2017-ieji prof. D. Leinartei atnešė didžiulį pripažinimą – ji buvo išrinkta Jungtinių Tautų (JT) konvencijos dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (angl. The Convention on the Elimination of All Forms of Discrimination against Women, CEDAW) komiteto pirmininke. CEDAW – antroji globaliu mastu, daugiausia ratifikacijų turinti konvencija, ją yra pasirašiusios 189 šalys. Šalies atstovo paskyrimas į CEDAW komitetą – ilgas, kelerius metus trunkantis procesas. Savo kandidatą nominavusi šalis ne visada yra tikra, ar jam pavyks, nes pretendentų gali būti kelios dešimtys, o laisvų vietų kasmet – tik 11 ar 12. Tad, kai 2013-aisiais prof. D. Leinartė tapo CEDAW komiteto nare, vėliau – vicepirmininke, ir jos gimtoji šalis pelnė pripažinimą. Komiteto pirmininkės pareigos – didžiuliais asmeniniais laimėjimais pelnytas garbės pjedestalas. Lietuvos daugiašalės diplomatijos istorijoje tai – pirmas kartas, kai mūsų valstybės atstovė paskirta eiti tokio aukšto lygio JT institucijos vadovės pareigas. Nuo 1982-ųjų gyvuojančiame CEDAW komitete prof. D. Leinartė yra tik antra Rytų Europos atstovė, pirmininkaujanti komitetui.
CEDAW konvenciją pasirašiusios šalys savo ataskaitas komitetui teikia kas ketverius metus. Lietuva penktą pranešimą apie nuveiktą darbą teikė 2014-aisiais, tad jau artėja terminas pateikti naują. Ar daugmaž nujaučiate, kokia ji bus?
Lietuva CEDAW konvenciją ratifikavo 1995-aisiais. Anksčiau į Niujorką, o dabar – į Ženevą atvyksta šalies delegacija, visą dieną trunka dialogas, ginama ataskaita. Didelių naujienų man nebūna, nes toje srityje dirbu jau 15–20 metų. Lietuvoje stebiu regresą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje buvęs atskiras vyrų ir moterų lyčių lygybės skyrius sumažintas iki dviejų asmenų ir nebėra nepriklausomas. Iš esmės Lietuvoje nėra ir įtaką turinčių moterų organizacijų, nes jos slopinamos, moterų teisės siaurinamos.
Vertybiniu lyčių lygybės aspektu pasaulis skirstomas pagal tai, kaip šalys ir jų visuomenės suvokia moterų padėtį ir teises – į savo kūną, teisę apsispręsti, ar nori ir kiek nori turėti vaikų, kada juos gimdyti, kad būtų patogu derinti pareigas šeimai ir darbo įsipareigojimus. Ribodami moterų seksualinę ir reprodukcinę sveikatą, labai sparčiai žengiame jų negerbiančių šalių link. Mūsų moterų teisės dabar varžomos daugeliu aspektų, o jei valstybė ir vyriausybė įstatymais apibrėš jų gyvenimą, kaip kad ketina daryti, tada Lietuvoje bus prasčiau nei Salvadore, kur aborto neleidžiama atlikti jokiu atveju, todėl daug moterų miršta.
Lieka tik viltis, kad prarastas pozicijas galbūt atgausime valdžiai pasikeitus.
Priimtus įstatymus labai sunku pakeisti, tai gali užtrukti ir ne vieną parlamento kadenciją.
Kaip sveiko feminizmo pavyzdį ne kartą esate nurodžiusi Lotynų Amerikos šalis. Į ką vertėtų atkreipti dėmesį?
Lotynų Amerikos vyriausybės netgi autokratinio valdymo laikais negniuždė moterų judėjimo. Dėl politinių priežasčių aštuntajame dešimtmetyje buvo emigruojama į Skandinavijos šalis, JAV, Kanadą. Ten vyko antroji feminizmo banga, tad namo aktyvistės grįžo kupinos vakarietiškos demokratijos šalyse matytų feminizmo idėjų.
