Tikriausiai ne visi Jūsų kūrybos gerbėjai žino, kad esate reklamos agentūros „Indiana“ skaitmeninių sprendimų ir turinio skyriaus vadovė. Kvatoklė, kartais net ašarą braukianti teisėja, kokią matome Jus per televiziją, ir rimtas, atsakingas darbas. Kuriate apie save apgaulingą įspūdį?
Reklama užima didelę mano gyvenimo dalį. Seniai dirbu šioje industrijoje. Pradėjau kaip žurnalistė, vėliau perėjau į marketingistų flangą. Paskui pradėjau vadovauti idėjas kuriančioms komandoms. Rinkodaros pasaulis staiga ėmė verstis aukštyn kojomis, taip atsiradau skaitmeninių ir turinio sprendimų srityje. Su kolegomis juokaujame, kad paprastam žmogui sunku paaiškinti, ką visą dieną čia veikiame. Man atrodo, kad kūrybinis darbas pasauliui kuria didžiausią pridėtinę vertę. Gera idėja brangi. Mes čia sėdime ir per dienas bandome ne tik kažką sukurti, ką jūs matote per televiziją, girdite per radiją ar stebite internete. Mes tam tikra prasme kasdien bandome pakeisti pasaulį.
Ar tiesa, kad kūrybininkai yra laisvę mėgstantys anarchistai? Jiems vadovauti turbūt nelengva?
Per tuos metus agentūrose išėjau gerą mokyklą. Žinau, kad griežtumas niekur neveda, bent jau manęs. Darbas su žmonėmis sudėtingas, ypač su jaunąja tūkstantmečio karta. Šios atstovai nemotyvuoti, jiems mažai kas įdomu, jie nori greitai uždirbti krūvą pinigų, bet nenori dėl to pasistengti. Aš į Vilnių studijuoti atvažiavau septyniolikos (mokyklą lankyti pradėjau penkerių metų) ir iškart įsidarbinau LRT televizijoje, vėliau – ir dienraštyje. Labai stengiausi, neburnojau, kad vakarais reikia pasilikti ilgiau. Šiandien sudėtingiau. Vadovaudama žmonėms laužau galvą, kaip Lietuvoje pakeisti tas į jokį progresą nevedančias nusistovėjusias taisykles? Pavyzdžiui, ateiti į darbą devintą ir sėdėti čia iki šešių. Akivaizdu, kad pusė šalies žmonių darbe naršo naujienų portalus, „sėdi“ feisbuke, o darbui skiria 40 proc. laiko. Aš savo komandai sakau: „Eikit jūs prie upės, eikit į kavinę, namo... Eikit, kur norit, tik atneškit man rezultatą.“ Noriu, kad žmonės aplink mane – darbe, namie – jaustųsi laimingi, skleistųsi kaip profesionalai, kaip asmenybės.
Kita vertus, nuo laisvės iki anarchijos – vienas žingsnis. Pati esu dirbusi reklamos agentūroje, kai į darbą buvo galima ateiti bet kada. Tai žiū – jau ir vienuoliktą ateini, ir pirmą, tada pėdini valgyti, grįžusi truputį pasidarbuoji ir namo trauki. Svarbu įkvėpti kolegoms sąmoningumo, pasitikėti jais ir leisti dirbti savo darbą. Ir priminti, kad gyvenimas nėra vien karjera. Atrodo, kad visas pasaulis pamažėl tai įsisąmonina.
Dvejus metus bandėte įstoti į aktorinio meistriškumo specialybę, paskui pasirinkote politikos mokslus, žurnalistiką, reklamos sritį, atlikėjos karjerą, socialinių akcijų globėjos vaidmenį. Ar nėra pavojaus išsibarstyti kaip asmenybei?
