Rūta, kaip nutiko, kad Jūs, būdama, galima sakyti, be vienos dienos gydytoja, iškeitėte mediciną į kremų gamybos verslą?
Giminėje esu vienintelė, pasirinkusi medicinos studijas. Mano tėtis yra fizikas, mama dirbo Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje. Dabar abu turi nuosavą verslą – jau 10 metų augina šamus. Dar turiu vyresnius brolį ir seserį. Tėvai į mūsų sprendimus labai nesikišo, leido augti savarankiškai, bet matė, kad mane domina gamtos mokslai, ypač gerai sekėsi chemija, biologija. Be to, esu techniška, kruopšti, tad jau nuo 8-os klasės pradėjom kalbėti apie odontologiją. Kadangi esu praktiškas žmogus, suveikė ir argumentas, kad ši specialybė užtikrina stabilias pajamas.
Į odontologiją nepatekau, bet įstojau į mediciną. Vėliau pasirinkau suaugusiųjų pulmonologijos rezidentūros studijas. Deja, pasimokiau dvejus metus, ir mane ištiko karjeros krizė. Sąžiningai save paklausiau, ar vis dar noriu eiti tuo keliu, ir paėmiau akademinių atostogų. Jos tęsiasi iki šiol.
Aštuonerius metus praleidote studijuodama mediciną ir pasitraukėte likus iki studijų pabaigos vos dvejiems metams? Turbūt daug kas tai išgirdęs sukiojo pirštą prie smilkinio?
99 proc. žmonių man sakė: „Taigi tiek nedaug liko...“ Manau, dveji metai yra labai daug, jei iššvaistai juos įgyti specialybei, pagal kurią neketini dirbti. Per tuos metus tiek nuveikiau!.. Pastačiau įmonę ant kojų, sukūriau šeimą, daugybę naujų produktų, pakeliavau po pasaulį.
Pulmonologiją rinkausi ne tiek iš širdies, kiek racionaliai. Kadangi esu kruopštukė, norėjau daugiau rankų darbo. Maniau, kad teks atlikti daug įvairių intervencijų, procedūrų. Deja, daugiausia dirbau pagal protokolą, jaučiausi kaip robotas, o man norėjosi kūrybos. Posėdžiai, penkiaminutės, dokumentų pildymas, budėjimas... Rezidentai yra tik sraigteliai, atliekantys tai, ko nespėja gydytojai. Suprantu, kad iš pradžių taip ir turi būti, rezidentūrą reikia ištverti, tai – jėgų patikrinimas. Aš neištvėriau.
Kas buvo tas paskutinis lašas, padėjęs apsispręsti?
Gerai atsimenu tą naktį. Budėjau Hematologijos skyriuje, kur gydosi kraujo vėžiu sergantys pacientai. Vieną jauną vaikiną kankino beprotiški pilvo skausmai, buvo išbandytos visos skausmo malšinimo priemonės, ir aš nebežinojau, kaip jam padėti. Rezidentų darbas labai priklauso nuo kartu dirbančios komandos, itin svarbūs asmenys yra medicinos seserys, jos paprastai apie ligonius žino daugiau nei gydytojai. Tąnakt sesutė pasitaikė labai pikta ir priešiška.
Kai paklausiau, kokia dozė morfino paprastai skiriama tokiais atvejais, atšovė: „Kas čia gydytoja – jūs ar aš?“ Teko kelis kartus vaikinui skirti per mažas dozes, nes bijojau padauginti vaistų, o jis visą naktį kentė beprotiškus skausmus, nurimo tik paryčiais. Nuėjau pailsėti, bet negalėjau užmigti, galvojau apie savo darbo beprasmybę. Atrodė, kad mano darbo, laiko ir triūso niekam nereikia.
Kai būna liūdna, pradedu žiūrėti lėktuvo bilietų pasiūlymus. Mano sena svajonė buvo nuskristi į JAV, aplankyti Bostone gyvenančią seserį. Netikėtai radau puikų pasiūlymą išskristi spalio mėnesį. Iš pradžių nusiminiau, kad niekas man neduos atostogų, bet tuomet nušvito mintis: „O ką, jei man nereikėtų jų išvis prašyti?“ Nusipirkau bilietus, ir viskas susiklostė taip, kad po kelių mėnesių jau nešiau prašymą išleisti akademinių atostogų.
Ir vis dėlto – kodėl pasirinkote kosmetikos pasaulį?