Atsirado moterų savimonės būrelių, nepriklausomų organizacijų, šalių vyriausybės ragintos priimti moterims palankius įstatymus, universitetuose kūrėsi moterų studijų centrai, išleista lyčių teisių vadovėlių. Todėl dabar Lotynų Amerikos moterų suvokimas apie jų teises, istoriją, konvencijas labai stiprus. Tarptautiniuose renginiuose iškart gali atskirti šias moteris – jos vertina šeimą, moka gerai derinti darbą ir asmeninį gyvenimą, labai gerai žino savo vertę bei tvirtai kovoja už teisę į reprodukcinę sveikatą.
O kas yra nesveikas feminizmas?
Nesveikas feminizmas paplitęs visame buvusio sovietinio bloko regione, ypač buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse, kuriose moterims teko patirti sovietinę lyčių lygybę. Tai buvo siaubinga, patriarchalinė moterų represijos forma. Antrąją feminizmo bangą priėmusios Vakarų vyriausybės ir visuomenės stengėsi kovoti su patriarchalinėmis moterų priespaudos formomis, griauti stereotipinius vyrų ir moterų vaidmenis, skatino priimti tokius įstatymus, kurie moterims padėtų keisti vyrus.
Kitoks vyro požiūris į moterį – pagrindinis antrosios feminizmo bangos bruožas. Visuomenė pasikeičia, kai vyras pripažįsta, kad moteris yra tokia pati pilietė, kaip ir jis, toks pat atsiskleisti norintis individas. Tik štai sovietinė lyčių lygybė vyrą paliko nuošalyje. Abiem lytims buvo suteikta teisė į išsilavinimą, bet vyras galėjo tikėtis tapti gamyklos direktoriumi, aukščiausios tarybos sekretoriumi, namie grįžęs gulėdavo ant sofutės, o moteris turėjo dirbti menkesnį darbą, tenkintis 30–40 proc. mažesniu atlyginimu ir tarnaitės vaidmeniu namuose.
Lotynų Amerikos feminizmo judėjimas pavyzdinis, bet stipri ir tam regionui būdinga mačo kultūra, kai kuriose šalyse ji pasireiškia netgi moterų genocidu. Kaip tai paaiškinti?
Jeigu Lotynų Amerikos moterys nebūtų buvusios tokios aktyvios, sveikai mąstančios ir už savo nugaros nebūtų turėjusios antrosios feminizmo bangos, tai mačo kultūra, konservatyvios vyriausybės ir katalikų bažnyčia jau seniai būtų uždariusios jas namuose. Mačo kultūra yra siaubinga ir labai įsigalėjusi, tapusi norma, todėl daugelis Lotynų Amerikos vyriausybių net norėdamos neįstengia jos pakeisti. Mąstymą suformuoja įstatymai, ir tai įvyksta labai greitai, o ten įstatymais įteisinta prostitucija ir uždrausti abortai, todėl vyrai savo moteris skirsto į geras ir blogas. Blogosios dirba prostitutėmis, o gerosios turi gimdyti tiek vaikų, kiek duoda Dievas.
Ar tai, kad mūsų vyrai nenori girdėti moterų, kažkaip priklauso nuo to, kad pačios nemokame su jais tinkamai kalbėtis?
Jokiu būdu ne, bet tai – sudėtingas klausimas. Moterų judėjimas prasidėjo XIX a. nuo sufražizmo – judėjimo, kovojusio už moterų teisę balsuoti per rinkimus. Su pasauliu tada žengėme koja kojon, kai kuriais aspektais jį netgi lenkėme. Tarpukariu nepriklausomoje Lietuvoje feministinis judėjimas buvo labai stiprus, moterys jungėsi į organizacijas pagal politines pažiūras, pažanga buvo tokia didelė, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų miestuose jau turėjome nemažai aukščiausio lygio vakarietiško pavyzdžio šeimų. Iš pradžių tai buvo menininkų, inteligentų šeimos, o paskui tokių atsirado net tarp ūkininkų. Deja, visa tai per vieną naktį buvo užbraukta, o paskui per pusę amžiaus trukusį laikotarpį įtvirtintas sovietinis neopatriarchalizmas.
