Jau septynioliktus metus esate „Eurovizijos“ nacionalinio konkurso vertinimo komisijos narys, taip pat komentuojate „Eurovizijos“ pusfinalių bei finalinio konkursų transliaciją. Kaip jaučiatės kaskart, sėsdamas į komentatoriaus kėdę? Ar turite save motyvuoti šiam darbui, ar dar nejaučiate nuobodulio?
Krepšinio ir futbolo treneriai sako, kad kiekvienos rungtynės yra nauja istorija. Man kiekviena „Eurovizija“ yra nauja istorija, nes šis konkursas kasmet pateikia vis ko nors netikėto, įdomaus. Kadaise muzikos šiame konkurse apskritai neieškodavau, o dabar galima net ir muzikos rasti. Dabartinės „Eurovizijos“ dainos yra labai įvairios, amplitudė – nuo senamadiško iki naujamadiško popso, nuo roko iki etno muzikos – man yra įdomi. Tačiau labiausiai „Eurovizija“ mane domina kaip nepaprastai profesionalus televizinis renginys. Čia naudojamos naujausios technologijos.
Pavyzdžiui, skraidanti kamera „Spiderman“: dabar futbolo rungtynių transliacijos neįsivaizduojamos be tokios kameros, o pirmą kartą ji buvo panaudota būtent „Eurovizijoje“. Arba 30 tonų sverianti „Eurovizijos“ scena, kadaise sumontuota Kijeve. Ją nusipirko Airijos roko grupė „U2“ – savo koncertinėse gastrolėse po pasaulį naudojo šią „Eurovizijos“ sceną.
Prie „Eurovizijos“ projekto pradėjau dirbti 2001 metais. Nuo tada mūsų televizijos režisieriai, operatoriai pradėjo važinėti po šalis, kur vyksta šis konkursas. Išties yra ką pažiūrėti ir ko pasimokyti. Galima pastebėti, kaip nuo to laiko kito LRT televizijos koncertų vaizdelis. „Eurovizijoje“ buvo išmokta, kaip gerai, profesionaliai pateikti popproduktą. Aš šiame renginyje matau daug įvairių ir įdomių pusių, tad man nereikia savęs motyvuoti, priešingai, laukiu, kas gi įdomesnio nutiks šiais metais.
Kaip matote šio konkurso raidą Lietuvoje ir Europoje?
Esminių pokyčių nematau. Tai yra pats populiariausias Europoje muzikinis konkursas. Seniau kai kurios šalys atsisakydavo jame dalyvauti, esą pas juos šis konkursas nėra populiarus. Pavyzdžiui, Čekija ne kiekvienais metais dalyvaudavo.
Dabar tokių šalių mažėja. Jei nepateikia atstovo „Eurovizijai“, tai tik dėl rimtų priežasčių, o ne dėl to, kad konkursas būtų nepopuliarus. Kadaise „Eurovizija“ buvo Vakarų Europos senosios kartos mėgstamas muzikinis reginys, o dabar konkursą žiūri visi – nuo jaunimo iki senimo. „Eurovizijos“ auditorija išties didžiulė: kai prieš dvejus metus prie gerbėjų prisijungė Kinija, šiandien šis renginys turi per 500 milijonų žiūrovų.
Kokiais vertinimo principais, kriterijais vadovaujasi nacionalinė „Eurovizijos“ komisija ir asmeniškai Jūs pats?
Komisijoje privalo būti įvairaus amžiaus ir profesijų žmonių, kiekvienas vertina pagal savo supratimą, kaip kam patinka. Drabužių dizaineriai, menininkai vertina įvaizdį, muzikantai ar kompozitoriai – dainą, vokalisto balsą. Nepataikysi į toną – gausi minusą. Publikai nebūtinai įdomu, atlikėjas „pjauna“ natą ar ne. Nes galbūt klausytojai subtilių dalykų negirdi.
Ne paslaptis, kad „Euroviziją“ žmonės dažniausiai žiūri susibūrę į kompanijas, būna triukšmo, sekamas tik vaizdelis. Pamačius ką nors įdomaus, kas nors sušunka: „Patylėkit!“ Tuomet visi suklūsta, klauso. Taigi paprastai visokių muzikinių niuansų žiūrovai negirdi, nemato ir nenori matyti.
