Giedriau, paskutiniu metu Jūs vis akcentuojate paprastumą. Dirbate mados srityje, o ji daugeliui su paprastumu tikrai nesisieja...
Dabar grįžta natūralumas. Daugeliui atsibodo plastmasinė išvaizda, dirbtinumas, pagražinimas. Kodėl dizaineris būtinai savo dirbtuves turi turėti senamiestyje, superinėj erdvėj, kur viskas balta, jaučiasi minimalizmas? Tai labai dirbtina. Didžioji dauguma mados prekių ženklų kuria dirbtines istorijas, konceptus, nes jiems svarbu verslas. Tuos, kurie dirba mados srityje Lietuvoje, aš vadinu amatininkais. Mes neturime mados namų, kuriuose dirbtų daugybė asistentų ir kitų pareigybių žmonių.
Mes kuriame mažoje terpėje. Ir kuriam gyviems žmonėms, turintiems savo išgyvenimus, savo istorijas. Tikriems žmonėms. Tad ir dizainerio santykis su jais turi būti be pagražinimo, tai yra jie turi matyti jį tikrą. Tai, ką tu kuri, turi atspindėti, kuo tu gyventi, kaip elgiesi, ką vertini. Perdėtas pagražinimas man nepatinka, todėl mūsų drabužiai – sakydamas „mūsų“ turiu omenyje ir žmoną Aistę, tik ji yra pasirinkusi strategiją nesiviešinti – yra tokie, kad susiniveliuotų su aplinka, kad žmogus atrodytų tvarkingai, apranga jo neužgožtų. Kad jis galvotų ne apie drabužį, o apie savo šeimą, pomėgius, kad apranga leistų kurti, o ne įpareigotų atrodyti.
Italai per vyrų mados savaitę „Pitti Uomo“ atrodo išsipustę, bet jiems tokio stiliaus suvokimas yra natūralus kultūrinis dalykas. Jiems tai nėra dirbtina, tai – kasdienybė, nulemta tradicijos. Rytų Europoj apranga sureikšminama.
Mada aukštinti pradėta nuo aukštosios mados atsiradimo laikų. Nuo tada susiformavo požiūris, esą ši sritis – tik turtingų žmonių privilegija, o visi kiti ja gali tik žavėtis. Kaip vaikai, parduotuvės vitrinoje pamatę saldumynus, jais gali tik pasigėrėti, nes nusipirkti neturi pinigų. Jei mada egzistuoja tik kaip žiūrėjimo objektas, tai – nesąmonė, absurdas. XXI a. mes viską turime galėti liesti, čiupinėti ir turėti. Aišku, daug kas priklauso ir nuo suvokimo. Kai kam reikia ferarių...
Aš jus vaišinu mamos rinktų žolelių arbata, nes ji dievina jas rinkti, ir man tai – nedirbtina, gyva. Kuriu drabužius, kurie turi pokario uniformos elementų, nes tuo domiuosi. Jei moki perteikti, parodyti kitiems, dėl ko gyvenime degi, man tai atrodo tikra.
Ar apie tai galvojote ketindamas tapti dizaineriu?
Niekada nenorėjau būti nei kostiumų, nei drabužių dizaineriu.
Mokydamasis Širvintose lankiau dailės studiją ir jau tada žinojau, kad ateitį susiesiu su kažkuriuo iš vaizduojamųjų menų – grafika arba tapyba, o apie taikomąjį meną net nesvajojau. Dėl to stojau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Priėmė, tik teko 11-os klasės kursą kartoti, mat į čiurlionkę priima būten nuo šios klasės, o aš Širvintose ją jau buvau baigęs.
Kai atėjo stojimo į aukštąją mokyklą metas, nutariau rinktis tapybą. Kai atėjo stojamųjų egzaminų rezultatų paskelbimo diena, ateinu prie būsimų studentų sąrašo, mano pavardė – už brūkšnio. Galvoju – šyza kažkokia. Mokiausi Širvintose, dailės studijoje, dvejus metus – čiurlionkėj ir neįstojau. Chernia kažkokia. Man po egzamino dėstytojas, aiškindamas, kodėl neįstojau, prasitarė, esą tapiau raudonai. Pagalvojau – nieko aš netapiau. Nuėjau į akademiją ir pasivogiau savo darbą, kad galėčiau įrodyti...
