Kuris Jūsų vaidmuo pagrindinis – mamos, žmonos, menininkės, verslininkės?
Nesitapatinu su jokiu vaidmeniu, taip pat nė vieno jų neišsižadu. Tai stereotipinis mąstymas vis stumia priskirti žmogui vieną aiškų vaidmenį. Net meno pasaulyje, kuris, regis, turėtų būti atspariausias stereotipams, susiduriu su priekaištais: „Jei demonstruosi madas ar pasisakysi televizijos laidoje, nebūsi tikra menininkė“; „Jei būsi verslininkė, tau bus nepasiekiami aukštojo meno laukai.“ Net ir vaikai kažkodėl tampa kliūtimi. Priimu tai kaip riboto suvokimo apraiškas. Menas – tai pirmiausia mąstymas, emociškai rezonuojantis pratimas. Kas sakė, kad amžius, lytis, įvairi socialinė veikla, šeiminė pozicija gali būti ribojantys veiksniai? Atvirkščiai – jie tik praturtina.
Menas yra prabanga, kurią ne visada galime sau leisti. O Jūs – ar galite?
Ne visi sprendimai žmogaus gyvenime racionalūs. Iš verslo pasitraukiau pirmiausia dėl vaikų. Tai buvo apgalvotas sprendimas, juo niekada neabejojau.
Kai kalbėjomės prieš aštuonerius metus, tapybą Vilniaus dailės akademijoje studijavote kartu su stacionaro studentais. Sakėte, kad vyresnė tarp jų nesijaučiate, tačiau neprasitarėte, jog patiriate Tapybos katedros vedėjo psichologinį spaudimą.
Patyrimas Dailės akademijoje turėjo įtakos mano kūrinių ir disertacijos temai. Tyrinėdama savo kūrybos lauką kalbu apie sociopsichologinės represijos mechanizmą, apie mus spaudžiančius, subtilius, kartais nematomus, daugeliui norma tapusius dalykus. Kažkodėl normalu galią tapatinti ne su didesne atsakomybe, ne su griežtesnių standartų taikymu pirmiausia sau, bet su didesne laisve naudotis resursais ir manipuliuoti kitais.
Kažkodėl #metoo skandalas daugumą traukia ne išklausyti, o kaltinti kalbančiuosius nenuoširdumu ir nesąžiningumu. Įdomu tai, kad #metoo judėjimo kritikai patys šiandien naudojasi kovotojų už moterų teises vaisiais. Niekaip negaliu sutikti su teiginiais, kad lytis, apranga, socialinis statusas ar kokios nors aplinkybės suteikia teisę elgtis nepagarbiai su kitu arba kad vyras negeba kontroliuoti savo instinktų ir tai pateisinama. Tiesiog negaliu to paaiškinti savo vaikams.
Kodėl leidžiame sau tyčiotis iš jaunos merginos, kuri televizijos laidoje drįsta pareikšti, kad yra labai graži ir turtinga? Ar linksniuoti muzikos konkurso laimėtojos fizinius duomenis? Kodėl negalime diskutuoti apie idėjas išvengdami asmeniškumo ir nepagarbos?
Neturiu ambicijos sukurti idealų pasaulį. Ne visos kovos yra mano, tačiau pamodeliuoti būtų įdomu.
Esate sukūrusi ne vieną aštrų performansą, projektą-akciją. Kokia, Jūsų nuomone, yra meno paskirtis?
Menas – tai trikdis, dūris, paliečiantis emocijas, pažadinantis iš realybės sapno, padedantis pamatyti dalykus, kuriuos praleistum sukdamasis kasdienybės rate, o kartais – tai kaip tik pabėgimo arba realybės įprasminimo portalas. Man patinka Picasso mintis: „Menas skirtas nuvalyti dulkes nuo kasdienybės.“ Man svarbu, kad menas skatintų mąstyti, stebėti save ir aplink vykstančius procesus, leistų pamatyti, ką slepia paviršius.
