Dainuojate nuo pat mažens. Kaip ir kada supratote, kad jūsų pasirinktas kelias – tikrai teisingas?
Dainuoju nuo trijų metų. Mano dvi sesės taip pat muzikavo, tačiau tikriausiai man šis kelias patiko labiausiai, nes jos pasirinko kitas specialybes. Dalyvaudavau įvairiuose konkursuose, kuriuose sekėsi puikiai. Veikiausiai tai irgi pastūmėjo nemesti savo kelio dėl kitų takelių. Šiokia tokia abejonė buvo aplankiusi tik vieną kartą, kai pabaigiau vidurinę mokyklą. Mano mama matematikė, tad puikiai sekėsi ir tikslieji mokslai. Kaip šiandien pamenu: pildydamos stojimo į aukštąsias mokyklas anketas, su mama užpildėme dvi – vieną su ekonominio profilio dalykais, kitą tik su dainavimu. Mama pastūmėjo savarankiškai važiuoti į Vilnių ir atiduoti tą, kurią nuspręsiu. Pakeliui dar svarsčiau, tačiau atvykusi atidaviau tik vieną, kurioje buvo įrašytas dainavimas. Ir esu tikra - pasirinkau teisingai, nes tame, ką darau, jaučiuosi labai gerai. Dainavimas man nėra darbas, tai – malonumas. Tad, galima sakyti, gyvenu malonume.
Esate sakiusi: „Scenoje man daug geriau nei gyvenime“. Tai tikriausiai nereiškia, kad gyvenime jums labai blogai. Ką turėjote omenyje?
Gyvenime aš turiu daug kompleksų. Na, mes moterys juk mėgstame jų prisigalvoti. Tačiau kai išeinu į sceną, jie dingsta. Scenoje jaučiuosi šimtu procentų gerai, nes žinau, kad čia viską padarysiu šimtu procentų gerai, pamirštu visus savo įsivaizduojamus trūkumus. Šiaip gyvenime esu labai kukli: vis galvoju – neisiu ten, kur daug žmonių, jų nekalbinsiu, nes nežinosiu, ką pasakyti. O scenoje galiu pasakyti ir padaryti labai daug ką. Todėl ir sakau, kad joje jaučiuosi geriau nei gyvenime.
O kaip scenos baimė? Juk daugelis atlikėjų sako, kad pavyktų pasirodyti geriau, nei nekliudytų jaudulys.
Ji iki šiol yra, ir aš ja labai džiaugiuosi. Kartais, pavyzdžiui šventiniu laikotarpiu, į sceną tenka eiti net du kartus per dieną, tuomet tas jausmas dingsta. Ir būna labai baisu, kad jis dingo. Toks jaudulys man yra labai malonus, ir aš jį labai moku kontroliuoti, todėl dainuoti tikrai netrukdo. Be to, šiokia tokia baimė mane aplanko tik prieš koncertus – išėjus į sceną jo kaip nebūta. Tad labai tikiuosi, kad šis jaudulys niekur nedings, nes kai nėra tokių virpesių gyvenime, darosi liūdna.
Didelę jūsų repertuaro dalį sudaro prancūziškos šansonos, ypač daug dėmesio skiriate Edith Piaf dainoms. Kaip prancūziška daina atsirado jūsų gyvenime?
Mokykloje mokiausi prancūzų kalbos, tad prancūziška daina dažnai skambėdavo įvairiuose užsiėmimuose. Vieną kartą, kai dalyvavau „Dainų dainelėje“, mama pasiūlė paieškoti originalesnio repertuaro, mat tuo metu kone visi dainuodavo anglų kalba. Kažkaip atradome Edith Piaf dainą „La Vie En Rose“, kurią tuomet ir dainavau konkurse. Žinoma, laimėjau. Be to, sulaukiau daug teigiamų atsiliepimų, neva aš – tikra prancūzaitė, Paryžius man tinka ir panašiai. Kitais metais vėl dainavau prancūziškai. O kai įstojau į LMTA, iš karto pradėjau galvoti, kaip kuo greičiau sudarius sau prancūzišką programą. Taip ir prigijo prie manęs ta prancūziška daina, su kuria mane visi ir asocijuoja. Ji tiesiog įaugo į mane, arba galbūt praeitame gyvenime buvau prancūzaitė ir kur nors Paryžiaus gatvėse dainuodavau šansonas. Manau, kad net mano balsas gražiausiai skamba tuomet, kai dainuoju prancūziškai.