Tiesiog į tapybą tada buvo dideli konkursai. Labai nesikrimtau, tik su draugu iš čiurlionkės buvom keptuves, puodus susiruošę – galvojom kartu bendrabutyje gyventi. To gaila buvo. Tada ėmiau mąstyti, ką daryti toliau. Čiurlionkės bendrabučio valgykloje dirbo tokia moteris – mamike ją su draugu vadindavom. Mums daugiau maisto įdėdavo, pašefuodavo. Mamikė, sužinojusi, kad neįstojau, sako: „Nenusimink, mano vyras turi lėktuvą, mokykis būti pilotu.“
Romantiškai nuskambėjo. Galvoju – skraidysiu, ekskursijas rengsiu. Nulekiu prie kitoje nei čiurlionkė gatvės pusėje stovėjusio taksofono, skambinu mamai. Sakau, kad noriu mokytis pilotuoti lėktuvą. Mama atkalbinėja: „Tau vaikystėje su širdimi problemų buvo, tad gali kenkti sveikatai.“ Tada jai sakau, kad varysiu mokytis kirpėjo amato. Mama atkalbinėja: „Juk ne aukštojoje tokius specialistus ruošia, kam tada tau reikėjo čiurlionkėj dvejus metus vargti, kursą kartoti?“
Pradėjęs domėtis ne profesinėmis technikos įstaigomis aptikau, kad Vilniaus aukštesnioji lengvosios pramonės mokykla renka antrąjį savo istorijoje kostiumo dizaino specialistų kursą. Nutariau pabandyti. Turėjau mėnesį pasiruošti stojamiesiems. Grįžau pas tėvus ir ėmiau piešti modelius, nors apie tai jokios supratimo neturėjau. Kai įstojau ir grįžęs tai pranešiau seneliui, jis sako: „Labai gera specialybė, labai geras amatas.“ Jis pats, kai buvo jaunas, užsidirbdavo iš drabužių siuvimo ir taisymo, krepšių pynimo, tik kadangi buvo vyriausiasis sūnus, ilgainiui turėjo grįžti į tėvų namus ir perimti ūkį.
Dabar, kai atseku, suprantu, kad rūbai man visada buvo įdomu. Patikdavo juos susidėti tvarkingai, pagal spalvas, marškiniai visada turėjo būti išlyginti. Kai mokiausi Širvintose, išsitraukdavau kokį nors senelio megztinį ar marškinius ir mamos prašydavau pataisyti. Tiek gimtajame miestelyje, tiek Vilniuje eidavau į dėvėtų drabužių parduotuves, daug ką rinkdavausi su militaristiniais elementais, paauglys nešiojau kerzinius batus, kamufliažinius drabužius. Traukė audinio struktūra, faktūra. Per atvirų durų dienas Vilniaus dailės akademijoje buvau užsukęs į Scenografijos katedrą. Kostiumas, spalvos, mistika, paslaptis... Taigi aš lyg tie kvepalų kūrėjai, iš aplinkos į lentyną dedantys būsimo kvapo ingredientus, visąlaik rinkau su mada susijusius dalykus.
Pagal to meto vartojimo įpročius, finansiškai naudingiau tikriausiai buvo rinktis kurti drabužius moterims. Kokios priežastys lėmė, kad pasirinkote kurti vyrams?
Besimokydamas pramonės mokykloje – beje, pirmieji metai buvo labai sunkūs, nes iki tol siūti nemokėjau – labai norėjau perkąsti siuvimo technologiją, nes supratau, kad įveikęs tai galėsiu sau pasisiūti viską – kelnes, marškinius, švarkus. Vyresni kolegos Eduardas Ševcovas ir Martynas Sirius – jie savo kolekciją pristatė pirmajame mados festivalyje „In Vogue“ – paskatino imti lekalus, siūti ir rengti kitus. Ir viskas pradėjo važiuoti į įdomiąją pusę.
Atsivežiau mamos rankinę siuvimo mašiną ir variau. Iš pradžių siuvau ir moterims. Vis dėlto esu vyras, tad natūralu, kad man artimiau buvo konstruoti vyriškus drabužius. Kai baigiau pramonės mokyklą, jaučiau, kad trūksta kūrybiško kolekcijos – jos prasmės, struktūros, idėjos – suvokimo. Ir svarbiausia – susidūriau su tuo, su kuo ir dabar susiduria jauni žmonės. Kaip įsivažiuoti pagal specialybę, galbūt net pradėti kurti kažką savo, kai neturi pinigų. Tad džiaugiausi, kad iškart gavau darbą Ukmergėje, „Vilkmos“ fabrike, marškinių konstruktoriumi.
