Toks atsidavimas ir meilė pedagoginei veiklai, kokius spinduliuojate Jūs, ko gero, turi gilias šaknis?
Gimiau ir augau Vilniuje, bet didelę vaikystės dalį praleidau pas senelius Prienuose. Šie – Juozas ir Zuzana Eidukevičiai – buvo nusipelnę mokytojai, senelis pirmosios Respublikos laikais buvo vienas iš „Žiburio“ gimnazijos įkūrėjų. Jis dėstė lietuvių ir vokiečių kalbas, močiutė buvo pradinių klasių mokytoja. Jie užaugino 5 vaikus. Pokario laikas buvo sudėtingas, senelis turėjo slapstytis, kad nebūtų ištremtas. Pasisekė, kad ne tik išsislapstė, bet ir galėjo toliau dirbti pedagoginį darbą.
Tiesa, aukštų pareigų jau neužėmė. Su seneliais praleidau daug laiko, tuo metu Prienuose netrūko įdomios nematomos veiklos, joje dalyvavo ir mano seneliai. Labai aktyvi buvo Katalikų bažnyčia, Prienų parapijoje kunigavo šviesuliai – Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis. Tuo metu įgijau tvirtus tikėjimo pamatus, tai padėjo man visą gyvenimą ir padeda iki šiol. Senelis dar buvo ir sodininkas, bitininkas, tad žmonės užsukdavo sodinukų, pasikonsultuoti.
Ar Jūsų prisiminimai apie mokyklą tokie pat šviesūs, kaip ir apie gyvenimą pas senelius?
Ne visai. Labai džiaugiausi, kai baigiau mokyklą. Buvo ir gražių prisiminimų, gerų mokytojų, bet mokykla man buvo prievartos vieta. Mano mama yra lituanistė, o tėtis buvo matematikas. Gyvenome šalia Antano Vienuolio mokyklos, ten buvo sustiprintas matematikos mokymas, ir greta Salomėjos Nėries, joje – sustiprintas anglų kalbos mokymas. Tėvai labai ginčijosi, kur mane leisti, bet galiausiai nuėjau mamos pėdomis.
Esu labiau humanitarė, nors iš pradžių patiko ir matematika. Tik vyresnėse klasėse ji pradėjo nesisekti. Gal todėl, kad turėjau labai griežtą mokytoją, man ta matematika naktimis sapnuodavosi. Norintieji patekti į Salomėjos Nėries mokyklą turėjo laikyti stojamuosius egzaminus. Prieš tai buvau lankiusi darželį, kuriame mokė anglų kalbos, tad mama patarė per stojamąjį pokalbį būtinai įterpti vieną kitą anglišką žodį. Prisimenu, kaip stengiausi sugalvoti, kur jį įkišti, bet taip ir nepavyko to padaryti.
Nepaisant to, į mokyklą įstojau. Joje mokėsi daug politinio elito vaikų, tad buvo itin griežta tvarka, laikomasi visų reglamentų, vyravo aiški hierarchija: geresni vaikai mokėsi vienose klasėse, prastesni – kitose, bet tais laikais pažymių taip nesureikšmindavome. Nesiekiau žūtbūt tapti pirmūne, turėjau daug kitokios veiklos – dainavau „Liepaičių“ chore, vaidinau Profsąjungų rūmų dramos būrelyje.
Baigusi 9 klases išėjau į tuometinę 34-ąją (dabar Sausio 13-osios) vidurinę mokyklą. Ten akademinis lygis buvo prastesnis, bet užtat turėjome daugiau laisvės, netrūko kūrybiškumo, šviesių mokytojų. Pasigedau tik bibliotekos. Salomėjos Nėries mokykla yra įsikūrusi buvusiame mergaičių gimnazijos pastate, jos biblioteka kaupta ilgus metus, tad buvo išskirtinai turtinga, turėjo savo aurą. Joje dirbo nuostabi bibliotekininkė. Ji pažinojo kiekvieną mokinį ir mokėdavo parinkti tai, kas jam įdomu. Apie knygas nuolat diskutuodavome per pamokas, varžėmės, kuris jų daugiau perskaitys.
Turbūt dabar sunku matyti, kaip prastėja mūsų vaikų skaitymo įgūdžiai?
