„Vakar koncertavau privačiame renginyje, šiandien irgi turiu pasirodymą, o rytoj skrendu į Stokholmą. Po atsisveikinimo koncertų neturėjau pertraukos“, – išberia L. Somovas mums vos susitikus. – Netrukus su žmona keliausime į salą netoli poliarinio rato, tai – mano sena svajonė.
Nekantrauju pamatyti ledynus, pasivažinėti sniegomobiliais ir šunimis kinkytomis rogėmis, gražių nuotraukų padaryti...“ Dabar didžiausi Leono kūrybiniai iššūkiai – tai darbas su švedų grupe „Highly Sedated“, o čia, Lietuvoje, – atrasti laiko baigti solinį albumą.
Kai tiek veiklos, įtariu, po grupės „Leon Somov & Jazzu“ atsisveikinimo koncertų dar nepajutote atsivėrusios tuštumos ar bent jau naujos laisvos erdvės?
Tiesiog nespėjau (šypsosi). Nors emociškai tie koncertai buvo sunkūs, per intensyvų darbų grafiką net nesuvokiau, kas įvyko. Tuštumos irgi dar neužčiuopiau. Kaip sakoma, varau toliau.
Argumentai, kodėl Jūsų ir Jazzu duetas išsiskyrė, visiems žinomi, tačiau sklando ir įvairių „nepatvirtintų gandų“, pavyzdžiui, kad nebesurinkdavote tiek daug publikos kaip anksčiau.
Netiesa. Tiesiog atėjo laikas keistis. Noriu parodyti muziką iš kitos pusės, išeiti iš komforto zonos, daug nuveikti su „Higly Sedated“. Diskžokėjus Steve‘as Angello – tikrai neeilinis artistas – netrukus pristatys savo albumą, kuriame bus vienas bendras mūsų kūrinys. Man tai – didelė garbė.
Pajutau, kad galiu daryti tiems jaunuoliams įtaką, paskatinti juos ir pasidalyti patirtimi.
Kaip susidorojate su tokiu užimtumu? Kada pajutote, kad gyvenimo intensyvumas auga tiesiog geometrine progresija?
Žvelgiant atgal, užimtumas ėmė intensyvėti pamažu, o kai nuėjau į televizijos projektą „Lietuvos balsas“, suaktyvėjo dar labiau. Dabar jau reikia daug atidžiau planuoti savo dienotvarkę, įvairius įrašus numatyti metams į priekį. Taip pat – daugiau pakovoti, kad liktų laiko šeimai.
Turiu vadybininką, bet visus darbus juk tenka padaryti pačiam. Be darbų su švedais „Higly Sedated“, vienas iš didelių mano planų – asmeninio albumo įrašai. Juos planuoju jau gana seniai, esu pradėjęs dirbti su įvairiais Lietuvos atlikėjais, turiu nemažai jau beveik paruoštų kūrinių. Tikiuosi, šiemet šis sumanymas bus įgyvendintas.
Turiu pripažinti, kad kartais už galvos susiimu, kaip čia viską spėti. Kūnas jau šaukia pailsėti, bet kol kas sunkiai randu laiko. Anksčiau praktikavau jogą, bet ji nelabai tiko mano gyvensenai, nors tikrai išmokė geriau susikoncentruoti į vieną dalyką vienu metu.
Paklausiu, kaip iš konsultuojamojo ugdymo (vadinamojo koučingo) vadovėlių – ar kuris nors darbas Jums kelia tiek nerimo, kad norėtumėte nubusti, kai viskas jau atlikta?
Įdomiausia, kad ne. Tai, ką darau, man patinka, jaučiu, kad viskas taip ir turi vykti. O kad jaučiu vidinį nerimą ir streso prisidarau, – tokia jau mano natūra. Labiausiai noriu dar geriau išmokti planuoti savo darbus, dieną ir kad šeima nuo tų visų darbų nenukentėtų. Paprasti žmogiški dalykai.
Kokios kūrybos ir darbo sąlygos Jums buvo geriausios?
