Kai į pokalbio su Mindaugu Survila pabaigą dar kartą išgirstu „tadu“, pasiteirauju, iš kur jis kilęs. „Iš pautenas“, – plačiai šypsodamasis atsako uteniškis. Smagu girdėti jo tartį. Tie, kurie nepameta savęs tokių, kokie yra, turi drąsos tyliai įgyvendinti kai kam beprotiškai skambančias idėjas – tarsi baltos varnos, baltieji paukščiai. Teikiantys vilties. Kaip kad Vytauto Kernagio apdainuotasis.
Kai su kolegomis svarstėme balandžio numerio temas, pasakodama apie Jus, nepykit, pasakiau, kad esate visiškas beprotis – juk kurti dokumentinį filmą apie gamtą stebint ją ir jos gyventojus kelerius metus reikia nežmoniškų pastangų. Pagaliau reikia ir finansų. Kokia tokio beprotiško ir titaniško poelgio priežastis?
Gamtos filmų kūrėju ir fotografu svajojau būti nuo penktos klasės. Turėjau motociklą. Grįždavau iš mokyklos, sėsdavau ant jo ir – miškan. Senelis sakydavo: „Ir vėl Mindaugas pas tas paukštytes.“ Iš tikrųjų – pas paukščius. Stebėdavau, fotografuodavau, rinkdavau medžiagą moksliniams darbams. Tie darbai buvo mokykliniai, bet su jais dalyvaudavau jaunųjų biologų konferencijose. Neblogai sekdavosi. Kartą, mokydamasis paskutinėje gimnazijos klasėje, atstovavau Lietuvai Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konferencijoje.
Biologija man patiko. O supratęs, kad filmo be šio mokslo žinių sukurti negalėsiu, pasirinkau Vilniaus universitetą, gamtos mokslus. Baigęs ekologijos ir aplinkotyros magistrantūrą, iš karto pradėjau ruoštis filmuoti šį filmą. Ruošiausi 8-erius, o filmavau dar 4-erius metus. Aišku, darbas nelengvas. Ir fiziškai kartais reikia daug sveikatos, ir finansiškai būna labai sunku, bet svajojau tai daryti.
Filmas sukurtas. Kaip jaučiatės praradęs savo gyvenimo svajonę?
Nesu praradęs. Esu numatęs dar didesnį projektą, tik kita forma – apie tuos pačius miškus. Tik dar reikia rasti rėmėjų.
Vis dėlto pirmiau už „Sengirę“ atsirado Jūsų filmas „Stebuklų lauką“ apie sąvartyno gyventojus. Kas išviliojo iš miško į sąvartyną?
Socialinių mokslų doktorantė Donata Petružytė rengė daktarinį darbą, jį reikėjo atlikti vizualinės etnografijos metodu, tad paprašė padėti nufilmuoti sąvartyno gyventojus. Kai tik nuvažiavome, supratau, kad atsiras filmas. Sąvartyne yra vadinamoji plaščiadkė, į kurią atvežamos šiukšlės, jos išverčiamos, aprenkamos ir stumiamos buldozeriais viršun.
Kai atėjome su Donata į tą plaščiadkę, prie mūsų iškart, nors ir buvome apsirengę panašiai kaip sąvartynų žmonės, tarkim, avėjome guminiais botais, prisistatė Ryčka. Iškart suprato, kad nesame savi, – dairomės, atrodome sutrikę, nežinome, kaip dirbti. Ryčka atsistojo prieš mus ir ėmė šaukti, kad varytume iš čia. Pamanė, kad esame eiliniai sensacijų ieškantys žurnalistai. Taigi vos nesumušė mūsų. Filme yra toks kadras: atvažiuoja mašina, sušoka žmonės, ratus suka paukščiai, rėkia Ryčka. Realybė buvo baisi, bet kartu suvokiau, kad kiekvienas ten gyvenantis žmogus yra individas. Filmas apie sąvartyno gyventojų likimus gimė per ketverius metus.
