Langedoko provincija Pietų Prancūzijoje – turistų dar neužgrobtas kraštas. Ramus ir net šiek tiek paslaptingas.
Čia daug laukinės gamtos, yra kalnų, miškų, ežerų, didžiulių vynuogynų, išlikusios senosios katarų pilys, netoli Ispanija ir, žinoma, – jūra. Vakar čia buvo labai gražu, švietė saulė, o šiandien lyja. Kalnų oras nenuspėjamas. Šiandien vėjas buvo toks stiprus, kad nugriovė medį šalia kaimynės namo. Laimei, nei jis, nei žmonės nenukentėjo, nedaug trūko, ir būtume neturėję telefono ryšio. Teko pasiimti pjūklą ir medį sudoroti.
Gyvenu nedidelėje bendruomenėje, aplink mane – vos penki namai, tačiau žmonės labai draugiški. Langedokas be namus čia perkančių užsieniečių pražūtų. Regionas niekada nebuvo itin turtingas, vienu metu čia klestėjo medvilnės industrija, o dabar klesti nedarbas, miesteliuose užsidaro parduotuvės, o kaimai laikosi, nes juose įsikūrę užsieniečiai.
Kodėl pasirinkote šį regioną?
Pasirinkau labai spontaniškai! Visada jaučiau meilę Prancūzijai, turiu daug prancūzų draugų, bent kartą ar du per metus juos aplankydavau. Dabar tai darau dažniau, nes Prancūzijoje kasmet statomi keli nauji spektakliai, patobulinau kalbą, perpratau prancūzų gyvenimo būdą. Į Provansą net nesidairiau – žinau, kokios ten nekilnojamojo turto kainos ir kiek daug turistų. Langedoke yra tai, ko man reikia: ramybė, kalnai ir jūra. Vasarnamį pirkau beveik prieš dešimtmetį, į namelį įdėjau labai daug darbo ir širdies. Man tai – daugiau nei vasarnamis.
Namai – Londone, kaimas – Prancūzijoje, o kas tada – Vilniuje?
Vilniuje – draugai. Gimiau Kybartuose, ten dar yra giminaičių, mokiausi Kaune, ten gyvena mama, sesuo. Vilnius – mano studijų miestas, kaskart į jį atvykęs apsistoju viešbutyje ar išsinuomoju apartamentus. Vilniuje yra „Vilnius City Opera“ – tarsi mano meno laboratorija. Čia atlieku, išbandau savo etapinius vaidmenis, vienas tokių – Fausto, toliau juos dainuoju Europos teatruose.
Į Vilnių tikrai kada nors grįšiu, tai žinau labai aiškiai. Iš Lietuvos išvykau prieš aštuoniolika metų, tačiau ryšys su ja vis stiprėja, vis labiau myliu Vilnių. Atvykęs trumpam jaučiuosi tarsi stikliniame burbule, – premjera, priėmimai, vakarėliai, tačiau puikiai žinau, kaip ir kuo žmonės gyvena, su kokiomis problemomis susiduria. Kiekvieną kartą atrandu šį miestą iš naujo, Kristinos Sabaliauskaitės knygos atvėrė akis, gal todėl Vilnius man visada pilnas romantikos.
Girdžiu sentimentalias gaideles. Ar tiesa, kad, metams bėgant, visi tampame jautresni, sentimentalūs?
Vilniuje gyvena nuostabūs mano draugai, jau netgi nebe draugai – šeima. Su jais labai lengva, esame pažįstami dar nuo mokyklos, studijų laikų. Su jais galiu būti toks, koks esu.
Ir vis dėlto jaučiuosi esantis tvirtas, nestokoju pozityvumo. Anglai mane išmokė iškart, kai tik iškyla kokia problema, išsivirti arbatos. Tai padeda.
O koks esate?
Dabar, jei pamatytumėte, – pasišiaušęs, juodomis panagėmis, aplipęs purvu, nes ką tik nupjovėme medį. Iš tikrųjų nesu tas, kuris susitapatina su personažu. Baigiasi spektaklis, nusivalau grimą ir tampu tuo, kas esu. Tiesa, vaidmuo vaidmeniui nelygus, tačiau kiekvienas sukelia įvairių emocijų, po spektaklio retai kada lengvai užmiegu, reikia laiko, kad nuslūgtų įtampa ir adrenalinas.
