Aiste, kas jums yra graži moteris?
Mano akimis – graži moteris ta, kuri save supranta, kurios jausmai, mintys, veiksmai dera, kuri girdi savo poreikius, geba juos atliepti. Vien moters išorės netapatinu su grožiu. Svarbiau ne tai, kaip žmogus atrodo, bet kuo ir kaip gyvena, kokią energiją skleidžia. Nepamirškime savo vidaus. Klauskime savęs: kas man svarbu? Nevertėtų moteriai tikėtis, kad kažkas kitas padarys ją laiminga, verčiau savyje atrasti resursų patenkinti savo poreikius, draugauti su savimi.
Pastebim, kad savimi pasitikinčios, patenkintos moters akys žiba, ta jausena atsispindi ir išvaizdoje. Ar įmanoma per išorę pritraukti ir iš vidaus spinduliuojantį grožį, pvz., išmokus moteriškai, savimi pasitikinčiai vaikščioti, stengiantis nepamiršti šypsotis ir pan.?
Vidinis moters grožis tikrai atsispindi ir kūno kalboje, bet nepakanka mokytis pasitikinčiai vaikščioti ir šypsotis. Moteriai svarbu save pažinti iš vidaus: kaip ji jaučiasi, kuo gyvena, ką kuria, kokios yra jos vertybės. Būdama savimi, pažindama ir priimdama save visokią, moteris natūraliai tą grožį skleidžia. Nieko dirbtinai nereikia daryti. Moteris negali visada tik šypsotis.
Grožis ir slypi tame, kad ji gali būti graži visapuška. Pagalvokime, kokios mes norime būti, o kokios ne. Pagal K. G. Jungą, tame, ką mums norisi atmesti, yra mūsų šešėlinė pusė ir joje slypi potencialas. Taigi jeigu erzina moterys, kurios skiria pernelyg daug dėmesio savo išvaizdai, galima savęs paklausti: „O koks mano ryšis su vidiniu moteriškumu, kiek aš pati sau skiriu laiko?“
Kaip moteriai išmokti atrasti ir vertinti savo unikalumą? Kaip pamilti bruožus, kurie esamu momentu galbūt nepatenka į visuomenės suformuotus grožio standartus?
Klausykimės savasties, leiskime jai mus vesti, eikime savo autentišku keliu. Nenuvertinkime savitumo, pabrėžkime jį. Tos moterys, kurios klausosi savo vidaus, ir atrodo išskirtinės. Bus labai nuobodu gyventi, jei stengsimės būti kaip kažkas kitas.
Kaip atkurti prarastą pasitikėjimo savimi jausmą, jei kažkas kažkada sukritikavo kurį nors kūno bruožą, pvz., strazdanas, ir dėl to moteris įgijo kompleksą?
Lengva pažeisti žmogų vaikystėje, paauglystėje, kada ypač svarbi aplinkinių nuomonė. Savivertės pamatus kuria ryšys su tėvais.
Šiuo klausimu svarbu, kiek žmogus pats priima tą savo bruožą, kurį kažkas sukritikavo. Savyje matykime ne trūkumus, o unikalumą.
Būkime tarp tų žmonių, kurie ne griauna pasitikėjimą savimi, o stiprina. Paklauskime, ar tikrai verta bendrauti su tais, kurie žaloja mus? Žmonės, kurie mus palaiko, padrąsina, padeda atkurti pažeistą savivertę.
Ar moters siekis būti gražia – įgimta savybė? Panašu, kad vyrams būti gražiems ne taip aktualu.
Iš vienos etnologės esu girdėjusi, kad žodis „graži“ yra kilęs iš „grąža“. Manau, kad moteris iš prigimties yra labiau globėjiška, savyje talpinanti ir duodanti, skleidžianti tai, ką turi. Vyrai labiau orientuoti į rezultatą, galios ir valdžios siekimą.
Kada jūs pati sau jaučiatės gražiausia?
Kai esu laiminga, rami, tuomet jaučiuosi ir graži. Pastaruoju metu ir išgyvenu tokį etapą. Jaučiuosi savo gyvenimo kūrėja ir tas man atneša džiugesį.
Ar visada taip buvo?