Gal tai ir gerai, nes į viską, ko reikia, dėmesį atkreipia komisija. Ji vertina atlikėjo profesionalumą, dainos naujumą, aktualumą. Nors yra komisijos narių, kuriems patinka, kad dainos būtų tokios, kaip buvo kadaise. Jaunesnieji palaiko šiuolaikiškus ieškotojus. Visi ir vertina pagal save, kaip kas mato ir girdi. Aš pats vertindamas nesitariu su kolegomis. Kaip man patinka, taip susirašau balus, paskui matematiškai tie balai yra susimuojami ir viskas.
Kokia Eurovizijos daina Jums būtų tobula?
Tobulų dainų nėra. Vieną dieną ji gali pasirodyti nuostabi, o kitą... Pasiklausai, galvoji: „Kodėl aš ta daina žavėjausi, dabar ji man visai nepatinka.“ Neretai daina atliepia tavo būseną, vieną akimirką patinka liūdna melodija, kitą – linksma. Mėgstu įdomios, geros aranžuotės dainas. Vertinu šiuolaikinę muziką, nes popmuzika, kaip ir mados, visą laiką keičiasi. Būtų puiku, kad „Eurovizijoje“ dalyvautų dabar aktualios, o ne vakarykštės dainos, kad jas atliktų gero balso charizmatiški atlikėjai.
Kuo turėtų pasižymėti atlikėjas, kad užkariautų Europos šalių muzikos gerbėjus?
Prisiminkime „Eurovizijos“ nugalėtojus, pavyzdžiui, 2009 m. Norvegijai atstovavusį Aleksandrą Rybaką (daina „Foirytale“) arba Leną Meyer-Landrut iš Vokietijos (2010 m., daina „Satellite“). Kol jų nepamatėme, niekas jiems nepranašavo pergalės. Jie išeina į sceną ir spinduliuoja stiprią vidinę energiją, tai iš karto kelia simpatijas. Jie dar nedainavo, o tu jau esi jų pusėje.
Charizma – mistinis nepaaiškinamas dalykas, energija, kuri sklinda arba ne. Jei nesi charizmatiškas, tau kažkodėl nesiseks, nors gali būti pats geriausias savo srityje. Asmenybės charizma, gera daina, aranžuotė, įdomi melodija, geras šou, išradingas, įdomus vaizdas, – jei ši kombinacija yra gera, tai ir bus ta tobula daina. Ne tik atlikėjas turi būti įdomus ir išradingas. Numerio statytojas, režisierius daug prisideda prie sėkmės.
Ar mūsų šalyje yra pakankamai charizmatiškų atlikėjų, iš kurių lengva rinkti patį pačiausią?
Atlikėjų turime, mums yra sunkiau dėl dainų autorių. Kūrinių tenka skolintis iš švedų ar kitų šalių kompozitorių. „LT United“ yra vienas iš pavyzdžių, kad galima ir su savo daina gerai pasirodyti. Bet, pavyzdžiui, Donatas Montvydas dainavo švedišką dainą.
„Eurovizijos“ nacionalinėje atrankoje vis dėlto skamba pakankamai daug užsienio autorių kūrinių. Labai smagu, kad bent šiemet kas antra daina buvo lietuvių autorių. Vakariečiai turi kompozitorių, kurie specializuojasi kurti dainas grynai „Eurovizijai“. Jie seka eurovizines madas, bando jas nuspėti ir sukurti dainą, aktualią būtent tų metų konkursui.
Atrodytų, kad ir kompozitorių pas mus netrūksta. O gal justi nuostata, kad kurti dainas „Eurovizijai“ nėra prestižiška?
Nebent taip gali manyti akademinę muziką kuriantis kompozitorius, jam galbūt „nelygis“ sukurti estradinę dainelę. Štai, pavyzdžiui, Deivydas Zvonkus, jis yra baigęs kompozicijos studijas, specializuojasi popmuzikos srityje. Manau, jam gerai sekasi ir nėra gėda kurti eurovizinines dainas. Jei tokių deivydų zvonkų būtų koks penkiasdešimt, vieni su kitais konkuruodami jie sukurtų įdomių dalykų.