Būna, užslenka tamsus baltiškas, bergmaniškas debesis, – gal tai prigimtinė savybė? Reikia, kad vėjas pradėtų pūsti, jį išblaškytų. Ir vis dėlto jaučiuosi esantis tvirtas, nestokoju pozityvumo. Anglai mane išmokė iškart, kai tik iškyla kokia problema, išsivirti arbatos. Tai padeda. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau džiaugiuosi paprastais dalykais.
Be to, kai scenoje tiek daug dramų, matyt, neįmanoma?
Scenoje ant mano rankų nuolat kas nors miršta arba mirštu pats. Užtat gyvenime dramų vengiu, manasis kur kas paprastesnis, nei daugeliui atrodo. Man labai pasisekė, kad turėjau galimybę išvykti, įkelti koją į kitokį pasaulį, tačiau žinau, kaip svarbu suvokti ribas ir džiaugtis tuo, ką turi šiandien.
Labiausiai turėtumėte džiaugtis talentu, kuris atvėrė kelius į pasaulį. Kaip jį suprasti? Kaip auginti ir puoselėti? Kaip su juo gyventi?
Yra daug komponentų, kurie lemia sėkmę: talentas, darbštumas, diplomatija, intuicija, pagaliau – likimas. Talentas svarbu, tačiau man yra tekę matyti talentingų žmonių, kurie savo talentą apleido. O juk jis – tarsi augalas. Nesvarbu, kad šaknys tvirtos ir gilios, nelaistysi – nuvys arba išsikeros į laukinį krūmą, kuris nekrauna žiedų. Vargu, ar galėčiau dabar pasakyti tinkamą receptą, bet iš patirties žinau, kad perfekcionizmas veiklos pradžioje labai svarbu – daryk tol, kol pavyks gerai. Atsitiktinumas, kai tau pavyksta arba tave kas atveda į tinkamą vietą tinkamu laiku. Balso žydėjimo laikas, – jo reikia kantriai sulaukti. Kaip dainavau prieš dešimt metų ir kaip dainuoju dabar – diena ir naktis. Regis, Robertas Schumannas yra pasakęs: „Muzikantams svarbiausias dalykas – kantrybė.“ Kuo daugiau dirbi, tuo daugiau darbų atsiranda, o jau tada – ir geras agentas. Sutinku, svarbi ir pirminė kibirkštis, kurią visi pastebi. Nuo jos prasideda ugnis.
Mokykloje dainavimu labai nesidomėjau, buvau linkęs į humanitarinius mokslus, matematika visiškai nesisekė, praradusi viltį mane jos išmokyti, mokytoja numojo ranka. Laiko į savo matematikos žinias neinvestavau ir aš, užtat nusprendžiau studijuoti Juozo Gruodžio konservatorijoje, perėjau į dainavimą. Kai pakliuvau į šviesaus atminimo maestro Virgilijaus Noreikos klasę, kelio atgal nebuvo.
Žmonės mėgsta sakyti „netikęs mano gyvenimas“, bet atsigręžkite atgal – pamatysite, kaip gražiai išsidėlioja grandinėlė, kaip vienas veiksmas gimdo kitą. 2007 metais skausmingai išgyvenau balso krizę, – tai buvo susiję su sveikata. Maniau, viskas, daugiau nedainuosiu, teks ieškoti kitos profesijos. Sėkmingai iš tos situacijos išsikapstęs tik sustiprėjau, subrendau. Supratau, kad negali visko priimti tarsi savaime suprantamų dalykų, o kiekvieną vakarą atsigulęs į lovą turi padėkoti Dievui ar likimui už tai, ką gavai.
2007 m. išgyvenau balso krizę, – Maniau, viskas, daugiau nedainuosiu, teks ieškoti kitos profesijos. Supratau, kad negali visko priimti tarsi savaime.
Ar dėkojate?
Dėkoju, nes tikrai turiu daug. Ir kalbu ne apie materialius dalykus. Didžiausia tragedija man – kai žmogus daro tai, kuo bodisi, kai kasdien susiduria su nemėgstamu darbu. Ir tokių matau daug. Neseniai, prieš pat žengdami į „Fausto“ sceną, su kolega Arnu Švilpa apsikabinome ir pasidžiaugėme – kokie esame laimingi, kad darome, ką mėgstame.
Ar esate laimingas Londone? Tas miestas juk taip paprastai nepasiduoda...