Nuo 30-ies metų atradau vidinę ramybę. Prieš tai labai ieškojau savęs. Tačiau ir anksčiau vertinau save, matyt, tam pagrindus padėjo tėvai. Augau matydama laimingas mamą, močiutę. Mergaitei svarbu sulaukti palaikymo iš tėčio. Jeigu jis dukteryje mato princesę ir tą parodo, tas padeda suformuoti stiprią savivertę.
Kai paauglystėje prasidėjo modelio karjera, tik tuomet atradau mados industriją, kosmetiką. Iki tol buvau laimingas vaikas, daug kur save išbandęs. Tėvai man leido lankyti įvairius užsiėmimus ir nevertė kiekvieno iki galo užbaigti – buvau laisva rinktis.
Pradėjusi dirbti modeliu klaidingai pamaniau, kad būdama gražia išoriškai gyvensiu laimingą gyvenimą. Tačiau tai man vidinės ramybės neatnešė.
O koks dabar jūsų santykis su drabužiais, kosmetika?
Kai supratau, kad graži ta moteris, kuri pirmiausiai spinduliuoja vidinį grožį, norėjosi stumti į šalį visus drabužius ir kosmetiką. Pradėjau nuvertinančiai žiūrėti į madą, galvojau: ar iš tikrųjų ši moteris jaučiasi taip, kokį vaidmenį kuria savo apranga? Tuo metu drabužiai mano gyvenime atliko gan nesvarbų vaidmenį. Rengiausi labai paprastai: džinsai, marškinėliai, megztukas – nieko išskirtinio. Tačiau dabar, atradus vidinę ramybę, tapo smagu paeksperimentuoti su drabužiais. Visgi nesinori, kad apranga mane paslėptų.
Jeigu dera moters vidus su apranga, tai gražu pažiūrėti į tokią moterį.
Žinoma, smagu matyti savo išskirtinį stilių susikūrusią moterį, jeigu jis sinchroniškas su pasaulėjauta.
O dekoratyvinę kosmetiką naudojate?
Kai buvau jaunesnė, labai norėjosi išryškinti veidą. O šiuo metu norisi neužgožti natūralumo. Man svarbu, kad būtų graži oda, sveiki dantys, gyvybingi, nenušiurę plaukai. Tapo svarbi sveikata bei sveika išvaizda.
Paryškinu tik antakius, kurie tarsi įrėmina veidą, suteikia jam formą, ir blakstienas. Tai viskas. Nesitepu net pudros, išskyrus retus atvejus.
Paradoksalu, kad paauglystėje, kai būna tokios gyvybingos, veiduose nematyti nei raukšlelės, moterys kosmetikos naudoja daugiausiai, nors to visai nereikėtų. O vėliau, kai tarsi jau ir būtų ką maskuoti (patamsėjusius paakius ar vieną kitą raukšlelę), atsigręžiam į savo natūralumą. Gal šiuo atveju mama savo dukrą galėtų nukreipti? O gal nesikišti, gal tai tiesiog etapas, kurį leisti išgyventi?
Remiantis psichologinės raidos žiniomis, mergaitė pirmąjį lyties tapatumo etapą patiria būdama 3–4-erių metų. Tuomet pastebim, kad jai noris pūstų suknelių ir kitų atributų, kurie rodytų, jog ji gimė moters kūne.
Paauglystėje, brendimo metu, lyties tapatumas pasireiškia antrą kartą. Natūralu, kad šiuo etapu paauglės tyrinėja, ieško savęs, nori eksperimentuoti su savo kūnu. Manau, leiskime joms tą daryti.
Jūs pati auginate dvi mergaites. Kokį supratimą apie grožį joms kuriate?
Per daug kažko ir nepasakoju... Mano vyresnėlei aštuoneri. Jai šiuo metu svarbiausia santykiai su draugėmis. Jaunesnėlei ketveri. Matau, kad ji išgyvena lyties tapatumo formavimąsi – nori nešioti pūstas sukneles, karūnas... Leidžiu jai rinktis, nors galbūt man ir būtų gražiau, jei ji rengtųsi kitokiais drabužiais, nei pūstos, rausvos, blizgučiais puoštos suknelės.
