Ir, nors visos savo didžiąją dieną prisiimame šį karališką titulą, reta samdomės keletą pagalbininkių, kurios nuolankiai rūpintųsi kiekvienu mūsų žingsniu, sukneles keičiame penkis kartus per vakarą, rankas puošiame Hena piešiniais, o pas svečius, įsitaisiusios puošniame krėsle, atkeliaujame ant tvirtų vyrų pečių.
Būtent taip atrodė Maroke gyvenančios lietuvės vestuvių diena, kuomet amžiną meilę egzotiškos šalies sostinėje Rabate ji prisiekė mylimajam Saidui Alami (40 m.). Viskas priminė pasaką, tiesa, kiek artimesnę Šecherezados kontekstams. Į šią šventę, kuri ne kartą privertė įsignybti į ranką, vykome ir mes, grupelė artimiausių draugų, kadaise kartu su straipsnio heroje leidęsi į kelionę po šalį, dovanojusią lemtingą Rūtos ir Saido pažintį.
Karališkas spindesys ir tradiciniai apdarai
Jau dešimt metų draugaujančios poros vestuvės, nors kiek ir pro pirštus žvelgė į vietos tradicijas, dažnai labiau priminė spalvingą prabangią fiestą nei mums įprastą jungtuvių ceremoniją.
Maroko periferijoje vis dar populiaru vestuves švęsti keletą dienų jaunikio ir nuotakos tėvų namuose, moterims kartu keliauti į vietinę pirtį, vadinamąjį hamamą, ir, žinoma, dailiosios lyties atstoves šventės metu atskirti nuo vyrų.
Dėl baltiškos nuotakos kilmės bei kosmopolitinių jaunikio pažiūrų (Saidas augo diplomatų šeimoje, tad, keliaujant paskui tėčio darbą, o vėliau – siekiant aukštojo mokslo, tiek vaikystę, tiek jaunystę leido skirtingose pasaulio šalyse) viso to buvo išvengta, taigi lengvai įsimaišėme į mišrų svečių būrį.
Vietų su vardo kortelėmis nebuvo, tačiau visi lietuviai sutartinai susėdome prie vieno iš gausybės stalų. Problemų dėl vakaro kaimynystės pasirinkimo, regis, nekilo ir kitiems svečiams: po kurio laiko jau galėjai visą salę suskirstyti į liberalesnį bei konservatyvesnį „sparnus“. Kitaip tariant – jaunikio mamos ir tėčio giminaičių puses.
Linksma paralelė, jog žvelgiant nuo ant pjedestalo užkelto jaunavedžių sosto-sofos, šie netgi sėdėjo atitinkamai kairiajame bei dešiniajame salės kraštuose. Beje, politinį atspalvį čia turėjo ne tik svečių koordinatės – vestuvėse dalyvavo ir gerai žinomų šalies politikų, visuomenės veikėjų.
Į išnuomotą didžiulę salę, papuoštą tūkstančiais gėlių žiedų ir fotografų bei operatorių būrio dalią sunkinančią besikeičiančiu apšvietimu, susirinko kiek daugiau nei šimtas svečių. Maroko mastais, tai – gana kuklus skaičius. Juk dažnai į vestuves kviečiamos kartais net menkai pažįstamos tetos, pusbroliai, jų vaikai ir t.t.
Tai netgi europietiška tradicija lengvai sudarytų apvalų skaičių, o juk Maroke vis dar galima turėti ne vieną žmoną, kurios sutuoktiniui pagimdo ne vieną atžalą. Kai šventėje keletu sakinių persimetėme su vienu iš Saido giminaičių, ieškodama bendrų pokalbio taškų, bandžiau priminti iš ankstesnės viešnagės pažįstamą jų pusbrolį. Pašnekovas tik pagūžčiojo pečiais ir supratingai paaiškino, kad jo motina yra iš vienuolikos vaikų šeimos, o Saido mama – viena jų. Supraski: pažinti visus savo kraujo giminaičius tikrai nėra paprasta.
Nors tradiciniu supratimu manoma, jog visos marokietės moterys nuo svetimų akių savo grožį slepia po nuogos odos šykščiais ar netgi visai ją paslepiančiais drabužiais ir burkomis, tai nėra absoliuti tiesa. Taip, dalis viešnių šventėje buvo prisidengusios plaukus skaromis, tačiau jos tikrai nesudarė daugumos.
Geltonos, raudonos, žalios ir net baltos – pastaroji spalva Maroke nelaikoma nuotakos privilegija – moterys tiesiog žydėjo visa vaivorykšte, aprangą dar pagyvindamos blizgiais, pageidautina – auksiniais, papuošalais. Ir net mūsiškei akiai, įpratusiai prie saugaus juodos spalvos pasirinkimo bei minimalistinio stiliaus, daugelis damų čia atrodė tikrai elegantiškai ir tiesiog labai moteriškai.
Tam nė kiek netrukdė gilių iškirpčių stoka ar iš po suknelės skeltuko šmėžuojančios kūno spalvos tamprės. Ne veltui dizaineris Juozas Statkevičius vieną iš ankstesnių savo kolekcijų dedikavo būtent Maroko egzotikai.
Net penkis kartus apdarus per vakarą pakeitusios Rūtos suknelės taip pat šiek tiek priminė vieną iš šio Lietuvos mados guru kolekcijų, įkvėptą Renesanso dvasios bei Barboros Radvilaitės asmenybės. Blizgūs, rankomis siuvinėti audiniai, gausūs papuošalai, skirtingos tiaros nė minutės neleido sudvejoti, kas yra šio vakaro karalienė. Suknelės, padedant visuomet šalia buvusioms ir vis ką nors pataisančioms asistentėms, keitėsi taip pat sklandžiai kaip ir visas triukšmingas, iš šalies – kiek chaotiškas, tačiau iš tiesų skrupulingai suplanuotas šventės vyksmas.
