Susitikti Ditė Antanaitytė pakviečia į gimtuosius Druskininkus – čia, savo tėvų namuose, ji gyvena jau beveik metus. Šiaip taip atradusi nurodytą susitikimo vietą – smėlėtą paplūdimį, kiek sutrikusi dairausi interviu patogios erdvės. Bet štai pasirodo pati Ditė – aukšta ir liekna kaip deivė, basa, palaidais plaukais, plevėsuodama ilga, juoda, kutais puošta suknele, ant galvos – pinta skrybėlė, rankose – iškylos krepšys. Kaip kokia stebukladarė per kelias minutes ji sukuria tobulą pokalbio erdvę – patiesia ant žolės patiesaliuką, numeta dvi patogias pagalvėles, patiekia braškių, marcipaninių ir kokosinių sausainių, ištraukia termosą su puero arbata ir du puodelius, aplink prismaigsto smilkalų ir ištiesia du buteliukus kremo bei aliejaus nuo mašalų. Atsigulusi ant pilvo ir pasirėmusi alkūnėmis pradeda pakaitomis smilkyti šventaisiais laikomų agarmedžių ir kvapiųjų burserų gabalėlius – kaip vėliau sužinojau, energijai apvalyti. Man lieka prigulti šalia. Dievaži, tokioje aplinkoje interviu dar nesu dariusi.
Nuo tada, kai pasitraukėte iš mados pasaulio, apie Jūsų gyvenimą tenka girdėti labai mažai. Papasakokite, ką šiuo metu veikiate.
Ko gero, ši žiema – pirmoji, kurią po 10-ies metų pertraukos praleidau Lietuvoje. Vasaras čia leidžiu visada. Ką veikiu? Būnu su šeima, mėgaujuosi gamta, džiaugiuosi gyvenimu ir kuriu papuošalus. Pradėjau tai daryti prieš 3-ejus metus, šią vasarą planuoju juos pristatyti visuomenei. Ruošiuosi tam jau ilgiau nei metus, darau viską iš pajautimo, intuicijos, terminų sau nenustatinėju. Mano kūryba labai gamtiška, naudoju daug šventos medienos, kriauklių, įvairių sidabrinių sakralinės geometrijos simbolių. Įdomu tai, kad visame pasaulyje tie simboliai panašūs. Tai, ką matome ant lietuviškų verpsčių, galime rasti ir Azijos, Afrikos moterų papuošaluose, tik čia jie stipriau integruoti į kasdienybę. Kai gyveni ten, kur nereikia galvoti, kaip nesušalti ir išsimaitinti, turi daugiau galimybių puoselėti dvasingumą. Gaminu papuošalus ir iš sidabro, aukso. Lietuvos šimtmečio proga sukūriau kolekciją iš gintaro. Mano papuošalai neskirti dėvėti einant raudonuoju kilimu, veikiau skirti gyvenimo vertybėms, sąsajai su gamta priminti. Turiu svajonių, bet nerezgu ilgalaikių planų, neturiu daug lūkesčių – kuo daugiau jų turi, tuo labiau tenka nusivilti. Esu labai pareiginga, duotus pažadus visada tęsiu, dėl to retai žadu.
Balyje gyvenau 6-erius metus. Atrodė, kad važiuoju savęs pažinti, tik vėliau supratau, kad keliauti po save gali ir ramiai sėdėdamas vienoje vietoje.
Iki apsistojote Lietuvoje, ne vienus metus gyvenote Balyje. Kas Jus ten nubloškė?