„#Metoo“ Lietuvoje kilo iš vidinio moterų poreikio, ir kai kurie vyrai jau stoja ginti tų, kurios patyrė skriaudą.
Kaip vertinate dabar labai paplitusį moteriškumo mokymą?
Jei mokoma, kaip atskleisti savo talentus, tada viskas gerai, bet jei pasakojama, kaip tapti geresne meiluže ir įtikti vyrams, tada tai tas pats patriarchalinis blūdas. Prisiminkite antrąją feminizmo bangą – vyras turi būti mokomas, kaip prieiti prie moters ir kalbėti. Pas mus jis – tarsi tobulai suformuotas, nekeičiamas, o moteriai nuolat aiškinama, kokia ji turi būti mama, moteris, kaip turi suprasti vyrą ir jam įtikti. Tai – pagrindinė mūsų problema.
Ar gali antroji feminizmo banga, nors ir pavėluotai, pasiekti mus dabar?
Kai kurie antrosios feminizmo bangos bruožai lyg ir matyti, bet apskritai visuomenės požiūris vis dar iškreiptas. Kai vakarietės savo vyrams pasakė, kad yra nepatenkintos jais tokiais, šie pradėjo keistis, o pas mus kyla nepasitenkinimas – esą feministės nusistačiusios prieš vyrus. XX a. paskutinį dešimtmetį Lietuvoje vyravo valstybinis feminizmas – finansuota moterų organizacijų veikla, pagal Europos Sąjungos reikalavimus pakeisti įstatymai, bet visuomenėje tai neturėjo didelio atgarsio.
Dabar jau yra šiek tiek kitaip, atsiranda renginių, tarkim, „Go Forward“ (prasideda šiandien - aut.past.), – šios konferencijos organizatorės gal neįvardija savęs feministėmis, bet pats renginys visiškai feministinis, nes siekiama moterų talentų pripažinimo, sudaryti sąlygas jiems skleistis (taip septintojo ar aštuntojo dešimtmečio pabaigoje elgėsi amerikietės feministės). Šiandien Lietuvoje pradeda vykti moterų profesionalių suvažiavimai, įvairios moterų grupės išeina į Gedimino prospektą Kovo 8-osios proga, Seime atsiranda jaunų aktyvių narių, besirūpinančių moterų teisėmis.
O vyrai? Ar jau yra stojančiųjų į moterų pusę?
Taip, ir tai yra lemiamas momentas. Jei konservatyvūs sluoksniai nesužlugdys progresyviai nusiteikusių vyrų, visuomenė pasikeis. Kai buvo priimtas įstatymas dėl tėvystės atostogų, vos vienas kitas ryžosi juo pasinaudoti, darbdaviai nebuvo tuo patenkinti, o dabar jau daugelis vyrų naudojasi šia teise, nes nori aktyviai dalyvauti savo šeimos ir vaikų gyvenime. Pasaulinis judėjimas „#Metoo“ Lietuvoje neturėjo jokio ryšio su lyčių lygybės klausimus sprendžiančiomis organizacijomis, kilo iš vidinio moterų poreikio, ir kai kurie vyrai jau stoja ginti tų, kurios patyrė skriaudą. Jeigu jie nebus sužlugdyti ir prie jų prisijungs dar daugiau vyriškosios lyties atstovų, kaita įvyks.
Net jei šalies prezidentė yra moteris, tai nereiškia, kad lyčių lygybė šalyje įgyvendinta, o moterų padėtis gera. Kodėl taip teigiate?
Aukštuose postuose esančių moterų skaičius nenulemia visuomenės tendencijų. Sovietmečiu net reikalauta rajono trečiąja sekretore skirti moterį, bet tai visuomenės nepakeitė.
Koks vyrų ir moterų santykis Jūsų vadovaujamame komitete?