Ar galėtumėte tvirtinti, kad nacionalinis „Eurovizijos“ konkursas yra skaidrus, kad čia nevyksta jokių užkulisinių žaidimų?
Taip, galiu tvirtinti: niekas niekada manęs nebandė paveikti kokiais nors būdais, kad balsuočiau už vieną ar kitą atlikėją. Esu tikras ir už tuos kolegas, kurie sėdi šalimais. Atlikėjas pasirodo, balsui užrašyti yra suteikiamos viena ar dvi minutės. Net nėra laiko pasitarti su kolega.
O kaip dėl televizijos žiūrovų balsų, ar jais neįmanoma manipuliuoti?
Manau, ne. Nacionaliniuose etapuose situaciją stebi audito atstovai. Bet juk žmonėms visada atrodo, kad viskas seniai nupirkta ir seniai aišku. Nors kai kas ir gali būti aišku iš anksto. Pavyzdžiui, kai nugalėjo Donato Montvydo daina „I‘ve Been Waiting for This Night“, juk buvo aišku, kad kūrinys ir atlikėjas yra viena ar dviem galvomis aukštenis už kitus. Kas mažiau supranta apie muziką, gali svarstyti: „Viskas aišku, čia nupirkta, važiuos Donatas.“ Ne dėl to, kad nupirkta, o kad daina geresnė už bet kurią kitą.
Kaip prognozuotumėte Ievos Zasimauskaitės sėkmę „Eurovizijos“ konkurse?
Prognozuoti nemėgstu. Tai kaip orų prognozė: dirba profesionalai, bet kai paklausi, koks oras bus po kelių savaičių ar mėnesio, jie irgi ne visada pataiko. Patirtis? Kas iš to. Kol dar niekas apie tai nebuvo rašęs, pasakiau, kad mums šiais metais bus iššūkis įšokti į finalą. Bus sudėtinga, nes prieš Ievą Zasimauskaitę pasirodo čekas Mikolas Josefas su daina „Lie To Me“, jis esą bus geriausių atlikėjų penketuke, o po mūsų – Izraelio atstovė Netta Barzilai su daina „Toy“, jai pranašaujama pergalė. Tarp dviejų stiprių kūrinių viduriuke esanti mūsų daina tiesiog prapuola.
Identiškoje situacijoje buvo atsidūręs Linas Adomaitis ir Simona, kai 2004 m. jiems teko pasirodyti po Graikijos atstovo Sakiso Rouvaso, jis laimėjo trečią vietą, ir po mūsiškių dainavusios Ukrainos atstovės Ruslanos, ji nugalėjo konkursą. Mūsų daina prapuolė tarp minėtų dviejų ryškių. Bet vėlgi, šiuo atveju yra gerai, kad čeko Mikolo, Ievos ir izraelietės Nettos dainos – visiškai skirtingos. Jeigu palygintume čeko ir Jurgio Brūzgos dainas (jei komisija būtų pasiuntusi Jurgį su daina „4Love“), jiedu būtų kaip iš tos pačios balos. Labai panašūs kūriniai.
Čekijoje tokia muzika žiūrovams patiko, pas mus nusprendė, kad Ieva yra geriau. Jos daina – emocionali, skleidžianti jautrią žinutę, ir kas ten žino, galbūt ji pasibels iki vertinimo komisijos bei žiūrovų širdžių. Galėtume patekti ir į finalą, bet tai jau yra iššūkis. Jeigu patektume į finalą, paskutiniai neturėtume likti.
Kaip šiemet atrodysime Europos kontekste, kokių siurprizų parengė kitų šalių atstovai? Kokių šalių dalyviai ir dainos Jums yra įkritę į širdį?
Žinau, kad atrodysime tikrai kitaip, nei per nacionalinę atranką. Vizualiai numeris bus kitoks. Bus panaudotos šiuolaikinės technologinės naujovės, aš apie jas žinau, bet nenorėčiau dalintis. O jeigu kas nors pasikeis? Jei viskas pavyks taip, kaip yra numatyta, Ievos pasirodymas turėtų atrodyti įspūdingai, įdomiai, gražiai.
