A. Balčius nuolat mokosi, ieško naujovių, sanatorijos gydyklose diegia aukštąsias technologijas.
Pro direktoriaus medicinai kabineto langą matyti skulptoriaus G. Karaliaus skulptūra „Skrydis“. Didžiulis paukštis išskleistais sparnais sklendžia virš žydinčių gėlynų pušynėlio link tarsi kviesdamas giliau įkvėpti pušų aromato prisodrinto oro. Gali būti, kad, žvelgdamas į šią skulptūrą, A. Balčius kartais mintimis nuskrieja už jūrų marių, už vandenynų, ten, kur prieš 21-us metus baigėsi jo – laivo gydytojo – odisėja. Druskininkuose gimęs ir augęs, drauge su poilsiautojų vaikais slėpynes pušynuose žaidęs, vėliau – rankinį atradęs aukštaūgis berniukas nė pagalvoti negalėjo, kad po daugelio metų čia diriguos dideliam būriui giliausias tradicijas turinčios „Eglės sanatorijos“ medicinos personalo.
Kaip tarė, taip ir padarė
Yra vaikų, kurie įsižiūri į gydytojus ir ima svajoti, kaip patys stetoskopu klausys širdutės plakimo, leis vaistus. Arvydas nebuvo iš tokių, mediko profesija jo svajonėse nešmėžavo. Prisimena, kad, atėjus laikui pamąstyti apie tolesnį kelią, susirinko keli draugai bendraklasiai apie tai pasikalbėti. Arvydas nusprendė tapti gydytoju. Kaip tarė, taip ir padarė. „Buvau geras mokinys, bet ne pirmūnas. Paskutinėse klasėse, kai nutariau stoti į mediciną, susiėmiau, mokyklą baigiau aukščiausiais balais, tad lengvai įstojau į tuometį Kauno medicinos institutą. Pasirinkau tais laikais prestižinę gydomosios medicinos specializaciją.
Galėjau rinktis bet kurią, nes mokiausi labai gerais pažymiais, gaudavau padidintą stipendiją. Tik karinis parengimas nesisekė: kai liepdavo suktis į kairę, sukdavausi į dešinę, ir atvirkščiai. Turiu keistą savybę – nepasiduodu bandos jausmui, būtinai padarysiu kitaip nei visi. Vėliau, kai studijavau sveikatos vadybą, vadovė, aptardama mano darbą, juokėsi: „Na, Balčiau, nebūtum Balčius, vis tiek savaip padarai.“
Mus, aukštaūgius vyrukus, viliojo į chirurgijos sritį, bet manęs chirurgija netraukė. Visada norėjau ieškoti priežastinių ryšių. 1989 metais baigiau studijas. Tuo metu fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojai dar nebuvo rengiami. Į sanatorijas dirbti važiuodavo gydytojai terapeutai. Baigdavo specialius kursus ir tapdavo gydytojais fizioterapeutais“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Troško pasižvalgyti po pasaulį
Arvydas gavo vidaus ligų gydytojo diplomą ir grįžti į Druskininkus neplanavo. „Gyvenome geležinės uždangos sąlygomis, o aš degiau begaliniu noru išsprukti pasižvalgyti po platųjį pasaulį. Kad įgyvendinčiau šią savo svajonę, priėmiau paskyrimą dirbti gydytoju tolimojo plaukiojimo laivuose“, – pasakojo jis.