Lyčių pusiausvyros problema Jungtinių Tautų organizacijoje didelė. CEDAW komiteto daugumą sudaro moterys, o štai Konvencijos prieš kankinimą komitete – Lietuva nėra jo narė – dirba vien vyrai. Naujas Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas pradėjo didžiulį judėjimą, kad pasiektų lyčių balansą kiekvienoje organizacijos struktūroje. Kaip tik dabar, prieš rinkimus, Neįgalių asmenų teisių komitetas – Lietuvai jame atstovauja prof. Jonas Ruškus – vykdo didžiulę kampaniją, kad jame atsirastų daugiau moterų.
Vyras – tarsi tobulai suformuotas, nekeičiamas, o moteriai aiškinama, kokia ji turi būti mama, moteris.
Ar yra koks nors skirtumas, kokios lyties ekspertas rūpinsis Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims?
Savaime suprantama, kad tokio lygio ekspertai stiprūs nepriklausomai nuo lyties. Visgi norėtume, jog komitete dirbtų daugiau vyrų – ne keli, kaip kad dabar. Mūsų komiteto ekspertės daug pasiekusios, beveik visos turi vaikų, kai kurios – net ir daugiavaikės mamos, antai profesorė iš Izraelio turi keturias atžalas, ekspertė iš Peru – tris. Jos tikrai žino, kad derinti karjerą ir šeimą sunku, bet tik taip moteris gali atsiskleisti. Vyrai mūsų komitete dažniausiai būna iš Skandinavijos šalių, buvo ir olandas, jie – stiprūs šios srities ekspertai.
Dabar turime norvegą, Norvegijos Aukščiausiojo teismo administracijos vadovą. Mūsų komiteto darbo apimtys labai didelės, bet jei užduotys nėra būtinos, yra galimybė jų atsisakyti. Komiteto narės jau pavargusios, nusidirbusios, bet vis imame naujas užduotis, o kolega kartą sako: „Vyras, jei pajustų, kad jam kraunama našta tampa nepakeliama, tikrai pasakytų „ne, nebegaliu“.“ Mes visos dvidešimt dvi suklusome. Ir tikrai – kodėl užsikrauname?
Anksčiau buvote CEDAW komiteto vicepirmininkė. Ar tai automatiškai reiškė, kad tapsite pirmininke?
Jokiu būdu. Visai nesvarbu, kokias pareigas kandidatas prieš tai ėjo. Mūsų komitetas turi regionines grupes, kiekvienai pagal eilę atitenka pirmininkavimo teisė, bet Rytų Europos šalių grupės ilgai nebuvo, o ir dabar yra per maža, kad jos atstovė galėtų vadovauti. Man teko daug įtikinėti, diskutuoti, kol įrodžiau, kad aš, kaip mažos šalies atstovė, galiu vadovauti visoms regioninėms grupėms. Nebuvo lengva. Pirmininku kandidatas išrenkamas tik tuo atveju, jei už jį teigiamai balsavo visi 23 komiteto nariai.
Kiek valandų per parą dirbate?
Tai yra net ne darbas, o gyvenimo būdas. Suderinti savo nuolatinį darbą ir pareigas CEDAW komitete iš esmės neįmanoma, gal dėl to daugelis mūsų komiteto narių yra į pensiją išėjusios ekspertės. Darbo procesas komitete man primena popiežiaus rinkimus. Mėnesį arba šešias savaites esi uždarytas patalpoje su dvidešimt trimis visiškai skirtingų kultūrų, religijų ir įsitikinimų žmonėmis, visi sprendimai turi būti priimti konsensuso būdu, ir iš to kambario išeisi tik tada, kai susitarsi. Esame dirbę net salėse be langų. Tai labai labai sunku.
Dirbi po dvylika valandų kiekvieną dieną, šeštadienį ir sekmadienį – taip pat. Pirmininkės pareiga yra užtikrinti, kad priimant sprendimą neįvyktų konfliktas. Turiu būti labai diplomatiška, nes niekada nežinai, koks sakinys gali būti paskutinis tavo karjeroje. Kartu turi mandatą ginti CEDAW konvenciją, nenusižengti universaliems moterų teisių principams.