Net patys lietuviai tikriausiai mažai žino apie pagrindinę antrojo Jūsų filmo heroję sengirę. Kur jos ieškoti?
Kas yra sengirė? Tai miškas, kurio pasikeitusios dvi kartos, tiksliau – tai užaugęs, nugriuvęs ir vėl užaugęs miškas. Lietuvoje didelių sengirių nėra, yra tik po mažą jos lopinėlį. Mes sukūrėme vieną sengirę. Tai – tarsi pasaka. Svarbiausia buvo nepakenkti šiai senai giriai.
Pailiustruosiu jūrinių erelių filmavimo pavyzdžiu. Žinau, kad juos norėta įamžinti Baltarusijoje, per penkerius metus to padaryti nepavyko, nes šie paukščiai labai baikštūs. Pasitarę su Lietuvos ornitologais, iš 90 tinkamų lizdų (iš viso jų yra 120) išsirinkome esantį netoli gyvenvietės.
Žmogus saugo tada, kai myli, o myli tada, kai pažįsta. Mano tikslas ir buvo supažindinti su sengire, padėti suprasti, kad verta ją saugoti, įsimylėti.
Pamanėme, kad ereliai ten bus ne tokie baikštūs. Jų lizdas pušyje panėšėjo į raganos šluotą. Pagalvojau, kad tokį patį kupstą-palapinę galima susukti gretimame medyje. Viską nudažėme maskuojamomis spalvomis – ir nuo žmonių, ir nuo paukščių. Jei žmonės aptiktų ir pradėtų vaikščioti norėdami išsiaiškinti, kas namelyje gyvena, paukščiai lizdą paliktų. Beje, palapinę reikia įkurti ne per toli nuo automobilio, maždaug kilometro atstumu, nes turi nusinešti ir visą įrangą. Esu svėręsis. Su palapine ir drabužiais – jais apsirengi nuėjęs, antraip eidamas perkaisti – kuprinėje svėriau per 60 kg daugiau.
Šią idėją galbūt paskatino ir vis aktyvėjantis kovos už gamtos išsaugojimą judėjimas?
Iš esmės dėl to ir kūriau filmą. Kaip galima apsaugoti miškus? Nueiti prie Seimo su plakatu, ant kurio užrašyta: „Nekirskite miškų“, ir stovėti? Galima ir taip, bet aš pasirinkau kitokį būdą. Žmogus saugo tada, kai myli, o myli tada, kai pažįsta. Mano tikslas ir buvo supažindinti su sengire, padėti suprasti, kad verta ją saugoti, įsimylėti. Kai mylės, labiau skaudės, jei su ja bus elgiamasi netinkamai, ir norės tam užkirsti kelią.
Filmuodamas patyriau – kas mėnesį važiuok, rasi vis naujų iškirstų plotų. Mūsų miškininkai sako, kad miškų daugėja, bet daugėja jaunų, o senų medžių plotų mažėja. Galima išvesti paralelę su miestu. Įsivaizduokite jį – tik išklotą asfaltu ir su nedideliais, iki metro aukščio, namų pamatais. Tokiame mieste nėra jokių bažnyčių, varpinių, pilių, to, kas sudaro miesto turinį. Turinio, vertės neturi ir jaunas miškas. Vertingas jis tampa nuo 200 metų. O Lietuvoje? Sulaukia 100 metų ir iškertamas. Vedant paralelę su žmonių pasauliu, galima sakyti, kad visus 16-mečius, 18-mečius iškerta, o juk pats grožis atsiskleidžia, kai žmogus subręsta.
Miškai žmonių 30-ies, 40-ies, 50-ies metų nesulaukia. Be to, kuo jie senesni, tuo daugiau juose įvairesnių gyvūnų. Tarkim, pamatę krituolius, žmonės galvoja, koks netvarkingas miškas, reikia išvalyti. O juk tame krituolyje gyvena šimtai grybų, vabalų, šimtai kerpių rūšių, jie reikalingi kitiems miško gyventojams. Išvarta krosnin pateks, sugrius visa ekosistema. Mano tėvai irgi taip manė.