Kartą su „Higly Sedated“ buvome išsinuomoję namuką Švedijoje, vidury miškų, netoli Norvegijos sienos, – net nežinau, kaip tas regionas vadinasi. Tai buvo vieno grupės nario draugo, taip pat muzikanto, sodyba, ten jis įsirengęs įrašų studiją. Artimiausia parduotuvė – gal už dvidešimties kilometrų, aplinkui – tik vienas kitas namukas. Nusivežėme instrumentus ir surengėme tikrą kūrybinę stovyklą. Tas laikas buvo stulbinamai produktyvus, galėjome susikoncentruoti vien į kūrybą, įrašėme nemažai darbų.
Su grupės bičiuliais praktikuojame tokį dalyką: kai dirbame, sudedame savo mobiliuosius telefonus į krepšelį ir pamirštame. Kai telefonas nuolat rankose, natūralu, kad darbas vyksta ne taip produktyviai. Tas pats ir su knygų skaitymu – ji taip ir lieka gulėti ant stalelio, o tu būni tik prasukęs instagramą.
Dirbdamas Švedijoje tikriausiai pirmą kartą pajutote, ką reiškia kurti gana didelėje komandoje. Kaip sekėsi dalytis darbais su kitais muzikantais, juk dauguma kūrėjų iš prigimties – individualistai?
Taip, tai buvo pirmas kartas, kai taip aiškiai pajutau, ką reiškia, kai kūrybiniame procese dalyvauja daugybė žmonių. Nė vienas neatsisėda ir nepadaro visko nuo A iki Ž. Šią Švedijoje įgytą patirtį stengiuosi pritaikyti ir Lietuvoje – įtraukti į savo muzikinę veiklą kuo daugiau atlikėjų, kūrybingų žmonių, neužsikrauti visko sau ant pečių.
Kitas mano tikslas yra ne tik dirbti su profesionalais, bet ir ieškoti naujų talentų. Nemažai jų radau dalyvaudamas televizijos projekte „Lietuvos balsas“. Buvau maloniai nustebintas, kad daugelis dalyvių savo mokytoju pasirinko mane, nors komisijos narių peštynėse dėl talentų nedalyvavau.
Pajutau, kad galiu daryti tiems jaunuoliams įtaką, paskatinti juos ir pasidalyti patirtimi. Dirbdamas su jaunais žmonėmis televizijos laidose akcentuodavau, kad čia per itin trumpą laiką jie gauna milžinišką dėmesį ir yra matomi, o tai pasiekti įprastais keliais žiauriai sunku. Nepasinaudoti tuo būtų kvaila. Kitas vertus, jie turi suvokti, kad viskas taip pat greitai gali ir „nusikirsti“. Kai kuriems dėl tokių kraštutinumų būna labai sunku psichologiškai.
Ilgainiui fotografavimas tapo tokia natūralia veikla, kad net nesvarsčiau atskirai jo mokytis. Labai džiaugiuosi šiuo įgūdžiu.
Dar prieš kelerius metus sakėte, kad pats nemėgstate būti dėmesio centre ar pasakoti apie asmeninį gyvenimą. Laikui bėgant, šis požiūris, panašu, kiek sušvelnėjo, apsipratote.
Požiūris iš tiesų truputį keičiasi. Jei jau dalyvauji televizijos projekte, turi su tuo dėmesiu susitaikyti, įprasti duoti daugiau savęs. Kai gerbėjai tai įvertina, pačiam malonu. Kita vertus, vis dar laikausi nuostatos saugoti savo šeimos privatumą. Beje, peržengęs kai kuriuos vidinius barjerus, apsipratęs su daugybe žvilgsnių, įvertinu ir tai, kad viešumas atima daug laiko, kurį verčiau praleisčiau studijoje. Vis dar stengiuosi atrasti šią pusiausvyrą.
Akivaizdu, kad šiemet ir toliau itin dažnai keliausite į Švediją. Ar nesvarstote ten persikelti su visa šeima – antrąja puse Žemyna ir dukrelėmis Sofija ir Sara?