Pastaruoju metu tikrai jaučiuosi išsibarsčiusi. „Eurovizija“, kiti televizijos projektai, naujas muzikos albumas stalčiuje guli, laukia vasaros koncertai... Išsibarstyti labai paprasta, ypač tokiam emocionaliam žmogui kaip aš. Stengiuosi išmokti atitrūkti nuo visko. Šį savaitgalį išsijungiau telefoną ir išvažiavau į kaimą. Pagulėjau obelų sode, pažiūrėjau, kaip sninga žiedlapiais, pamiegojau, pasivaikščiojau po mišką, pabraidžiau po šaltą upelį ir šįryt jaučiuosi puikiai. Už emocinį tuštumą ar fizinį nuovargį man baisesnis diletantizmas. Labiausiai bijau būti savo darbo srities profanė. Man svarbu puoselėti žinių bagažą, ieškoti naujų patirčių. Lietuvoje labai populiaru viešojoje erdvėje garsiai rėkauti, kad esi kokios nors srities specialistas, nors iš tikrųjų braidai paviršiumi, žongliruoji sąvokomis, kurių net nesupranti.
Dovile, kodėl „Miss Sheep“? Avelė – mėgstamas gyvūnas dėl vilnos švelnumo, nuolankumo? Nepatikėsiu, jei imsite riesti, kad ganėte aveles.
Visai patiktų ganyti! Tuo metu, kai dirbau dienraštyje, per Lietuvą ritosi tinklaraščių mada. Juokinga prisiminti, kad knygą apie Japoniją išleidęs, Prancūzijoje studijavęs talentingasis Andrius Kleiva tada buvo vaikas, bet jau labai populiarus blogeris. Mano tinklaraštis vadinosi „Naktį skaičiuoju avis“. Buvau jauna, nelaimingai įsimylėjusi, naktimis tinklaraštyje eilutes pildavau... Netikėtai jis tapo populiarus, gatvėje žmonės sakydavo: „Čia ta iš to blogo eina – avelė.“ Tuometis mano vadovas pasakė: „Mes tave vadinsim avele, juk tu jas naktimis nemiegodama skaičiuoji.“
Įsivaizduokite, artimiausių draugų vaikai niekada manęs nevadina Dovile, kreipiasi: „Teta avele.“ Kai man reikėjo sugalvoti sceninį pseudonimą, supratau, kad jį turiu. Dabar manau, kad esu perbrendusi panelei avelei, bet niekas kitu vardu manęs nepažįsta, – istorijos puslapių neišbrauksi.
Kai prieš kelerius metus užlipote ant scenos, iškart buvote pavadinta viena didžiausių Lietuvos popscenos skandalisčių. Specialiai to siekėte ar taip išėjo dėl aštraus liežuvio?
Aš ir dabar, jei turėsiu galimybę išsakyti savo nuomonę, būtinai išsakysiu. Prieš 8-erius metus apdovanojimų M. A. M. A renginyje laimėjau statulėlę, tada vėjavaikiškai, atlapa širdimi leptelėjau: „Žiūrėkit, yra tikra muzika ir yra diletantės su didelėmis krūtinėmis.“ Dabar tai pasakyčiau sąmoningai. Štai tie patys muzikiniai apdovanojimai šiemet, – man taip norėjosi, kad nors viena mergina, užlipusi ant scenos atsiimti prizo, pasakytų kokį nors labai stiprų ir svarbų mūsų visuomenei dalyką. Juk ir kontekstas buvo, „#metoo“ skandalai sprogo, ir kitų bėdų yra, bet, norint kalbėti, reikia turėti košės galvoje, o kad jos turėtum, reikia jos nuolat įsikrėsti. Kartais atrodo, kad esame Maslow piramidės dugne – rūpi tik pavalgyti ir pasidulkinti. Aš laukiu kokio nors didelio vertybinio lūžio.
Ne vienas aktorius yra prisipažinęs, kad sceną pasirinko dėl būtinybės įveikti viešumos baimę. Ar ir Jums to reikėjo?