Kartą esate pasakiusi: „Būčiau pasiekusi daugiau, jei ne mano principai, kurių negaliu peržengti. Prasilenkusi su sąžine, jaučiuosi labai blogai“. Jaučiate nuoskaudą, kad karjeroje pasiekėte nepakankamai?
Tikriausiai labai žmogiška manyti, kad pasiekei per mažai. Juk visi mes, o ypač muzikantai, nuo mažų dienų turime visokių svajonių, susikuriame vizijų, kad būsime pasaulio įžymybės, o į koncertus plūs tūkstančiai žmonių. Na, aš visuomet įsivaizdavau, kad Davidas Fosteris (Celine Dion, Barbra Streisand ir kitų žymių atlikėjų dainų autorius – aut. past.) man parašys dainą ar net visą kompaktinę plokštelę. Tiesą sakant, ir dabar apie tai svajoju, tik gal ne taip naiviai. Tačiau vis tik manau, jog Lietuvos kontekste pasiekiau tikrai nemažai. O turint omenyje kaip aš to siekiau - manau, kad turiu labai daug. Niekada nedariau nieko dirbtinai, kad tapčiau populiari – man niekada nereikėjo viršelių, skandalų, aš tiesiog dainavau. Tad prieš save jaučiuosi labai rami, nes nepadariau nieko, kas man nesmagu. Viską turiu tik iš žmonių meilės man.
2011 metais dalyvavote „Eurovizijoje“. Ar ji daug prisidėjo prie jūsų populiarumo?
Neslėpsiu, tai tikrai buvo didelis žingsnis išpopuliarėjimo link. „Eurovizija“ man davė labai daug, nors tai ir buvo labai didelis psichologinis išbandymas arba, man labiau patinka sakyti mokykla, kurią sėkmingai praėjau ir tuo labai džiaugiuosi. „Eurovizija“ buvo labai gražus laikas ir pati gražiausia scena gyvenime. Tad aš manau, jog tie, kuriems tenka nuvažiuoti į „Euroviziją“, gauna labai didelę Dievo dovaną, į ją važiuoti tikrai verta. Nežinia, ar dar kada gyvenime dar teks stovėti tokioje scenoje, kurioje į tave žiūri visa Europa ir šiek tiek daugiau. Iš „Eurovizijos“ atsimenu tik gerus dalykus, o ašaras, stresą ir visą kitą blogį aš jau pamiršau.
Jums patinka dainuoti didelėse arenose? Ar labiau pozicionuojate save kaip kameriškesnių erdvių atlikėją?
Dideles arenas nelabai mėgstu, tad ir neturiu tikslo ir noro jų surinkti. Kur kas labiau mėgstu mažesnes aplinkas ir kamerines scenas. Man patinka, kai manęs klausosi mažesnė auditorija, su kuria galiu jausti ryšį – bendrauti, matyti veidus, jausti emocijas.
Ne kartą dalyvavote įvairiuose televizijos projektuose, tačiau pastaruoju metu viešumos, regis, vengiate. Ar tai taip pat susiję su kiek trikdančiai didelėmis klausytojų auditorijomis?
Šiuo metu dalyvauti juose tiesiog nenoriu. Atėjo laikas, kai jaučiuosi pakankamai subrendusi, kad galėčiau sau leisti nebestovėti prieš komisiją ir nebesiklausyti komentarų ir pamokymų. Be to, tikrai negaliu pasakyti, kad televizija man daug ką atneša. Grįžusi iš jos, jaučiuosi nelabai patenkinta savimi, nes tuose projektuose viskas vyksta paskutinę minutę, būna daug streso. Aš viską mėgstu daryti kitaip – man reikia pagalvoti, padirbti su savimi ir techniniais, ir psichologiniais aspektais. Tad toks konvejeris – ne man.