Penkerius metus A. Balčius dirbo supamas bangų. Patyrė tiek, kiek kitas nepatiria per visą gyvenimą. Pasižvalgė po platųjį pasaulį anksčiau, nei jis mums pradėjo vertis. „Dabar, kai šeimai kyla klausimas, kur važiuoti atostogauti, sakau, kad man mieliausias yra Lietuvos pajūris, – sakė pašnekovas. – Tolimos šalys jau aplankytos, neįdomu. Dėl to šeima gal ir nukenčia, nes dukros ir žmona mielai leistųsi į keliones po užsienį, joms viskas įdomu, nauja, o man atrodo, kad nėra ten ko žiūrėti.“
Jaunasis gydytojas triūsė žvejybiniuose, transporto, prekybos laivuose. Jūra kasdien pametėdavo iššūkių. Arvydas prisimena, kad jauni jūreiviai rimtomis ligomis nesirgo, tačiau situacijų buvo įvairių. Kartą kapitonui supūliavo ranka – teko operuoti alkūnę. „Buvome ties pusiauju, nebuvo kur dėtis, ėmiausi skalpelio, o toliau gydytis kapitoną išlaipinome Namibijoje. Laive darbas kasdienis – kaip šeimos gydytojo. Per internatūrą atlikome odontologinę, chirurginę, traumatologinę praktikas. Traukėme dantis, operavome, siuvome žaizdas, leidome vaistus, tvarstėme ir t. t.
Išmokome visko, universalumas pravertė dirbant laivuose. Čia labiausiai puldavo peršalimo ligos ir traumos.“
Gydytojas sako, kad gyvenimas laive padėjo ugdyti asmenybę. Laikėsi dienos režimo, racionaliai paskirstė darbo, mokymosi ir poilsio laiką. „Geros medicinos literatūros neturėjome, tad, kai nuplaukdavome į Angliją ar Ameriką, pirmiausia eidavau pirkti profesinių knygų, – teigė Arvydas. – Tobulinau savo anglų kalbą, versdavau tekstus naudodamasis žodynais (kai mokiausi mokykloje, kompiuterio nebuvo). Užsiėmiau joga, meditacija, saviugda.
Pramoga buvo gaudyti kalmarus...“
Kad įgyvendinčiau svajonę pasižvalgyti po pasaulį, priėmiau paskyrimą dirbti gydytoju tolimojo plaukiojimo laivuose.
Išgelbėjo mamos nuojauta
Laivui skrodžiant Atlantą iki Kanados ar JAV, užklupdavo galingos vėtros, uraganai. „Jauna galva – tuo metu neįvertinau situacijos rimtumo. Atrodydavo – kuo didesnė audra, tuo smagiau. Išlįsdavau į denį pažiūrėti, kaip banga kerta bangą, vanduo metasi per visą laivą. Stovėdavau iki paskutinio siūlo šlapias, vos išsilaikydavau įsikibęs, bet vis tiek būdavo gera. Dabar kitaip viską vertinu.
Nebenorėčiau į tokias vėtras papulti. Tada niekas neskelbė apie nelaimes, katastrofas. Maniau – kas čia tas štormas, tačiau kartą teko skausmingai suvokti, kas mūsų laukdavo. Nežinau, likimas ar ne, bet sykį mama griežtai kirto: „Viskas, užteks tau plaukioti!“ Paklausiau jos – grįžau į Druskininkus, nusprendžiau gyventi sėsliai. Laivo draugai per atostogas atvažiuodavo į sanatoriją, gražiai bendravome, kartu grybaudavome. Ir štai po poros metų – žinia: laivas nuskendo, nė vienas įgulos narys neišsigelbėjo. Visus mano laivo draugus pasiglemžė jūra“, – apgailestavo gydytojas.
Mama Arvydą kvietė grįžti ir turbūt tikėjosi, kad sūnus, tvirtai atsistojęs ant žemės, pagaliau sutiks jam skirtą merginą. „Man buvo 33-eji metai, kai sukūriau šeimą. Baigiau plaukioti, išlipau ant kranto ir pamačiau, kad čia yra moterų (juokiasi). Laivuose taip pat jų buvo, bet tuo metu norėjosi iššūkių, apie šeimą nemąsčiau. O grįžęs į namus suskubau ieškoti darbo. Apėjau visas kurorto gydyklas. Įsidarbinau „Draugystės“ sanatorijoje. Liko geri įspūdžiai. Reikėjo dirbti daug ir sunkiai, atvykdavo pacientų po širdies operacijų – mat šioje sanatorijoje pirmojoje Lietuvoje pradėta taikyti kardiologinė reabilitacija. Gražiai bendradarbiavome su Kauno klinikomis. „Draugystėje“ sutikau ir savo žmoną Rimutę. Ji – žemaitė, į Druskininkus atvyko dirbti slaugytoja pagal paskyrimą.