Tai, kas mums buvo malonumas, šiuolaikiniams vaikams neretai yra pareiga. Negalime jų dėl to kaltinti. Kaip taikliai pastebėjo rašytoja Liudmila Ulickaja, anuomet mes daug skaitėme, nes neturėjom kitų pramogų, knygos buvo pagrindinis mūsų langas į pasaulį. Aišku, daug kas priklauso nuo tinkamai pagal amžių parinktų programinių kūrinių, nuo mokytojų gebėjimo sudominti. Aš irgi kažkada labai išgyvenau, kad mano vyresnėlė dukra Gabrielė nenori skaityti, verčiau ją tai daryti, ir taip tik dar labiau atgrasiau. O štai vėliau, kai su šeima porą metų gyvenome Budapešte, abi dukros staiga pamėgo skaityti, nes mokytojai nevengdavo pagirti net ir už mažiausias pastangas, vieną perskaitytą pastraipą, nuoširdžiai domėjosi, palaikė. Pas mus dominuoja žodis „reikia“, bet prievarta meilės knygoms ir kalbai neįskiepysi. Man atrodo, kad mes dėl lietuvių kalbos mokymo apskritai pridarėme daug klaidų. Aišku, visada bus vaikų, kuriems jokios programos nepadės. Ne visi žmonės mėgsta skaityti ir nereikia iš to daryti tragedijos.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę turėjote unikalią galimybę prisidėti prie naujos švietimo koncepcijos kūrimo. Ar tiesa, kad dėl to netgi metėte doktorantūros studijas?
Vilniaus universitete lietuvių kalbą su manimi studijavo Darius Kuolys, Valdas Papievis, Vytautas Landsbergis, Jolanta Zaborskaitė ir daug kitų žinomų žmonių. Kai 1990 m. D. Kuolys tapo švietimo ir kultūros ministru, kurti naują mokyklos viziją pakvietė ir mane. Tuo metu dirbau Lietuvių kalbos instituto Žodynų skyriuje ir rašiau disertaciją iš semantikos.
Iki šiol tebeturiu tas surinktas žodžių korteles. Kai prasidėjo Sąjūdis ir atsirado tiek prasmingos veiklos, atrodė beprasmiška gaišti laiką su kortelėmis, tad doktorantūrą mečiau. Pirmieji Nepriklausomybės metai buvo ypatingi, tuomet vyko svarbiausi gyvenimo įvykiai. Mintis, kad kuriame naują valstybę, labai įkvėpė, jaudino laisvės atmosfera. Neskaičiuodavome valandų, dirbome paromis. Tuo metu su vaikais daug laiko leido vyras, jam teko didesnė našta.
Anksti ištekėjote?
Ištekėjau po trečio kurso. Dabar mąstau, kad tikrai anksti, galima buvo palaukti didesnės brandos, bet anuomet atrodė visai normalu. Norėjome gyventi kartu, o susimetus tai daryti buvo nepriimta. Dukra Gabrielė gimė, kai buvau 5-tame kurse. Kadangi tuo metu kaip tik rašiau diplominį darbą, nesunku buvo tai suderinti su motinyste. Po poros metų susilaukėm antros dukrytės Gailės. Vyras Gediminas studijavo tapybą, dabar yra fotografas.
Mums praverstų nustoti kovoti, reikėtų suprasti, kad mūsų tikslas bendras – užauginti vaikus laimingus.
Jūsų komandos sukurta švietimo reforma taip ir nebuvo iki galo įgyvendinta, vis buksavo. Įdomu kodėl?
Svarbiausios idėjos buvo labai gražios ir jos iki šiol aktualios. Mes siekėme, kad mokykla tarnautų vaiko kūrybiškumui atskleisti, kad joje ir mokiniai, ir mokytojai jaustųsi laisvi, kad būtų atsižvelgta į kiekvieno potencialą, o ugdymas būtų susietas su kultūra, atvirumu tautinei ir pasaulio kultūrai.
Deja, šios idėjos buvo įgyvendinamos fragmentiškai, nebuvo vieningos sistemos. Pernelyg susikoncentravome į turinį – programas, vadovėlius, ir tikėjomės, kad mokytojai pasikeis savaime. Tuo metu vyko kova tarp dviejų paradigmų: klasikinio ugdymo mokykla pabrėžė akademinį parengimą, o laisvojo ugdymo akcentavo kūrybiškumą.
