Sunku patikėti, kad ramus, maloniu prikimusiu balsu kalbantis, nė kiek savimi nesipuikuojantis Kenas Ilgunas spėjo sudominti šimtatūkstantines auditorijas turinčius žurnalus, laikraščius, portalus, televizijos laidas ir kad vieną jo knygų išleido anglakalbio pasaulio leidybos gigantas „Penguin Random House“. Lengviau rašytoją įsivaizduoti sodinantį savo svajonių sodą.
Kaip atsidūrėte Lietuvoje ir ką čia veikiate?
Istorija paprasta – maždaug 1880 m. Juozas Ilgūnas Lietuvą paliko už nugaros aidint kazokų šūviams. Jis pasitraukė į Škotiją ir tapo angliakasiu, vėliau šį darbą dirbo kelios jo palikuonių kartos. Šioje šalyje gimė ir mano tėtis, bet, ieškodamas geresnio gyvenimo, patraukė į JAV, ten susipažino ir vėliau susituokė su mano mama, ji – lenkų kilmės. Iš tėčio ir gavau šią amerikiečių ausiai labai keistai skambančią pavardę. Neįsivaizduojate, kiek kartų buvau pavadintas Kenu Iguana.
Mano tėtis apie Lietuvą visiškai nieko nežinojo. Pamaniau, kad tai išsiaiškinti yra mano pareiga. Vienas iš Ilgūnų Didžiojoje Britanijoje domisi genealogija, jis ir susipažino su Lietuvoje gyvenančiais giminaičiais. Viena jų prieš kelerius metus su manimi susisiekė ir pakvietė atvažiuoti. Ta giminaitė papasakojo apie savo tėtį Gediminą Ilgūną. Jis buvo vienas iš Nepriklausomybės akto signatarų, disidentas, parašė daug knygų. Tai suintrigavo, kaip tik vykau į Škotiją ir Vokietiją rašyti kelių straipsnių. Pamaniau – galiu užsukti, juk esu šalia.
Ir kol kas labai džiaugiuosi Lietuvoje praleistu laiku. Gal lietuviai ir mažiau ekspresyvūs nei italai, bet jie šilti, dosnūs, malonūs. Žmones, su kuriais čia susipažinau, jau laikau brangiais draugais. Lietuva labai graži, Vilnius toks kosmopolitiškas – visi išsilavinę, kalba keliomis užsienio kalbomis. Mano nuomone, lietuviai nuo amerikiečių skiriasi gebėjimu filosofiškai žiūrėti į gyvenimą.
Kaip apibūdintumėte tą filosofiškumą?
Galiu klysti, bet atrodo, kad lietuviai labai sąmoningi – jie jaučia savo vietą pasaulyje, labai gerai pažįsta šalies praeitį ir rūpinasi ateitimi. Tai reikalauja daug savimonės, refleksijos. Paprasti amerikiečiai tuo tikrai nepasižymi. Kartais esate tamsūs. Tarkim, neseniai viena mergina svarstė, kad žmonija neturi jokio kito tikslo, tik vartoti ir pamažu sunaikinti visą pasaulį.
Galvojau, iš kur tai atsiranda. Tam tikru požiūriu tai tinka ir man. Kodėl čia atvažiavau ir ko ieškau? Mano identitetas jau susiformavęs, šaknys – Škotijoje. Nežinau, ar širdyje dar yra vietos naujai tapatybei. Pats ateinu iš šalių, kurios didžiuojasi didinga praeitimi, tik buvo nuniokotos brutalių jėgų. Gali būti, kad visa tai glūdi giliai mano viduje ir papildo mano, amerikiečio, charakterį. Jei taip, tada būtent iš to kyla mano pagarba prispaustiesiems, skriaudžiamiesiems, kovojantiesiems su gerokai už juos galingesnėmis jėgomis. Kalbu ne tik apie žmones, kenčiančia esybe laikau ir gamtą. Tad galbūt kelionė į Lietuvą suteiks aiškumo?
Man reikia judrių ir sėslių periodų. Būna – prisiperku maisto atsargų dviem savaitėms ir užsidarau. Rašytojui svarbu susikaupti.
Ar Jus domina galimybė savo knygas išleisti lietuvių kalba? Ar jos būtų aktualios lietuviams?
Norėčiau matyti savo knygas ir Lietuvoje. Buvau susitikęs su vienos leidyklos atstovais, bet jie sakė, kad tokias knygas skaitantys žmonės greičiausiai renkasi leidinius originalo kalba, dėl to versti nebūtina. Aš tai suprantu.
