Pajūrio publika su nekantrumu laukia Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre statomo baleto „Graikas Zorba“ premjeros.
Legendinio kompozitoriaus Mikio Theodorakio baletą „Graikas Zorba“ pajūryje kuria pasaulinio garso choreografas bei kūrinio libreto autorius Lorca Massine. Vieną pagrindinių vaidmenų atliks garsi baleto šokėja Kristina Tarasevičiūtė. Ji taps Madam Hortens.
Apie pasiruošimą vaidmeniui ir kitus moteriškus dalykus ir kalbamės su K. Tarasevičiūte.
Garsusis choreografas L.Massine baletui „Graikas Zorba“ atrinko geriausius šalies baleto šokėjus. Jums patikėtas vienas svarbiausių vaidmenų. Ar laikote tai pasiekimu, įvertinimu?
Be jokių abejonių, tai didelis mano darbo įvertinimas. Kai pranešė, kad buvau atrinkta kurti Madam Hortens, netekau žado. Baleto trupės vadovas Donatas Bakėjus pagalvojo, kad nutrūko telefono ryšys (juokiasi).
Kokia bus jūsų Madam Hortens? Į ką labiau gilinasi baleto šokėjai: į šokio ar scenarijaus subtilybes?
Šiuo metu tik kūrybinio darbo pradžia, tad dar sunku atsakyti, kokią jūs ją išvysite scenoje, kokią ją man leis sukurti choreografas L.Massine.
Madam Hortens suprantu kaip savo gyvenimo gražiausiame etape užstrigusią vyresnio amžiaus moterį, kuri kadaise skendėjo prabangos ir dėmesio jūroje, o dabar niekaip nenori paleisti praeities, susitaikyti su realybe.
Mano nuomone, šis vaidmuo yra tikras iššūkis kiekvienai balerinai. Jis reikalauja puikių vaidybos įgūdžių, gebėjimo “paimti” žiūrovą. Antraip nežinančiam istorijos žiūrovui Madam Hortens gali pasirodyti tarsi beprotė.
Kuriant vaidmenį, man didžiausias įdomumas yra išnarplioti kito žmogaus gyvenimą, atrasti jo poelgio pateisinimų, sukurti savitumą. Šokis be šios kūrybinės dalies man – tik sportas su šypsena ar liūdesio antakiais veide. Bet… egzistuoja ir tokie vaidmenys balete, kur vaidybai net nėra vietos, tokiu atveju visas dėmesys ir laikas atiduodamas tik technikos tobulinimui.
Jūsų įsimintiniausi baleto vaidmenys?
Sunku atsakyti: įsimintiniausi man ar žiūrovams?... Nors esu sukūrusi pagrindinių ir antraplanių vaidmenų Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, Anželikos Cholinos teatre, Gyčio Ivanausko teatre, Vilniaus balete, įvairiuose šokio projektuose, tačiau man įsimintiniausi: Rožė (“Skinsiu raudoną rožę”, choreografas A.Liškauskas, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) ir Geiša (“Geiša”, choreografas J.Smoriginas, Vilniaus baletas).
Kurdama Rožės vaidmenį aš dar niekada gyvenime nebuvau įsimylėjusi, o kam yra tekę dirbti su choreografu Aurelijumi Liškausku žino, kad jis labai reiklus vaidmens išpildymui. Buvo daug “netikiu!” ir dar daugiau ašarų. Net dabar būtų baisu pasižiūrėti vaizdo įrašą ir konstatuoti ar man pavyko, bet tai tikrai buvo įvykis stipriai „užauginęs“ mane kaip artistę.