Mūsų idėjos labiausiai paveikė pradines mokyklas. Čia atsirado daugiau įvairovės, nėra tokio muštro, konkurencijos, labiau atsižvelgiama į individualias mokinio savybes. Vidurinėse mokyklose pradinės idėjos išsisklaidė, atsirado daug naujų, išpopuliarėjo neoliberalistinis požiūris, pagal kurį mokinys auginamas rinkai, ugdomas konkurencijos dvasia, o mokytojas suvokiamas kaip paslaugų teikėjas.
Kaip įkūrėte Mokyklų tobulinimo centrą?
Išėję iš Švietimo ministerijos su Atviros Lietuvos fondu sukūrėme projektą „Švietimas Lietuvos ateičiai“. Tuo metu fondas buvo vadinamas antrąja ministerija. Jo įkūrėjas George‘as Sorosas labai tikėjo švietimo galia ir padėjo šalims kurti kompleksines švietimo programas. Nevaržomi jokių biurokratinių kliūčių galėjome tęsti daug ministerijoje pradėtų darbų. Subūrėme stiprią vadovėlių autorių komandą (iki tol jie daugiausia buvo verčiami iš rusų kalbos), per 5-erius projekto metus buvo išleista apie 400 naujų vadovėlių ir mokymo priemonių, siūlėme mokykloms įvairias programas bei finansavimo galimybes. Kadangi fondas buvo labai lanksti, biurokratijos nevaržoma struktūra, galėjome veikti laisvai ir greitai, finansavome ir nedidelius mokyklų projektus, mokytojų iniciatyvas, organizavome jų tobulinimosi kursus. Tuo metu pradėtos įgyvendinti idėjos išsivystė iki Mokyklos tobulinimo centro. Jį įkūrėme trise, dabar jame dirba 11 žmonių.
Viena sėkmingiausių Jūsų centro programų „Renkuosi mokyti!“ leidžia mokytojo kailyje pabūti ir pedagoginio išsilavinimo neturintiems žmonėms. Ar lengvai randate tokių drąsuolių?
Šią programą pradėjome įgyvendinti prieš 10 metų, tuomet ji veikė tik JAV, Anglijoje, Estijoje ir buvo kuriama Latvijoje. Jos esmė – kviesti jaunus, entuziastingus, pedagogo kvalifikacijos neturinčius žmones ateiti padirbėti į mokyklą. Manėm, kad bus sunku rasti kandidatų, bet neabejojom, kad mokyklos juos čiupte čiups.
Nutiko priešingai – norinčiųjų išbandyti mokytojo kelią buvo labai daug, atėjo apie 600 žmonių, bet mokyklos jų įsileisti neskubėjo. Sulaukėme kritikos – neva šis darbas nėra žaidimas, jis reikalauja ir specialaus išsilavinimo, ir patirties.
Dabar, kai pedagogų trūksta, sulaukiame trigubai daugiau mokyklų paraiškų, nei atrenkame būsimų mokytojų. Mūsų parengtais žmonėmis pasitiki, nes esame aukštai iškėlę atrankos kartelę. Keičiasi ir jų veiklos pobūdis. Anksčiau jie tik mokė vaikus, o dabar mokyklose buria pokyčių komandas, kartu su kitais mokytojais stengiasi šias įstaigas paversti patrauklia vieta vaikams.
Keista, kad sulaukiate tiek kandidatų, kai mokyklose katastrofiškai trūksta mokytojų.
Dvejiems metams įsipareigoti lengviau nei visam gyvenimui. Daug ką gąsdina mokytojo darbas visą gyvenimą, o jei paaiškės, kad nesusitvarkai su tuo darbu, neturi pašaukimo? „Renkuosi mokyti!“ padeda įvertinti, ar nori su tuo sieti tolesnį gyvenimą. Dauguma tai išbandžiusių žmonių, net jei ir nelieka dirbti mokykloje, toliau dirba su vaikais, jaunimu. Arba bent jau tampa sąmoningais tėvais, noriai bendradarbiauja su mokytojais, dalyvauja mokyklų veikloje.
Vadinasi, pedagoginis išsilavinimas geram mokytojui nebūtinas?