Daina – lyrinė, jausminga. Per emocijas pernai nugalėjo Salvadoras Sobralis (daina „Amor Polos Dois“), jis paskleidė stiprius savo jausmus, šie užkabino komisiją ir publiką. Paprastai dvi „Eurovizijos“ iš eilės ant to paties grėblio nelipa. Nežinau, ar panašūs jausmai – Ievos atliekama daina apie meilę iki karsto lentos – sujaudins ir šiais metais.
Liko mažiau nei dvi savaitės iki didžiosios „Eurovizijos“. Kaip rengiatės komentuoti konkurso transliaciją? Gal šis darbas trunka visus metus?
Oi, ne, aš nesu profesionalas eurovizininkas, kuris gyvena iš „Eurovizijos“, be to, yra pakankamai kitos veiklos, turiu savo laidas Lietuvos radijuje, vadovauju „LRT Opus“ programai. Likus daugiau kaip dviem savaitėms iki šio konkurso pusfinalio ir finalo, pradedu domėtis, kas šiais metais dalyvauja, kokios dainos pateikiamos. Šiuo metu intensyviai ruošiuosi, iš interneto renku informaciją apie dainas, atlikėjus.
Paprastai turime labai mažai laiko komentarui, daugiausiai – 35 sekundes. Per jas reikia pateikti įdomesnę informaciją, pristatyti atlikėją, dainą. Nori ar ne, privalai susirinkti informaciją, kad paskui sugebėtum ją labai glaustai pateikti.
„Eurovizijos“ ir futbolo ar krepšinio rungtynių komentatorių darbas visiškai skiriasi. Per runtynes, ką matai, apie tai ir šneki. O čia negaliu apšnekėti tai, ką matau, maždaug: „Oi, nepataikė į toną, oi, žiūrėkit, ta ta ta...“ Trukdytum žmonėms klausytis muzikos. Šneki per vadinamus atvirukus arba vinjetes, turi laiko tik 20-25 sekundes.
Ar lieka erdvės improvizacijai?
Šiek tiek lieka, bet labai mažai. Dabar, kai esme dviese su Gerūta, mes leidžiame sau improvizuoti – komentuojame, pasakome savo nuomonę, bet tai gali trukti ne ilgiau kaip dešimt sekundžių. O tada aš turiu kalbėti, kad klausytojai įsivaizduotų, apie ką bus daina, kas atlikėjas, šią informaciją būtinai privalau pateikti.
Pernai komentuoti į pagalbą pasikvietėte LRT „Klasikos“ vedėją Gerūtą Griniūtę. Ar šiemet taip pat numatote turėti pagalbininkę?
Taip, ir šiemet būsime kartu. Tais laikais, kai komentuodavau gyvai, važinėdavau į vietas, kur vyksta konkuras, tokių vienišių komentatorių kaip aš būdavo mažuma. Per 2008 m. finansų krizę taupant pinigus teko atsisakyti šio malonumo. Komentatoriaus būdelės nuoma, lėktuvo bilietai, viešbutis, dienpinigiai... Nėra pigu išsiųsti komentatorių į vietą, bet, žinoma, būtų geriau viską matyti gyvai.
Aš komentuoju ir matau tą patį, ką mato žiūrovai, tik papildomai „gaunu“ garso ir tiesioginį vaizdą. Per transliacijas žiūrovai mato reklamas, aš tuo pačiu galiu matyti, ką rodo Lietuvos televizija ir tikrą vaizdą iš salės. Net ir emocijos yra kitos, kai komentuoji iš vietos. Neįmanoma palyginti jausmo, kai krepšinį žiūri arenoje ir kai namie per televizorių.
„Eurovizijos“ savaitė man būna „juoda“, iškritusi, nes žiūriu koncertus šešias dienas, kas antrą dieną juos komentuoju. Be to, dirbu ir savo darbą. Jei galėčiau išvykti į šalį, kur vyksta šis konkuras, dirbti nereikėtų, kita vertus, ten įtampos būna ne mažiau. Tik namie bent jau savo lovoje išsimiegi. Svetur išsimiegoti viešbutyje beveik neįmanoma, įvairių šalių atlikėjai, muzikantai džiaugiasi arba liūdi, siautėja visas naktis, sunku net akis užmerkti.