Balyje gyvenau 6-erius metus, ketinau ten praleisti ir šią žiemą, bet sutrukdė ugnikalnio išsiveržimas. Baliu mane užkrėtė tėvai – grįžo iš šios salos pakerėti. Tą smalsumą visąlaik jutau ir aš. Prieš 7-erius metus Londone po intensyvaus sezono mados pasaulyje pajutau, kad ta veikla man įgrisusi, noriu išvykti, taigi sugalvojau pakeliauti po pasaulį. Atrodė, kad važiuoju savęs pažinti, ieškoti atsakymų į rūpimus klausimus, tik vėliau supratau, kad keliauti po save gali ir ramiai sėdėdamas vienoje vietoje. Aplankiau Vietnamą, Singapūrą, Fidžį, Zelandiją. O mėnesio Balyje man buvo per mažai, tad pasilikau ilgesniam laikui. Esu jautri aplink tvyrančiai energijai, o ji šioje vietoje tikrai ypatinga. Sužavėjo kultūra, gamta. Balyje gyvenu pusę metų, čia peržiemoju, o šiltuoju sezonu būnu Europoje. Esu šveicarų juvelyrikos namų „De Grisogono“ ambasadorė, padedu organizuoti renginius. Didžiausias vyksta Kanuose, į jį sukviečiami VIP klientai, taip pat dalyvauju pristatymuose Londone, Ženevoje, vasaroju Druskininkuose arba Nidoje. Grįžusi į Balį kuriu papuošalus, konsultuoju interjero klausimais ir mėgaujuosi gyvenimu.
Negi per tuos 6-erius metus Balis Jūsų nė trupučio nenuvylė?
Dabar Azija išties labai pasikeitusi. Kai mamos 50-mečio proga atsivežiau tėvus į Balį, jie jau oro uoste manęs paklausė, ar tikrai nusileidome ten, kur turėjome. Kai lankėsi čia pirmą kartą, visi dar dėvėjo sarongus ir gyveno bambukinėse trobelėse. Turizmas pakeitė Balio veidą – pradėjo dygti prabangūs viešbučiai, sala paskendo šiukšlėse. Rytais paplūdimyje per jas nėra kur kojos pastatyti. Iki turistų vietiniai neturėjo plastikinių maišelių, tarą pynė iš palmių lapų. Įpratę buityje naudoti tik natūralius, suyrančius dalykus, žmonės ir plastmasę meta į vandenį tikėdamiesi, kad supus. Gaila, kad tokios fantastiškos vietos turi tokių problemų, bet mes patys kalti – atvežėme tą savo vartotojišką kultūrą, ji plūsta ir per internetą. Kartu ateina ir godulys, noras turėti prestižinių daiktų, įsiteikti turistams, tad stengiamasi sukurti kuo artimesnę jiems aplinką. Vietiniai nesupranta, kad į Balį važiuojame ne tam, kad galėtume gyventi kaip namie. Aišku, ta autentika niekur nedingsta, bet jos vis sunkiau rasti. Tenka plaukti į kitas salas, į kurias turistai dar bijo kelti koją, nes ten per daug laukinė gamta, didelė rizika susirgti maliarija. Galima judėti gilyn į salą, atokiau nuo vandenyno ir populiarių vietų. Aš Balyje neturiu pastovios gyvenamosios vietos, judu po visą šalį, nes kiekviena jos dalis vis kitokia: vienur – skanus maistas, kitur – joga, masažai, dvasingi judėjimai, draugai, paplūdimiai, saulėlydžiai. Taip po kruopelę ir susirenku viską.
Į mados pasaulį patekote būdama 15 metų, demonstravote Juozo Statkevičiaus kolekcijas, ėjote Paryžiaus, Milano ir Niujorko podiumais, dirbote su garsiais mados namais „Missoni“, „Escada“, „Givenchy“, „Marc Jacobs“, „Fendi“, „Zac Posen“, „Lolita Lempicka“ ir kt., o dabar mėgaujatės tokiu paprastu gyvenimu ir nejaučiate nė lašelio ilgesio?
Jau senokai esu pensijoje (šypsosi). Buvau ne tik modelis – ir stilistė, ir vizažistė, ir fotosesijas organizavau. Ta aplinka iškart nedingsta. Kai kurie ryšiai, kai netenkini žmonių poreikių, kai tavo kitos vertybės, išblanksta. Išliko tik tie, su kuriais vibravome tuo pačiu dažniu. Dabar, kai atvykstu iš bambukinės trobelės į Kanus, kontrastas būna ryškus. Kai gyveni ramiai, kaip atsiskyrėlis, kalnuose, be telefono, tampi jautrus kitų energijai, tad, patekusi į tokią vietą, kur žmonės išgyvena daug streso, pajuntu jį visu savo kūnu, jis tiesiog persmelkia mane. Kita vertus, daug laiko praleisdama su savimi lengviau atskiriu, kur baigiasi mano ir prasideda kito žmogaus aura, tampu atsparesnė poveikiui iš šalies. Man labai smagu, kai su reikalais atvykstu į Europą, pravėdinti savo spintą.