Tai nebuvo spontaniškas, neapgalvotas žingsnis. Esu atsargus žmogus, visada turiu planą B ir net planą C. Pirmąjį kremą sukūriau būdama dar antro kurso studentė, bet niekada nežiūrėjau į tai kaip į galimą pajamų šaltinį. Tai buvo labiau hobis, mėgstamas užsiėmimas. Kosmetikos gamyba yra kažkuo panaši į maisto gaminimą, o tai daryti aš labai mėgstu. Pirmiesiems paprastiems blynams iškepti užtenka miltų, kiaušinio ir vandens. Taip ir pirmasis kremas buvo iš vandens, poros rūšių šaltai spausto nerafinuoto aliejaus ir emulsiklio. Sukurti jį mane paskatino mama. Ji visą gyvenimą odą puoselėja natūraliomis priemonėmis – braškėmis, agurkais, aliejais ir visada atrodo puikiai.
Kartą grįžusi iš darbo papasakojo girdėjusi, kad visai paprasta kremų pasigaminti pačioms. Susidomėjau. Radau vienos dienos kursus ir išmokau pagaminti patį paprasčiausią kremą. Atsimenu tą nuostabų jausmą, kai viską suplakusi išgavau kreminės konsistencijos priemonę. Gaminį taip ir pavadinau – „Stebuklas“. Paskui ėmiau eksperimentuoti – o kas, jei įdėčiau kokio nors augalinio ekstrakto, jei panaudočiau kitokį emulsinį vašką?
Kada šie mergaitiški eksperimentai virto verslu?
Prieš imant akademines atostogas netikėtai padėti plėsti veiklą pasisiūlė dabartinis įmonės direktorius Vytautas Tauginas. Jis yra unikalus žmogus. Eina per gyvenimą ir tiesiog šviečia, padeda žmonėms nesiekdamas sau jokios naudos. Mes su juo susipažinome vienoje sporto ir sveikos gyvensenos bendruomenėje, susitikdavome per sąmoningumo savaitgalio renginius. Sužinojęs, kad gaminu kremus, nupirko jų apie 10, išdovanojo pažįstamoms moterims, o iš šių apie produktus gavo labai daug gerų atsiliepimų.
Po kelių mėnesių parašė, kad produktai labai geri, bet internetinė svetainė atrodo nekaip. Pasisiūlė padėti be jokio atlygio. Labai nudžiugau, nes man visada patiko kurti kosmetiką, bet labai bijojau popierinės verslo dalies – buhalterijos, taip pat rinkodaros. Nusistačiau metų terminą. Pagalvojau – jei per tiek laiko niekas neįsibėgės, grįšiu į mediciną. Dar negrįžau. Beje, žmogaus odos fiziologijai ir kosmetikos priemonių poveikiui analizuoti medicinos studijos, ypač – dermatologija, labai pravertė. Dabar skaitydama įvairius straipsnius ir kosmetikos aprašus galiu atsirinkti, kuri informacija yra teisinga, o kuri – ne.
Dveji metai yra labai daug, jei iššvaistai įgyti specialybei, pagal kurią nedirbsi. Per tuos metus pastačiau įmonę ant kojų, sukūriau šeimą.
Lietuvoje natūralios kosmetikos gamintojų netrūksta, rinka yra gana maža. Kaip Jums pavyko prasimušti? Ką pasiekėte per tuos beveik dvejus metus?
Gal padeda tai, kad esu trečias vaikas šeimoje? Mano brolis ir sesuo yra pametinukai, vyresni už mane 3-ejais ir 4-eriais metais. Kai esi paskutinis vaikas, turi nuolat už save kovoti, kad būtum pripažintas vyresnėlių. Tai išugdė kovingą mano būdą. Vos per 2-ejus metus mūsų įmonė pasiekė tikrai daug, pardavimas išaugo 600 proc. Šiuo metu siūlome apie 23 produktus, netrukus asortimentą papildysime dar 20-čia. Daugiausia prekiaujame internetu, turime prekybos salelę prekybos centre, bet netrukus planuojame plėstis.
Kuriame naujas linijas, ieškome naujų prekybos vietų, pasirašėme sutartį su pasauline internetinės prekybos milžine „Amazon.com“, tad tapsime pasiekiami visoje Europoje. Ruošiamės labai dideliam proveržiui. Keičiame ir pakuotės dizainą – šiuo metu dirbame su viena geriausių dizainerių komandų Lietuvoje, ir pačią koncepciją – orientuosimės ne į rankų darbo kosmetikos, o į profesionalaus prekių ženklo, kuris sujungia gamtos tradicijas ir biotechnologijų galimybes, įvaizdį.