Kokią žinią siuntė Jūsų „Triumfo arka“ 2015-aisiais prieš Seimo rinkimus?
Tuo metu, kaip ir, beje, dabar, vyko itin aštrūs, purvini politiniai žaidimai, partijos susikompromitavo. Norėjau į tai reaguoti, klausti, kam skirta valdžia, Seimas. Juk – ne peštis dėl resursų ir valdžios. Pastačiau „Triumfo arką“ Nepriklausomybės aikštėje tarsi norėdama pažvelgti, koks tas mūsų triumfas yra šiandien. Jis atrodė (ir vis dar atrodo) liūdnai. Mūsų „Triumfo arka“ yra iš presuotų žemo tankio polietileno atliekų, ir jas jau laikas perdirbti.
Ekologiją suprantu plačiau. Jei valdžia, arba galios sistema, nuoširdi ir sąžininga, neigiami padariniai būna minimalūs, o jei nejaučia atsakomybės, rūpinasi šalutiniais dalykais, bet ne tiesioginėmis pareigomis, generuoja šiukšles. Kai kurie komentatoriai piktinosi: „Kaip ji drįso atvežti šiukšlių į Nepriklausomybės aikštę?! Ji pažemino mūsų kovą už nepriklausomybę!“ Kaltinimus atmetu. Dailūs kostiumai dažnai generuoja kur kas daugiau ir kur kas pavojingesnes šiukšles nei plastiko atliekos.
Beje, žaliavos instaliacijai kurti pasiskolinau iš plastiko atliekų perdirbimo gamyklos „Plasta“. Kiekvienam verta pamatyti, kaip moterys prie konvejerio dirba – po toną sveriančius kubus išardo, kiekvieną maišelį rankomis perrenka ir, atmetusios perdirbti netinkamus, meta į didžiulę „mėsmalę“. Metaforos tikslumas sukrečia, kartu verčia kalbėti ir apie ekologinį tvarkymąsi, žalą, kurią darome visuomenei ir sau be saiko vartodami.
Subrendo menininkų karta, kuriai ekologija, vartojimo mažinimas, meno erdvės švarinimas yra savaiminė vertybė. Ar Jums sekasi kuriant vadovautis taupumo idėja?
Ne tik vartojame, bet ir gaminame per daug. Stengiuosi kurti iš jau esamų medžiagų. Kartais pakanka pakeisti gatavo daikto vietą, pavyzdžiui, vis kitose vietose atsirandantys „Kombinato“ užrašo elementai tampa naujomis iškalbingomis metaforomis. „Triumfo arka“ – ne pirmas kūrinys iš polietileno atliekų kubų. Vilniaus meno mugėje eksponuota mano sukurta instaliacija, primenanti virš kūdikio lovelės kabantį žaisliuką, hipnotizuojamai besisukantį ir taip padedantį užmigti. 9 m skersmens „žaisliukas“ sukosi virš meno mugės lankytojų galvų. Čia perprodukcija irgi akivaizdi. Preke tapęs meno kūrinys pradeda tarnauti rinkos, o ne meno dėsniams.
Iš verslo pasitraukiau pirmiausia dėl vaikų. Tai buvo apgalvotas sprendimas, juo niekada neabejojau.
Projektu „Kombinatas“ kalbate apie visuomenę – kaip mėsos kombinatą, kai vartojame vienas kitą it žaliavą savo produkcijai pagaminti. Kokia asmeninė patirtis skatina tokias mintis?