Dirbdama modeliu sukaupiau daug daiktų, iki šiol mano butas Vilniuje užkrautas drabužiais. Dauguma jų – iš tų senų laikų. Jau dešimtmetį mieliau kolekcionuoju patirtis, o ne daiktus, nors kartais neatsispiriu kokybiškiems ar draugų kurtiems gaminiams. Kai kuriuos iš draugų ir įsigyju – norisi turėti ką nors jų sukurto, kur tiek minčių, šilumos. Kuo daugiau įvairių patirčių sukaupi, tuo lengviau atsirinkti, ko norėtum labiau – kasdien stovėti prie spintos ir galvoti, ką apsirengti, ar basomis su nutįsusiais marškinėliais bėgioti po paplūdimį. Aš balansuoju tarp abiejų pasaulių. Tiesiog kai žinai, kad tau užtenka šliurių už dolerį ir kelių nutampytų marškinėlių, nesureikšmini ir tų milijono vertės deimantų ant kaklo, kuriuos tenka užsisegti rengiantis eiti raudonuoju kilimu.
Vienas iš tų žmonių, su kuriais ryšiai nenutrūko iki šiol, yra dizaineris Juozas Statkevičius. Jis laikomas gana sudėtinga ir kontroversiška asmenybe. Ar nesunku su juo bendrauti?
Juozukui iki šiol pagelbėju, nes užaugino mane kaip modelį. Pažįstu šį žmogų nuo 14 metų, o bendradarbiaujam ne dėl pinigų, o dėl draugystės, dėl smagaus laiko kartu. Juozo kolekcija filharmonijoje man buvo pirmoji. Vėliau susidūrėme ant „Akropolio“ ledo. „O, mano modelka!“ – šūktelėjo, kai čiuoždama atsitrenkiau į jį. Iki šiol turiu anuomet jo ranka užrašytą mados namų telefono numerį. Man atrodo, kad visi žmonės savaip sudėtingi, bet man bendrauti su Juozu labai paprasta ir lengva, jis taip mane prajuokina!.. Manau, ta charakterio ir talento visuma ir yra Juozo žavesys. Turi būti kitoks, kad sukurtum tokius nuostabius dalykus. Jis tikrai yra genijus, tuo įsitikinau daug kartų. Reikia turėti kažkokių ryšių su kosmosu, kad sugebėtum pamatyti moterį taip, kaip ją nori matyti vyras ir ji pati. Kanuose visada vilkiu šio dizainerio kurtus drabužius, nors galiu rinktis ir iš „Elie Saab“ ar kitų mados namų. Pasipuošusi Juozuko suknele visada jaučiu šventę.
Sako, kad mados pasaulis negailestingas, kad išlieka tik stipriausieji. Apie nematomą šio spindesio pusę Lietuvoje imta kalbėti po manekenės Dovilės Didžiūnaitytės mirties. Teigiama, kad ji iškrito pro viešbučio langą, nes buvo apsvaiginta narkotikais.
Beje, ta mergina buvo vienintelė, į kurią, demonstruodama Juozo Statkevičiaus kolekciją, atkreipiau dėmesį. Nepažinojau Dovilės asmeniškai, bet mano per tiek metų įgudusi akis pamatė didelį jos potencialą, pagalvojau, kad ši mergina turėtų daug pasiekti. Pati neseniai patyriau panašią tragediją savo šeimoje, apie ją dar sunku kalbėti viešai, todėl labai užjaučiu šeimą dėl tokio tragiško dukros likimo. Vis dėlto iš savo – kaip modelio – patirties nieko dramatiška papasakoti negaliu. Man mados pasaulis – tai kelionės, kūryba, įdomūs žmonės. Aišku, darbas nebuvo toks glamūrinis, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Kai per vieną dieną tenka pademonstruoti 140 vestuvinių suknelių arba maudomukus gulint ant sniego, ne taip jau ir linksma, bet per visą savo karjerą nė karto nesu vartojusi psichotropinių medžiagų, nebuvau apsvaiginta, išnaudojama ar pan. Manau, man padėjo tai, kad į užsienį išvykau jau būdama pilnametė. Labai jauniems žmonėms gal ir sunku. Jie nori bandyti naujus dalykus, priklausyti prie grupės, neatsilikti nuo bandos. Ypač laisvė gundo, jei namuose yra griežta tvarka, drausmė. Aš turėjau tvirtus vertybinius pagrindus iš šeimos. Tėvai manimi pasitikėjo, nesijaučiau suvaržyta, tad ir ištrūkti nelabai rūpėjo. Visada su džiaugsmu grįžtu pas tėvus, kasmet visi trys iškeliaujam į kokią nors kelionę.