Muzika visada yra su manimi. Būtų keista, jei neišreikščiau ja savęs. Be to, esu gerai išmokusi pasikalbėti su savimi. Nebijau prisipažinti, kad man svarbus dėmesys, jo sąmoningai siekiu. Aš – garbėtroška, turiu daug egoizmo, jaučiu didžiulį malonumą maivytis, sėdėti televizijos projektų teisėjos kėdėje, lipti ant scenos, dainuoti, garsiai kalbėti, rašyti. Man gera, kai žmonės mėgsta mano tekstus. Nežinau, gal taip ryškėja kokie nors savivertės dalykai? Mūsų žmonių savivertė suniokota. Kompleksai, baimė būti kitokiam, pasakyti savo nuomonę – visa tai jau keliasdešimt metų perimame iš kartos į kartą. Aš kartais nesąmoningai, o kartais piktybiškai noriu maištauti, griauti standartus, o jei dar ir teigiamo dėmesio sulaukiu, jaučiuosi taip, tarsi būčiau skaniai pavalgiusi.
Ar Jums teko gintis nuo patyčių, užsiauginti storą odą, lavinti asmenybę, kad netektų ieškoti žodžio kišenėje?
Nesu skaičiusi apie save ar žiūrėjusi ko nors, kas galėtų mane sužaloti. Komentarai apie kompleksiją, išvaizdos dalykus kitoms merginoms skaudūs. Aš manau, kad esu tiesiog normali moteris. Daug juokiuosi, man patinka ironija ir sarkazmas, tai – protingų žmonių bruožas. Mokėti juoktis iš savęs man smagiau, nei sėdėti ir graužtis. Niekur tai nenuves, jeigu nekalbėsi, užsisklęsi, nesugebėsi nusišypsoti, pakvatoti, nusispjauti ir nueiti. Ačiū Dievui, jei tik kam nors užkliūva mano žandai ar pilvas. Gerai, kad ne smegenys. Nesu skaičiusi, kad ta blogai dainuoja arba ta yra durna. Tik – stora, o tai – juokas. Žinot, kaip būna: dvi bandeles suvalgei – papilnėjai, nesuvalgei – nukrito. O čia (rodo į galvą) – valgyk, ką nori, jei nėra, tai nėra. Esu visokių dalykų apie save prisiklausiusi, bet pati noriu nešti šviesią žinutę, kuri padėtų mergaitėms jaustis visavertėmis, investuoti daugiau į savo galvą, o ne į užpakalį ar kitas kūno dalis. Pasakyti moterims, kurios neranda laiko sau arba šeimoje turi problemų, kad ne viskas yra juoda.
Kovojate su patyčiomis, kita vertus, naudodamasi televizijos projekto, tarkim, „Žvaigždžių duetų“, teisėjos kėde, galite trenkti žodžiu kaip kuolu per galvą. Ar gynyba kartais nevirsta įžeidinėjimų rikošetu?
Taip, esu tiesi ne tik gyvenime, bet ir televizijoje. Kartais dėl to ir bėdų patiriu, labai išgyvenu, tačiau suprantu, kas yra patyčios ir kas yra tiesiai pasakyti savo nuomonę. Tas mano tiesumas kartais atrodo skausmingai kandus, bet stengiuosi būti minkštesnė. Ir kol kas man visai neblogai sekasi. Be to, intensyviai mokausi sakyti „ačiū“, „prašau“, „atsiprašau“.
Neseniai Aurimui pasakiau: „Man trūksta dėmesio.“ – „Tai gal jau namo pareik?“ Taip ir gyvenam.
Tai matyti muzikos laidoje „Du balsai – viena širdis“ – esate taiki, jautri vertinimo komisijos narė. Gal jau blėsta vidinio pasaulio uraganai, gal juos tiesiog reikėjo išrėkti?