„Kombinato“ sąvoka apibūdina fabrikų grandinę. Šiuo atveju svarbūs vertinimo, priėmimo ir perdavimo aspektai: vienas fabrikas pagamina produkciją, kitas įvertina kokybę, ar žaliava tinkama gaminti toliau. Toli dairytis nereikia – taip veikia ir ugdymo sistema. Darželyje vaikai rengiami mokyklai, mokykloje – universitetui. Pažymiu vertiname kokybę, gerą mokinį priima kitas fabrikas – aukštoji mokykla, paskui – darbdaviai – kaip produktą, o ne asmenybę. Ugdymo institucijos ne tik perteikia žinias, bet ir normina, naikina individualumą, skatina konformizmą. Michelis Foucault tai vadino dinamiška normalizacija, nes norminimo sistema naikina laisvą valią ir nepriklausomą mąstymą, kuria robotų visuomenę. Jis manė, kad su laiku tai nuslopins mūsų instinktus veikti spontaniškai ir originaliai.
Vertinimo, matyt, neišvengsime, tik ar susimąstome apie vertinimo kriterijus ir pasekmes? Norėčiau, kad mokykla padėtų ugdyti kritinį mąstymą, gebėjimą mokytis, kelti tikslus ir jų siekti. Jei žmogus pasitikės savimi, mokės bendrauti, bus drąsus, orientuosis visuomenėje, jis gebės ir greitai susirasti reikiamų specifinių žinių, kai jų prireiks.
Jūsų paroda „Jų įrankiai irgi buvo sidabriniai“ – apie nerimo ženklus. Ar daug nerimo veiksnių patyrėte vaikystėje, paauglystėje?
Jie visi susiję su vertinimo įrankiais. Tai – daugybos lentelė, mokykliniai sąsiuviniai, akių patikros lentelės, medicinos formos... Pavyzdžiui, tapybos darbas „Galutinės patikslintos diagnozės“ – apie ne tik su medicina susijusį bauginamą „nuosprendį“. Kartais nejaučiame, kad kitiems nustatome galutinę diagnozę, ir nesusimąstome apie padarinius. Neįmanoma išvengti vertinimo, bet geriau, kai jis konstruktyvus. Šis paveikslų ciklas atsirado iš noro kalbėti apie vertinimą apskritai. Ne tik egzaminų ir kontrolinių darbų mokykloje...
Man nebijoti padėjo nežinojimas. Dabar, kai jau žinau, ko galima bijoti, turiu prabangą ieškoti prasmės.
Ir operacinės įrankiai turi sidabro, ir geri stalo įrankiai...
Nemažai laiko vaikystėje praleidau laukdama mamos, gydytojos, ligoninėse, procedūriniuose kabinetuose. Tyrinėdavau spinteles, girdėdavau medicinos įrankių žvangesį, informuojantį, kad tau bus kažkas daroma. Tu nevaldai situacijos, nes nežinai, kas bus, atsiduodi kito valiai, nes neturi pasirinkimo. Daug gali pasakyti ir sidabriniai aukštuomenės, rafinuotų namų įrankiai. Neretai patys baisiausi dalykai atliekami šaltai ir rafinuotai. Rami elegantiška neurozė gali būti labai liguista.
Paauglė nėrėte į visišką nežinią – į platųjį pasaulį dirbti modeliu. Ar daug nerimo tada patyrėte?
Jauni padarome daug šaunių dalykų, nes nežinome, kas gali atsitikti. Esame drąsūs ir tuo žavūs. Aš – už skatinimą nebijoti veikti. Kai savo mažametės dukros paklausiau: „Kas yra svarbiausia gyvenime?“, ji nedvejodama atsakė: „Drąsa.“ Man nebijoti padėjo nežinojimas. Dabar, kai jau žinau, ko galima bijoti, turiu prabangą ieškoti prasmės.
Esate sakiusi: „Būna dienų, kai nebespėju kvėpuoti.“ Ar laikotės režimo?
Dažnai veikiu reagavimo režimu – gyvenimas diktuoja darbus. Kartais įdomiausius projektus tenka atmesti. Turiu keturis vaikus, kiekvienas jų – atskiras jautrus gyvas kanalas su savo projektais. Mokslai, dėstymas, kūryba... Kartu su partnere režisuojame mados pristatymus, esu komandos „E:E event engineering“ kūrybos vadovė. Jau kuris laikas vagiu valandas iš nakties režimo.