Papasakokite daugiau apie savo vaikystę. Koks vaikas buvote, kaip augote?
Visada buvau aktyvus vaikas. Lankiau plaukimą, šokius, muzikos mokyklą, baletą. Esu vienturtė, bet niekada nesijaučiau vieniša. Su draugais laiką nuolat leisdavome kieme – žaisdavome badmintoną, šokinėdavome per gumytę, landžiodavome po statybas, karstydavomės po obelis, gaudydavome buožgalvius, statydavome štabus... Iš vaikystės ir atėjo mano meilė gamtai, – narvelyje gimęs paukštis apie laisvę turbūt nesvajoja. Mano tėtis – buvęs krepšininkas, žaidė „Statyboje“. Dėl to tokia aukšta ir užaugau. Jis kilęs iš Žemaitijos. Mama yra vilnietė, pagal profesiją – ekonomistė, bet visada jautė trauką menui. Jaunystėje lankė baleto pamokas pas Elegijų Bukaitį. Po vienos jų nubėgo su drauge į kavinę sulčių atsigerti. Ten ir sutiko tėtį. Kurį laiką gyvenome Vilniuje, bet paskui tėtis pasiūlė mamai vaiką auginti arčiau gamtos – išsikelti į Druskininkus, mat šį miestą prisiminė iš krepšinio stovyklų. Tik jo prisiminimai, ko gero, buvo kiek idealizuoti – pasakojo, kad, išlipęs autobusų stotyje, jau norėjo suktis ir važiuoti atgal, bet mama sulaikė. Per tą laiką Druskininkai išgyveno ne vieną etapą: sugriuvus Sovietų Sąjungai, sanatorijos ištuštėjo, ir buvęs kurortas virto apleistu miestu, čia buvo didžiausias skaičius bedarbių. Dabar vėl atsigavo, suklestėjo. Užsieniečiai draugai, kuriuos pakviečiu paviešėti, Druskininkais susižavi.
Mes pradėjome neigti gamtą, tapome karjeristėmis, kurios viską gali pačios. Aš irgi tokia buvau. prireikė laiko suprasti, kaip smagu kartais negalėti.
Modeliu tapau gana atsitiktinai – su mama lankėmės festivalyje „In Vogue“, ir mane pastebėjo Aksana Naujokienė, ji atrado ne vieną garsią Lietuvos manekenę. Pasiūlė mane Juozui Statkevičiui. Tiesa, kol mokiausi mokykloje, į modelius medžiojančių užsieniečių skautų kvietimus neatsakydavau. Mokslai man sekėsi neblogai, baigusi mokyklą, neakivaizdžiai studijavau Vilniaus universitete ir VGTU, bet studijų taip ir nebaigiau – visą laiką pasiglemžė modelio darbas. Taigi jokio „popieriaus“ iki šiol neturiu (šypteli). Dėl to nė kiek nesikremtu, nes daug žmonių gyvenime nemažai pasiekia ir be diplomų. Jei norėsiu, dar spėsiu pastudijuoti.
Atsispyrėte ir didmiesčių magijai. Paryžius, Barselona, Milanas, Niujorkas, Londonas... Žinau, kad Jūsų karjera ten klostėsi visai neblogai. Kodėl pabėgote?
Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad, norėdamas jaustis lydimas sėkmės, turi gyventi megapolyje. Kai esi jaunas, jauti didelio miesto trauką, nori save išbandyti. Aš irgi to norėjau, bet paskui pamačiau, kiek daug energijos reikia paaukoti, kad išmoktum atsiriboti nuo to chaoso, visuotinio streso, žiurkių lenktynių. Labiausiai man patiko Barselonoje – dėl ispaniško gyvenimo stiliaus, gamtiškos Gaudi architektūros – ir Londone – dėl anglų pagarbos senajai kultūrai, etiketui. Niujorkas – karjeristų miestas. Čia tau nuolat pumpuojama į smegenis, kaip turi atrodyti, elgtis, leisti laisvalaikį, kur gyventi ir ką turėti, kad galėtum laikyti savo gyvenimą sėkmingu. Už nugaros – daugybė žmonių, pretenduojančių į tavo vietą, kiekvienas tik ir laukia, kada suklupsi. Tu nuolat esi kito žmogaus auroje – joje dirbi ir miegi, tad pamiršti, kas esi. Tai kelia didžiulę įtampą, todėl žmonės, visą savaitę juodai arę, savaitgalį leidžia pinigus prabangiems pirkiniams ar svaiginasi tikėdamiesi atsipalaiduoti. Deja, laimė, kurią suteikia nauja suknelė, trunka labai trumpai. Kuo daugiau perki, tuo trumpiau – iš pradžių pusdienį, o paskui – kol išeini iš parduotuvės. Kai bandai laimę pirkdamas daiktus, tampi priklausomas nuo aplinkybių. Kai randi laimės šaltinį savo viduje, gerai jaustis gali bet kur. Beje, išlikti ramiam Niujorke kainuoja daugiau sveikatos ir pinigų nei Balyje.
Ko gero, ir vienatvės jausmas tarp daugybės svetimų žmonių sunkiau pakeliamas?
Man būti vienai yra didelis malonumas ir vienas didžiausių savęs lepinimo būdų. Labai įdomu matyti save skirtingų žmonių aplinkoje, jausti kitų vibracijas, emocijas. Per kitus kaip per langus gali pamatyti kitokį pasaulį ir tarsi veidrodyje atspindėtą save. Tai labai įdomi patirtis, bet tam, kad nepamirštum, kas esi iš tikrųjų, turi pabūti ir vienas. Jei žmogus būdamas vienas jaučiasi blogai, vadinasi, atsidūrė labai blogoje kompanijoje (šypsosi). Nereikia bijoti neigiamų jausmų. Juos verta patirti. Retas žmogus pradeda analizuoti save, kai viskas klostosi gerai. Jei nebijai nerti į tą juodumą ir melancholiją, randi šviesą ir daug atsakymų. Nukritęs į purvą, išaugi iš jo kaip lotosas.
Kad ir kaip smagu būtų dienas leisti su savimi, kartais norisi atsiremti į stiprų vyro petį. Ar turite tokį šalia?
Turėjau keletą ryšių, visus juos galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kai su žmogumi suartėji, daug savęs atiduodi, todėl nešvaisčiau savęs. Į vyrų medžioklę neinu. Šiuo metu esu viena, bet įvykių neforsuoju, tikiu, kad viskas susiklosto taip, kaip turi būti. Galiu gyventi ir be vyro, bet su juo būtų linksmiau. Nenoriu, kad mane užpildytų, noriu – kad tik papildytų. Jei pats nejauti meilės, niekada neužteks tos, kurią gausi iš aplinkos.
Gražios moterys paprastai turi pernelyg daug pasirinkimų, tad ilgiau ieško to vienintelio.
Sutinku, gražios moterys išlepintos dėmesio, bet kartu reikia pripažinti, kad jų vyrai labiau bijo. Dažnas išdrįsta prieiti tik gerai išgėręs (juokiasi). Nesureikšminu fizinio grožio, jaunystės. Dabar nė už ką nenorėčiau grįžti į tuos laikus, kai turėjau 18-metės galvą ir jaunesnį kūną. Kūnas – tik mašina, kuri veža tave per gyvenimą. Jei ji vis dar veža gerai, negenda, nieko neskauda, reikia tik džiaugtis, o ne dejuoti dėl kokių nors raukšlelių. Kūnas yra laikinas dalykas, jam senstant, mūsų siela turtėja, ta branda verta mėgautis. Man senti patiks. Svarbu jaustis sveikam, o tai, kaip tave keičia laikas, netgi įdomu stebėti. Tikrai nenorėčiau gyventi su vyru, kuris pasirinko mane tik todėl, kad pastimuliavau jį genetiškai. Nuo fizinės aistros prasidėję santykiai, manau, turi tendenciją leistis žemyn. Natūralu, kad tokia meilė trunka ne ilgiau kaip trejus metus. Kas kita, kai santykiai prasideda nuo draugystės, kai žmonės vienas kitą stimuliuoja kaip asmenybės. Tada jie auga, ir su kiekvienais metais ryšys tik tvirtėja, netgi gerėja seksualinio gyvenimo kokybė. Mane žavi mano tėvų santykių darna ir harmonija. Jie gyvena santuokoje jau 33-ejus metus.