Man svarbiausia įdiegti dukroms supratimą apie higieną, švarą. Matau, kaip jos pavyzdį ima iš manęs.
Ar turite ritualų, kurie leidžia jums pasijusti gražia prastesnės nuotaikos dienomis?
Tokiomis dienomis, kai jaučiuosi pavargusi ar reikia pasikrauti energijos, norisi pagulėti vonioje, klausantis ramios muzikos, užsidegus žvakių. Man labai svarbus miegas. Stengiuosi kokybiškai pailsėti, nes tuomet visai kitaip jaučiuosi. Svarbu pabūti su savimi, paskaityti knygą...
O kai būna liūdna, leidžiu sau pabūti su šiuo jausmu, suprasti, kas su manimi vyksta. Norint neužstrigti sunkiame jausme, verta imtis ir aktyvių veiksmų, kurie padėtų, pvz., susitikti su draugėmis ar nuveikti kažką kitą smagaus, kas išsklaidytų liūdesį.
Šiuo metu tiek daug gyvenimo vyksta virtualioje „Instagram“ erdvėje, kur visi, prisidengę filtrais, atrodo tobulai gražūs. Ar mes nebėgame nuo realybės taip elgdamiesi ir ar dirbtinai nekuriame savo tobulo grožio vaizdo ir ar tai neskatina mūsų pačių prastai jaustis, jei kažkieno nuotraukos gražesnės nei mūsų?
Mes keliame nuotraukas į viešą erdvę siekdami patvirtinimo sau, kad kitiems patinkame. Gal kažkam reikia patvirtinimo, kad jaustųsi svarbus, ypatingas, gyvenantis gražų gyvenimą. Gal kažkas jaučiasi vienišas, daug „maskatuojasi“ išorėje, o vidus neužpildytas, tad tokiu būdu bando susisiekti su kitais, būti pastebėtas. Linkėčiau turėti ne paviršutiniško blizgesio, o tikrus, gilius santykius su žmonėmis, kurie žmogų priimtų ir mylėtų visokį.
Aš socialiniuose tinkluose beveik nesireiškiu. Galbūt pati žinau, kad šiuo metu man gerai, ir nereikia kelti nuotraukos, jog kiti tai patvirtintų.
Mes nepabėgsime nuo technologijų, bet visame tame dalyvaujant reikia būti sąmoningiems ir paklausti savęs: kam man to reikia. Jeigu kažkam tai būdas išgarsėti, parodyti savo kūrybą, gebėjimus, tai kodėl gi ne.
Sveikas kūnas yra grožio dalis. Norint tokį turėti, svarbu subalansuotai maitintis. Tačiau šiandien maistas tapęs ir stipriu malonumo šaltiniu, kai juo siekiama kompensuoti teigiamų emocijų trūkumą. Ką daryti moterims, kurios linkusios persivalgyti?
Kai jaučiam darną su savimi, ir valgome tai, ko reikia, nebandome iš maisto gauti trūkstamų teigiamų emocijų. Jeigu žmogus išgyvena vidinį nerimą, dažnai maistas tampa nusiraminimo šaltiniu. Kai griebiamės maisto, persivalgome, paskui dėl to išgyvename.
Svarbu pažinti savo nerimą, jausmus ir už jų slypinčius poreikius, tik tokiu būdu galime suprasdami save ieškoti kitų nusiraminimo būdų.
Kokie jūsų pačios mitybos įpročiai?
Valgau kas keturias valandas, ritmas svarbu, kad kūnas žinotų, jog gaus valgyti. Kai tai valgome, tai nevalgome, organizmas linkęs kaupti atsargas. Vartoju įvairų maistą. Stengiuosi kiekvieną dieną nevalgyti mėsos. Jeigu jaučiu, kad padauginau, racione atsiranda daugiau salotų, košių, sriubos.
Dažniau gaminu namuose. Paisau produktų sezoniškumo. Žiemą valgau daugiau burokėlių, kopūstų, morkų, o vasarą – pomidorų, uogų ir kitų lietuviškų gėrybių.
Nėra taip, kad sau kažko neleisčiau, nes kai kažką draudi, tada labiausiai ir norisi.