Prie namų jie turi šiek tiek miško, ir anksčiau jų požiūris buvo toks: miške turi būti kaip salone – dulkės nušluostytos, viskas sutvarkyta. Nuvirto koks nors medis, malkom iškart parsiveža. Arba stovi sausuolis, tėvai sako: „Kertam.“ Sakau: „Nekertam, juk vabalai gyvens, geniai turės ką lesti.“ Dabar eina mišku, skirsto: šitas medis – geniams, šitas – vabalams, na, šitas jau mums.“ (Šypsosi.)
Kaip tėvai priima tokį Jūsų kelią?
Normalūs mano tėvai. O jeigu vaikai laimingi, tai ir tėvai laimingi. Kai grįžtu, paklausia, kaip sekėsi. Jei pasakau, kad nieko nenufilmavau, pagaili manęs, bet juk nei gaila čia, nei ką. Toks darbas.
Dirbate kaip režisierius, operatorius, fotografas neturėdamas šių specialybių diplomų. Jūsų „Stebuklų laukas“ pelnė Sidabrinės gervės apdovanojimą. Iš kur tas režisieriaus talentas?
Pasirinkau mokytis per darbą. Pirmiausia dirbau jau amžinatilsį operatoriaus Audriaus Kemežio asistentu. Dariau juodus darbus – tampiau laidus, nešiojau aparatūrą. Paskui buvau režisierių Audriaus Stonio, Šarūno Barto komandų nariu. Sergejui Loznicai atrinkdavau žmones masinėms scenoms, fotografuodavau. Kai jis kūrė filmą „Rūkas“, konsultavau, kokie miškai dominavo pokariu. Visą tą laiką stebėjau, su kokiomis problemomis susiduria režisieriai ir kaip jas sprendžia. Analizuoju, mokausi ir žiūrėdamas filmus, kad ir man patinkančius „Migruojančius paukščius“ ar Stanley Kubricko.
Filmą „Migruojantys paukščiai“ režisieriams J. Perrinui, J. Cluzaud ir M. Debatsui kurti padėjo 450 profesionalų, jo biudžetas – 26,3 mln. JAV dolerių. Kokie buvo Jūsų žmogiškieji ir finansiniai ištekliai?
Minimalios galimybės skatina didesnį kūrybiškumą. Tarkim, miegapelių kadrai. Šie gyvūnai miega 9 mėnesius per metus, nemiega tik vasarą, ir tai – tik kelias nakties valandas. Jos ilsisi inkiluose, tad neateisi paprastai ir nenufilmuosi. Taigi ką – patys darėme inkilus. Į vieno šoną įmontavome fotoaparatą, kitas inkilas buvo skirtas pačiai miegapelei. Mano brolis – programuotojas, jis sukonstravo kompiuteriuką, kuris nuo judesio daviklio (ultragarso ar šilumos) pradeda veikti ir paleidžia fotoaparatą. Taip pavyko nufilmuoti besiilsinčią miegapelę.
Idėją užfiksuoti mišką iš paukščio skrydžio brandinau 15 metų. Su dronu filmuoti miške neįmanoma – daug šakų, jis nukristų. Ir filmuoti „skrendant“ lynu, pritvirtintu įprastais skridiniais, neišėjo, nes trūko stabilumo, viskas maskatavosi. Pats nubraižiau skridinį, nunešiau tekintojams, jie pažiūrėjo ir pasakė, kad nieko nesupranta. Tada naktį teko mokytis specialių programų, kad naudodamasis jomis galėčiau padaryti tikslius brėžinius. Filmuoti po vandeniu taip pat sudėtinga. Čia – kaip kosmose: nėra jokios atsvaros, kamera dreba. Skaičiavome, sukonstravome įrangą, kad nedrebėtų.
