Savo seminarus ar pranešimus įvairiose konferencijose beveik visada pradedate nuo fizinio veiksmo – pakeliate klausytojus nuo kėdžių, paprašote jų giliai įkvėpti ir iškvėpti, paduoti ranką kaimynui... Ar taip aktyvinate dalyvius, nuteikiate, kad ramiai snausti savo kėdėse nepavyks?
Labai mėgstu pradėti nuo judesio, nuo kūno. Mes, vakariečiai, gyvename savo galvose. Esu girdėjęs sakant, kad kūnas mums reikalingas tam, kad nuneštume galvą iš vienos vietos į kitą. Pradėdami nuo fizinio judesio įjungiame visą save.
Fizinį veiksmą dažniausiai lydi Jūsų klausimas dalyviui, kaip šis jautėsi prieš ateidamas į seminarą. Kaip pats jautėtės šiandien prieš šį interviu?
Jeigu jau susitariau su jumis dėl interviu, atėjau čia turėdamas intenciją šią valandą gyventi. Šią valandą gyvenu su jumis štai šitame kabake. Dominuojanti mano dabartinės būsenos emocija yra smalsumas. Atėjau atviras ir laukiu jūsų klausimų. Ir man pačiam įdomu, ką kalbėsiu.
Tokiu atveju Jūs – svajonių pašnekovas. Kartais prireikia laiko prasibrauti pro išankstinių kalbinamojo nusistatymų, perdėtos savisaugos lukštą.
Man taip būna su studentais. Kartais jie ateina į paskaitas jau taip viską žinodami, kad nieko ir nebepridėsi. Kaip išmokysi tą, kuris viską žino?
Kaip pavyksta ko nors išmokyti solidžius, daug pasiekusius žmones? Kaip jiems sekasi improvizuoti, žaisti ar, pasak Jūsų, susimauti su malonumu?
Kai bendrauju su išsilavinusiais, apsišvietusiais žmonėmis, dėl intelekto kaip ir viskas aišku, bet yra dar ir emocinis intelektas. Tai – proto ir emocijų jungtis, gebėjimas įvardyti, ką jauti, ir panaudoti šią informaciją mąstant bei bendraujant. Jei žmonių solidumas yra visapusis, tai yra jį rodo ne tik profesiniai pasiekimai, bet ir asmenybės augimas, žmonės supranta, kad tam tikros savybės, tarkim, spontaniškumas, atvirumas, paprastumas, yra labai svarbios, ir jų siekia, o mūsų susitikimai būna gera proga jas patreniruoti. Šiuo metu labai įdomūs man yra IT specialistai. Visuomenė turi susiformavusią nuomonę, esą jie – intravertai, turintys aukštą IQ, o man norisi patyrinėti giliau.
Esu ne iniciatorius. Užtat moku klausytis. Mano asmenybė turi daug ertmių, moku priimti ir mokytis.
Prieš dvejus metus Jūsų sukurtas „Godopoco“ sparčiai išpopuliarėjo. Kokios šio žaidimo sukūrimo aplinkybės?
Tuo metu dirbau su nekilnojamojo turto pardavėjais. Jų darbas – bendrauti su labai įvairiais klientais, o man įdomiausia sritis ir yra bendravimas, tarpasmeniniai santykiai. Buvo smalsu, kaip padaryti tą pardavėjų ir klientų bendravimą kuo gyvybingesnį, tikresnį, be paruoštukų. Vesdamas seminarus pradėjau galvoti, kad reikia sukurti ką nors apčiuopiamesnio, ir taip iš vieno „Improvizacijų enciklopedijoje“ aptikto žaidimuko išaugo visas žaidimas.
Ar pavadinimas „Godopoco“ reiškia ką nors konkretaus?
Teatre paskutinį kartą vaidinau spektaklyje „Belaukiant Godo“ pagal Samuelio Becketto pjesę. Godo asocijuojasi su taip ir neateinančiu Dievu, tačiau spektaklyje ateina Poco, ir jis asocijuojasi su žemiškesniais, nuodėmingesniais dalykais. Beje, žydiškas žodis „poc“ nelabai cenzūrinis, galite paguglinti.
Tikiu, kad kiekvienas mūsų yra pusiau Godo, pusiau Poco. Nėra tik gerų ir tik blogų. Kai kurie didieji politikai mėgsta taip skirstyti, bet kai suvoki, kad tokia skirtis iš tikrųjų neegzistuoja, viskas ima lengvėti. Tada savo, tarkime, klientą, suvoki ne kaip gerą ar blogą, o tiesiog kaip žmogų, kupiną visko. Savo seminaruose kviečiu bendrauti smalsiai, vertinti kiekvieną žmogų kaip unikalų, degti noru jį pažinti, suprasti, koks jis yra, nes tai tikrai įdomu. Tai štai tą Godo ir Poco sujungiau į vieną žodį.
