Pabėgti iš miesto į kaimą buvo tik viena iš Vidos ir Simo Šatkauskų avantiūros dalių. Ir net ne pirmoji. 42-ejų Vida ir 43-ejų metų jos sutuoktinis Simas susipažino būdami vos šešiolikos, kai vaikinas atėjo mokytis į tą pačią mokyklą. Visgi gimtąją Klaipėdą, kur gimė jųdviejų meilė, jiedu nusprendė iškeisti į Kauną. Vietoj pajūrio peizažo devynerius metus akis džiugino urbanistiniai vaizdai, bet dar labiau traukė žalios kaimo pievos, ypač Simą, kuriam pas močiutę kaime praleistos vasaros dvelkė romantiškais prisiminimais. Vyras iš prigimties toks – avantiūristas gerąja prasme, nuolat norintis ir nebijantis išmėginti ką nors nauja. Tad baigęs politologijos studijas ėmėsi verslo, o paskui nusprendė tapti ūkininku.
Anglų filologijos specialistė Vida sako veikiausiai būtų visą gyvenimą dirbusi mokytoja, bet nusprendusi palaikyti vyrą savo darbo atsisakė ir dabar nė kiek nesigaili. Atvirkščiai – daržo darbai jai tapo geriausia meditacija, o pedagoginis darbas tik stabdytų naująją veiklą. Tai pajutę, abu atsisakė minties sodyboje steigti vaikų vasaros stovyklą, nors jau buvo parengę programą.
„Garsios tylos“ sodyba
Vida ir Simas nė patys nežinojo, kas įvyks kardinaliai pakeitus gyvenimo būdą. Tiesiog norėjosi nuotykių ir pokyčių. Lietuvoje prasidėjus ekonominei krizei, netgi buvo sumanę emigruoti į Kanadą, bet nugalėjo trauka Dzūkijos laukams. Ten, netoli Lazdijų, kur gyveno Simo močiutė, jiedu ėmė dairytis tinkamo gyventi kampelio, net buvo pradėję dirbti nusižiūrėtą žemę, bet nepavyko iki galo sutvarkyti dokumentų, tad paieškas teko pradėti iš naujo.
Galiausiai sutuoktiniai apsistojo Gailiakaimyje, – didžiulio obelų ir kriaušių sodo apsupta šimtametė medinė sodyba Kėdainių rajone jau šeštus metus yra Šatkauskų kruopščiai puoselėjami namai. „Garsios tylos“ sodyba savo buveinę pavadinę sutuoktiniai šypsosi paklausti apie tylą. Galiausiai Simas išsiduoda, kad viskas prasidėjo nuo Garsiaus Tylos – taip jis pasivadino kurdamas savo feisbuko profilį. Dabar garso ir tylos prieštara įgavo ir filosofinę reikšmę – Šatkauskai gyvena tyliai, o garsas apie juos sklinda toli – iki pat sostinės ir kitų miestų, kuriuose jų gaminamų gardėsių laukia užsakovai.
Apsukę ratą grįžome prie lietuviško kaimo ištakų. Taip geriausia – kaip močiutė augindavo.
Sodybos kieme telkšantis tvenkinukas primena, kaip čia gyventa anksčiau: senieji sodybos šeimininkai statyboms naudojo kieme kasamą molį, o duobės vietoje paskui prisirinko vandens. Naujieji šeimininkai nusprendė tradicijas pratęsti – pasidarė molinio glaisto vidinei sienų apdailai. Įdėjo į molį ir varškės, – nebūtų ūkininkai. Juokai juokais, bet molinių ir šiaudinių trobų statybos entuziastai yra sukūrę tokių natūralių glaistų receptų. Varškė suteikia molio masei elastingumo, kas būtina glaistant medines sienas, ūkinis muilas, druska ir kalkės neleidžia veistis kenkėjams. Bute ilgai gyvenusiems miestiečiams teko priprasti, kad sodyboje nuolat reikia ką nors pataisyti, bet Simas ūkio darbus tvarko su malonumu.