Gal jų harmoningo gyvenimo pavyzdys pernelyg aukštai užkėlė kartelę, todėl esate itin išranki?
Žmonės ateina ir išeina iš gyvenimo, kiekvienas turime savo misiją. Jei pajunti, kad su antrąja puse judi skirtingomis kryptimis, geriau tuos santykius nutraukti kelio pradžioje, kol dar nesi tvirtai suaugęs, – tai sukelia mažiau skausmo. Kita vertus, šiais laikais į viską žiūrima paprasčiau. Lengviau nupirkti naują daiktą, nei sutaisyti seną. Tas pat ir su santykiais. Pastebėjau, kad vyrai tapo tingesni, vos iškyla problema, užuot ją sprendę, ieško kitos, mažiau komplikuotos merginos. Moterys taip pat užmiršusios savo moterišką magiją. Tampa vyrukais, pasaulio užkariautojomis, bet nesupranta, kad jų ginklas – moteriškumas. Mes pradėjome neigti gamtą, tapome karjeristėmis, kurios viską gali pačios. Aš irgi tokia buvau. Mėgavausi tuo, kad viską galiu. Prireikė laiko, kol supratau, kaip smagu kartais negalėti. Kam pačiai tempti lagaminus, jei šalia eina raumenų kalnas? Kodėl neleisti vyrui palengvinti tavo naštos ir praturtinti tavo gyvenimo, jei jis pats to trokšta? Ta baimė pasirodyti silpnai, manau, kyla iš pernelyg didelio ego.
Kaip manote, ar gebėjimas uždirbti pinigų ir išlaikyti šeimą taip pat įeina į tikro vyro sampratą?
Turėjau ne vieną galimybę prabangiai gyventi su turtingu vyru, bet man pinigai nėra prioritetas. Nieko prieš turtingus neturiu, gebėjimas uždirbti yra vienas iš vyro pliusų, bet pirmiausia ieškau draugystės. Tikra moteris įkvepia vyrą darbams, tad šeimos išlaikymas jam neturi būti našta ir sunki pareiga. Esu įpratusi prie tokio modelio. Mano tėtis uždirba daugiau, o mama visada buvo šventė, tradicijų sergėtoja, gerų emocijų kūrėja. Ji – kaip gėlė. Dabar dirba puse etato, tad turi laiko ir sau. Nesureikšminu profesinių pasiekimų, moteris gali realizuoti save ir augindama vaikus. Gulėdama mirties patale tikrai nesigailėsi dėl to, kad per mažai dirbai, bet gali būti, kad gailėsiesi, jog nepakankamai laiko skyrei artimiesiems, atsisakei svajonių. Kartais įsivaizduoju, kaip po 10 metų atsidarau namų duris ir sutinku save. Ką norėčiau pamatyti? Neįsivaizduoju savęs prabangiame name, šalia prašmatnaus automobilio. Noriu matyti save besišypsančią ir įkvepiančią šypsotis kitus. Norėčiau pastatyti tokį centrą, į kurį atvykę žmonės per įvairias praktikas išmoktų atrasti savyje meilę, sveikatą ir būti laimingi.
Į vyrų medžioklę neinu. Galiu gyventi ir be vyro, nors su juo būtų linksmiau. Nenoriu, kad mane užpildytų, noriu, kad papildytų.
Spėju, kad dvasinių praktikų patirties turite ir pati. Kas padarė didžiausią įspūdį?