Šiuo metu pasaulinėje natūralios kosmetikos rinkoje vyksta revoliucija – tradicinius augalų ekstraktus ir aliejus keičia natūralūs itin smulkių molekulių augalų bei dumblių komponentai: biopolimerai, polisacharidai, aminorūgščių grandinės ir kitos labai veiksmingos medžiagos, kurios gali patekti į giliausius odos sluoksnius. 70–80 proc. mūsų naudojamų komponentų yra ekologiški. Man pačiai dėlioti tas molekulių kombinacijas, kurti formules yra labai įdomu. Skaitau daug literatūros, mokiausi nuotoliniu būdu iš vieno geriausių kosmetikos kūrėjų, dirbusių didžiausiose pasaulio įmonėse. Redaguoti formules man padeda daug metų kosmetikos gamybos srityje dirbusi chemijos mokslų daktarė. Kad pavyktų sukurti naują stabilią formulę, neretai prireikia daug bandymų. Štai naująjį šampūną kūriau apie metus. Norėjosi gero poveikio, konsistencijos, malonaus kvapo ir spalvos.
Natūralaus aliejaus pardavėjai tikina, kad nėra reikalo išradinėti dviračio ir kurti sudėtingų kremų, nes puikiausiai jų funkcijas gali atlikti paprasčiausias kokybiškas aliejus.
Pagal veikimo mechanizmą tarp natūralaus ir sintetinio aliejų didelio skirtumo nėra, mat jų molekulės yra gana didelės ir neįsiskverbia giliai, lieka odos paviršiuje ir ten atlieka savo funkciją – drėkina ir kuria apsauginį drėgmę epidermyje sulaikantį sluoksnį. Tiesa, natūralus šaltai spaustas aliejus yra gerokai naudingesnis, nes jame gausu vitaminų ir mikroelementų, – to sintetiniame nėra. Mes, specialiais prietaisais smulkindami kosmetikos komponentus, sukuriame veiksmingas mažų molekulių kombinacijas, tai padeda priemonei pasiekti skirtingus epidermio sluoksnius.
Beje, jei kosmetika pasiekia dermą ir patenka į kraujotaką, tai – jau ne kosmetika, o vaistai. Taigi gąsdinimai, esą chemija per odą įsiskverbia į visą kūną, yra kiek perdėti. Neįrodyta ir tai, kad dauguma sintetinių priedų keltų pavojų sveikatai, pavyzdžiui, iš parabenų grupės konservantų šiuo metu yra uždrausti tik keli. Neuždraustus naudoja labai daug gamintojų, nes yra labai pigūs, bekvapiai, neskyla net veikiami aukštos temperatūros.
Jei sintetiniai ingredientai tokie patogūs ir nepavojingi, kodėl vis dėlto renkatės natūralius?
Siūlau kitiems tik tai, kuo pati tikiu. Rinkdamasi natūralios kilmės žaliavas mąstau labai paprastai – jei žmonės šimtus metų vartojo tuos augalus, jų dalis, iš kurių yra išskiriamos žaliavos, juos žmogaus genomas pažįsta, tad yra saugūs. Kita vertus, ir natūralaus, ir sintetinio komponento molekulės yra identiškos, skiriasi tik išgavimo būdas. Tikiu, kad dėl to skiriasi ir poveikis odai, todėl renkuosi saugesnį variantą – ekologišką, organinį.
Kaip manote, kodėl Jūsų sukurtas serumas su hialurono rūgštimi tapo toks populiarus ir buvo pripažintas 2017 metų geriausiu kosmetikos gaminiu Lietuvoje? Kuo jis išskirtinis? Juk hialurono dabar dedama į daugumą priemonių, net į dantų pastą.
Šis serumas išties nepralenkiamas. Kiekvieną mėnesį jo parduodame apie 40 litrų. Jo sėkmė ir yra įrodymas, kad ne tik ingredientai lemia priemonės veiksmingumą, bet ir apdirbimo technologija, koncentracija. Mūsų serume yra 2 proc. hialurono rūgšties, tai yra santykinai daug. Kai žinau, kiek už ją reikia mokėti, suprantu, kad 3 eurus kainuojančiame kreme šio komponento gali būti nebent 0,001 proc. Jei priemonė sudaryta iš skirtingo dydžio molekulių, šios krinta kaip per rėtį į visą odą. Vienos nusileidžia iki pat epidermio apačios, maitina sluoksnį, kuriame atsiranda naujos ląstelės. Kitos įsiskverbia iki vidurinio sluoksnio, jį užpildo, suteikia odai putnumo.