Grįžti prie ištakų
Įsikūrę kaime, Šatkauskai pirmiausia nusprendė auginti ožkas ir gaminti sūrį, mat patys labai mėgo jį valgyti. Greitai paaiškėjo, kad miestiečiai nelabai supranta, kiek žemės reikia ožkai užauginti, kad ūkis būtų rentabilus. Trijų jų turimų hektarų žolės pakako tik penkioms melžiamoms ožkoms, tad sūrio idėjos teko atsisakyti. Kai neliko ožkų, žvilgsnis nukrypo į karvę, bet ir ši neilgai užsibuvo ūkyje. Anot Simo, karvės pieno savikaina yra 22 eurocentai už litrą, o iš pažįstamos moters jie perka už 30 eurocentų. „Už tuos 8 centus nusiperku laisvę daryti ką kita. Gerai ir karvės savininkei – atsikrato rūpesčio, kur dėti pieną, nes niekas iš pavienių ūkininkų jo nebesuperka“, – pasakojo S. Šatkauskas.
Tvarto gyventojai nuolat keitėsi – buvo ir kiaulių, ir triušių, kol liko tik vištos ir mėsai auginami ožiukai. Anot S. Šatkausko, Lietuvoje ožkiena dar nėra labai populiari mėsa, bet ji labai sveika, o ir skani. „Tai premium klasės mėsa. Mūsų ožiukai nešeriami jokiais miltais ir kombinuotais pašarais, ėda tik žolę, obuolius ir kriaušes. Jie sode nepalieka nė vieno nukritusio vaisiaus“, – paaiškino šeimininkas.
Šatkauskai buvo susidomėję ir madingąja gamtine žemdirbyste. Kaip sako Simas, naivius lūkesčius teko pamiršti. „Žmones galima sudominti ekologijos idėjomis. Visi supranta, kad švarūs produktai yra gerai, bet jeigu morka susisukusi, iš idėjos ją nupirks kartą kitą, bet galiausiai darys kompromisą – rinksis ne ekologišką, o kad būtų sultinga, saldi. Žmones pritraukia skonis. Morką kaip sportininkę gali auginti – išaugs plona, sudžiūvusi, susiraičiusi, šiek tiek apkartusi. Bus ekologiška ir vitaminų gal turės daugiau, bet niekaip netiks salotoms, gal tik troškiniams, tik kaip tu ją, tokią susisukusią, nuskusi? – patirtimi dalijosi S. Šatkauskas. – Užtat apsukę ratą grįžome prie lietuviško kaimo ištakų. Taip geriausia – kaip močiutė augindavo: nepiktnaudžiaudama trąšomis, į dirvą dėdama mėšlo.“
Iš pieno tiekėjos Šatkauskai perka ir daržoves, nes šios jų molingoje žemėje sunkiai dera. Užtat molį labai mėgsta prieskoninės žolės. Pakeltose lysvėse Vida turi net 25 pavadinimų prieskonių, tad pirkti reikia tik pipirus. Čia žaliuoja net devynios rūšys mėtų, keturios svogūnų, penkios česnakų, po kelias šalavijų ir čiobrelių, o visų karalienė – gelsvė. Anot Simo, šis prieskonis naudojamas nedažnai, bet yra galingesnis už salierus ir petražoles.
Restoranas stiklainiuose
Suvokę, kad ne kiaušiniais, pienu ar sviestu gali būti įdomūs miestiečiams, Šatkauskai sugalvojo įgyvendinti idėją pristatyti maistą į namus, bet ne cepelinus ar picą, kaip įprasta, o restorano lygio patiekalus, pagamintus iš kaimiškų produktų. Originalią idėją Simas ir Vida pavadino restoranu stiklainiuose, mat jų gamintas maistas į miestus keliauja gražiuose stiklainiuose, kad būtų estetiška ir valgyti. Simas sako, kad ieškojo ilgai, bet pagaliau rado tinkamus – neaukštus, plačiais kaklais, su lygiu vidumi, kad valgant šaukštas nekliūtų už kraštelių. Pirmiausia tokio stiklainio jam reikėjo varškės desertui įdėti, paskui tapo aišku, kad taip tiekti patogu ir pietų patiekalus, mat į stiklainius sudėtą maistą galima ir pasišildyti.