Kaip ir kiekvienas didelis miestas, Londonas reikalauja susikaupti, jame svarbu susikurti savo mikropasaulį. Londonas labai didelis, jei būsi neatsargus, prarys, suvalgys, sugromuluos. Atvykau čia turėdamas tikslą, patekau į tam tikrą terpę, susikūriau savo rutiną. Manęs čia niekas nebestebina – nei tai, kad į operą ateina princas Charlesas ar Stingas, nei kad susiduriu lifte su Holivudo žvaigžde aktoriumi Jaredu Leto. Londonas primena oro uosto laukiamąjį. Žmonės čia atvažiuoja, iš čia išvažiuoja, kai kurie įstringa. Kol esi jaunas, be proto daug dirbi, jis puikus. Pastaruoju metu Londone praleidžiu nedaug laiko – gal vos 20 procentų. Džiaugiuosi galimybe pamatyti naujas premjeras, aplankyti naujas parodas, naujas, įdomias vietas. Man šis miestas tapo gana jaukus, artimas, juokauju, kad pabalnojau jį kaip arklį.
Jei Londone praleidžiate tiek mažai, kur dingsta visas kitas laikas?
Miestuose, į kuriuos mane nuveda darbai. Jei naujas spektaklis statomas Paryžiuje, tai sėdi į traukinį ir grįžti į Londoną arba skrendi į Vilnių, bet jei esi Amerikoje ar Japonijoje, namų taip lengvai nepasieksi. JAV praleidau visą praėjusią vasarą. Kai kuri pagrindinį personažą, o taip dažniausiai ir būna, repetuoti tenka kasdien. Tarp spektaklių stengiesi pailsėti. Ir taip porą mėnesių viename mieste, porą – kitame, dar koncertai, štai metų ir nebėra. Toks mano kosmopolitinis gyvenimas.
Vežiojatės lagamine savo pagalvę?
Šlepetes. Su manimi keliauja knygos, operų klavyrai, keli drabužiai. Išmokau apsieiti su mažai. Kai repetuoji, užtenka vienų marškinėlių ir džinsų, dar įsimeti kostiumą premjerai. Man patinka minimalizmas. Mielai priimu tokį gyvenimo būdą ir tokią gyvenimo filosofiją. Laikui bėgant supranti, kiek nedaug iš tikrųjų reikia. Londone važinėju dviračiu, Prancūzijoje ir Vilniuje, kai būtina, išsinuomoju automobilį. Uždirbtus pinigus investuoju į keliones, man patinka pažinti kitas šalis, kultūras.
Mūsų kasdieniame darbe mažai glamūro. Veiksmas scenoje, tai, kas iš toli atrodo žavu, tėra dvi valandos. Visos kitos praeina belangėje repeticijų salėje nuolat kartojant natas ir ieškant geriausio sprendimo. Man tai – be galo įdomus laikas, ypač kai dirbi su fantastiškais, talentingais, kūrybingais režisieriais. Įvairūs įvairių tautybių ir rasių žmonės neabejotinai veikia ir tavo charakterį. Turi nuolat mokytis bendrauti, būti to teatro šeimos nariu.
Jūsų gyvenimas – tarsi kelio filmas.
Kiekvieną, matyt, aplanko jausmas, kad gyvenimas yra kinas. Atrodo, lyg stebėtumei viską iš šalies. Gal tai – iliuzija? Juk kai stipriai svajoji apie vieną ar kitą dalyką ir jis įvyksta, negali patikėti. Atrodo – nenusipelnei, nesi vertas, bet iš tikrųjų visi mes esame aktoriai, tikrame gyvenime kuriame savo geriausius vaidmenis, kol uždanga nusileidžia...
Tikriausiai apie tai daug galvojote per savo mokytojo Virgilijaus Noreikos laidotuves?
Tai buvo labai liūdnos dienos. Man visada atrodė, kad maestro yra iš tų žmonių, kurie nemiršta. Toks jausmas, kad jis dainavo iki paskutinės savo dienos, dalijo savo mokiniams patarimus, o tada kažkas lyg išjungė, užsuko garsą, ir uždanga nusileido. Tą akimirką Operos ir baleto teatre, kai ji leidosi, kiekvienas iš mūsų galvojome apie būties trapumą.