Kodėl patyrusiam „Eurovizijos“ vilkui reikia pagalbos?
Ir įdomiau dviem komentuoti, ir lengviau. Nepaprastai didelis srautas informacijos, turi atidžiai sekti konkurso eigą. Turiu reaguoti, jei staiga kas nors pasikeistų. Supainiojęs eilės tvarką, galiu pasakoti apie gruzinų atlikėją, o į sceną išeis azerbaidžanietis. Dėmesys šokinėja, vienu metu reikia aprėpti daug dalykų.
Be to, pas mane į kabiną nuolat užeina aptarnaujantis personalas, prašo paskelbti įvairių dalykų, blaško dėmesį. Dviems yra paprasčiau. Aš esu labiau atsakingas už atlikėjų pristatymą, Gerūta – už konkurso vedėjų teksto vertimą. Mes stengiamės tiksliai išversti tai, kas yra sakoma. Vienam versti ir sekti atlikėjų eiliškumą yra sudėtinga. Gerūta man padeda.
Iš karto pavyko gerai susigroti?
Mes su Gerūta jau seniai esame pažįstami kaip radijo duetas, per Lietuvos radiją vedame laidą „Radijo popietė“, jaučiame vienas kitą. Tokią laidą kaip „Eurovizija“ geriausiai gali komentuoti radijo žmonės, nes jie sugeba šnekėti tam tikru laiko intervalu. Kai jaunystės laikais didžėjaudavau, aukščiausiu didžėjaus lygiu būdavo laikomas gebėjimas pasileisti „gabalą“, šnekėti „ant kūrinio“, kol eina intro, ir baigti mintį likus sekundei iki pasigirsta vokalas.
Radijo laidų vedėjai moka per 30 sekundžių pasakyti visą tekstą ir baigti mintį. Ne radijo žmogui būtų suku, jis „užlipinėtų“ ant muzikos, tai iškart suerzintų žiūrovą, kuris nori girdėti dainą. Be to, „Eurovizijos“ konkurse skambantys kūriniai yra parodomi per laidą „Labas rytas, Lietuva!“ Įšnekėjęs dainą, tu ją tiesiog sugadini. Per tiek metų praktikos man pavyksta viską, ko reikia, pasakyti iki suskambant kūriniui.
„Eurovizijos“ konkurso pusfinaliai ir finalas filmuojami iš vakaro. Ar tai padeda komentatoriams?
Yra trys koncertai, kuriuos mato publika: pirmas pusfinalis – antradienį, antras pusfinalis – ketvirtadienį, šeštadienį – finalas. Eikime prie pirmo pusfinalio: pirmadienį vyksta du koncertai, antradienį – taip pat. Iš viso yra nufilmuojami keturi koncertai. Bet pirmos dienos antrą koncertą žiūri komisija, o antros dienos antras koncertas transliuojamas visai Europai.
Jeigu staiga (dar taip nėra buvę, bet gali būti) nutrūktų transliacija, visos televizijos turi būti įsirašiusios antrąjį pirmos dienos koncertą, kad tokiu atveju galėtų jį rodyti. Filmuojant koncertus vedėjai šneka tą patį, atlikėjai yra apsirengę lygiai taip pat. Skirtumas tik tas, kad nebalsuojama.
Taigi pirmam pusfinaliui, antram pusfinaliui ir finalui yra skiriama po keturis koncertus. Jei sudalyvavęs pusfinalyje atlikėjas patenka į finalą, jam iš viso tenka dainuoti aštuoniuose koncertuose. Vertinimo komisija žiūri antrą koncertą, kuris yra rodomas dieną prieš, nubalsuoja, atlikėjai tai žino, stengiasi pasirodyti kuo geriau. Nes jau tą dieną, kai rodo konkursas rodomas visai Europai, balsuoja tik žiūrovai. Aš komentuoju tą koncertą, kurį jūs matote. Tai, ką komentuosiu rytoj, pamatau dieną prieš. Tarsi apsidraudžiu, žinau, kad ypatingų siurprizų nebus.