Išvažiavau į Širvintas. Gyvenau pas tėvus, o į darbą važinėjau. Kiekvieną dieną keldavausi 4.30 val., autobusu važiuodavau į Ukmergę, grįždavau 17.30 val. ir būdavau lavonas. Po kurio laiko lyg iš šalies pamačiau – sėdžiu aš prie televizoriaus ir tėtis taip pat sėdi. Galvoju – toli taip elgdamasis nenuvarysiu. Esu kūrybiškas žmogus, ambicijos neleidžia atsiduoti rutinai. Po 8-ių mėnesių iš to darbo išėjau.
Atvažiavau į Vilnių, įsidarbinau mados namuose „Zoraza“, bet ištempiau gal tik mėnesį, nes esu ambicingas, kildavo konfliktų, jei man kas nors netikdavo. Šiuos pasispardymus galėjau sau leisti, nes padėjo tėvai ir jaunesnis brolis, pas jį gyvenau. Ir pirmąsias festivalyje „Mados infekcija“ pristatytas mano kolekcijas jis finansavo. Brolis davė pinigų ir stojimo į Vilniaus dailės akademiją mokesčiui sumokėti. Tada, 2003-iaisiais, buvau įkritęs į savotišką duobę.
Stengiausi įsidarbinti drabužių parduotuvėse konsultantu, bet nepriėmė. Siuvai individualiai, bet iš to išgyventi sunku. Reikėjo pakelti savo statusą, tad sugalvojau stoti į akademiją, į kostiumo dizaino specialybę. Galvojau – jei neįstosiu, išvažiuosiu į užsienį. Įstojau. Iš pradžių mokytis buvo neįdomu, viskas žinoma, tad atsirado atsainumo – kas užduota, padarai, bet širdies neįdedi, nes labiau rūpi tūsai.
Antrajame kurse dėstytoja Jolanta Vazalinskienė pasakė: „Giedriau, arba išlipi iš savo smėlio dėžės, arba toliau kapstaisi.“ Taigi, ačiū dėstytojai, kad įžvelgė mano potencialą. Ir nuo tada pradėjau varyti. Kartais atrodo, kad tu pats viską pasiekei, bet ne, buvo daug žmonių, kurie padėjo. Eini gyvenimu tarsi tam tikru labirintu. Ant kiekvieno kampo – užduotis, ją turi išspręsti. Išsprendi – eini toliau. Neišsprendi – lieki ir ieškai savęs. Atradimai ir yra žmogaus tobulėjimas. Įdomus tas kelias.
2009-aisiais Berlyne gavote apdovanojimą „Baltic Fashion Awards 2009“ už geriausią vyrišką kolekciją, o po dvejų metų pristatytoji festivalyje „Mados infekcija“ buvo paskutinė. Kodėl?
Kai baigėsi 2011-ųjų „Mados infekcija“, su Aiste pradėjome svarstyti, kad pristatydami kolekcijas esame tarsi žmones linksminantys cirko artistai. Be to, tam reikia daug investicijų. Nematėme tikslo. Padarėme metų pertrauką. Gimė Bernardas. Tada supratau, kad gyvenime, be drabužių, yra kitų įdomių, svarbių dalykų – vaikai, šeima. Ir kad aprangai, savo įvaizdžiui formuoti neturi laiko.
Supratau – būtų idealu, jei galėtum atsikelti, pasiimti nesukdamas galvos iš stalčiaus drabužį ir eiti. Kad reikia kasdienės miesto kario uniformos. Taip 2013-aisiais atsirado „GP paketas“ – vyrui būtinų drabužių rinkinys, kurį sudaro klasikinės konstrukcijos galifė kelnes primenantys džinsai, džemperis, nes jis nesensta daug metų, Antrojo pasaulinio karo karių apatinių marškinių konstrukciją atkartojantys marškinėliai ilgomis ir trumpomis rankovėmis bei bene reikalingiausias vyrui aksesuaras diržas.