Pirmoji mano rimta knyga „Walden on Wheels: On the Open Road from Debt to Freedom“ („Voldenas ant ratų“) yra kol kas sėkmingiausia, ji jau išversta į kinų, taivaniečių kalbas, išleista Pietų Korėjoje, Turkijoje, galimybės ją leisti svarstomos ir Lenkijoje. Šioje knygoje pasakoju apie savo pastangas kuo greičiau grąžinti paskolą, paimtą sumokėti už studijas. Tai buvo tam tikras eksperimentas: vengdamas dar didesnių skolų, gyvenau furgoniuke, vasaromis dirbau nacionaliniame parke Aliaskoje. Ši knyga – apie savo vietos pasaulyje radimą ir apie suaugimą.
Antrojoje knygoje „Trespassing Across America: One Man‘s Epic, Never-Done-Before (and Sort of Illegal) Hike Across the Heartland“ („Nelegali kelionė per Ameriką“) pasakoju apie savo žygį per Šiaurės Ameriką. Nuėjau palei visą naftotiekį „Keystone XL“ pėsčiomis. Ši knyga yra pasakojimas apie grįžimą į gamtą, bendrystės su ja pajutimą, apie susidūrimą su didžiulėmis ir grėsmingomis aplinkosaugos problemomis. Tai bandymas pažvelgti į klimato kaitą ir atrasti savo poziciją.
Abiejose knygose kalbu apie tai, kad galime būti savo gyvenimo šeimininkai, kad visas keistas mums šaunančias idėjas galime įgyvendinti. Kai sieki eiti savo keliu, apima labai galingi jausmai. Svarbu jausti savo gyvenimo autentiškumą. Pažvelkit į mane, – noras kuo greičiau sumokėti paskolą buvo neįprastas, idėja gyventi furgoniuke – beprotiška, toks pat beprotiškas buvo ir sumanymas pėsčiomis kirsti JAV, bet įrodžiau, kad galima tai padaryti. Manau, tai – mano paslauga žmonėms.
Lietuvoje apie kontroversiškai vertinamą naftotiekį „Keystone XL“ esame girdėję nedaug. Kokių diskusijų apie jį kyla Jungtinėse Amerikos Valstijose?
Amerikoje yra daug naftotiekių ir dujotiekių, bendras jų ilgis siekia apie pusantro milijono mylių (apie 2,5 mln. kilometrų). „Keystone XL“ yra tik lašas jūroje, bet kova už tai, kad jis nebebūtų tiesiamas, rodo istorinį momentą – žmonės labai stipriai pasipriešino nusistovėjusiam požiūriui į energetiką JAV. Bendruomenė garsiai pasakė, kad atėjo laikas tvariai energetikai.
Kokių nusistatymų vedamas leidotės į šią kelionę ir ar jie nepasikeitė, kai grįžote?
Keliavau po labai konservatyvią JAV dalį, buvau nusiteikęs, kad mano ir pašnekovų nuomonės klimato kaitos, politikos, aplinkosaugos klausimais labai skirsis. Po keturių su puse mėnesių žygio galiu pasakyti, kad šis įtarimas pasitvirtino. Mano sutikti žmonės klimato kaitą labai dažnai neigė, sakė, kad tai – išgalvotas dalykas.
Kita vertus, mane stipriai paveikė ir nustebino, kad tie žmonės man, nepažįstamajam, buvo labai geri, dosnūs. Didžiosios lygumos nepaprastai sausos, tad tekdavo belstis į žmonių namus ir prašyti vandens. Tose vietovėse niekas neina pasivaikščioti rekreacijos tikslais, o ir atrodžiau neįprastai – su didžiule kuprine, barzda, tad iš pradžių žmonės žiūrėdavo įtariai, bet, praėjus pirmam netikrumo momentui, kai paaiškėdavo, kad nesu teroristas ar beprotis, namų duris plačiai atverdavo, kviesdavo mane papietauti, siūlydavo nakvynę.
Kartą Oklahomoje grįžo prieš keliolika minučių pralenkusi mašina, jos vairuotojas, pravėręs langą, ištiesė maišelį su mėsainiu. Buvau priblokštas. Pasirodo, jis pamatė mane, pagalvojo, kad galbūt esu alkanas, nuvažiavo, nupirko maisto ir grįžo.
Džiaugiuosi, kad išsiruošiau į kelionę, bet sąžiningai pripažinsiu – jei lyginčiau save su devynis gyvenimus turinčia kate, keliaudamas netekau aštuonių.
Kaip Jus paveikė tokie nuoširdūs susitikimai?