Vilniaus dailės akademijoje skaitote pažangios mados kursą. Kas yra pažangi mada?
Ekologinis judėjimas nėra iš piršto laužtas. Šiandien vartojimo reikmėms sunaudojame tiek išteklių, lyg turėtume du Žemės rutulius. Prognozuojama – jei ir toliau taip, ištekliai išseks mūsų vaikų ir anūkų kartoms. Pažangi mada pirmiausia yra tvari. Svarbu, kiek išteklių sunaudojama audiniui pagaminti, perdirbti, kaip kūrėjas modeliuoja drabužį, ar etiškai organizuoja verslą, kaip jaučiasi vartotojas. Tvari mada turi būti palanki ir patraukli gamtai, žmogui, verslui. Šiam balansui atrasti reikalingi kūrybingi sprendimai. Lietuvoje jau yra taip dirbančių gamintojų, yra tvarią madą kuriančių jaunų dizainerių ir ją besirenkančių pirkėjų. Nusisukama nuo perdėm rafinuotos mados, grįžtama prie paprastų dalykų. Dėvėdamas drabužius, kurie yra pagaminti rūpinantis aplinka, deklaruoji, kad tau svarbi tvarumo idėja. Mano dvidešimtmečio sūnaus kartai tai jau svarbu.
Aš esu pareigų ir teisingumo ministrė, vyras – pramogų ir laisvos valios. Juokaujame, kad mūsų barkodai skirtingi. Ši kombinacija pateikia ir iššūkių, ir atradimų.
Kaip, išsisklaidžius tarp įvairių sričių, nepamesti savęs? Ar skiriate laiko tik sau? Nuvažiuojate už miesto pasigrožėti pakalnutėmis, suvalgyti ledų?
Ką tik vyras ir mažoji dukrelė grįžo iš žvejybos. Jai nesunku keltis penktą ryto, kai laukia tokia smagi pramoga. Paprastomis dienomis visi visu etatu „įsidarbinę“ – vaikai aktyviai lanko būrelius, o savaitgaliais būname kartu. Tai, o ne pakalnutės man yra vertybė. Anksčiau buvau karjeros moteris, skubėjau, lėkiau. Mitas, kad karjera nieko neatima iš vaikų. Parą sudaro 24 valandos, šeima tavęs, tavo energijos gauna tiek, kiek jai skiri. Kiti dalykai kartais turi palaukti.
Ar vyras Gediminas palaiko visas Jūsų iniciatyvas?
Dažniausiai mes – bendraminčiai. Kalbamės apie idėjas. Kartais, kai nuomonės skiriasi, taip aršiai diskutuojame, kad vaikai pradeda nerimauti, ar nesipykstame. Aš esu pareigų ir teisingumo ministrė, o jis – pramogų ir laisvos valios. Šiandien jis man sakė: „Su vaikais tu būni ne fiziniame pasaulyje.“ Man svarbu, kaip jie jaučiasi, ką galvoja. O vyras tvirtai stovi ant žemės. Esame iš skirtingų planetų, juokaujame, kad mūsų barkodai skirtingi. Ši kombinacija pateikia ir iššūkių, ir atradimų.
Šešių asmenų šeimoje nemažai buities. Kokiomis stebuklingomis lazdelėmis naudojatės namų reikalams surikiuoti ir rasti laiko saviraiškai?
Toli gražu visko nespėju. Tenka atidėti ir svarbius dalykus, jei jie gali būti atidėti. Svarbu susidėlioti prioritetus, daug ką darau labai greitai. Pas mus – demokratija. Kiekvienas šeimos narys turi savo pareigas ir kartu kiekvienas yra profsąjungos lyderis. Jiems svarbu žinoti, kad darbo krūvis paskirstomas tinkamai. Žodžiu, kontrolės mechanizmas veikia budriai. Visi – kritinio mąstymo, aktyviai besireiškiantys.