Netrukus mano bendramokslis Romualdas Domarkas tapo „Eglės sanatorijos“ generaliniu direktoriumi. Jis mane paviliojo dirbti kartu. Per 21-us metus čia patyriau įvairių išgyvenimų. Kūrėme reabilitacijos ir sveikatinimo sistemą Lietuvoje. Džiaugiamės rezultatu – palyginti su kitomis šalimis, mūsų reabilitacijos ir sveikatinimo paslaugos yra aukšto lygio“, – sakė pašnekovas.
Negriaunant sena, papildant nauja
Arvydas prisimena, kad, kai atėjo dirbti į Druskininkuose esančią „Eglės“ sanatoriją, buvo nelengva. Galima sakyti, čia prasidėjo žemiškoji jo odisėja, mat valdžios požiūris buvo toks: „Tas jūsų mineralinis vanduo ir purvas neturi perspektyvų“, pradėta reikalauti licencijų.
„Su viskuo susitvarkėme. Tai, kas sena, negriovėme beatodairiškai, kartu manome, kad visa, kas nauja, turi būti ir mūsų sanatorijoje. Nesustojome vien ties reabilitacija. Mūsų gydomojo purvo procedūras yra pamėgę užsienio šalių klientai. Gal ir dėl to, kad jo negailime. Esu stebėjęs tokias procedūras kitose šalyse – vos patepa purvu sąnarį, ir tiek.“
Tai, kad į Druskininkuose ir Birštone esančias „Eglės“ sanatorijas užsieniečiai grįžta ar atvažiuoja naujų, nors valstybės sanatorinio gydymo jiems nefinansuoja, už paslaugas turi susimokėti patys, pasak A. Balčiaus, rodo, kad gydymas padeda. Sanatorijose siūloma daugiau kaip 100 gydomųjų mineralinio vandens, gydomojo juodojo ir baltojo purvų, kineziterapijos, fizioterapijos, psichoterapijos procedūrų, įvairūs masažai.
„Ėmėme naudoti mūsų durpynų giliajame sluoksnyje esantį sapropelinį purvą. Jo – juodojo ir baltojo – nereikia sterilizuoti, nes yra natūraliai švarus. Baltojo purvo šiluminiai rodikliai geresni nei gydomųjų durpių, jame yra daug mikroelementų – geležies, mangano, cinko, vario, chromo, kobalto ir kt., juodajame taip pat gausu mineralinių medžiagų. Purvas kasamas kiekvieną dieną, vežamas į sanatoriją, o kartą panaudotas atiduodamas ūkininkams. Mūsų – vienintelių Lietuvoje – siūlomos baltojo ir juodojo gydomojo purvo, prisotinto mineralinio vandens iš savo gręžinių, aplikacijos naudojamos įvairiais tikslais, ypač judamojo-atramos aparato, nervų ir kitoms ligoms, pavyzdžiui, parodontozei, gydyti. Vaginaliniai purvo tamponai padeda gydyti lėtines ginekologines ligas. Šiems tamponams naudojamas purvas sterilizuojamas, prieš naudojant dar kartą termiškai apdorojamas. Rektaliniai tamponai taikomi prostatitu sergantiems vyrams. Purvo procedūros padeda nuraminti paūmėjusią žvynelinę.“
Pasak A. Balčiaus, „Eglės sanatorijos“ lankytojų mėgstamos dilgėlių, levandų, čiobrelių, rozmarinų, valerijonų, kėnių, pušų, beržų lapų ir pumpurų, kadagių ekstraktų, jūrų dumblių, jodo ir bromo, perlinės, sūkurinės gydomosios vonios mineralinio vandens pagrindu padeda atgauti jėgas, ramina, teigiamai veikia odą, atpalaiduoja kvėpavimo takus.