Tapti mokytoju yra įvairių kelių. Tradicinis lygiagretusis – stoti į edukologijos universitetą ir kartu įgyti dalykinį bei pedagoginį išsilavinimą. Gali eiti nuosekliuoju keliu – įgyti universitetinį išsilavinimą, o paskui – mokytojo kvalifikaciją.
Mūsų siūlomas kelias – alternatyvusis. Dirbdamas su vaikais iki 16 metų, pirmiausia turi būti mokytojas, o paskui – dalykininkas, nes reikia atrasti santykį su vaiku, ne tik turėti žinių, bet ir mokėti jas perteikti. Vyresnėse klasėse vaikai jau moka mokytis, jie gali semtis žinių įvairesniais būdais – dirbdami savarankiškai, lankydami paskaitas ir pan. Gaila, kad tiek pagrindinėse mokyklose, tiek gimnazijose vaikai mokomi pagal tokią pat sistemą, o jų žinios tikrinamos standartizuotais testais.
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad jau šiuo metu 26 proc. Lietuvos mokinių neturi bazinių matematikos žinių. Ar situacija dar labiau nesuprastės, jei atsisakysime testų, o kūrybiškumą vertinsime labiau nei akademines žinias?
Nesakau, kad mokymasis turi būti kaip žaidimas. Pastangų reikia įdėti, be darbo nieko nepasieksi, bet vienaip žmogus dirba, kai supranta, kam to reikia, ir kitaip, kai yra tiesiog bukai verčiamas kažką iškalti. Manau, jei mokytojas myli savo darbą ir vaikus, jis gebės sudominti net ir iš pažiūros neįdomiais dalykais.
Tyrimai rodo, kad iškalti dalykai greit ir išgaruoja, o studentai, vos išlaikę egzaminą, viską pamiršta. Bazinių žinių reikia, bet negalima sureikšminti įsiminimo. Visas pasaulis jau kritikuoja testų ir standartinių egzaminų sistemą, nes ji bando pričiupti mokinį, atrasti jo žinių spragas, užuot vertinusi tikruosius jo gebėjimus. Sutinku, kad tuomet, kai Lietuvoje buvo sukurta vieninga egzaminų sistema, to tikrai reikėjo, nes buvo svarbu išskaidrinti žinių tikrinimą, išvengti korupcijos, bet šie tikslai jau pasiekti.
Šiuolaikiniam žmogui reikia kitko – originalaus mąstymo, kūrybiškumo, o standartizuoti testai kaip tik tokius mokinius labiausiai skriaudžia. Pasaulyje populiarėja universalaus dizaino mokymosi metodas, kai savo gebėjimus gali atskleisti šokiu, filmu, rašto ar fotografijos darbu. Šiuolaikinis žmogus turi būti pasirengęs neapibrėžtumui.
Jums yra tekę gilintis į daugelio šalių švietimo sistemas. Kuri labiausiai imponuoja?
Man labai patinka Estija. Jie moka eiti tikslo link žingsnelis po žingsnelio. Mes pernelyg daug užsiplėšiam. Išsikeliam labai ambicingus tikslus, jų nepasiekę metam, keliam naujus. Estijoje pokyčiai laipsniški, bet realūs. Jie padarė tai, ką mes norėjom padaryti – sukūrė į vaiką orientuotą ugdymo sistemą, mokytojai geba gražiai bendradarbiauti tarpusavyje ir su tėvais, yra visuomenės gerbiami.
Mūsų problema – visuotinis nepasitikėjimas. Mums praverstų nustoti kovoti ir viskuo piktintis, reikėtų nusiraminti ir suprasti, kad visi esame vienoje barikadų pusėje, o mūsų tikslas bendras – užauginti vaikus laimingais, išsilavinusiais žmonėmis. Išmokime džiaugtis mažais dalykais.
Mokyklose matau daug gražaus, nuoširdaus darbo, puikių pedagogų. Reikėtų juos palaikyti. Daug kas priklauso nuo mokyklos vadovų. Jei mokytojai jaučiasi nesaugūs, neturintys užnugario, jie tampa labai gynybiški. Vadovai reikalauja rezultatų iš mokytojų, tėvai irgi juos puola, šie spaudžia vaikus. Tokioje aplinkoje sunku ir mokytis, ir mokyti.
Kaip vertinate „Idėją Lietuvai“ iki 2025 metų paversti mokytojo profesiją prestižine?