Esu visokia, jautri ir taiki – taip pat. Šis projektas yra unikalus, jautriai paliečiantis širdį, kartais neįmanoma sulaikyti ašarų. Nuoširdumas natūralus. Kai į sceną lipa profesionalai, jiems tai yra darbas. Atėjo, nusifilmavo, susirinko daiktus ir išėjo. Projekto „Du balsai – viena širdis“ dalyviams tai – gyvenimo įvykis. Iš šio nuostabaus renginio grįžtu plyštančia galva, nes per filmavimą užplūsta begalė emocijų – nuo juoko iki ašarų. Kas mane pažįsta daug metų, tokią mato ir kasdien. Gal dėl to aplink mane spiečiasi būriai norinčiųjų bendrauti. Esu tiesi, bet ir atlapaširdė, daug juokiuosi, daug šilumos atiduodu. Paskui kas nors įskaudina, tada liūdžiu. Taip, uragano manyje yra. Manau, iš šalies turėtų šizofreniškai atrodyti – tai ji griežta, tai visai sentimentali, apsiašarojusi...
Rengiate labdaros projektus moterų krizių centrams paremti. Kodėl pasirinkote šias organizacijas?
Ir su „Caritu“ reikalų turėjau, esu iniciatyvos „Normalios bobos eina OUT“ iniciatorė, kviečiau moteris tikrintis dėl gimdos kaklelio vėžio, papilomos viruso. Su merginomis ėjome į kiną, teatrą, tiesiog šampano. Mūsų būrys ėmė sparčiai plėstis, o į Valdovų rūmus, kai aukojome cukriniu diabetu sergantiems vaikams, susirinko net septyni šimtai. Buvau sukrėsta išgirdusi, kad Motinos ir vaiko dienos centre mamoms trūksta higienos priemonių. Paprašiau į kino seansą ėjusių mergaičių jų nupirkti – kas ko gali. Buvo gera sužinoti, kad tam centrui mūsų suneštų higienos reikmenų užteks beveik pusantrų metų.
Kas yra „normalios bobos“?
Už „bobas“ esu gavusi ir velnių – neva čia įžeidi leksika, bet savo kelio tikrai nemesiu. „Normali boba“ man yra tokia, kuri ir į galvą dedasi, ir į širdį dedasi, ir į burną dedasi, ir visada juda į priekį.
Išleidote muzikos albumą, dalyvavote „Eurovizijos“ atrankoje, apdovanojimų M. A. M. A renginyje pelnėte statulėlę ir... dingote nuo scenos. Kodėl tai dingstate, tai...
...vėl užsikabaroju? Esu parengusi naują muzikos albumą, tik reikia baigti. Pavadinimo kol kas nesakysiu, nes tai – angliškas keiksmažodis, gal dar suminkštėsiu ir jį pakeisiu. Parašiau to paties pavadinimo dainą. Įdomu, kad šiųmetės „Eurovizijos“ nugalėtojos daina turi panašaus prieskonio – jūs, kvaili berniukai, manęs neužkabinėkit, aš – ne žaisliukas.
O dėl scenos... ai, nežinau, nereikia čia maivytis. Esu visiškai nedisciplinuota. Man atrodo, tiek daug visko veikiu, bet galiausiai matyti, kad prioritetų nesusidėlioju. Jei man per užpakalį nespardo ar su botagu už nugaros nestovi ragindami: „Dabar eik ir padaryk!“, padarysiu viską, kad „nusimuilinčiau“. Reikia žurnalui tekstą rytoj atiduoti, galite būti tikra, kad jį rašysiu ryt ryte. Man deadline‘as – ne riba. Ir taip – visą gyvenimą.
Labai gražios Jūsų kasdienybės istorijos, publikuojamos viename žurnale. Gal rašysite knygą?
Turėjau leidyklų pasiūlymų tai daryti, bet sugebėjau prisipažinti: „Manęs nesuvaldysit, aš jos neparašysiu šimtą metų.“ Per savo karjerą pastebėjau – žmonės taip varė, taip stengėsi, siekė karjeros, namus nusipirkti, užsitikrinti gerovę, bet galiausiai pervargo, tad susidėjo lagaminus ir išvažiavo į Tailandą, Balį ir iš ten dar negrįžo. Iš pervargimo, atsakymų ieškojimo ir neradimo priviso daug leidinių apie gyvenimo būdą, laimės, pozityvumo siekius. Jei svajočiau apie knygą, autoritetas man būtų australų rašytoja Hannah Kent. Ji sugalvojo parašyti apie paskutinę mirties bausmę, įvykdytą Islandijoje moteriai. Nuvyko į tą šalį, metus sėdėjo archyvuose, domėjosi gamta, žmonių mąstymu, tada parašė „Paskutines apeigas“, – dėl šio romano iš proto eina visas pasaulis. Norėčiau kurti tokį turinį. Mokyti visus gyventi daug proto nereikia.