Tikriausiai nėra lengva išlaikyti ramybę ir pasitikėjimą savimi, kai šiuolaikiniame scenos gyvenime viskas vyksta gana greitai. Kaip manote, kokias savybes turėtų turėti šiuolaikinis atlikėjas, kad būtų ištikimas sau ir mielas kitiems?
Pastaruoju metu aš vis susiduriu su jaunais atlikėjais, kurie dar tik bando savo jėgas scenoje. Matau, jog jie labai savimi pasitiki. Aš visuomet maniau, kad pasitikėjimas savimi yra labai reikalingas dalykas, ir tam, kad stovėtum scenoje ir kažką sakytum žmonėms, turi labai savimi pasitikėti. Tačiau bendraudama su jais supratau, kad vis dėlto ne. Tas perdėtas pasitikėjimas savo jėgomis, noras gauti viską dabar ir čia, pernelyg didelis koncentravimasis į techninius dalykus, būti pačiu geriausiu yra kažkoks nenatūralus. Kartais reikia būti kuklesniems ir žmogiškesniems. Klausytojai vertina natūralumą – jaučia, kai žmogus atviras, kai jo viduje yra balansas. Man atrodo, paprastumas yra labai didelė vertybė.
Vertinate kuklumą. Ar todėl ir apie savo asmeninį gyvenimą viešai kalbate itin santūriai?
Man atrodo, kad klausytojui tai yra visiškai nereikalinga. Jiems neturėtų būti įdomios atlikėjo asmeninio gyvenimo detalės ar kaip jis gyvena kiekvieną dieną. Publika tave mato scenoje, sukuria tam tikrą įvaizdį – tokią tave ir įsivaizduoja. Man nuo vaikystės nebuvo įdomūs mano mėgiamų atlikėjų gyvenimai, tad man atrodo, kad ir visiems kitiems neturėtų būti įdomu.
Ir gyvenimui pasirinkote, galima sakyti, gana kuklų arba kitaip – nedidelį miestą: Trakus. Netraukia didmiesčių šurmulys?
Tikrai ne, nes Trakai yra puiki vieta gyventi. Aš kilusi iš mažo miestelio – Rūdiškių, o Trakai yra kiek didesni, tačiau tuo pačiu nėra ir didmiestis, tad čia yra viskas, ko reikia. Man ypač patinka, kad turime daug dviračių takų – man tai labai svarbu, nes esu tiesiog važinėjimosi dviračiu fanė. Be to, aplinkui daug ežerų. Tad esu labai patenkinta savo gyvenimu Trakuose. Nors šiaip aš galėčiau gyventi bet kur – visur lengvai prisitaikau ir visur man yra gerai. Tačiau šiuo metu niekur kitur gyventi nesinori.
Trakuose ir susituokėte. Tai bene vienintelis faktas iš jūsų asmeninio gyvenimo, kurį sutikote pakomentuoti viešai. Gal paatvirautumėte: ar kaip nors pasikeitė jūsų gyvenimas po santuokos?
Su Giedriumi bendra buitimi dalijomės dar kurį laiką iki vedybų, tad pats įvykis tikrai nieko nepakeitė. Tačiau labai džiaugiuosi, kad jį turiu – dabar šalia yra mano žmogus, esu tuo visiškai tikra. Su juo galiu viskuo dalintis, man patinka juo rūpintis. Būna, kad vidury nakties pažadinu savo vyrą ir pradedu pasakoti apie savo išgyvenimus ar šiaip dalinuosi mintimis. Mes turime labai stiprų ryšį: dažnai, kai aš tyliu, jis žino, ką galvoju. Giedrius tiesiog yra mano antra pusė. Jam atsiradus mano gyvenime atsirado pilnatvė ir ramybė, gyvenimas tapo gražesnis.
Ar jūsų vyras yra jūsų gerbėjas?
Taip, ir man tai labai patinka! Be to, meno pasaulis jam nesvetimas – jis buvo šokėjas, tad atlikėjo gyvenimo niuansai jam labai gerai pažįstami. Mano vyras beveik visuomet ateina į mano koncertus, vėliau mes juos aptarinėjame. Jo nuomonę aš labai vertinu.