Minčių kyla, visgi darbas su „Higly Sedated“ yra didžiausias mano ateities projektas. Kol kas viskas atrodo palanku: Stokholme turiu puikias sąlygas dirbti, Steve‘o Angello „Size Records“ nuomoja didelę įrašų studiją šiaurės Stokholme, ja galime naudotis. Mūsų vaikai Vilniuje eina į Prancūzų licėjų, ši tarptautinė mokykla turi savo filialus beveik kiekviename dideliame mieste – tai padėtų vaikams lengviau adaptuotis naujoje vietoje. Tereikėtų išsinuomoti būstą ir gyventi. Nuostabu ir tai, kad nesu sutikęs nė vieno švedo, kuris nekalbėtų angliškai, tad galėtume išsiversti be švedų kalbos. Na, ir man juk patinka šiaurė (šypsosi). Vis dėlto nesinori skubėti ir priimti sprendimo gerai nesusidėliojus plano.
Švedijos kūrėjų dainos dominuoja ir „Eurovizijos“ konkurse, – tarp nacionalinės atrankos komisijos narių vis matome ir Jus. Tik patys švedai, panašu, priešingai nei mes, ne taip sureikšmina šį konkursą ir dalyvavimą jame.
Tikrai, apie „Euroviziją“ Švedijoje niekas nekalba, nebent juoko forma. Visgi nereikėtų nei nuvertinti, nei sureikšminti šio konkurso. Tai puiki galimybė save parodyti sukūrus gerą popdainą ir šou.
Kai kuriems „Eurovizijos“ dalyviams užduodu klausimą, kodėl jie pasirinko dainuoti angliškai, o ne lietuviškai. Dainų autoriai ir atlikėjai turėtų apie tai pagalvoti. Tai tikrai – ne taisyklė, bet kai kuriais atvejais gimtoji kalba tik prideda autentiškumo, skamba natūraliau, atlikėjai ją labiau perleidžia per save nei kitą kalbą.
Anksčiau praktikavau jogą, bet ji nelabai tiko mano gyvensenai, nors tikrai išmokė geriau susikoncentruoti į vieną dalyką vienu metu.
Labai geras visur minimas pavyzdys – islandų grupė „Sigur Ros“. Ji įrodė, kad gali būti įdomi globaliu mastu ir išsaugodama savo tautinę tapatybę. Manau, kad ir mūsiškiams svarbu neišsinerti iš savo odos taikant į tą tobuląjį „Eurovizijos“ šabloną.
Dar prieš „Euroviziją“ Jūsų laukia poliarinis ratas. Minėjote, kad iš ten planuojate parsivežti daug nuotraukų. Fotografija į Jūsų gyvenimą atėjo net anksčiau nei muzika, tiesa?
Muzikuoti pradėjau palyginti vėlai – būdamas keturiolikos, o fotografuoti tėtis išmokė dar ankstyvoje vaikystėje. Jis – fotografas, pačiame Panevėžio centre, priešais metrikacijos biurą, turėjo savo ateljė. Eiti pas tėtį į darbą man būdavo kur kas smagiau nei į darželį. Ilgainiui fotografavimas tapo tokia natūralia veikla, kad net nesvarsčiau atskirai jo mokytis. Labai džiaugiuosi šiuo įgūdžiu.
Mėgstu fotografuoti ir žmones, ir gamtą. Privengiu fiksuoti objektyvą pastebėjusį ir pozuoti pradėjusį žmogų. Palankiausia fotografuoti draugus, kurie jau nebekreipia dėmesio į kamerą ir geba visiškai atsipalaiduoti. Jų emocijos, elgesys, mimikos nuotraukose būna tikros, to ir siekiu. Nors ne itin seniai nuo juostinio fotoaparato (juo fotografavau iš principo) perėjau prie skaitmeninio, juostos jausmą vis dar stengiuosi išsaugoti. Labai mėgstu nespalvotą fotografiją. Ji subtilesnė, neblaško dėmesio. Netgi nustačiau, kad fotoaparatas automatiškai taip fotografuotų.
Punktyrais
Gimimo data. 1981 m. vasario 22 d.
Citata. „Didieji protai aptaria idėjas; vidutiniai protai aptaria įvykius; maži protai aptaria žmones.“ (Eleonora Roosvelt).
Knyga. Gregory Davido Robertso „Šantaramas“.
Daina. „Royksopp“ atliekama „Remind Me“.
Vertina sąžinę ir orumą.
Nemėgsta diletantizmo.
Baimė. Aukštis.
Talismanas. Jau 15 metų kartu keliaujanti kelioninė rankinė.
Nuotraukos – iš asmeninio herojaus archyvo (autorė – Eglė Dabkutė)