Buvau priverstas savo tautiečius pamatyti kitokius. Naujienų laidose ir socialiniuose tinkluose JAV piešiama kaip šalis, kurios gyventojai nuolat kovoja vieni su kitais, yra ideologiškai susiskaldę, kupini neapykantos, nepakantumo. Susidaro įspūdis, kad ši šalis be tautinės tapatybės, bendrų vertybių ir tikslų. Kai esi priimamas į nepažįstamųjų namus, negali nepakeisti nuomonės. Tiesa, kai grįžti į kasdienybę, neišvengiamai užklumpa nusivylimas, bet galiu atsiremti į įgytą patirtį ir suvokti, kad žinių reportažai ir karai socialiniuose tinkluose nereprezentuoja JAV. Man šalį reprezentuoja žmogus, nepažįstamajam atvežantis mėsainį.
Į kelionę turėjote leistis dviese, bet galiausiai keliavote vienas. Ar nejutote vienatvės?
Vienam keliauti net lengviau, nes dalį kelionės teko stengtis būti nematomam. Neturėjau daug progų pasijusti vienišas. Iš dalies dėl to, kad buvau labai užsiėmęs. Vienoje rankoje – žemėlapis, kitoje – kompasas, nepaliaujamai dairiausi taip nemėgstamų karvių, ieškojau vandens išteklių.
Dėmesį kaustė ir vaizdai, tarkim, žolę šiaušiantis vėjas, ančių būrys, kojotų gauja.
Buvau lyg kupranugaris. Šis oazėje atsigeria vandens ir gali eiti iki kitos, o aš, susitikęs kokį nors ūkininką, visa esybe panirdavau į pokalbį ir vėliau būdavau pasiruošęs vienišumo etapui.
Prisipažinsiu, keliskart jaučiau fundamentalią vienatvę. Kartą, įlipęs į kalvą, išgąsdinau du kojotus ir nė nepajutau, kaip jiems pavymui šūktelėjau: „Palaukit, grįžkit!“ Šiaip esu introvertas – skaitau, mąstau, man nereikia intensyvios socialinės stimuliacijos.
Rinkdamas medžiagą knygai kalbinote daug sutiktų žmonių. Kaip sekėsi būti istorijų rinkėju?
Pradėti reikia nuo to, kad turėjau kelias privilegijas, jos labai palengvino darbą. Didžiosiose lygumose gyvena beveik išimtinai baltieji, nuo Montanos iki Kanzaso nesutikau nė vieno kitos odos spalvos žmogaus. Įtariu, kad man būtų buvę sunkiau, jei būčiau buvęs ne baltaodis, jei būčiau moteris, homoseksualas ir t. t.
Pasigirsiu, bet vienas iš mano talentų yra gebėti aplinkinius nuteikti patogiai, saugiai. Bendraudamas ilgainiui išmokau įvairių nerašytų taisyklių. Stengdavausi, kad sutikti žmonės nejustų grėsmės, pavyzdžiui, kišdamas ranką į kišenę sakydavau, kad turiu išsitraukti žemėlapį, žiūrėdavau į akis, pokalbio pradžioje stengdavausi paminėti šeimą ir darbą. Nuramindavau pašnekovus, kad esu neginkluotas, stabilus ir kad turime kažką bendra.
Ar dar kartą leistumėtės į tokią ekstremalią kelionę?
Kaip ir daugelis jaunų žmonių, dažnai jusdavau egzistencinį nerimą. Ko griebtis gyvenime – gal vėl studijuoti, gal kraustytis į kitą miestą... Keliaudamas jutau egzistencinę ramybę. Kiekvieną kiekvienos dienos akimirką buvau ten, kur ir turėjau būti, dariau tai, ką turėjau daryti. Norėčiau nuolat taip jaustis.
Džiaugiuosi, kad išsiruošiau, bet sąžiningai pripažinsiu – jei lyginčiau save su devynis gyvenimus turinčia kate, keliaudamas netekau aštuonių. Buvo labai daug rizikingų momentų: Albertoje mane vijosi įsiutęs briedis, Oklahomoje beveik kasdien teko sprukti nuo didžiulių šunų, buvau pakliuvęs į paniškai bėgančių karvių bandą. Jei kas nors pasiūlytų viską pakartoti, atsisakyčiau, nes tai pernelyg pavojinga.
Svarstau, kad bet kokio nuotykio sąlyga – naivumas. Naivumas ir net kvailumas yra būtinybė. Jei ne šios savybės, žmonija nebūtų padariusi daugybės nuostabių dalykų. Išdidžiai tvirtinu, kad jau turiu krūvą idėjų dėl kitokių nuotykių, o naivumo bei kvailybės tam turiu pakankamai.
Nuolat išsiruošiate į ilgas keliones. Ar paskui nebūna sunku sustoti?