Kadangi miesto kamufliažas yra juoda spalva, visi šie drabužiai yra būtent tokie. Neseniai rinkinį papildėme baltais marškiniais su Smetonos laikų apykakle apvaliais kampais. Šis paketas atsirado ir iš noro mažinti vartotojiškumą. Mano paties garderobe daiktų sumažėjo gal 10 kartų (šypsosi).
Kada ir kodėl Jūsų dėmesį patraukė militaristinis stilius, apranga?
Dirbdamas mados srityje ilgainiui suvokiau, kad ji turi ne tik gražiąją pusę. Mada yra labai valgoma, labai skani ir labai įdomi, tad kartais tuo pasinaudojama siekiant įpiršti neskanius, netikrus, dirbtinus dalykus. Dabar šioje srityje jaučiasi niveliacija – tai, kas parodoma ant podiumo, iškart pradeda gaminti pigūs prekių ženklai. Neįdomu. Visi nesustodami ir sukasi kaip voverės rate. Man tai nepatinka.
Komercinė mada neturi išliekamosios vertės. Verta kurti tik tai, kas praktiška, įdomu, kas padėtų neišnykti. Uniforma man visada atrodė įdomi kaip drabužis. Originalių, tarp jų – ir mane labiausiai dominančių pokario partizanų kostiumų, yra išlikę vienetai, tad man atrodė vertinga juos rekonstruoti, kad taptų muziejinėmis vertybėmis. Įdomu dirbti su to laiko audiniais, taikyti to laiko technologijas, remtis tuometėmis konstrukcijomis. Tai reikalauja profesionalumo, analizės – daug medžiagos randu Vytauto Didžiojo muziejuje, vertingas bendradarbiavimas su restauratoriais.
Tokios kruopščios analizės dažnai pristinga pastaruoju metu vis daugėjančių lietuviškų istorinių filmų kūrėjams. Kiek, Jūsų nuomone, jiems pavyksta atkurti vaizduojamos epochos, laikotarpio kostiumus?
Iš daugelio paskutiniu metu matytų istorinių filmų galiu spręsti, kad kostiumų dailininkai į tai žiūri paviršutiniškai. Kalbant apie pokario partizanus, jiems buvo svarbu pabrėžti savo, kaip reguliarios kariuomenės, statutą. Dėl to jie pasirinko dėvėti tarpukario Lietuvos karininkų uniformą. Tad keista dabartiniame lietuviškame filme apie pokario partizanus matyti prancūzų rezistentus – tai sprendžiu pagal dėvimą aprangą. Prancūzai atrodė labiau kaip civiliai, o lietuvių partizanų kepurės buvo uniforminės, kelnės – galifė, jei ir ne visų tokios buvo, tai bent medžiagos joms siųti naudotos kaip ir tarpukario Lietuvoje.
Tarkim, filme „Emilija iš Laisvės alėjos“ partizanai dėvi belgų ar olandų, „Pelėdų kalne“ – švedų uniformas (pastarąsias Lietuva 1990 metais gavo kaip labdarą). Galima buvo bent kišenes persiūti. Man atrodo, kad gaunant iš valstybės pinigų padaryti taip, kad partizanai atrodytų kaip banditai, yra nichriena negerai. Kai norima ištransliuoti kokią nors žinutę istoriniais elementais, viskas privalo būti preciziška. Tarkim, knygoje „Lietuvos partizanai“ yra partizano su rusiškais antpečiais nuotrauka. Bet tai reiškia, kad jis nukovė rusų leitenantą, o anpečius pasiliko kaip trofėjų. Taigi šioje srityje yra daug paslapčių. Jei filmo kostiumus kuriantis žmogus neišmano to, visa autentika griūva.
Natūralu, kad, besigilindamas į pokario uniformą, aš analizuoju ir to meto asmenybių gyvenimą, jų požiūrį į įvaizdį. Dauguma partizanų turėjo skonį, stengėsi gerai atrodyti, drabužiu išreikšti savo pasaulėjautą. Tarp tokių – Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Aleksandras Grybinas-Faustas. Juozas Lukša-Daumantas, Aleksandras Milaševičius-Ruonis, Antanas Slučka-Šarūnas, Lionginas Baliukevičius Dzūkas ir kiti. Iš uniformos elementų mane labiausiai domina švarkas, jis turi daugiausia lietuviškumo simbolikos, tai – tarpukario uniformos siluetas, antsiuvai ant rankovių, sagos su Vyčiu, šaulių ženklai.