Nors Geiša man buvo emociškai kur kas artimesnė, tačiau šis vaidmuo tapo iššūkiu tiek psichologine, tiek fizine prasme. Premjeros metu man buvo 25-eri, o publiką turėjau įtikinti, jog esu 50-metė japonė. Buvo labai sunku save „susirinkti“, „nuimti“ visas įprastas plačias sceninės kalbos manieras. Teko ieškoti naujo būdo papasakoti itin dramatišką istoriją kuo minimalesnėmis raiškos priemonėmis, nepaisant to, kad kojos šoko grand pa. Po šio vaidmens emocinio ir fizinio sunkumo apdujusi vaikščiodavau dar dvi dienas.
Jūs šokate ne tik baletą?
Taip, esu ne tik baleto šokėja. Kadangi šiuo metu turiu itin platų repertuarą, nenustebkite mane pamatę su lietuvių liaudies kostiumu Valstybinio ansamblio “Lietuva” koncertuose ar su kankano sijonu Panevėžio muzikiniame teatre. Taip pat mane galite pamatyti Kauno valstybinio muzikinio teatro balete “Kita Pelenės istorija” bei Anželikos Cholinos šokio teatro spektaklyje “Otelas”.
Meilė scenoje ir gyvenime: kur audros didesnės?
Kai tiek laiko praleidi scenoje išgyvendama skirtingas istorijas ir su jomis tiek gastroliuoji kaip aš, norisi tik ramybės. Taikos ir ramybės… Bei skaniai pavalgyti. Aišku, gyvenime yra nutikę visko. Yra buvę periodų, kai pasijutau kaip melodramos aktorė, kurios niekas nefilmuoja, bet tuo džiaugiuosi. Tikiuosi šią patirtį kada nors panaudoti kuriant personažą.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios aš taip veržiausi į teatrą ir buvo galimybė išgyventi svetimą gyvenimą su bilietu atgal į savąjį.
Sakoma, kad balerinų profesija visiškai nesuderinama su vaikais ir šeima…
Neturiu vaikų, tad nežinau kaip ten yra iš tiesų... Manau, balerinų, šokėjų darbo grafikai tikrai nėra skirti ar pritaikyti norintiems puoselėti šeimos vertybes. Ne viena vaikų karta yra užaugusi lakstydama teatro koridoriais, kol jų tėvai repetuoja ar užaugę nematydami šokančio, dainuojančio, vaidinančio mamos ar tėčio.
Ar lieka laiko poilsiui, širdžiai maloniai veiklai?
Deja. Lietuvos šokėjų algos, išskyrus dirbančius Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, yra vertos pašaipos, tad turi rinktis: arba širdį džiuginantis darbas ir jokio poilsio, arba verkianti širdis, tačiau turiningas poilsis.
Ką reiškia jūsų pseudonimas „KriStar“?
Tai mano vardo ir pavardės trumpinys, gimęs laikais, kai keliaudavau po atrankas Europoje. Mano pavardė užsieniečiams neištariama, turėjau nesusipratimų, tad teko susigalvoti sau kažkokį trumpinį, kad visi būtų patenkinti (juokiasi).
Kaip jums pavyksta išlaikyti „tinkamas“ kūno formas?
Būna visokių epizodų gyvenime. Natūralu. Tačiau scena yra negailestinga: būdamas joje turi susitaikyti, kad kol šoksi privalai save prižiūrėti, turi atrasti savą metodiką, kad atrodytum ir jaustumeisi puikiai.
Manau, kad kūno formos labai atspindi psichologinę būseną, tad labai svarbu rūpintis savo vidinio pasaulio stabilumu, maisto papildais, skirti laiko sau ir savo kūnui.
Repeticijos Klaipėdoje: ar ranka pasiekiama jūra padeda darbą vasarą vadinti ir malonumu?
Nuo senų laikų visi artistai, kurie vasaromis būdavo kviečiami kurti vaidmenis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, džiaugdavosi. Džiaugiuosi ir aš. Kadangi esu kilusi iš Palangos, šis kūrybinis procesas, man yra aukščiausio lygio atostogos: įdomus darbas, jūra, mamos maistas, draugai. Ko dar galima norėti? (juokiasi).
Kalbino Žaneta Skersytė