Pinigų filmui kurti skyrė Lietuvos kino centras. Pernai jie baigėsi, o darbai – ne, tad ką – gauni 200 eurų algą ir darai. Ir esu labai dėkingas žmonėms – jie nemažai sumetė: kas po 1, kas po 5, kas po10 eurų. Labai daug padėjo vyresnysis brolis, jis – rimtas, daug uždirbantis programuotojas. Į mišką nėjo, tik programavo. Visus, kurie padėjo, net suskaičiuoti sunku. Šis filmas atsirado iš žmonių geranoriškumo.
Kaip manote, kodėl Jums tiek žmonių padėjo?
Anksčiau nesuprasdavau, bet su metais pradėjau suprasti. Gera padėti tam žmogui, kuris žino, ko nori.
„Sengirės“ premjera vyko prestižiniame Tarptautiniame Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje. Koks jausmas savo kūrinį pristatyti užsienio ir savo publikai?
Pakliūti į Amsterdamo festivalį yra prestižas. Buvo baisu, nes jame pristatomi daugiausia angažuoti, rimti politiniai filmai apie karą, pabėgėlius. O maniškis – be žodžių, be užkadrinio balso. Baisu buvo pirmas minutes, paskui publika pradėjo juoktis, kvatotis. Kai ėmė reaguoti, atlėgo.
Sėdžiu pušies viršūnėje ir sūpuojuos: 2 metrai – vienon pusėn, 2 metrai – kiton, bet išlipti negaliu, nes žuvininkai pamatys.
Apie sengirės gyventojus gali perskaityti kad ir elektroninėje enciklopedijoje „Wikipedia“, mes norėjome, kad filmas žmonėms padėtų šį seną mišką pajausti. Kūrėme netgi labiau tiems, kurie nemėgsta juostų apie gamtą. Norėjome per gyvūnus atskleisti egzistencinius dalykus. Juk gyvūnų ir mūsų būtis nedaug kuo skiriasi – visi turime tų pačių rūpesčių, visi su jais kovojame ir stengiamės geriau ar blogiau gyventi. O kaip sekasi, taip sekasi.
Ar šeima Jus mato, juk beveik visą save atiduodate aistrai stebėti gamtą? Kaip kūrinį įvertino namiškiai?
Išeinu į mišką ir grįžtu. Aš – žmogus. Man reikia ir su šeima pabūti, ir pavalgyti, ir pamiegoti. Įdomu tai, kad grįžęs pradedi vertinti civilizacijos džiaugsmus. Nueini į vonią, pakeli rankenėlę, ir ima bėgti švarus, šiltas vanduo. Galvoji – koks genijus sugalvojo tokį išradimą?
Filmą pirmagimiui 3-ejų metų Jurgiui rodžiau. Net iki 30 min. sugebėjo išlaikyti dėmesį. Manau, tokio amžiaus vaikui tai daug. Ir dabar vis prašo parodyti gyvatės ir pelytės sceną. Kodėl? Ar ji baisi? Ne, pamatysite. Mano žmona dėl filmų duoda bendražmogiškų patarimų, sako – patinka ar nepatinka. Kuo skiriasi profesionalas nuo neprofesionalo? Pastarasis pasako, kad nepatinka, o pirmasis tiksliai nurodo, ką reikėtų patobulinti.
Jūsų žmona – taip pat biologė. Galbūt vaikščiodamas po miškus ją sutikote?
Kai studijavau biologiją, viena mūsų dėstytoja organizuodavo gamtamokslines pažintines ekskursijas. Mes, studentai, mielai padėdavome. Į vieną jų atvažiavo grupė jaunuolių, tarp kurių buvo ir mano būsimoji žmona Asta. Ji apsižiūrėjo, pagalvojo, kad Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete visai simpatiškų vaikinų yra, o būtent į biologiją stojo, pasirodo, pamačiusi mane.