Dešimtkart padaugink, ir jau turėsi ne naminį, o pramoninį maistą. Mes to nenorime.
Gera gyventi atsipalaidavus.
Iš pradžių Šatkauskų gardumynus ragavo gausus būrys pažįstamų ir draugų, o dabar jiedu gyvena gamybos režimu – ketvirtadienį ir penktadienį gamina pagal higienos normas įsirengtoje virtuvėje, o šeštadienį jų automobilis su patiekalų pilnais stiklainiais išrieda link Kauno ir Vilniaus. „Sostinę matome dažniau nei statistinis vidutinis vilnietis ir gal net pažįstame geriau, nes išmaišome visą – nuo Nemenčinės iki Bendorių ir Riešės. Važiuojame šeštadienį, tad regime patį gražiausią Vilnių – ramų, be streso, atsipalaidavusį“, – pasakojo Simas.
Grįžę iš miesto, jiedu ir patys gali atsipalaiduoti. Šeštadienio pavakarė arba sekmadienis – kepsnio laikas. Labiausiai šeima mėgsta apie 9 valandas orkaitėje laiką praleidusį mėsos patiekalą. Prie jo itin tinka ir kimčiai – korėjietiškos raugintos daržovės. Šių šeima per metus suvalgo net 100 litrų. Jeigu iš Kauno grįžta du vyresnėliai studentai, prie stalo susirenka gausus būrys, mat vaikų – net keturi. Tik kepsnį skanauja ne visi. Devynerių Jonas nuo gimimo – vegetaras.
Kūryba ir eksperimentai
Už atvežtus pietus „Garsios tylos“ sodybos šeimininkai nė neprašo iškart atsiskaityti. Jiedu įsitikinę – pasitikėjimas skatina sąžiningumą. Ir išties, tokių atvejų, kad žmonės nesumokėtų, beveik nebuvo.
Simo ir Vidos receptinėje – apie 15 patiekalų receptų. Labiausiai mėgstami – krembriulė ir prancūziškas kepenėlių paštetas. Krembriulė ir kitus desertus sodybos šeimininkas pataria valgyti ką tik pagamintus. „Juk tai – ne konservai stiklainiuose, o restorano patiekalas. Padavėjas atnešė, ir valgai“, – šmaikštavo Simas. Išimtis gali būti daroma tik paštetui, mat šis geriausias būna ne ką tik pagamintas, o praleidęs kelias dienas šaldytuve.
Iš karvės pieno Šatkauskai daro sūrį „Debesėlis“. Tai – džiovinta feta. Kietas, sūrus ir sodraus skonio sūris puikai subręsta kaimiškos sodybos sąlygomis, juo gardinamos salotos, o neseniai „Debesėlis“ įkvėpė Vidą pradėti gaminti šokoladinius saldainius. Tokie iš kaimiškų produktų sukomponuoti skanėstai Lietuvoje – vieninteliai. Burnoje lieka nepamirštamas skonis – šokolado saldumas maišosi su kreminiu „Debesėlio“ sūrumu, naminės juodųjų serbentų uogienės rūgštele ir aitriųjų paprikų ugnimi.
Paprastai „Garsios tylos“ sodybos skanėstų užsisako moterys – kartą per mėnesį, kai nori pasilepinti restorano lygio skoniu nepraleidusios ilgų valandų prie viryklės. Nauji užsakovai paprastai būna entuziastingi – užsisakinėja kas savaitę, bet paskui atsivalgo ir dingsta keliems mėnesiams, kol galiausiai įeina į normalų – mėnesinį – ritmą. „Mus mėgsta 12 000 feisbuko lankytojų, bet užsisakančiųjų nedaug – 20–30 per savaitę. Padirbėti atsiraitojus rankoves tenka per didžiąsias metų šventes – Kalėdas ir Naujuosius metus. Tada užsakymų būna ir apie 150. Tai – smulkus verslas, ir toks mums labiausiai patinka. Dešimtkart padaugink, ir jau turėsi ne naminį, o pramoninį maistą. Mes to nenorime. Gera gyventi atsipalaidavus, eksperimentuojant ir kuriant vis ką nors nauja“, – kalbėjo S. Šatkauskas.