Žaidžiant šį žaidimą labai svarbu, kaip žmogus priima kritiką ir geba pastebėti, įvardyti savo emocijas. Vis dėlto žaisdamas „Godopoco“ atlieki ir tam tikrą vaidmenį, tad gal ir kritika atsimuša į jį, giliai nepaveikia jausmų?
Jūsų vaidmuo ir jūs susipinate – neišvengiamai. Ar matėte filmą „Kaukė“? Du veikėjai su tokia pačia kauke virto skirtingais personažais. Ką nors vaidindamas natūraliai parodai savo užslėptas mintis, potencialą.
Žaisdami mokomės dviejų esminių dalykų. Kai pats esi Godopoco, gauni į rankas tokį pypsintį daiktą, jį turi nuspausti pajutęs bent menkiausią diskomfortą, kurį tau sukelia kitas žaidimo dalyvis – iniciatorius. Žinoma, iš pradžių paaiškiname, kad dalyvis jaus diskomfortą jau vien todėl, kad turės sakyti kažką viešai, o auditorijos baimė – viena didžiausių žmogaus fobijų. Visa tai reikia turėti omeny.
Visgi po kelių tokių treniruočių išmoksti visa tai priimti kitaip. Taigi signalą nuspaudęs žmogus turi įvardyti, kas jam tą nepatogumą sukėlė, kokia tai emocija. Būsi su kauke ar ne, tai pajusi ir taip mokysiesi emocinio raštingumo, emocinės laisvės, išklausyti, priimti. Žmogaus išgirsta kritika susijungia su jau buvusia, galbūt net mokykloje įgyta patirtimi. Tada tikrąja to žodžio prasme kala emocija, ir žmogus arba puola, arba išsigąsta, sustingsta, arba atsitraukia.
Sakote – improvizacija keičia gyvenimus. Kaip pakeitė Jūsiškį?
Pokyčiai vis dar vyksta. Jie tiesiog būtini, kad kūne atsirastų naujų jungčių. Kai jų nėra, viskas tarsi sustoja, o žmogui būtina augti, persitvarkyti, tokia yra jo prigimtis. Jei neauga – traukiasi. Aš drąsiai imuosi naujų dalykų. Taip mano gyvenime atsirado improvizacija, šokis, vadinamasis koučingas.
Pastarasis man buvo visiškai naujas dalykas, daugybė struktūrų... Seminarai vykdavo savaitę, kiekvieną dieną po dvylika keturiolika valandų. Ketvirtą dieną galva nuo naujos informacijos, regis, užvirdavo. Paskui viskas nuslūgdavo, tapdavo tavo. Galop viską sujungiau į viena – seminarus, juose yra ir improvizacijos, ir koučingo, ir šokio. Tai nereiškia, kad daugiau nieko nesimokysiu. Būsiu amžinas studentas, tikrai.
Kai mokiausi penkių ritmų šokio technikos (laisvo šokio meditacijos technika, atliepianti penkis elementus: žemę, ugnį, vandenį, orą ir eterį, – red. past.), išgirdau apie žymų antropologą Gregory Batesoną. Būdamas aštuoniasdešimt penkerių metų, jis atrado šią techniką ir ėmė uoliai mokytis nepaisydamas garbaus amžiaus. Mokytis visada yra ko – tai ir yra esmė. Tai atitolina senatvę. Geriausias pavyzdys man – Jonas Mekas. Jam tiek metų, o jis vis dar jaunas.
Dabartinė mano emocija yra smalsumas. Atėjau atviras ir laukiu klausimų. Man pačiam įdomu, ką kalbėsiu.
Jūsų tėvai – baleto artistai. Ar meilė šokiui įdiegta jų? Nors klasikiniu baletu, sakėte, nesižavite.
Klasikiniu – ne, o štai šiuolaikinis improvizacinis labai patinka. Vaikystėje mane tikrai dažnai palikdavo teatre, tarkim, grimerinėje su balerinomis. Penkerių vaidinau beždžionę su kauke. Vis dėlto užaugęs būti aktoriumi nesvajojau.