Kai daug žmonių namie kiekvieną dieną, pasiilgstu tylos. Kartais jaučiuosi išsidraskiusi, per daug triukšminga.
Ar Jūsų šeimoje niekada nekyla konfliktų?
Kyla nuomonių skirtumų, nes namie – daug asmenybių. Kartais reikia atsisėsti ir pagalvoti, ar pats esi teisus, nes tėvai taip pat turi galios poziciją. Reikia kalbėtis. Bendravimas – dvipusis eismas. Klausimai ir pokalbiai dažniausiai leidžia rasti sprendimą. Svarbiausia būti nuoširdžiam ir draugiškam. Jei peržengiame ribą, mokomės pripažinti, kad esame neteisūs.
Ar įmanomi tolygūs gražūs santykiai daugiau kaip 20 metų?
Nežinau, kas apskritai gali tolygiai tverti 20 metų. Nėra taip – myliu, nebemyliu. Pasitaiko važiuoti ir per kalnuotas vietoves, tačiau tai irgi suteikia patirties, sustiprina. Šeima taip pat yra projektas ir atsakomybė. Santykiai susiję su visais nariais, esame įsipareigoję ne tik vienas kitam, bet ir vaikams, todėl vis iš naujo mokomės branginti vienas kitą.
Sakoma, kad statistinis lietuvis savo vaikui skiria septynias minutes. Jūsų atžaloms Petrui – dvidešimt, Antanui – penkiolika, Onai – trylika su puse, Agotai – aštuoneri metai. Ar jie prieštarautų teiginiui apie septynias minutes?
Būna periodų, kai vienam vaikui skiriame daugiau laiko nei kitiems. Iki jauniausiai dukrai suėjo penkeri metai, mudu su vyru nebuvome niekur išvykę tik dviese. Dabar pavyksta pasprukti kelioms dienoms. Jei nori praleisti daugiau laiko su vaikais, tenka daug ko atsisakyti. Toli lieka renginiai, suknelės, pramogos. Negaliu sakyti, kad aukojuosi dėl vaikų, jie man tiesiog yra patys svarbiausi.
Esate smagi vartotoja ar vis dėlto save ribojate?
Jei atvirai – labai nemėgstu daiktų. Jie mane slegia. Nepatinka vaikščioti į parduotuves. Gal dėl to, kad tam tikrą laiką sukausi mados versle, o ten – daug pertekliaus. Pagal tai, ko tikrai reikia, turime visko per daug.
Jūs – mados renginių organizatorė, pati kartais pasirodote ant podiumo. Viena vertus, skatinate domėtis mada ir ją vartoti, kita vertus, nesate jos vergė...
Mada gali būti smagus žaidimas, ji yra saviraiškos dalis. Tai saiko ir prioritetų klausimas. Aš manau, kad drabužis turi tarnauti žmogui, o ne šis – drabužiui, tačiau tai individualu. Mūsų vaikai dėvi vieni kitų rūbus. Atsimenu, sūnus greitai išaugo sportbačius, tačiau jie idealiai tiko man. Nuėjau apsiavusi tais sportbačiais į televizijos laidą apie grožį. Laidoje dalyvavęs žinomas veikėjas, pamatęs mane, pareiškė, kad jo žmona niekada nepasirodytų viešoje vietoje su aptrintais sportbačiais. Tada pagalvojau – kaip gerai, kad mano vyras kitoks. Be to, nesutinku, kad tai turi įtakos pokalbiui su žmogumi.
Ką darote, kai pajuntate dvasinio apsivalymo poreikį?
Nueinu pakvėpuoti šventovės smilkalais. Gera yra tylėti. Kai daug žmonių namie kiekvieną dieną, pasiilgstu tylos. Kartais jaučiuosi išsidraskiusi, per daug triukšminga. Nuo nuolatinio bėgimo ir triukšmo norisi užsidaryti. Po mūsų pokalbio taip pat norėsis patylėti.