Pacifizmo laikais Jūsų dėmesys uniformai atrodo politiškai nekorektiškas. Ar nemanote, kad taip skatinate karines idėjas?
Velniop tas pacifizmas, kai šalia yra Rusija. Juk visai neseniai ji pristatė nešamąsias raketas. Jei gyventume greta draugiškų kaimynų, būtų kitaip. Mano senelis buvo partizanas. Jis išliko gyvas, ir aš turiu atiduoti duoklę. Tu gali ir turi jaustis saugiai, bet tai, kas mums, lietuviams, nutiko, neturi būti pamiršta.
Kita vertus, bet kokios kariuomenės aprangai kurti naudojamos pačios naujausios technologijos. Tik paskui jos pritaikomos civilių drabužiams siūti. Vėjui, lietui nelaidūs, šilumą tausojantys, kvėpuojantys drabužiai į mūsų gyvenimą atėjo iš kariuomenės. Mes pokario uniformų turime mažai, tad jų rekonstravimas man yra įamžinimas to, kas svarbu valstybei. Kad nepamirštume tai, kas buvo. Pagaliau militaristiniais elementais išreiškiamas vyriškumas.
Kas Jums yra vyriškumas?
Šiuo atveju nekalbėčiau apie džentelmeniškumą – pagarbą moteriai. Tai savaime suprantama. Man vyriškumas labiau susijęs su žmogiškumu, šeima – rūpesčiu, nuolankumu, užuojauta, supratimu, kantrybe, beje, jos man trūksta. Stengiuosi elgtis taip, kaip norėčiau, kad su manimi elgtųsi.
Vyriškumas ugdomas per daugybę metų, jis neatsiranda greitai, iš karto. Tai ateina ir iš šeimos. Mūsų sūnus mato, kuo aš domiuosi, ir tai formuoja jo vertybes. Žaisdamas jis vaidina šerifą, policininką, o vagimi būti nenori, nes suvokia, kad šis personažas – blogiukas. Vaikams – Bernardui dabar – 5-eri, Valentinai – 2-eji – stengiuosi įdiegti, kad labai svarbu gyventi sąžiningai. Kartu svarbu pripažinti savo klaidas, diskutuoti apie tai su vaiku pagarbiai – kaip lygiam su lygiu. Man vyriškumas – ir vertybių išsaugojimas. Turi vertinti tai, kas padaryta, saugoti ir bandyti transliuoti. Kalbu apie su istorija, mūsų identitetu susijusius dalykus.
Kaip Jūsų darbo ritmas pasikeitė atsiradus vaikams?
Kai dirbi sau, valandų neskaičiuoji. Kita vertus, laikas, kai galėjai dirbti iki išnaktų, – praeityje. Dabar mano vakaro dienotvarkė tokia: paimti vaiką iš darželio, visiems kartu pavakarieniauti, nuprausti vaikus ir paskaityti knygą. O būna, kad beskaitydamas ir užmiegi, nes esi pavargęs.
Žmogus yra savanaudis sutvėrimas, bet kai atsiranda vaikai, reikia suprasti, kad gyveni ne vienas, privalai būti atsakingas už šeimą, juk vaikai patys neišsiugdys. Būna, darbo atsineši namo, bet ne visada išeina padaryti, nes ima padėti chebra, ir darbas baigiasi (Giedrius rodo žaismingai vaikų patobulintus drabužių eskizų lapus). Darbas sau suteikia laisvės, leidžia neįsivelti į rutiną. Tiesa, tada daug neuždirbi. Bet... jei daug uždirbi, išsivysto vartotojiškumas, noras pirkti. Kai uždirbi saikingai, iš vartotojiškumo išsilaisvini. Šiuo požiūriu mūsų su Aiste nuomonės sutampa.
Šie metai žada būti politiškai aktyvios mados metai, tarkim, tai paliudijo kad ir juoda „Auksinių gaublių“ apdovanojimų svečių apranga – taip jie išreiškė savo neigiamą požiūrį į seksualinį priekabiavimą. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
Politinis aktyvumas yra geras, progresyvus dalykas, bet ilgainiui tai tampa mada. Ir tada nesupranti, ar, tarkim, drabužius su moterų diskriminaciją, seksualinį priekabiavimą smerkiančiais užrašais dėvi tie, kurie iš tikrųjų sąmoningai laikosi tokios pozicijos, ar taip elgiasi vedami bandos jausmo, mados. Dabar labai daug dirbtinumo, – šiuolaikinį pasaulį aš vadinu instagraminiu.