Tiesa, jei atsuksime laiko juostą, labai mėgdavau pats vienas pavaidinti: eiti gatve vėjui pučiant ir plaukams plaikstantis, elegantiškai pašaudyti, gražiai numirti... Tėvai kreipė į pianiną, prie jo Čiurlionkėje (Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, – red. past.) sėdėjau septynerius metus. Kai tėvams griežtai pasakiau, kad tai – ne man, jie neprieštaravo. Iš tikrųjų jie man davė labai daug laisvės. Briaunom ir vaikščiojau, gal net per daug.
Kodėl konsultuojamojo ugdymo nutarėte mokytis būtent Maskvoje, paskui – net Balio saloje?
Mano gyvenimo dinamika yra tokia: plaukiu, plaukiu, o kai gyvenimas ką nors įdomaus pasiūlo, gana spontaniškai ir drąsiai to imuosi. Per vieną seminarą man pasiūlė pasimokyti koučingo ir rekomendavo Maskvoje paskaitas skaitantį lektorių Peterį Wryczą. Pasidomėjau, kas kur kaip, ir netrukus nuvažiavau. Iš pradžių man nelabai patiko paties lektoriaus kalbėjimo maniera – jis labai lėtai viską dėstė, o aš greitas, nekantrus. Norėjosi sprukti, bet paskui save pristabdžiau, juk atėjau mokytis. Nusiteikiau, ir ėmė patikti. Ne jis pagreitėjo, o aš nusiraminau. Patiko taip, kad iš šio lektoriaus mokiausi dvejus metus. Nuvykau net į Balio salą, kur gyvena.
Dar vienas Jūsų gyvenimo pokyčių – antroji santuoka. Beje, žmona Andra yra ir Jūsų mokymo įmonės direktorė.
Andra dar yra ir mano geriausio draugo, buvusio jos vyro, įmonės žmogiškųjų išteklių vadovė (šypteli). Ji išties – mano viskas: gydytoja, direktorė, virėja... Kai būname laisvi, viską dažniausiai veikiame kartu. Andra yra sakiusi, kad vaikystėje svajojo, kaip jos vyras bus laimingiausias pasaulyje. Aš – jos laimės objektas!
Ar einate kartu į teatrą?
Einame, bet daugiausia į „Kito kampo“ spektaklius (šypsosi). Pastebėjau, kad teatre, kaip ir gyvenime, mane labiau veikia ne gąsdinimas ir šokiravimas, o švelnus prisilietimas. Renkuosi atidžiai. Iš esmės esu labai blogas žiūrovas, visada susitapatinu su tuo, kas vyksta scenoje, kartais pasidaro nesmagu, imu jausti gėdą. Užtat labai džiaugiuosi galėdamas nueiti į užkulisius ir nuoširdžiai pagirti komandą už puikų darbą, gerą vaidybą.
Kokioje srityje šiuo metu jaučiatės esąs naujokas?
Pagal in ir jang, esu visiškas inis. Ne iniciatorius. Užtat moku klausytis. Mano asmenybė turi daug ertmių, moku priimti ir mokytis, nepasižymiu tvirtu žinojimu, gerai jaučiu kitą žmogų. Mokymosi alkis man prigimtinis. Dabar noriu šiek tiek pabūti užsienyje ir pabandyti įsigilinti į didelių IT kompanijų gyvenimą, suvokti, ko joms reikia. Mūsų mokymo įmonės vizija ir misija skamba išdidžiai – to unlock people‘s happiness globally (angl. k.; atrakinti žmonių laimę globaliu mastu). Turėti didelę misiją labai svarbu. Kai ji reali čia (rodo į galvą), pamažu tampa reali ir išorėje. Šiuo metu esu nusitaikęs į Amsterdamą – ypač svetingą, kviečiantį miestą. Man įdomu, kaip pasiekti, kad Vilniuje būtų taip svetinga kaip ten. Norisi pajusti kitą virpesį ir pasitikrinti.
Jūsų suformuluota misija skamba išties įspūdingai. Kaip suvokiate laimę?
Dažnai susiduriu su daug dirbančiais žmonėmis. Neretai savo biuruose jie praleidžia po trylika ir daugiau valandų. Ne tik todėl, kad krūviai dideli, bet ir todėl, kad viską ten žino, tvirtai jaučiasi ir rezultatą pasiekia gana nesunkiai. O štai šeimoje, socialiniame gyvenime viskas neaišku! Tai būna dažna darboholizmo ir kartu nelaimingumo priežastis. Laimė aplanko, kai esi visapusis: kai funkcionuoja ir galva, ir emocijos, ir kūnas. Kuris gi iš mūsų nenori laisvai savęs išreikšti, mokėti išsakyti mintis, suvokti emocijas, ramiai išklausyti kritiką? Nori visi.