Kai jau studijavo, o aš buvau paskutinio ekologijos ir aplinkotyros magistrantūros kurso studentas, su bendrakursiais organizavome gamtamokslinę stovyklą. Ji buvo paskutinė iš mano organizuotų. Joje pirmą kartą dalyvavo ir Asta. Taigi, galima sakyti, kad tai buvo paskutinė galimybė mums susitikti. (Mindaugas plačiai plačiai nusišypso.) Mano žmona analizuoja ruonių elgseną. Anksčiau važiuodavo į Škotiją, stebėdavo šiuos gyvūnus, mėginius imdavo. Dabar universitete dirba. Jaunoji mokslininkė.
Galbūt dviem panašių pomėgių turintiems žmonėms paprasčiau sugyventi?
Kitos žmonos neturėjau, negaliu pasakyti (šypsosi). Aišku, su žmogumi, kurio visai kitokie pomėgiai, man gal ir sunkiau būtų. Ir mums visko nutinka, juk vyrai ir moterys labai skirtingi.
Be galo skirtingi ir miško gyventojai. Vis dėlto Jums, kaip biologui, dirbti veikiausiai buvo paprasčiau, nes žinojote paukščių, gyvūnų elgsenos ypatumus?
Bendradarbiavome su 8 mokslininkais. Pirmiausia jie teikė informaciją, kur ieškoti retų sengirės gyventojų. Tarkim, uralinės pelėdos. Lietuvoje peri tik 20 jų porų, tad gali visą gyvenimą ieškoti ir nerasti. Beje, šios tipinės sengirių gyventojos yra ornitologų siaubas. Jie lipdami žieduoti pelėdų turi labai saugotis. Tai plėšrūnės, dideli paukščiai, įsibėgėja oru ir kala žmogui. Ir akis iškabinti gali, taip ir buvo padariusios.
Dabar žieduoti uralinių pelėdų ornitologai lipa su šalmais, slidininkų akiniais. Jeigu ne mokslininkai, be šansų man būtų buvę rasti ir didžiųjų apuokų lizdą. Lietuvoje šie žinomi tik du. Jeigu nebūtume bendravę su Klaipėdos universiteto mokslininkais, tikrai nebūtume žinoję, kur ieškoti Baltijos jūros dugne gulinčių medžių, kuriems 13000–15000 metų. Jie kadaise stovėjo pakrantėje, bet, pakilus jūros lygiui, atsidūrė po vandeniu. Kai žinai, kokio tie medžiai amžiaus...
Aš mokslininkams atsilygindavau padėdamas. Tarkim, lipdavau iki jūrinių erelių lizdų ir nuleisdavau jauniklius, kad ornitologai galėtų apžieduoti, paimti DNR testus. Beje, jūriniai ereliai yra pasaulyje nykstanti rūšis. Labai saugoma. Lietuvoje, galima sakyti, buvo visai išnykusi, o dabar po truputį atsigauna. Šie ereliai yra viršutiniai plėšrūnai.
Anksčiau vabzdžiams, tarkim, uodams, naikinti naudota daug itin toksiškų pesticidų. O grandinė tokia: šie patenka ant žolės, žolę suėda peliukas, peliuką suėda pelėda, o pelėdą – jūrinis erelis, tad šis gauna didžiausią nuodų dozę. Dėl to jų kiaušinių lukštas tapo labai plonas, padėtus patelė sutraiškydavo. Dabar jūrinių erelių populiacija atsigavusi. Beje, plėšrieji paukščiai prisitaikę sudėti kiaušinius anksčiau negu visi kiti. Kad lizdus palikę jaunikliai galėtų susirasti grobio, tai yra kitų paukščių gegužę–liepą išperėtų jauniklių.
Jūrinius erelius įamžinote ir fotoaparatu. Jūsų nuotraukos unikalios. Vis dėlto tikriausiai yra ir kita šio grožio pusė, kurios mes nematome.
Jūrinius erelius filmavau žiemą. Palapinėje per dieną išbūdavau po 18 valandų. Kokias 8-ias gana smagu, bet likusias, ypač paskutines 4-ias, kai dar išlįsti negali, nes ereliai pastebės, tikrai sudėtinga. Stengiesi taupyti kiekvieną šilumos gramą, apsimūturiuoji, kad tik akys matytųsi, ir vis tiek drebulys krečia.