Kiekvieną dieną bandau nugyventi būdama geriausia savęs versija. Stengiuosi, kad po manęs pasaulis liktų geresnis.
Trečios nusėda odos paviršiuje ir sukuria drėgmę odoje sulaikančią plėvelę. Kuo smulkesnė molekulinė masė, tuo produktas brangiau kainuoja. Šiame serume dar yra vitamino C, pantenolio, alavijų sulčių – tai suteikia komforto pojūtį. Beje, nebūtinai padidinęs kokio nors ingrediento koncentraciją gausi geresnį rezultatą. Štai 3 proc. hialurono rūgšties serumą labiau mėgsta riebiaodės. Jis giliau įsiskverbia, geriau drėkina, bet ir labiau sutraukia odą, nes priemonėje esantį vandenį tempia į giliuosius epidermio sluoksnius. Tai ne visoms patinka.
Į kokius naujus kosmetikos ingredientus dairotės šiuo metu?
Labai daug perspektyvų siejama su iš dumblių ekstraktų išgaunamais polisacharidais. Dumbliai gali sugerti itin daug vandens. Veiksmingi įvairūs aminorūgščių deriniai su jų poveikį stiprinančiais vitaminais, hidrolizuotos kolageno molekulės, šių oda įsisavina net 90 proc. Į kosmetikos kūrimą žiūrime kiek plačiau. Norime, kad jos vartotojai galėtų patys kurti, būtų sąmoningi, žinotų, ką ir kodėl renkasi. Atidarysime kūrybines dirbtuves, kur vesime seminarus apie odos sveikatą ir priežiūrą, mokysime pasigaminti įvairios kosmetikos: vonios druskų, šveitiklių, kūno purškiklių, turėsime technikos, kuri nustato odos tipą ir būklę. Planuojame organizuoti socialinius projektus, susijusius su moteriškumu, grožiu, meile sau.
Ambicingas, nuolat naujus tikslus keliantis ir dėl savo darbo lengvai pamišęs vadovas neretai tampa tikru iššūkiu darbuotojams, nes tokius pat didelius reikalavimus kelia ir jiems. Kokia vadovė esate Jūs?
Faktinis įmonės vadovas yra Vytautas, aš esu idėjinė vedlė, kūrybos direktorė. Šiuo metu pas mus dirba 9 darbuotojai ir daug savanorių pagalbininkų, praktikantų. Iš viso – apie 17 žmonių. Į mūsų komandą nė vienas neateina dėl uždarbio. Jiems nuoširdžiai įdomu tai, ką daro, patys kelia sau tikslus ir jų siekia. Pas mus nenustatytos darbo valandos, netikrinu, kada kas dirba, svarbiausia, kad darbas būtų padarytas. Jei matau, kad darbuotojo motyvacija dingo, iškart kviečiu pasišnekėti, kas nutiko. Stengiuosi pirmiausia būti draugė, kad manimi pasitikėtų kaip žmogumi, todėl niekada nemeluoju ir prisiimu atsakomybę už tai, ką darau ir ką sakau. Man žodis – šventas reikalas. Bet tobula nesu. Būna, kad nesuvaldau emocijų, bet atsiprašyti nebijau.
Ar tokia pat sąmoninga esate ir savo kasdieniame gyvenime?
Kiekvieną dieną bandau nugyventi būdama geriausia savęs versija. Stengiuosi, kad po manęs pasaulis liktų geresnis. Mano gyvenime daug vandens, judėjimo, sporto, jogos, gryno oro, vėjo, jūros, muzikos, gerų žmonių. Vis daugiau laiko praleidžiu prie jūros: pusę savaitės gyvename Vilniuje, o pusę – Palangoje. Mano vyras Audrius yra kilęs iš Klaipėdos. Jis – architektas, tad gali dirbti nuotoliniu būdu. Su Audriumi suvedė vanduo – susipažinome jėgos aitvarų ir buriavimo bazėje.
