl dainuoti jo kūrinius! Lietuviškų dainų moku nedaug, užtat visada dainuoju man gražiausią „Ulijoną“. Gal dar kada išmoksiu. Mūsų liaudies dainų lobynas neišsemiamas. Deja, mano stiprybė kol kas yra kitas repertuaras.
Šiuolaikinės muzikos nemėgstu, nes ji gana sudėtinga. Jei turėčiau absoliučią klausą, būtų kitas reikalas. Mano šiuolaikinis repertuaras baigiasi I. Stravinskiu, A. Bergu ir A. Schönbergu.
Juozo Gruodžio harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Ulijona“ dainuoja ir Jūsų sutuoktinis – italų tenoras Alfredo Nigro.
Mano vyras labai mėgsta dainuoti melancholišką ir net liūdną „Ulijoną“, šią dainą mes esame dainavę sykiu. Tai buvo mano mamytės troškimas.
Užsitarnauti vardą – sunkus kelias. Turbūt dar sunkiau sugebėti jo neprarasti. Ar niekada nebuvo šmėkštelėjusi mintis eiti lengvesniu takeliu?
Norint pasiekti aukštumų, mums, operos solistams, kaip ir kitų profesijų žmonėms, reikia įdėti daug pastangų. Galima netgi pasiekti, kad tave pakviestų padainuoti svarbiame teatre, tačiau vėliau atsitiktinai jau niekas nebekviečia. Nors, kartoju, tam neužtenka vien balso ar talento, reikia ir šiek tiek fortūnos. Man tikrai pasisekė, kad pataikiau į savo vėžes.
Ar balsas, metams bėgant, keičiasi?
Taip, balsas su metais ne tik keičiasi, bet ir reaguoja į psichinę bei fizinę savijautą. Aš jau tris kartus pakeičiau repertuarą, ir kas žino, kas dar gali nutikti. Dainuosiu tiek, kiek man bus įdomu ir balsas bus šviežias, bet jei pajusiu, jog balsas darosi kietas ir nepaslankus, nemanau, kad norėsiu kankintis. Gyvenime daug užsiėmimų, o ir pats gyvenimas yra nuostabus! Nesu savo balso vergė, o ir atostogos man labai patinka!
Esate sakiusi, kad didelių ir gražių balsų labai daug, tačiau retas solistas išmoksta kultūringai, muzikaliai, techniškai gerai dainuoti, kad viešųjų ryšių amžiuje vyrauja vokalinio skonio nuopuolis. Ar kada nors bandėte rodyti savo išskirtinumą kitaip nei balsu?
Ne tai, kad retas išmoksta. Gerų dainininkų, talentų yra, tik geriausiųjų mažai. Piramidės principas. Operos solistas turi būti muzikantas, gerai jausti dramą ir sugebėti ją perteikti, puikiai suvokti gilią, kartais net prieštaringą dainuojamo teksto prasmę, o ne tik čiulbėti kaip paukštelis, įsilieti į muzikinį audinį (orkestras, solistai, choras, dirigentas, skambesys...) ir t. t. Aš tai vadinu specifiniu kompiuteriu. Kai kurie atlikėjai susigundo viešųjų ryšių galia. Kartais jiems pavyksta, bet ar ilgam? Šiandien dalyvauti socialiniuose tinkluose beveik neišvengiama, bet aš niekada nebandžiau stumti ką nors dirbtinai. Tai – ne man. Jei dalyvaučiau visuose renginiuose ir baliuose, prarasčiau daug energijos. Net susitikimus su draugais turiu riboti. Galbūt yra ir labai aktyvių žmonių, kurie spėja viską, sugeba iki galo atiduoti save profesijai.
Kokius savo karjeros įvykius išskirtumėte?
Išskirtinių įvykių mano gyvenime ir karjeroje buvo daug. Pastaruoju metu gyvenu kiek ramiau, nors laukia ir nemažai naujų vaidmenų, naujas etapas. Beje, gera žinoti, kad jau daug padariau ir neturiu niekam nieko įrodinėti, tačiau dar norisi, gal net labiau nei bet kada, pasidžiaugti scena. Tarp išskirtinių įvykių galiu paminėti Izraelio filharmonijos orkestro, diriguojamo Zubino Mehtos, koncertą Vilniuje.