Nemanau, kad lozungais galima ką nors pasiekti. Gal net priešingai – nuolat kartodami, jog ši profesija neprestižinė, kaip tik darome mokytojams meškos paslaugą. Jie stengiasi, dirba, bet vietoj pagarbos ir pripažinimo sulaukia tik gailesčio, vadinami nusenusiais. Nedramatizuočiau amžiaus, profesionalumas nuo jo nepriklauso.
Mokymas yra vienas iš pavojingiausių darbų, nes tai darydamas dalijiesi savimi, todėl tampi pažeidžiamas.
Greitai turėsime rimtesnių problemų – vidurinės kartos 8–15 metų dirbančių mokytojų trūkumą. Pedagogui – tai pats produktyviausias amžius, jis turi patirties ir dar yra nepavargęs, greitai priima sprendimus, nebijo improvizuoti. Ant šios grandies laikosi visa švietimo sistema. Būtų idealu, jei klasėje galėtų dirbti bent po du mokytojus. Jaunas įneštų energijos, entuziazmo, šiuolaikiškumo, vyresnis jį pamokytų, perduotų savo vertingą patirtį, padėtų suvaldyti klasę. Daugelyje pasaulio šalių mokytojai turi asistentus, nes atliepti kiekvieno vaiko skirtingus poreikius vienam dirbant su 30-čia mokinių yra neįmanoma.
Šiuo metu daugiausia kalbama apie mokytojų atlyginimus. Kaip manote, ar juos pakėlę išspręstume didžiąją dalį švietimo problemų?
Pinigai – ne vienintelė bėda. Kur kas svarbiau suteikti mokytojui laisvės ir juo pasitikėti. Šiuo metu rašau disertaciją „Pasitikėjimo lūžiai švietimo praktikų profesiniame gyvenime“. Mano tyrimo dalyviai ilgą profesinę biografiją turintys mokyklų vadovai ir mokytojai pasakoja, kad dabar išgyvename vieną didžiausių pasitikėjimo krizių.
Geriausiai sąmoningi mokytojai jautėsi atgavus Nepriklausomybę. Nors materialiai tuomet visko trūko, bet jie jautėsi svarbūs, dalyvaujantys bendrame kūrybos procese. Dabar švietimas nebėra bendras kūrinys. Politinis elitas kažką sukuria, iš viršaus nuleidžia, o mokytojų nuomonės niekas neklausia. Į mokyklą prasismelkė visą visuomenę apėmęs menedžerizmo vajus. Vis labiau biurokratėjame. Įsivaizduojame, kad darbas taps efektyvesnis, jei nuolat kelsime sau tikslus, rengsime ataskaitas.
Tai vyksta ir universitetuose – savianalizė, savirefleksija, kiekvienas mokslininkas turi pasiekti tam tikrų rodiklių, išspausdinti tam tikrą kiekį straipsnių, viskas matuojama kiekybe. Gyvename audito visuomenėje, kai vertinga tik tai, kas suskaičiuota. Užuot tiesiogiai dirbę su žmonėmis, tarp popierių ir ataskaitų skęsta ir vadybininkais dirba mokytojai, gydytojai, mokslininkai. Pasaulyje tai jau įvardijama kaip problema, o mes tai kaip tik diegiame.
Gal tobulėjant skaitmeninėms technologijoms mokytojai apskritai taps vis mažiau reikalingi?
Ant šito grėblio jau užlipome. Atrodė, sukursime sistemą, ir ji veiks pati savaime. Deja. Mokymas gali būti įvairus. Kai kurių dalykų galima mokytis ir be mokytojo, pasiskaityti, pasinaudoti technologijomis, bet ugdant vaikus pedagogas liks svarbus, nes jis dalijasi ne tik žiniomis, bet ir vertybėmis, ugdo savo asmenybės, pavyzdžio jėga, perduoda tam tikras nuostatas, poziciją, moko priimti teisingus sprendimus. Kuo uždaresnė tampa visuomenė, tuo svarbesnis darosi žmogiškasis ryšys.
Mokymas yra vienas iš pavojingiausių darbų, nes tai darydamas esi atsivėręs, dalijiesi savimi, todėl tampi pažeidžiamas. Šį darbą dirbančius žmones reikia labai palaikyti ir saugoti.