Man viena nuostabiausių yra erelių žuvininkų nuotrauka, bet jos atsiradimo istorijos prisiminimai nekokie. Sėdėjau medyje esančiame namelyje, filmavau. Girdžiu dunksi. Kadangi veiksmas vyko Labanoro girioje, o ten yra Pabradės poligonas, pagalvojau – iš jo. Pasirodo, atėjo audra, o aš sėdžiu pušies viršūnėje ir sūpuojuos: 2 metrai – vienon pusėn, 2 metrai – kiton, bet išlipti negaliu, nes žuvininkai pamatys. Nejauku. Galvoju, o kaip tie ereliai? Pasižiūriu – mama jauniklius apglėbusi saugo. Tokį kadrą ir padariau. Nors tada tikrai maniau, kad ta filmavimo diena bus paskutinė.
Prisiminimai apie uralinės pelėdos kadrą irgi nėra mieli. Įlipau į medį, o ten buvo skruzdžių takas. Prieš lipdamas kamerą užklijavau, kad nepatektų vabzdžių. Pelėdas gali filmuoti tik vakare, tad turi ateiti dieną ir išeiti dieną. Kai tik pradėjau filmuoti, į kamerą iškart prilindo skruzdžių, ji sugedo, beje, taisyti kainuoja didelius pinigus. Įsivaizduokit, sėdžiu naktį medyje, išlipti negaliu, nes dėl pelėdų reikia laukti dienos, skruzdės visur ropinėja... Ryte padariau iš uokso žiūrinčios pelėdos kadrą, bet jis man siejasi ne su pačiomis geriausiomis emocijomis.
Ant Baltijos jūros dugno gulinčius medžius fiksuoti irgi buvo nelabai lengva. Jie yra maždaug 20 metrų gylyje, vandens temperatūra – gal +5 C, didžiulis slėgis. Greitai nenufilmuosi, o valandą pabuvęs kratytis pradedi. Žiauriai sušaldavome.
Taip ir ligų pasigauti gali...
Žiemą filmuodamas erelius ir pasigavau. Žiema pasitaikė be sniego. Vieną dieną pasnigo ir iškart nutirpo. Žinojau, kad daugiau nebebus šansų – nepasnigs, tad su draugais, kadangi sniego dar buvo po eglėmis, kasėme jį ir nešėme į atviresnę vietą. Pavargome, buvo sunku. Įsivaizduokite, kiek reikia jėgų padaryti didelę aikštelę sniego. Sukaitau, o paskui iškart sėdėjau. Dieną – palapinėje, dieną – pailsiu, dieną – palapinėje, dieną – pailsiu. Susirgau. Ėmiau kosėti, o sėdėti turi tyliai, tad kosėdavau kuo tyliau, į kumštuką. Kita vertus, jei normaliai pasiruoši, batai normalūs, – viskas gerai. Aišku, yra smulkmenų. Tarkim, negali eiti iki palapinės storai apsirengęs, nes perkaisi, suprakaituosi ir peršalsi. Turi būti tik su vienomis kelnėmis ir striuke. Taigi drabužius turi neštis.
Ką nors veikti, kad laikas neprailgtų, negali, kosėti negali... O ką daryti gali?
Pailiustruosiu kurtinių tuoktuvių filmavimu. Šie atskrenda ir įsitaiso pušyse vakare, išmiega, o ryte, 4 val., nusileidžia, tada prasideda tuoktuvės. Aš į palapinę ateidavau vakare ir miegodavau iki ryto, bet palapinėje negali vartytis, čežinti drabužiais. Miške tylu, viskas labai girdisi. Miegodamas gali apsiversti tik po vieną kartą ant vieno šono, nugaros, kito šono, pilvo.