Aš – garbėtroška, jaučiu didžiulį malonumą maivytis, sėdėti televizijos projektų teisėjos kėdėje.
Papasakokite apie ilgametį savo širdies draugą Aurimą Grigą – informacinių technologijų specialistą. Kodėl jį vadinate keistu?
Jis nėra keistas, tiesiog – mano priešingybė. Praėjusią savaitę vienas vaikinas mano draugo paklausė: „O su kokiu žmogum Dovilė gyvena? Įsivaizduoju, kad jis turėtų būti ramus.“ Mano bičiulis atsakė: „Tai taip ir yra. Kas kitas tokią ugnį suvaldys?“ Mes su Aurimu kartu jau beveik 10 metų. Abu rašėme svetainėje „sūru.lt“. Jis turėjo savo skiltį, aš – savo, pradėjome bendrauti. O tada jis atėjo į mano koncertą Kaune, nuo tada nebeišsiskiriame. Aurimas persikėlė iš Kauno į Vilnių, taip mudu kartu ir gyvename. Jis yra visiška mano priešingybė, labai intelektualus, daug skaitantis ir žiūrintis, stebintis, ramus. Jis vienintelis gali mane suvaldyti. Man Aurimo žodis yra paskutinis. Kai pasiklystu, išsibarstau ar nusuku į vertybinius šonus, jis greitai pastato mane į vietą. Pakanka vieno sakinio ar tik žvilgsnio. Kai pradedi gyventi su žmogumi, labai norisi jį keisti, auklėti, pagal save konstruoti. Mes greitai suvokėme, kad vienas kito neperauklėsime. Jis puikiai žino, jog esu chaosas, man reikia žmonių, turiu siautėti iki paryčių. Jam to reikia mažiau, bet aš toleruoju kitus dalykus. Šeimoje svarbu jausti ribas ir pasitikėti vienam kitu. Neseniai Aurimui pasakiau: „Man trūksta dėmesio.“ – „Tai gal jau namo pareik?“ Taip ir gyvenam. Taikomės vienas prie kito, kartais būna nekalbadienių, kartais – liūdesio ir susimąstymo dienų, kartais reikia pabūti atskirai ar į kelionę išvažiuoti, bet abejonių dėl didelės meilės, regis, nekyla nė vienam.
Keliaujate atskirai?
Aurimas nėra aistringas keliautojas. Drauge kur nors traukiame iš anksto apsitarę. O man užplaukia – nusiperku lėktuvo bilietą ir išskrendu. Man, kūrybininkei, reikia muziejų, galerijų, kitokių žmonių, miestų. O jam neplanuotos kelionės turbūt kelia stresą. Kai iš pradžių bandėme vienas kitą auklėti, stengiausi dirbti šiuo klausimu, bet paskui supratau, kad nereikia versti žmogaus daryti tai, kas jam nemalonu. Jei nuvykstame į kokį nors miestą, aš turiu eiti, lėkti, plaukti laivais, o jį palieku ramiai skaityti viešbutyje.
Koncerte Vilniaus muzikiniame klube mylimojo atvirai paklausėte: „Ar šiemet mane vesi?“ Per LRT projektą „Du balsai – viena širdis“ prasitarėte, kad norite vaiko. Kada susikaupsite šiems svarbiems įvykiams?