Pati esu ugningo charakterio, tikras Avinas, bet intuityviai labai traukia prie vandens, nes jaučiu, kad reikia prisigesinti, nuraminti energiją, aktyvų protą. Anksčiau užsiėmiau vandenlenčių sportu, paskui susidomėjau jėgos aitvarais. Ilgai mokiausi, bet kai išmokau, negaliu atsidžiaugti – kelis kartus per metus važiuojame į užsienio stovyklas, vėjuotus vasaros savaitgalius leidžiame vėjo sostinėje Svencelėje. Jėgos aitvarų sportas – nuostabi meditacija, padedanti išvalyti galvą. Susituokę esame metus. Norėčiau prie jūros apsistoti visam laikui, nes ten – visai kita energija.
Nors esu vilnietė ir, regis, turėčiau būti pratusi prie sostinės ūžesio, kai pagyvenau prie jūros, miestas mane ėmė varginti. Ilgainiui pradedu jausti, kad nuo darbo, įtampos, skubėjimo man pradeda degti protas. Jei nevaikščiočiau į jogą, nebėgiočiau Vingio parke ir nereguliuočiau mitybos, sunkiai tai atlaikyčiau. Prie jūros esu savimi. Galbūt ilgainiui, kai įmonės reikalai įsibėgės, į Vilnių atvažiuosim dar rečiau, o aš galėsiu pasinerti vien į kūrybą ir šeimą. Mūsų svajonė – gyventi sodyboje, kiek atsiskyrus.
Turime sklypą netoli Palangos, Monciškėse, ketiname ten statyti ekologišką namą, Audrius jau suprojektavo jame vietą mano minilaboratorijai. Aišku, kai trūksta įsižeminimo, gali nuskristi į dausas. Svarbu išlaikyti pusiausvyrą, tad visiškai įmonės reikalų neapleisiu. Tik norisi, kad vaikai augtų gražioj, ramioj aplinkoj. Tiesa, jų dar neturime, reikia atsidžiaugti buvimu dviese. Manau, kad vaikai – tai atskiros būtybės. Duodi joms gyvybę, bet jos išeina į pasaulį, o su antrąja puse turėsi būti iki galo, todėl svarbiausia šeimoje yra tai, kokį santykį kuria vyras ir moteris. Vaikai mokosi iš jų santykių. Jei tik gyvensim santarvėje, noriu didelės šeimos. Kuo pilnesni namai, tuo daugiau juose laimės.
Turbūt nė neverta klausti, ar esate vegetarai...
Audrius juokauja, kad sužinoti, ar žmogus yra veganas, labai lengva, nes jis iškart tai pats pasako (juokiasi). Mes su vyru esame vegetarai, kartais būname ir veganai, bet neskubame apie tai visiems skelbti ir nesame itin griežti. Mėsos patys niekada negaminame, bet jei tėvai vaišina sriuba su frikadelėmis, suvalgom ir nenumirštam. Manau, nereikia be reikalo komplikuoti gyvenimo. Negalvojam apie gyvūnus, tiesiog nesąmoningai jaučiam, kad mėsos mums nereikia. Organizmas ar pasąmonė pati pasako. Suvalgiusi mėsos pajuntu sustiprėjusią vyrišką energiją, o jos ir taip turiu per daug. Noriu būti ne tiek protinga, kiek išmintinga, mokėti rasti bendrą kalbą su žmonėmis, kad mane mylėtų ir gerbtų dėl to, kas esu, o ne dėl diplomų. Nežinau, ar tai, ką darau, yra viso mano gyvenimo kelias. Kol kas mėgaujuosi savo veikla, o kaip bus toliau, matysim.
3 sėkmingo verslo principai pagal Rūtą
1. Vienas lauke – ne karys. Viena svarbiausių sėkmės sąlygų – puiki komanda. Svarbu, kad žmonės tikėtų ta pačia vizija ir į darbą eitų su džiaugsmu.
2. Neužtenka gaminti gerą produktą, svarbu ir pranešti apie tai. Taisyklė, kad gera prekė pati save giria, šiais laikais beveik negalioja. Neinvestuodamas į reklamą, elgiesi gana egoistiškai, nes skriaudi žmones, kurie negali apie tave sužinoti.
3. Mes esame ir perkame tai, kuo tikime. Iš tikrųjų žmonės perka ne tavo produktą, o tave, tavo idėją, tikėjimą. Reklama neturi meluoti. Jei pats besąlygiškai tikėsi savo produktu, juo patikės ir kiti. Todėl labai svarbu prisiminti, kodėl pradėjai būtent tai daryti, ir neišklysti iš kelio.