Taip ir miegi kurį laiką viena poza. Jei kelsi triukšmą, kurtiniai nenusileis. Kai nusileidžia, pirmiausia patinai muštynėmis aiškinasi, kuris stipresnis, mat šių paukščių santykiai poligamiški. Patelės poruojasi su stipriausiu patinu. Taigi tos muštynės lemiamos. Kartais jos trunka kelias sekundes, kartais – ir kelias valandas. Silpnesnis paukštis po šios kovos dar ilgokai guli išsekęs.
Tada pas stipresnį patiną nusileidžia patelės, įvyksta kopuliacija, ir jos išsiskirsto po mišką dėti kiaušinių. Iki kitų metų. Taigi filmuojant svarbiausia kantriai laukti. Tarkim, jūriniai ereliai į lizdą nusileidžia tris kartus per parą. Pražiopsosi, ir viskas. Esu ir tris paras medyje prasėdėjęs. Nemiegi, nes turi būti budrus. Su metais vieną naktį nemiegojus dirbti sunkiau. Reikia kokią dieną dvi ramiai pabūti.
Jei nebūtume bendravę su mokslininkais, nebūtume radę uralinių pelėdų lizdų, kur ieškoti Baltijos jūros dugne gulinčių 13000–15000 metų medžių.
Ką veikėte, kai nėjote į mišką?
Medžiagą struktūrinau. Remdamasis ja, vaikams mokyklose vedžiau edukacines pamokas. Daug laiko teko praleisti klausant įrašų. Filmuoti naudoju didelius teleobjektyvus, jie pritraukia vaizdą, deja, garso nepagauna. Fizikos dėsniai tokie: jei nori įrašyti garsą, mikrofonas nuo objekto turi būti paliktas per 1 metrą. Tokiu atstumu mikrofonus palikdavome kelioms paroms. Paskui, juos susirinkęs, namie įrašą paleisdavau, bandydavau garsus atskirti, išskaidyti ir padaryti jų katalogus. (Mindaugo kompiuteryje matau failų pavadinimus: „Kar bara“; „Kar trumpas“; „Kar labas rytas“; „Kar nepatenkintas“.) Jei man reikia pikto kranklio garso, atsirenku iš, tarkim, 20-ies dublių tinkamiausią, ir taip filme atsiranda piktas kranklys.
Neįsivaizduoju, kaip galima atskirti pikto kranklio garsą nuo nepatenkinto ar patenkinto...
Per tuos 8-erius pasiruošimo metus prie gyvūnų pripranti, garsus pradedi skirti. Aišku, kai reikia perklausyti trijų parų įrašą, sunku. Kantrybės reikia, bet man patinka. Esu suskaičiavęs, kad „Sengirė“ sukurta per 600 filmavimo pamainų, arba dienų, nes pamaina yra viena diena. Iš visos nufilmuotos medžiagos atrinkome 400 valandų įrašo. Pats filmas trunka 86 min. Taigi 398 valandų įrašą išmetėme. Aišku, tai vertinga medžiaga, bet kadangi mums buvo svarbi kokybė, dėjome pačius pačiausius kadrus.
Kas Jums yra miškas?
Šiuo atveju pirmiausia reikėtų kalbėti apie žmones. Mūsiškiai dar nenutolę nuo jo – važiuoja grybauti, uogauti. Imkim, kad ir lietuvių pavardes: Vanagas, Kiškis, Lapė. Vadinasi, miškas į mus dar įaugęs. Etninis santykio su mišku aspektas tas, kad erelis į miestą neatskris, o žmogus mišką naikina vis labiau į jį lįsdamas. Nelygybė: stipresnis žmogus nugali silpnesnį. Iš esmės žmogaus niekas nesustabdys, ir nuo mūsų požiūrio priklauso, ar vilkas, erelis, kiti gyvūnai verti gyventi. Juos išsaugosime tik palikdami miškus. Žmogus dykumoje irgi negalėtų išgyventi, kaip kad aš – be miško. Jei ilgai nenuvažiuoju, būna blogai – apima prasta nuotaika, tampu nerimastingas. Tarp medžių atsigaunu.