Tai – ne mano vienos, o dviejų žmonių įvykiai. Šiuo aspektu esame panašūs: abu „muilinsime“, kol galėsime. Mano ir Aurimo tėvams svarbu, kad kartu gyvenantys jų vaikai įteisintų santykius. O ir patys jau kalbam, kad norim, kad greičiau. Juokiamės, kad pirmiau sulauksime atžalų, tada kelsime vestuves, nes notariškai ir taip esame susiję – turime bendro turto, seniai kartu įsigijome namus.
Sakėte, kad yra Dovilė, kuria visi dalijasi, ir yra Dovilė, kuri yra viena. Dar yra Aurimo Dovilė. Ar tai – skirtingos būsenos?
Taip, skirtingai jaučiuosi. Namuose man labai ramu, šilta, ten nepameluosi ir nepamosikuosi rankomis, nes nesinori, nereikia. Kartais Aurimas glostydamas man veidą klausia: „Kur nuotaikėlė?“ Matyt, ir jam neįprasta matyti mane ramią, svajingą. Būtent už šiuos jausmus esu ir visą gyvenimą būsiu jam dėkinga.
Dovilė, kuria visi dalijasi, turbūt yra labiausiai mosikuojanti, chaotiška, linksmuolė. Tokia ir esu, nieko nevaidinu, bet vertinu ir vienatvę. Man ji labai patogi. Ypač patinka vienai keliauti. Lisaboną pirmą kartą pamačiau viena. Kai esi viena, kitaip žmonės prie tavęs limpa, kitaip viską matai, tyrinėji, niekur neskubi. Ir šiaip, tokio emocionalumo asmeniui kaip aš kartais būtina užsidėti puodą ant galvos, kad nieko negirdėtum ir nematytum.
Portreto štrichai
Horoskopo ženklas – Mergelė. „Tvarkinga? Pamatytumėt mūsų namus – išprotėtumėt. Tvarkausi pripuolamai, bet jeigu pradėjau tvarkytis, išgriausiu viską iki grindjuosčių, išblizginsiu iki pamatų.“
Credo: „Meskis į dialogą.“ Kartais verdame savo sultyse, pykstame, kankinamės, o iš tikrųjų tereikia pasikalbėti.“
„Širdį atiduočiau už ateities vaikus.“
Ydos. „Jeigu pykstu, tai labai ilgai.“
„Nemoku pasakyti „ne“, bet tai dažniau padeda nei kenkia. Iš prigimties esu empatiška, ši savybė mane taip pat gelbsti. Padeda ir liežuvis – negaliu verkti, kad jis man visada – tik priešas.“
„Verkiu, nes kai gerai išsibliauni, atrodo, kad ir saulė skaisčiau šviečia. Manau, emocijų laikymas kenkia asmenybės raidai.“
„Vertinu draugystę ir šeimą. Jau toks laikas, kai noriu sukišti į žemę rankas. Esu kaimo vaikas, moku karvę melžti, – senelis už tai litą duodavo. Noriu būti su senų draugų kompanija, vertinu paprastus, nekomplikuotus santykius, nuoširdų pasisėdėjimą. Ką nors iškepsiu, ir mes kalbėsimės apie tai, kas ką įdomaus matė, skaitė, kaip gyvename.“
„Kad būčiau laiminga, man pakanka šeštadienio ryto lovoje su knygomis, kiaušiniais, tyla namuose, su atidarytu balkonu, paukščių čiulbesiu už lango.“
„Tikiu likimu ir jo ženklais. Neretai pagalvoju: „Akimirka, ir būtų atsitikusi nesąmonė.“ Kartais atrodo, kad kai kas iš aukštai mane saugo. Esu kaip bandos avis – pasiklystu ir vėl pareinu į bandą. Kažkas mane labai gerai už pavadžio vedžioja.“
„Kenčiu nuo atidumo detalėms. Kai neturėjau vaikino, vyrukas galėjo man nepatikti dėl to, kad žinutėje neparašė kablelio ar nosinės raidės. Arba dėl negražių batų. Detalės atskleidžia turinį, bet dabar suprantu, kad neatsiribodavau nuo susigalvotų dalykų. Ir vis tiek bičas su negražiais batais – brr.“