Gydytojas prisipažįsta, kad gydyklų audiovizualiniuose kabinetuose taikomos spalvų, muzikos ar gamtos garsų, kvapų terapijos metu naudojamus specialius kvapų mišinius sukūrė pats kartu su aromaterapeute. Komponuodami mišinius daugiausia dėmesio kreipė į tai, kad kvapai padėtų stiprinti imunitetą, nervų sistemą, atsipalaiduoti.
A. Balčius iki šiol mokosi medicinos paslapčių. Ir vis kitokių. „Baigiau gydomąją mediciną, įgijau gydytojo terapeuto, vėliau – fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojo specialybes, taip pat mokiausi sveikatos vadybos, o pernai įgijau psichoterapeuto specialybę. Juokauju, kad mokytis noriu visada, o dirbti – nebūtinai. Iš tikrųjų sanatorijoje dirbti įdomu. Aristotelis sakė: „Visuma nėra atskirų dalių suma. Tai – kur kas daugiau.“
Kai į odą ir paodį suleidžiama angliarūgštės, į tai organizmas reaguoja – audiniai ima šarmėti, arba sveikti.
Mes irgi vadovaujamės holistiniu principu – žmogų matome kaip visumą. Pas mus atvyksta ir sunkių onkologinių, skausmų kamuojamų ligonių, jų mintys neretai sutelktos į skausmo židinį. Skausmas keičia asmenybę. Kūno negalavimus padeda įveikti ir teigiamos mintys. O kad nusloptų juodos, stengiamės sukurti ligoniui gražią aplinką, motyvuojame daryti mankštą, sutelkiame dėmesį į judesius, pojūčius. Individualias gydymo ir sveikatinimo programas sudarome vadovaudamiesi visumos principu.“
„Eglės sanatorijos“ direktorius medicinai su kitais specialistais kasmet lapkritį lankosi Diuseldorfe vykstančioje medicinos parodoje, kurioje pristatomos naujausios medicinos technologijos. „Žiūrime, ką galėtume įsigyti, perkame daug brangios aparatūros, stengiamės būti žingsniu priekyje. Kolegos iš svetur filmuoja mūsų procedūras ir pradeda taikyti savo gydymo įstaigose. Vieni su kitais gražiai konkuruodami stumiame vieni kitus į priekį kokybės link.“
Pats išbando visas procedūras
Gydytojas sako, kad ir naują aparatūrą, ir visas procedūras išbando pats. „Jei dirbčiau šeimos gydytoju, negalėčiau visų tablečių paragauti, bet naują aparatūrą, vertikaliąsias ir purvo vonias, sroves, magnetinius laukus, mankštas – galiu. Mums svarbi kokybė. Mūsų sanatorijose Druskininkuose ir Birštone dirba daugiau kaip 70 masažuotojų. Eini pas vieną, kitą, trečią, stebi, kaip jie atlieka masažą. Man būtina žinoti, ką žmogus jaučia per vieną ar kitą procedūrą. Tarkim, gydymas angliarūgštės dujų injekcijomis. Jeigu pacientas bijo dūrių, šios procedūros jam neskirsi. Bet kai į odą ir paodį suleidžiama angliarūgštės, beje, mes tai pradėjome daryti pirmieji Lietuvoje, padidinamas audinių rūgštingumas, į tai organizmas reaguoja – audiniai ima šarmėti, arba sveikti.
Dauguma procedūrų yra postūmis organizmui įjungti sveikimo mechanizmą“, – pasakoja A. Balčius. Dėl to atvykstantiesiems tik savaitgaliui skiriama kuo daugiau galimų procedūrų. „Trumpalaikis iššūkis, ekstremali situacija nepervargina organizmo, suaktyvina jo sveikimo mechanizmus, ir žmogus pasijunta geriau.“
Visai kitaip A. Balčius kalba apie ekstremalių išbandymų poveikį žmogaus sveikatai. Aukštaūgis Arvydas galėtų puikiai mėtyti kamuolį į krepšį, bet krepšinio nežaidžia. „Su malonumu žaisčiau, bet mano amžiaus vyrui tai – didelė rizika. Susistumdysime, kolega užlips ant kojos – gali plyšti Achilo sausgyslė. Bendraamžiams patarčiau rinktis individualų sportą. Penkerius metus mokykloje žaidžiau rankinį. Buvę treniruočių draugai dabar kartais gundo susirinkti pažaisti.