Per septyniolika metų konkurso vertintojui ir komentatoriui galbūt teko patirti nepamirštamų nuotykių ar nesusipratimų. Kaip prisimenate savo pirmuosius kartus?
Daug streso būdavo, mažiau galimybių pasirengti, nes internete rasdavai mažiau informacijos. Užtat turėdavau daugiau laiko improvizacijai, komentarams. Vėliau sulaukdavau klausimo: „Kodėl nėra išverčiami dainų tekstai?“ Lyg poetas pradėjau versti po keturias pagrindines dainų eilutes. Žiūrovams tai patikdavo.
Po ketverių metų man pačiam tie vertimai atsibodo. Kai iš muzikanto ima interviu, jo klausia: „Ką norėjote šia daina pasakyti?“ Taigi dabar ir aš pasakoju, apie ką yra daina, ką kūrėjas norėjo pasakyti. Nebeverčiu dainų tekstų, nes kartais jie būna pokvailiai. Geriau jų ir nesuprasti, ir negirdėti.
Džiaugiuosi, kad didelių nesusipratimų nėra pasitaikę. Gerai pasirengiu komentavimui, būtų apmaudu, jei netyčia padaryčiau kokią nesąmonę. Tiesa, prieš porą metų skelbiau, kad laimėjo Australijos atstovas, nors nugalėjo Ukrainos. Vienas buvau, į kabiną pradėjo lįsti žmonės, kišti lapus, blaškyti: “Paskelbk tą, aną“, praradau koncentraciją, nukreipiau dėmesį nuo televizijos ekrano ir... Staiga pamačiau, kad suklydau, atsiprašiau žiūrovų už akimirkos klaidą. Tada supratau, kad reikia pagalbininkės.
Ar turite visų laikų mėgstamiausią „Eurovizijos“ dainą?
Man yra artimesnė alternatyvioji roko muzika. Atlikėjai, kurie pasirodė su tokia muzika, ir dargi sėkmingai, labiau ir įstrigo. Tarkim, grupė „Zdob Si Zdub“ iš Moldovos, tokie a la „Red Hot Chili peppers“. Atsimenate, 2005 metais vykusiame „Eurovizijos“ konkurse jie grojo alternatyvų roką su balkaniškais elementais, o močiutė mušė būgną.
Arba latvių atstovė Aminata Savadogo, fantastiška atlikėja, man labai patiko jos daina „Love Injected“. Arba pernai belgų atlikėja Blanche, jos daina „“City Lights“. Man labiau patinka dainos, atstovaujančios šios, o ne vakarykštės dienos madoms.
Kas būtų, jeigu paskutinėmis dienomis atlikėjas susirgtų, prarastų balsą?
Medicina daro stebuklus. Helsinkyje man teko matyti labai gražų folkinį baltarusių duetą. Dieną prieš koncertą atlikėja neteko balso, jokio garselio nesugebėjo išspausti. Bet yra kažkoks būdas, apie jį man pasakojo klasikinio dainavimo vokalistai: į balso stygas suleidžiami vaistai ir pusvalandžiui atgaunamas balsas. Taigi mačiau, kaip šnabždanti atlikėja po infekcijos puikiai padainavo, o po to vėl atsijungė. Švirkštas tiesiai į balso stygas, procedūra nemaloni, bet tai vienintelis būdas staigiai atgauti balsą.
Kokie mūsų šalies atlikėjai Jums asmeniškai patiko šiemet?
Jokiai dainai, patekusiai į nacionalinį „Eurovizijos“ finalą, neturėjau priekaištų. Mūsų finalas buvo logiškas. Šiek tiek gaila, kad iki finalo nenuėjo „Twosome“ grupė su daina „Hello“. Man patiko dainos idėja – pasisveikinimas įvairiomis kalbomis. Manau, tai būtų patikę ir kitų šalių atstovams.
Net jei gautume ne pačius aukščiausius, o „mažuosius“ balsus, bet iš visų šalių, to paktų, kad atsidurtume dešimtuke. Tai parodė „LT United“ pavyzdys. Bet tai ir vėl tik būrimas iš kavos tirščių, – kas būtų, jeigu būtų.