Tikrai tikite, kad mokykla gali tapti tokia vieta, į kurią vaikai eis su džiaugsmu?
Tikiu. Jau dabar Lietuvoje yra tokių mokyklų. Neįmanoma sukurti tokios ugdymo įstaigos, kuri tiktų visiems, bet galime siekti, kad kiekviena jų būtų geriausia ten besimokantiems vaikams. Tokį tikslą išsikėlė Suomija. Pasak suomių, kiekviena mokymo įstaiga turi užtikrinti vaikams tokį pat gerą švietimą – nesvarbu, kur jie gyvena, iš kokio socialinio sluoksnio kilę. Tai pasiekti sunku, nes reikia daug investuoti į kiekvieną mokyklą, ne tik į elitines, bet rezultatai rodo, kad metodas veikia. Suomių vaikų mokymosi rezultatai vis gerėja, jų laimės indeksas didėja.
Ar tai reiškia, kad sveikos konkurencijos idėja atgyveno? Noras patekti į gerą gimnaziją, iš jos – į prestižinį universitetą iki šiol buvo vienas iš mokymosi stimulų.
Yra trys mokinių sąveikos būdai mokymosi metu. Individualus darbas – kai vaikas mokosi savarankiškai žinodamas kriterijus, pagal kuriuos bus vertinamas. Rungtyniavimas, kai turi nugalėti kitus. Ir bendradarbiavimas, kai kuriama kartu. Visi šie būdai yra reikalingi, bet tarp jų turi būti balansas.
Kai rungtyniauji, nugalėtojas yra tik vienas. Kaip jaustis tiems vaikams, kurie niekada nelaimi? Tai labai demotyvuoja. Konkuruojant galima pasiekti įspūdingų rezultatų, Azijos šalių švietimo sistemos tai įrodo, bet to kaina yra didžiulė – savęs nuvertinimas, psichologinės problemos, savižudybės. Mūsų mokyklose labiausiai trūksta bendradarbiavimo, nors gyvenime to vis labiau reikia.
Turite tiek puikių idėjų, didelę darbo su mokytojais patirtį ir tokią gražią viziją. Gaila, kad to negirdi švietimo politikai.
Turėjau porą kvietimų į įvairius postus, bet aš labiau tikiu mūsų darbu. Politikai turi suprasti, kad esmių esmė yra tai, kas vyksta tarp mokytojo ir mokinio, o visa kita svarbu tik tiek, kiek padeda šį ryšį išlaikyti. Politikų darbas – užtikrinti stabilumą, suteikti garantijas, kad bus laikomasi aiškios krypties, aprūpinti ištekliais ir kuo mažiau kištis į mokyklų veiklą. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę bendrauti su mokyklų vadovais, mokytojais ir tiesiogiai prisidėti prie pokyčių. Esame laisva nepriklausoma organizacija. Darom tai, ką sugalvojam, ir tada, kai matome prasmę.
Portreto štrichai
Gimė. 1962 m. Vilniuje
Baigė. Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą.
Įvertinimai. 2009 m. apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
Šeima. Vyras Gediminas Pranckūnas yra fotografas. 32 m. dukra Gabrielė baigė turizmo vadybą Birmingemo universitete. Augina dukrą ir dirba centre „Litexpo“ parodų organizatore. 30-metė Gailė Amsterdame baigė Gerrito Rietveldo akademiją, yra dizainerė, maketuoja knygas, įvairius leidinius, daro meninius projektus.
Laisvalaikis. „Su chorais „Schola Cantorum Vilnensis“ ir „Vox Clara“ giedu grigališkąjį choralą. Tai tarnystė ir gana sudėtingas archajiškas muzikavimo stilius. Giedama unisonu, tai reikalauja didelio įsiklausymo. Atliekame IV–IX a. kūrinius. Kaskart – vis kitas tos savaitės evangeliją atitinkančias giesmes.“
Išbandymai. „Prieš 10 metų susirgau krūties vėžiu. Esu dėkinga Dievui, kad viskas gerai baigėsi ir kad turėjau progą pajusti žmonių gerumą, meilę ir palaikymą. Supratau, kad vėžys – ne toks jau baisus. Tai tiesiog diagnozė, liga, kuria serga daugybė žmonių. Svarbiausia – laiku pasirūpinti savimi ir savo artimaisiais.“