Man reikia judrių ir sėslių periodų. Atrodo, kad pastaruosius dešimt metų tik keliavau, bet nemažai laiko praleidau sėsliai. Prisipirkdavau maisto atsargų dviem savaitėms ir užsidarydavau. Rašytojui svarbu susikaupti. Tai lyg įkrovos ir iškrovos etapai, – keliaudamas pasikraunu vaizdų, idėjų, pokalbių, o sėslumo momentais viską permąstau, sudedu į tekstus.
Iš tėčio ir gavau šią amerikiečių ausiai labai keistai skambančią pavardę. Neįsivaizduojate, kiek kartų buvau pavadintas Kenu Iguana.
Esate pripažinęs, kad ilgos kelionės, kaip ir gyvenimas furgone studijų metais, neleidžia gyventi įprasto socialinio gyvenimo. Kaip yra dabar?
Kalbant apie materialius dalykus, turėjau viską, ko man reikėjo, be to, niekur nesu taip gerai miegojęs kaip savo furgoniuke. Kita vertus, tuo laikotarpiu jaučiausi labai vienišas – slėpiau savo gyvenamąją vietą, tad buvo sunku palaikyti normalius santykius su draugais, bendrauti su merginomis. Ši patirtis leido suprasti, kokie svarbūs yra artimi žmonės. Ir dabar noriu likti netoli savo draugų.
Kalbant apie meilę – dar nesutikau žmogaus, su kuriuo trokštu praleisti gyvenimą, bet apie šeimą, vaikus, namus galvoju. Esu linkęs kurti planus, dabar atrodo, kad, sulaukęs 37-erių metų, jau būsiu pasiruošęs kurti šeimą. Iki tol noriu dar vieno didelio beprotiško nuotykio.
Planuojate ir savo kūrybinę ateitį?
Įsivaizduoju save aštuoniasdešimtmetį, žiūrintį į savo parašytų knygų lentyną. Ant jos – kokie septyni leidiniai. Ne daugiau. Nenoriu praleisti gyvenimo sėdėdamas prie kompiuterio ir rašydamas. Noriu pastatyti namą, auginti daržą, gyventi atsakingai ir sąmoningai. Noriu visaverčio, prasmingo gyvenimo.
Sakykite, kam rašote, koks yra Jūsų įsivaizduojamas skaitytojas?
Manau, apie skaitytojus reikia galvoti, bet nepersistengti. Rašyti pradėjau nuo laiškų. Susirašinėjau su savo geriausiu draugu Joshu – pasakodavome vienas kitam apie sportą, merginas, studijas, paskolas. Ilgainiui laiškai rimtėjo, atsirado vis daugiau refleksijos. Man jie tapo terapijos seansais, visas savo bėdas perfiltruodavau per juodo humoro filtrą.
Žvelgdamas atgal matau, kad jau tada kūriau save kaip personažą. Tas personažas persikėlė ir į mano knygas. Kai nustoji galvoti, kam rašai, rizikuoji, kad pradėsi rašyti niekam. Kad to išvengčiau, rašau vienam žmogui – Joshui.
Netrukus pasirodys trečioji Jūsų knyga. Apie ką ji?
„This Land is Our Land“ („Ši žemė yra mūsų žemė“) – pirmoji mano knyga, kai atsisakau biografinio pasakojimo. Ją apibūdinčiau kaip idėjinę, istorinę.
Keliaudamas nepaliaujamai dairiausi per petį, jutau nuolatinį nerimą, kad bet kurią minutę į mane kas nors gali šauti, nes kertu privačią žemę. Tai paskatino susimąstyti apie žemės nuosavybę. Mano nuomone, toks savininkiškas požiūris į žemę yra absurdiškas. Europos šalyse, tarkim, Škotijoje, Švedijoje, Anglijoje, žmonių judėjimas nėra taip griežtai varžomas. Jūs taip pat galite judėti po šalį kur kas laisviau nei amerikiečiai. Vertinkite tai.
Seniau ir JAV buvo gerokai atviresnės. Dabar JAV netrūksta žmonių ir interesų grupių, siekiančių nusavinti kuo didesnius viešųjų teritorijų plotus. Skaudus pavyzdys – prezidento Donaldo Trumpo iniciatyva nusavinta net 85 proc. nacionalinio parko „Bears Ears“. Mano vaikystė buvo idiliška – augau priemiestyje, miške statėme tvirtoves, šokinėjome per balas, klaidžiojome pievomis. Dabar tas erdves rėmina tvoros su eiti draudžiančiais ženklais. Gamta Amerikoje vis sunkiau prieinama. Noriu priklausyti judėjimui, kuris tai pakeis.