Drabužiais labai lengva ištransliuoti kokią nors žinutę, tik sunku patikrinti, ar transliuojantysis tai daro nuoširdžiai. Šiuo atveju, manau, svarbesni yra tekstai, kuriuos sako, rašo tam tikrais klausimais politiškai aktyvios asmenybės.
Giedriaus Paulausko paketas
Tendencijos. „Jos labiau skirtos profesionalams. Tai – verslas. Siūlau jokiu būdu nesivaikyti tendencijų, verčiau formuoti savo stilių. Tendenciją pagauti, subtiliai pritaikyti sau nėra paprasta. Turi tuo gyventi, domėtis. Aš pats jų nesivaikau. Jei atsiranda mano garderobe, tai natūraliai. Tarkim, šiemet madinga violetinė spalva, tiksliau – ultravioletinė. Man ji visai nepatinka – siejasi su laidotuvėmis, tai kodėl turėčiau įsileisti ją į savo spintą? Aš renkuosi paprastumą.“
Juoda. „Juoda yra saugi spalva, nekelia galvos skausmo, ją lengva derinti. Anksčiau juodos nelaikiau spalva. Tik 2013-aisiais pamačiau, kad ji turi daugybę atspalvių. Tiesa, vasarą norisi būti ryškesniam, renkuosi smėlio, chaki, žemės spalvų drabužius, bet juoda suspindi ir vasarą. Ji man siejasi su paprastumu, nuoširdumu, estetišku gyvenimu. Tai – klasika.“
Vyro aprangos paketas. „Vyro drabužinėje turi būti kostiumas, geriausiai – du: tamsus – juodas arba tamsiai mėlynas – ir šviesus. Dar – klasikiniai Oksfordo stiliaus batai, balti marškiniai, juodas siauras kaklaraištis. Tai padės neprašauti ir neatrodyti kvailai. Be abejo (šypsosi), vyro garderobe turi būti ir „GP paketą“ sudarantys aprangos elementai. Beje, ką kalbėti apie vyrus, kai juos apiperka moterys. Tokių, kurie patys renkasi, mažai, o moterys dažnai nugrybauja. Dažniausiai perpuošia arba parenka pagal figūrą netinkamo silueto modelius.
Mano manymu, dažniausia vyrų klaida – kad jie pasirenka per daug spalvų. Mes nesame Afrikos šalis, mums pagal klimatą idealiausiai tinka ramios spalvos. Tarkim, pilka, – ji yra pagrindinė Niujorko spalva. Ypač aprangos klaidos matyti ant raudonojo kilimo. Jei esame pakviesti į kokį nors viešą renginį, turime parodyti pagarbą jo organizatoriams ir savo apranga. Dažniausiai pastebiu, kad vyrai vilki švarkus per trumpomis rankovėmis, per ilgas arba per plačias kelnes. Krenta į akis nenuvalyti batai, ypač – žieminiai. Atrodo, tarsi žmogus klampojo, klampojo ir atklampojo į renginį. Esu pastebėjęs ir tai, kad jei gyvenimas estetiškas, o pasaulėžiūra, vertybės švarios, problemų dėl aprangos žmogui nekyla.“
GARDEROBO FORMAVIMAS. „Svarbu išsirinkti kelias pagrindines spalvas ir jomis remiantis formuoti garderobą. Tarkim, nusiperka žmogus citrininius marškinėlius. Prie ko jie tiks? Taip, jie dera prie šviesių pilkų kelnių su įsiuvu, bet subtiliai tai susieti į visumą pavyks tik labai išvystyto skonio žmogui.
Mano paties spintoje nei batų, nei drabužių nėra daug ir tie patys tarnauja ilgai. Pas mus namuose ir daiktų yra labai mažai. Vaikams taip pat formuojame požiūrį, kad nei drabužių, nei daiktų nereikia daug.“
Nuotraukos – iš redakcijos archyvo (autorė – Reda Mickevičiūtė)