Sakau: „Susirenkam, jeigu Achilo negaila.“ Jau pirmąkart po pertraukos pabėgiojusiam reikės siūti sausgyslę. Arba traukia penkiasdešimtmečiai į kalnus. Svarbu įvertinti savo būklę. Jei nuolat nesitreniruoji, siūlyčiau pasportuoti lengvai, tinka tempimo, jogos, pilateso pratimai. Esame kupini visokių norų, bet ne visada įvertiname savo galimybes. Žiemą grįžta pažįstami iš kalnų pasislidinėję trūkusiais raiščiais, vartai įtvarų katalogus, juokauji: „Vienos firmos gamina slides, jūs laužotės kojas, kitos firmos kuria įtvarus, mes reabilituojame. Tad visi – daktarai, gamintojai – turime darbo.“
Atostogos ir kitos terapijos
O kur atostogauja pats A. Balčius? „Paprastai važiuojame į Lietuvos pajūrį. Man nepatinka šiltųjų kraštų kurortai, nemėgstu ramios jūros ir gulėti prie baseino. Turiu pasigalynėti su šaltomis bangomis. Tai – puikus sportas. Kai lyja ar šalta, pasineriu į romanus. Kasdien skaitau daug profesinės literatūros, o per atostogas vežuosi krūvą grožinės. Skaitymas man – vienas didžiausių malonumų“, – sako gydytojas.
Jis džiaugiasi, kad „Eglės“ sanatorija gali pasigirti turtinga biblioteka, šioje yra visos naujausios knygos. Ir priduria rekomenduojąs gydykloje apsilankyti ir vasarą, ypač – šią. „Tie, kuriems būtinas paplūdimys, gali sėkmingai gulėti prie užtvenkto upelio. Mano nuomone, gulėti prie baseinų Turkijos kurortuose – tai veltui leisti laiką. Šią vasarą mūsų sanatorijoje bus galima pasigrožėti neseniai įkurtu vaistinių augalų sodu, pasėdėti akmenų sode. Turime turtingą žiemos sodą, ateityje planuojame įrengti magiškųjų augalų sodą, refleksoterapijos taką, derinti jogą, kinų mediciną, taiči, spalvas ir natūralios gamtos gydomąsias galias.“
Apie terapinį gamtos poveikį Arvydas gali papasakoti iš savo patirties: „Užaugau gamtoje, norėjau gyventi pušyne. Stačiausi namą, kad grįžęs po darbo galėčiau būti miške, pasivaikščioti, pailsėti tarp medžių.“ Paklaustas, ar jo ir šeimos interesai panašūs, A. Balčius pirmiausia prabyla apie jųdviejų su Rimute vyresnėlę Emiliją, ji Kauno sveikatos mokslų universitete studijuoja gydomąją mediciną: „Kartais tėvai nori, kad vaikai taptų jų svajonių pildytojais. Tikrai neprašiau dukros, kad eitų mano pėdomis. Norėjau, jog pati apsispręstų, ieškotų savo gyvenimo kelio. Galbūt tėvų profesija yra geriausia reklama vaikams, bet juk gali būti ir priešingai. Jaunėlė Paulina šiemet baigia mokyklą. Žino, kur nori mokytis, bet dar mąsto. Sprendimai nukrenta ne iš kažin kur – iš nesuvoktos patirties. Kitą kartą sunkiai vargstam norėdami rasti problemos sprendimą, o vieną dieną rūpesčiai patys išsisprendžia.“
Ar neliūdės, kai dukros išvyks? „Yra ką veikti. Tvarkau sklypą, darbo – tik spėk viską! Neseniai baigiau psichoterapijos studijas, svarstau, kur dar įstoti mokytis. Tikrai nesėdėsiu rankų sudėjęs.“