Jau apsisprendžiau nuo rugsėjo išbandyti savo jėgas pedagogikos srityje. Savo klasės dar neturėsiu – niekaip nesugebėčiau suderinti savo grafiko su mokymu, tačiau, radęs laiko, atvyksiu į Vilnių ir rengsiu čia meistriškumo pamokas. Kitą sezoną turiu nemažai įdomių koncertų Lietuvoje, mėginsiu derinti juos ir paskaitas studentams. Manau, labai svarbu dalytis tuo, ko pats esi išmokęs.
Per maestro laidotuves mačiau visą būrį jo mokinių. Virgilijus Noreika buvo daugiau nei mokytojas. Jį, kaip ir Kiprą Petrauską, galima vadinti patriarchu, palikusiu ypatingą savo mokyklą. Mums, jo mokiniams, reikia šią veiklą tęsti, nors kiekvienas ir turime savo kelią. Maestro padėjo tvirtus pamatus mano karjerai, ant jų statau savo namus, ir jie niekada nebus tokie pat kaip jo.
Neabejoju, kad Jūsų gyvenime daug kūrybos, tačiau juk būna ir tiesiog darbų, kuriuos privalu atlikti.
Personažas turi būti natūralus, tačiau vaidmenį būtina aprengti spalvomis. O iš kur jų paimsi, jei sėdėsi užsidaręs?
Kaip sugebate laviruoti tarp to, kas patinka, ir to, ką reikia padaryti?
Jūs teisi, visada būna darbų, vaidmenų, kurie gal ne visai prie širdies, tačiau kviečia geras teatras arba siūlo tokį honorarą, kad negali atsisakyti, žinai – sutikęs padengsi penkių mėnesių kredito įmokas bankui arba pasikeisi langus vasarnamyje. Intuityviai jaučiu, kada spektaklis bus ne toks sėkmingas. Kartais stengiesi kiek gali, tačiau nesiklijuoja – nors tu ką. Nekoketuoju, būna, svarstau labai racionaliai, bet būna – ir be honoraro keturiomis lėkčiau dainuoti medžio partijos, jei pakviestų talentingas režisierius. Žinau, kad gaučiau iš jo daugiau nei pinigai.
Nepaprastas buvo mano pirmasis susidūrimas su britų režisieriumi Davidu McVicaru, – jis pakvietė dainuoti Rakwellą Igorio Stravinskio operoje „Veltėdžio karjera“. Kai repetavome, valandų neskaičiavau, per dešimties minučių pertrauką užmigdavau iš nuovargio. Man giliai įstrigęs emocingas Vilniuje kurtas „Verteris“, pirmieji darbai su Peteriu Steinu Liono teatre. Žiauriai pasisekė, kad dirbu su gerais režisieriais, turiu galimybę stebėti jų darbus. Tai ugdo režisūrinę estetiką. Laikui bėgant, gal ir pats norėsiu pabandyti.
Kas įkvepia, kai ruošiatės vaidmeniui?
Esu įsitikinęs, kad itin svarbu savišvieta. Vaidmuo susijęs su įvairiomis emocijomis, kurias patiri žiūrėdamas kino filmus, klausydamas muzikos, lankydamas parodas, skaitydamas knygas. Leidžiu aplinkai mane įkvėpti, visa tai tarnauja kūrybai. Personažas turi būti natūralus, tačiau vaidmenį būtina aprengti spalvomis. O iš kur jų paimsi, jei sėdėsi užsidaręs? Skurdus vidinis pasaulis scenoje gerai matyti. Gali puikiausiai dainuoti, tačiau bespalvis balsas publikos niekada nesužavės. Scena juk – geriausias rentgeno aparatas.
Ar čia, Prancūzijos vienkiemyje, ilgesys neužplūsta?
Ilgesys – kam? Prabėgusiai jaunystei? Namams ir draugams? Ilgesys – žavus jausmas, kai jo ne per daug. Kad ir kaip sentimentaliai skambėtų, Lietuva visada bus mano dvasios namai. Gyvendamas Meksikoje turėjau fantastišką namuką su pušimis aplinkui, išeidavau, atsisėsdavau tarp jų, įsijungdavau kompiuterį ir kalbėdavausi su šeima, kuri tuo metu atostogavo Nidos pušynuose. Jaučiausi, lyg būtume kartu. Būdamas toli nuo draugų, šeimos, išmoksti taip gyventi, neeikvoti laiko niekams – prastoms knygoms, filmams, išmoksti prisijaukinti miestus ir žmones. Jie tuo metu ir yra tau patys artimiausi. Komunikabilumas – dar vienas kertinių karjeros akmenų.