Praktikuoju vipasaną. Tai – viena seniausių Indijos meditacijos technikų, ji išmoko matyti daiktus tokius, kokie yra iš tikrųjų. Medituojama 10 dienų visiškoje tyloje – nepratariant nė žodžio, be kompiuterio, telefono, knygos – ir vegetariškai maitinamasi. Praktikuojama ir Lietuvoje, bet aš tai dariau Azijoje. Maniau, kad moku medituoti, bet kai išbandžiau vipasaną, supratau, kad iš tikrųjų nemeditavau. Žmonės labai rūpinasi savo kūnu, atlieka įvairias detoksikacijos procedūras, bet pamiršta, kad kur kas svarbiau yra išvalyti galvą. Fizinis ir energinis kūnas susiję, net ir ligos prasideda nuo minčių. Pirmas tris dienas buvo labai sunku. Protas vis bandė įtikinti, kad darau visiškas nesąmones, kad patekau į sektą. Sėdėti valandų valandas lotoso poza ir nepatogu, ir skausminga. Keliesi pusę penkių ryto, miegoti eini devintą vakaro, iš to laiko medituoji 8 valandas. Turi stengtis būti kuo mažiau pastebimas ir nepastebėti kitų – vengti akių kontakto, vilkėti blankius drabužius. Viskas daroma, kad dėmesys būtų sutelktas ne į aplinką, o į save. Ne visi išbūna iki galo. Ir ne tik dėl fizinių nepatogumų. Sunkiausia likti vienam su savo mintimis. Jos nuolat bombarduoja galvą, ir nėra nieko, kas galėtų nuo jų atitraukti. Vis dėlto sakoma, kad pabėgti iš vipasanos yra tas pat, kas pabėgti iš nebaigtos operacijos. Maždaug šeštą dieną apima ekstazė, nustoji jausti kūną ir laiką, kelios meditacijos valandos prabėga kaip akimirka, vis ilgiau gali išbūti be jokių minčių galvoje. Dabar meditacija man yra kaip dantų valymas. To nepadariusi jaučiuosi nekaip. Kartais paslystu, bet stengiuosi be reikalo neprisikurti taisyklių. Vieną dieną galiu 2 valandas medituoti, kitą užtenka tiesiog fiksuoti gyvenimą čia ir dabar. Kai reguliariai medituoji, visas gyvenimas tampa meditatyvus. Didžioji sąmonė turi kuo pasidalyti su žmonėmis, kurie yra pasiruošę tai priimti. Taip pat praktikuoju jogą, čigongą, gyvenu Mėnulio ritmu, nuo 14 metų nevalgau mėsos.
Esate veganė?
Nesu fanatiškai prisirišusi prie vieno mitybos būdo, galiu ir šašlyko paragauti, bet nejaučiu poreikio grįžti prie mėsos. Matyt, kotletų atsivalgiau vaikystėje. Atsisakiau supratusi, kad man nepatinka nei jų skonis, nei tai, kaip jaučiuosi jų privalgiusi. Mėgstu tai, kas natūralu, šviežia, dėl to Balyje valgau daugiau žuvų, o Lietuvoje kiaušinius ar salotas perku turgelyje. Ubude, kur ant galvos krenta mangai, tampu beveik vegane, ten sultis spaudžia net iš ciberžolių ir alavijų. Balyje maistas labai skanus, nors vietinė virtuvė nykoka. Baliečiai valgymo nesureikšmina. Prabėgomis, kad gautų energijos, ko nors suvalgo tiesiai iš palmių lapų ir eina toliau. Tradicijos susėsti su visa šeima ilgų pietų ar vakarienės jie nesupranta. Maisto kultūrą ten kuria atvykę vakariečiai. Pamatę, kiek daug puikių produktų aplink, pajunta įkvėpimą gaminti.
Matau, kad Jūsų veidas visiškai nepaliestas makiažo. Turbūt grožio priemones taip pat naudojate tik natūralias?
Balyje įpratau vaikščioti švariu veidu. Kai ilgiau pabūnu kokioje nors mažiau gyvenamoje saloje, paaštrėja visi pojūčiai. Kaip po iškrovos dienų galiu atskirti, kuris obuolys – nuo medžio, o kuris iš maximos, taip ir pagyvenusi laukinėje gamtoje tampu itin jautri bet kokiai chemijai. Kai išplaukiu į tolimesnes salas, dantis valausi su anglimi ir kokosų aliejumi, prausiuosi be muilo, net laką nuo nagų nusikrapštau. Taip įprantu vaikščioti basa, kad ir mieste užmirštu, jog esu be batų. Štai ir dabar – neatsimenu, kur juos palikau.