Šiųmečiame Vilniaus festivalyje dainavote Franzo Schuberto ir Richardo Strausso dainas. Ar rečitalio programą sudarote pati?
Be jokios abejonės. Visada labai mėgau dainuoti Straussą, jis nepaprastai gerai rašė balsui. O 2015 metais sudainavusi Austrijoje, Švarcenbergo festivalyje „Šubertiada“ („Schubertiade“), Schuberto dainų dviejų dalių koncertą taip pamėgau šį festivalį, kad dabar jame dalyvauju beveik kasmet. Nelengva sudaryti programą ir išmokti ją mintinai. Tai kainuoja daug nervų. Pastaruoju metu šią programą – dainų vakarą – atlieku nelabai dažnai, bet noriu ją pasiūlyti Lietuvos publikai. Dainų vakarą Lietuvoje dainavau 2000 metais!
Ką Jums reiškia dainuoti gimtinėje?
Pasirodymai gimtinėje kelia man labai stiprias emocijas, todėl dainuoti čia visada sunkiau nei bet kurioje žymioje pasaulio salėje ar teatre.
Paklausiu buitiškai: ar dainuojate duše? Kaip, jei reikia, susitariate su vyru, kada ir kur praktikuotis dainuoti?
Duše tikrai labai gera eksperimentuoti, lavinti dainavimo techniką. Nemėgstu trukdyti kitiems žmonėms, todėl viešbučiuose ar butuose stengiuosi nekelti triukšmo. Jei reikia rimtai studijuoti, geriau nueinu į teatrą. Namie galėtume net vidurnaktį dainuoti, jei būtų noro, bet taip neatsitinka. Kaimynai vasarą net prašo palikti atviras terasos duris. Sako, kad jiems miela klausytis mūsų dainavimo. Turiu prisipažinti, jog namie, net ruošdama naujas partijas, visu balsu dainuoju retai.
Ar turite kokių nors ypatingų būdų balsui pailsinti?
Geriausias būdas man yra nekalbėti. Todėl dieną prieš spektaklį labai vengiu su kuo nors bendrauti, eiti pietų ar vakarienės, kitaip vargintis.
Didžius menininkus neretai renkasi vienatvė. Jums ir Jūsų vyrui – aukščiausio lygio atlikėjams – teko laimė susitikti, pamilti vienam kitą, kurti bendrą gyvenimą. Kokia yra Judviejų istorija?
Iš tikrųjų mūsų profesijos žmonėms nelengva turėti šeimą, ypač – vaikų. Labai žaviuosi solistėmis, kurios sugeba užauginti vaikučius. Kol šie neina į mokyklą, važiuojant į gastroles ar dirbti į įvairių šalių teatrus galima vežtis auklę. Manau, vaikams geriau, jei jie turi normalų gyvenimą. Vyrui dainininkui lyg ir lengviau, nes žmona dažnai lieka namuose, rūpinasi atžalomis ir buitimi. Deja, atstumas neretai išskiria, todėl esame ypač laimingi būdami beveik visada kartu.
Ar per šešiolika metų, kai esate kartu, teko patirti santykių išbandymų?
Visiems žinoma, kad dviem skirtingiems skirtingų kultūrų žmonėms yra apie ką padiskutuoti, bet kai santykių pagrindas – meilė, išbandymai santuoką tik sustiprina. Manau, taip pat labai svarbu noras tobulėti kaip asmenybei.
Kokias savo moteriškas silpnybes galėtumėte atskleisti mūsų skaitytojoms?
Mėgstu gražius papuošalus, bet jų jau turiu pakankamai. Visko juk nenupirksi! Yra svarbesnių dalykų, į kuriuos reikia investuoti galvojant apie ateitį. Vaikščiojimas po parduotuves mane vargina.
Ar nesvarstote kada nors grįžti gyventi į Lietuvą, mokyti dainavimo Muzikos ir teatro akademijos studentus?
Niekada negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas, bet kol kas grįžti į Lietuvą gyventi negalvoju, nors ir labai myliu savo šalį, gamtą. Mano ir mano vyro gyvenimo centras yra Miunchenas. O dėl to, kad Muzikos ir teatro akademijoje konsultuosiu studentus, esu tikra!