Visi žinome, kad mirsime, už šį žinojimą mums suteikta kompensacija – gebėjimas mylėti. Mums reikia kito žmogaus, bet kartu vaikštome griovimo ašmenimis. Kaip vertinate šį paradoksą?
Manau, kad mylėjimas, pirmiausia – paties gyvenimo, yra pagrindinis šio žaidimo atrakcionas. Taip pat – gebėjimas per daug nesureikšminti ir nesusireikšminti.
Ar reikia dėl rytdienos aukoti tai, ką gera turime šiandien? Rytojus gali būti visiškai kitoks, nei įsivaizduojame. Vaikus raginame: „Pasispausk, pasimokyk, nes rytoj neįstosi, neįgysi geros specialybės, neuždirbsi, kankinkis, kad ateity geriau gyventum.“ O ateity, žiūrėk, pasiekei, ko norėjai, o džiaugsmo – nėra. Manau, kad šiandiena ir rytdiena iš principo neprieštarauja viena kitai ir yra suderinamos. Jei būtume nuoširdūs sau, daug ko nedarytume šiandien, kas kenktų rytdienai.
Šiandien viską darome greitai. Greitai skaitome, rašome, kalbame, bendraujame, neišskiriant artimųjų. Greiti dalykai yra menkaverčiai kaip greitmaistis?
Internetinė kultūra keičia tavo biblioteką, nes joje – nebe šimtas, o milijonai knygų. Kaip atsirinkti? Daug nerimo, nebėra laiko, tenka pjauti skersai, todėl atsiranda paviršutiniškesnė karta. Tačiau socialinė evoliucija – neišvengiamybė. Galime su tuo kovoti, į geležines klumpes įsispirti, bet... gyvenimas yra gyvas, nesustabdomas. Lieka mėgautis ir stebėti, kur jis nuves. Niekas nėra blogis savaime. Praradimus keičia atradimai.
Ar yra blogai gyventi šia diena? Ar reikia dėl rytdienos aukoti tai, ką gera turime šiandien? Rytojus gali būti visiškai kitoks, nei įsivaizduojame.
Infliacijos laikas – nuvertėja pinigai, sąvokos, žodžiai, priesaikos. Kaip dėl pastarosios? Ar tai, ką pasižadėjote prieš daugiau nei 20 metų susitikę su būsimu vyru Vilniaus universiteto Alumnato kiemelyje, galioja?
Mes nežinome, kas bus dar po 20 metų. Kiekvieną dieną gali pergalvoti savo priesaiką ir atrasti priežasčių, kodėl jos vis dar verta laikytis. Netikiu, kad įmanoma ką nors įkalinti priesaika. Nenorėčiau šalia matyti taip įsikalinusio mylimojo. Nelaisvo žmogaus priesaika nieko verta. Prisiekiame ir laikomės priesaikos tik būdami laisvi.
Kurtas Vonnegutas esė knygoje „Žmogus be tėvynės“ rašo: „Man atrodo, visi gyvena kaip Anoniminių alkoholikų draugijos nariai – šia diena. Labai mažai mano pažįstamų žmonių svajoja apie pasaulį savo vaikaičiams.“ Ar norėtumėte sukurti naują, idealų pasaulį?
Įdomu, koks būtų pasaulis, jeigu visi žmonės elgtųsi nuoširdžiai ir sąžiningai. Tai gal net virstų kokia nors grimasa? Abejoju, ar yra įmanomas rojaus prototipas, ar mūsų pasaulį galima iš esmės pakeisti. Jis arba sunaikins save, kad vėl atgimtų, arba koks nors mokslo proveržis išgelbės mus nuo susinaikinimo. Neturiu ambicijos sukurti idealų pasaulį. Ne visos kovos yra mano, tačiau pamodeliuoti būtų įdomu. Tik čia – kaip genų inžinerija: yra rizika išvesti sistemą iš pusiausvyros ir gerokai prašauti. Būtų gerai nesukurti Frankenšteino pasaulio.