Kai baigsis kadencija, tokio darbo grafiko, jaučiu, nepasiilgsite.
Niekada gyvenime nedirbau nemėgstamo darbo. Išeidavau, atsisakydavau paklusti. Jaučiuosi pavargusi, bet man tai yra absoliučiai unikali patirtis, tokios negaučiau niekur. Darbas CEDAW komitete – vienas pačių įdomiausių, nes apima įvairias gyvenimo sritis. Renkamės tris kartus per metus į sesijas Ženevoje. Mano spinta yra lagaminas, nes tenka dar vykti ir į renginius Niujorke.
Koks iš tikrųjų yra pirmininkės darbas, kandidatuodama veikiausiai net neįsivaizdavote.
Tikrai neįsivaizdavau tokios apimties. Turiu pakelti milžinišką fizinį krūvį. Kai vyksta konstruktyvūs dialogai su vyriausybėmis, darbo procesas užtrunka dvi ar tris savaites. Ateinu į būstinę apie septintą ryto, peržiūriu dokumentus, sutinku vyriausybines delegacijas. Dialogus vedu nuo dešimtos iki penktos, išskyrus pietų pertrauką, podiumo negaliu palikti daugiau jokiu pretekstu – nei kad noriu į tualetą ar įkvėpti gryno oro.
Esu ta, kuri turi prisiminti, kas buvo sakyta prieš dvi valandas, patikslinti, ką kalbėtojas turi galvoje, neleisti kelti tų klausimų, kuriais jau diskutuota. Darbo procesas filmuojamas, verčiamas į šešias kalbas.
Prieš tokį darbą turbūt nei valgote, nei geriate.
Tiesiog reikia turėti tiek emocinės ir fizinės sveikatos, kad ištemptum intensyvų laikotarpį. Darbo ir poilsio pusiausvyros dabar mano gyvenime nėra, negaliu atsipalaiduoti net savaitgalį. Esu tokia, kad dėl darbo galiu neimti atostogų, nesiilsėti savaitgalį, todėl visada rizikuoju persidirbti. Kai buvau jaunesnė, tai nebuvo didelė problema, o dabar jau turiu labiau kreipti į tai dėmesį. Fiziškai esu stipri, gal todėl, kad bėgioju, bet psichologiškai kartais jaučiuosi išbalansuota.
Kodėl pasirinkote bėgimą?
Tai buvo mano vaikystės svajonė. Visada mėgindavau bėgti, bet tai trukdavo tik tris minutes – pasijusdavau labai pavargusi. Ir tik sulaukusi keturiasdešimties, gyvendama Amerikoje – buvau gavusi Fulbraito stipendiją – šalia labai gražaus parko, kai galėjau geriau disponuoti savo laiku, nutariau, kad arba dabar, arba niekada. Išbėgau ir vėl po trijų minučių vos parėjau namo. Tada nutariau kiekvieną dieną pridėti po minutę.
Po pusmečio ar metų įvyko lūžis. Dabar įstengiu bėgti 45 minutes – per tiek laiko įveikiu maždaug šešis ar septynis kilometrus. Dalyvauju ir varžybose Prancūzijoje, Šveicarijoje, Lietuvoje, bet tik tam, kad pasitikrinčiau formą. Bėgdama atrandu sprendimus ir patiriu laimę. Joks kitas sportas man to nesuteikia. Bėgimas man tapo ir savijautos indikatoriumi. Jei turiu sąlygas bėgti, bet neišbėgu savaitę, – jau negerai, o jei galiu ir bėgti, ir dirbti, vadinasi, esu sveika.
Kai tiek daug dirbate gyvendama Ženevoje, grįžimas į Lietuvą Jums veikiausiai yra tam tikras poilsis?