Mums, lietuviams, didžiausias emocijas sukėlė momentas, kuomet savo draugę, sesę ir dukrą pagaliau išvydome įžengiančią pasipuošusią paskutiniąja balta suknele. Pasirodo, pabėgti nuo sąmonėje egzistuojančių stereotipų ir lengviausiai atpažįstamų atributų nėra jau taip paprasta.
Na, o vyriškoji vestuvių svečių dalis, sekant mums įprastomis tradicijomis, per daug savo apranga nestebino ir rinkosi klasikinius švarko bei kelnių derinius. Tuo pasekė ir jaunikis, tik kartą iš penkių išėjimų kostiumą iškeitęs į baltą tradicinį drabužį.
Vėlyvame meniu – saldus mėsos pyragas ir jokio alkoholio
Turbūt daugeliui nesvetimas jausmas, kai, iki šventės likus vos valandai, pasiruošimas dar visai neprimena pabaigos. Vykstant į tuoktuves Maroke, tokios frustracijos greičiausiai nepatirsite – pagal scenarijų šventė turėjo prasidėti vėlią aštuntą vakaro, visgi puotos pradžios teko palaukti dar porą valandų.
Taigi, švęsti pradėjome tuo metu, kai Lietuvoje, kaip juokaujama, kai kas jau miega veidu į mišrainę. Svečius pasitikęs marokiečių orkestras bei muzikos grupė savo jėgų netaupė iki pat paryčių. Tiesa, nebūnant šio muzikos stiliaus ekspertu, kartais rodydavosi, jog visą vakarą skamba vienas ir tas pats kūrinys. Tuo tarpu likę vestuvių svečiai mėgavosi melomaniškais pojūčiais, o daugelis moterų nesivaržydamos demonstravo juos atliepiančius šokio judesius.
Jau minėti operatoriai bei fotografai, pradžioje įamžinę besirenkančius svečius, pirmieji suskubo ir prie į salę žengiančių jaunavedžių. Kuriant asociacijas su minias renkančių dainininkų koncertais, visa tai buvo tiesiogiai transliuojama per salėje kabančius televizijos ekranus.
„Žengimas į salę“ – čia ne visai tinkamas žodžių junginys, nes draugę išvydome aristokratiškai mojančią svečiams iš įnešamo karališko krėslo. Skambant griausmingam orkestrui, svečiai Rūtą ir Saidą pasitiko plojimais, dainomis ir jų santuoką laiminančiais rankų gestais.
Panašus scenarijus, kiek keičiant aplinkybes, vyko visus penkis kartus: kartais jaunieji į salę įžengdavo savomis kojomis, kartais juos atgabendavo nešikai. Pastariesiems užtekdavo jėgų kone visą pusvalandį ne tik laikyti vakaro kaltininkus, bet ir su šia „našta“ atlikti linijinius šokius primenančius judesius. Ir viskas – pagal iš anksto numatytą scenarijų, tad jaunavedžiai pasišnekučiuoti su svečiais ir pavalgyti galėjo tik šventei artėjant prie pabaigos.
Priešingai nei lietuviškose storose vestuvėse, karštieji patiekalai pradėti tiekti tik šventei gerokai įsibėgėjus, o alkoholio, paisant vietos religijos, nebuvo nei prieš, nei po vidurnakčio – tai daugiausia džiaugsmo teikė kitos dienos rytą. Apie pirmą valandą nakties, ant stalo pagaliau garuojant cukraus pudra ir cinamonu barstytam pyragui, stebėjomės, kad gurmaniški potyriai prasideda desertu.
Mūsų spėjimai nepasiteisino – besišypsančiam padavėjui pjaustant pyragą ir dalijant jį stalo kaimynams, akis užkliuvo už viduje sumaniai besislepiančio... mėsos faršo! Pasirodo, tai – tradicinis švenčių patiekalas, marokietiška pastija, kuri dėl savo skonių gamos dar ilgą laiką buvo aptarinėjimų objektu.
Po daugelio dažniausiai vegetarams nedraugiškų skanėstų vakaro meniu buvo apvainikuotas jaunavedžių tortu. Stokodami lietuviškų akcentų, pasirūpinome, kad šalia kelių aukštų kepinio atsirastų ir mūsų stalų puošmenos – ilgą kelią sukoręs šakotis bei saldūs grybukai. Nors vietiniams jie pradžioje ir kėlė nepasitikėjimą, vėliau, kiek įsidrąsinę, jo ragavo daugelis svečių.
O kaipgi vestuviniai įžadai? Juos Rūta ir Saidas vienas kitam ištarė bei vestuvinius žiedus užmovė be jokio religinio ar valstybinės įstaigos atstovo įsikišimo – gražiai ir paprastai prie to pačio šakočio, už nugaros palikdami ilgą biurokratinį kelią, kurį nuėjo dar prieš kelis mėnesius įteisinę savo civilinę santuoką.
Ir, nors iš anksto kiek bijojusi viso šventinio šurmulio bei pompastiškos karalienės rolės, draugė neslėpė, jog ši šventė jiems abiem atnešė labai daug džiaugsmo. Kaip kitaip – juk visi kartu, gal kiek kitaip, gal kiek besistebėdami, bet labai nuoširdžiai tiesiog šventėme sienas ir stereotipus griaunančią meilę.