Vilniuje dirbu kaip ekspertė ir rašytoja. Vytauto Didžiojo universitete atlieku savo mokslinius tyrimus. Tai – mano pagrindinė aistra, jos niekada neapleisčiau. Mano bute sostinėje – archyvai ir knygos, bet ilsiuosi savo nedideliame bute Palangoje. Grįžusi būtinai ten važiuoju ir labai ilgai vaikštinėju parke. Palanga – pats tobuliausias miestas, ten man patinka absoliučiai viskas – gatvės, oras. Ilgai mėginau Europoje atrasti ką nors panašaus. Daug yra gražių pajūrių, bet jūros, pušų ir balto smėlio kombinacijos nėra niekur.
Kai baigsis Jūsų dvejų metų CEDAW komiteto pirmininkės kadencija, liksite komitete eksperte. Ar nepritrūks adrenalino?
Žvelgiu į tai paprastai. Savo darbą stengiuosi atlikti kuo geriausiai, ir tiek. Laukia kiti darbai. Neseniai pasirašiau sutartį su britų leidykla dėl dviejų naujų knygų, todėl netgi laukiu, kada galėsiu gyventi kitu ritmu. Artimiausiu metu turėčiau leidyklai įteikti rankraštį esė apie lyčių nelygybę Sovietų Sąjungoje. 2019-ųjų pabaigoje turiu baigti didelę monografiją apie šeimą sovietinėje Lietuvoje. Jau nekantrauju eiti į Lietuvos archyvus tirti po 1945-ųjų vykdavusių skyrybų klausimo. Tyla, ramybė, atsikeliu anksti ryte, einu į archyvą... Nuostabus gyvenimas.
Kaip susiklostė Jūsų, kaip moters, likimas?
Susiklostė sėkmingai – gana ilgai gyvenau susituokusi, 2012-aisiais išsiskyriau, turiu dvi suaugusias dukras ir vieną anūkę. Palyginti su XIX ar XVIII a., mes ir taip ilgai gyvename susituokę. Anuomet ilgiausia santuoka trukdavo apie dvylika metų, nes žmonės tiesiog trumpiau gyveno. Mano santuoka truko trisdešimt metų – tiek tikrai užtenka, kad pasakyčiau, jog turėjau vedybinį gyvenimą.
Anksti ištekėjau, anksti susilaukiau vaikų, o dabar abu su buvusiu vyru turime savo gyvenimus. Pavardę pasikeičiau ne dėl skyrybų – visada norėjau turėti tą, kurią gavau gimusi, tik nukirtau mergautinę galūnę. Tad kai tik atsirado galimybė, sąmoningai padariau tai, ko nebuvo galima daryti 1982-aisiais, kai tekėjau. Tais laikais mums net neleido pirmagimei duoti dviejų vardų. Norėjome pavadinti Dalia Rūta, teko pasirinkti vieną. Vyras nusprendė, kad bus Dalia, tai ir iki šios dienos mano trisdešimt penkerių dukra yra Dalytė, kad kažkaip mus būtų galima atskirti.
Dirbate daug intelekto reikalaujantį darbą, o kaip pamaitinate savo moteriškąją pusę?
Moters gyvenime yra tarpsniai, kai ji orientuota į reprodukciją, norą turėti šeimą, vaikų priežiūrą. Man šiemet bus šešiasdešimt, todėl dabar mano moteriškumas nesusijęs su noru sužavėti vyrą. Labai gerai, jei taip atsitiktų, bet pagrindinė mano nuostata yra senstant atrodyti estetiškai. Visada maniau, kad visuomenė turi būti estetiška, žmonės – gražūs, nes tai padeda jiems išgyventi. Jaunas tu ir taip gražus, puoši visuomenę, o senstant mums reikia prisiimti pareigą būti estetiškiems. Vyresnis žmogus atsikėlęs ryte turi pasirūpinti, kad būtų estetiškas kitiems visuomenės nariams. Taigi pradėjau puoštis, ypač darau tai pastaruosius septynerius metus. Ir kuo labiau sensiu, tuo labiau stengsiuosi puoštis.
