Beveik 3 pokalbio valandos su Antanu Juknevičiumi pralėkė kaip akimirka. Kvatojausi iki ašarų klausydama jo nuotykių pirmajame Dakare ir žavėjausi nesuvaidinta aistra tam, ką daro. Po interviu pažįstami vyrai manęs klausinėjo, ar gyvenime Antanas yra toks pat paprastas, koks atrodo ekrane. Nudžiuginau juos atsakydama, kad taip ir yra.
Tikriausiai jau nuo pat vaikystės buvote pamišęs dėl automobilių?
Prisimenu, kai buvau kokių 5-erių metų, tėvai man nupirko tokią metalinę mašinytę su pedalais, – ko gero, ji ir dabar kažkur klojime stovi. Vilniuje gyvenome V. Kačialovo (dabar Teatro) gatvėje. Buvo toks status kalnas į Reformatų parkelį, labai tinkamas važinėtis. Įsibėgėdavau ir lėkdavau nuo kalno dideliu greičiu. Ilgainiui tai pasidarė neįdomu, pradėjau galvoti visokius triukus.
Kartą grįžta tėvas iš darbo ir mato – būrys žmonių gatvėje stovi ir į kažką žiūri. Prieina arčiau, o ten – aš varau žemyn ant dviejų ratų mašiną pastatęs. Tėvas nutarė pirma išnešti šiukšles, o paskui ateiti ir mane sudrausminti. Nespėjo – kai išėjo į lauką, aš jau gulėjau praskelta kakta.
Antakalnio ligoninėje esančio Vaikų traumatologijos skyriaus darbuotojai mane jau pažinojo. Sakydavo: „O, vėl Juknevičius iš Kačialovo gatvės!“ Kasmet pas juos apsilankydavau bent po porą kartų, esu siūtas gal 15 kartų.
Jūsų biografija atrodo gana solidžiai – studijos M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, Vilniaus dailės akademijoje, Londone įgytas kraštovaizdžio planuotojo magistro diplomas. Vis dėlto sunku įsivaizduoti Jus palinkusį prie piešinio. Ar studijuoti menus vertė tėvai?
Mano tėvas Antanas Juknevičius yra fizikas ir matematikas, mama Gražina Elena Juknevičienė – viena žinomiausių Lietuvos architekčių ir restauratorių, dirba su sudėtingais objektais, bažnyčiomis, dvarais, ji yra baigusi architektūrą Vilniaus dailės akademijoje. Šiuos mokslus baigė ir mano vyresnė sesuo Aurelija. Aš irgi turėjau polinkį piešti.
Prisimenu, išsivyniodavau mamos brėžiniams skirtą į ritinį suvyniotą popierių ir be galo smulkiai, detaliai pripiešdavau jį kovų scenų. Išrikiuodavau jame ištisas armijas su pilimis, kardais ir kitomis detalėmis. Galima sakyti, kad šiuolaikinius kompiuterinius žaidimus aš žaidžiau ant popieriaus.
Čiurlionio menų gimnazijoje mokiausi grafikos. Man ten patiko – puiki atmosfera, charizmatiški dėstytojai. Dailės akademijoje studijavau taikomąją grafiką, o į Londoną išvykau labiau dėl galimybės pamatyti pasaulio. Jau mokydamasis akademijoje supratau, kad menininkas nebūsiu, bet tėvai pasiūlė pirma įgyti diplomą, o tada jau rinktis kelią. Kadangi nejutau didelės kančios mokytis, mokslus baigiau.
Anksti supratote, kad tikroji Jūsų aistra – automobiliai ir lenktynės?
Galima sakyti, kad aš užaugau tėvo garaže. Tėtis mėgo krapštytis su automobiliais, pas jį nuolat rinkdavosi kaimynai. Tais laikais nebuvo įprasta taisyti mašinų autoservisuose, viską vyrai darė patys. Lįsdavau į duobę ir aš, žiūrėdavau, kaip viskas veikia. Paskui ėmiau savarankiškai remontuoti dviračius. Netoliese buvo metalo supirktuvė, tai iš ten prisitempdavau visokių dalių.
Vairuotojo pažymėjimą gavau būdamas 16-os. Pirmasis mano automobilis buvo tėvo dovanoti supuvę, vos porą metų už mane jaunesni pirmojo modelio žiguliai su grotomis ant stogo. Pirmasis savarankiškai nusipirktas automobilis buvo „Ford Fiesta“. Pirkau nedidelę ir taupią. Gyvenime neturėjau ekonomiškesnės mašinos – pripylęs kuro baką, nuvažiuodavau į Palangą, atgal ir dar savaitę važinėdavau, šimtui kilometrų mašina surydavo kokius 3,5 litro.
Pirmasis mano verslas irgi buvo susijęs su mašinomis. Pirkdavau Olandijoje naudotus automobilius, pats juo parvarydavau ir parduodavau. Sekėsi neblogai, jau nuo antro kurso iš tėvų neėmiau pinigų pragyventi. Tuo metu tai buvo rizikingas verslas. Lenkijoje siautėjo ginkluotos gaujos, naktimis užpuldavo automobilių prekeivius, apiplėšdavo, ne vienas grįždavo kulkomis suvarpytu kėbulu. Vijosi ir mane, bet pavyko pasprukti.
O pagal specialybę teko padirbėti?
Teko trumpai. Žurnalui „Tavo vaikas“ piešdavau iliustracijas. Paskui su draugu įkūrėme leidybos agentūrą, kurdavom plakatus, brošiūras. Dirbau dailininku Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnyboje. Mes su kolegomis kūrėm pasų, pinigų, banderolių dizainą. Visi tie iš siūlelių padaryti piešinukai lietuviškuose pasuose – mūsų darbas.
Uždirbtus pinigus kišau į automobilių sportą. Savo žmonai meluodavau – jei išleisdavau 5–10 tūkstančių litų, sakydavau, kad išleidau du. Ir tai būdavo nepatenkinta. Įsivaizduoju, kaip būtų reagavusi, jei būčiau pasakęs tiesą. Mašiną paruošti raliui kainuoja nemažai. Siekdamas aukštų rezultatų, turi ją laužyti ir po kiekvienų varžybų remontuoti.
Turbūt kiekvienai moteriai būtų nelengva susitaikyti su tuo, kad vyras automobiliui skiria ne tik daugiau lėšų, bet ir laiko bei meilės, nei jai. Ar tai ir tapo viena iš Jūsų skyrybų su žmona Audrone priežasčių?
Susituokiau gana jaunas, būdamas 22-ejų metų. Šeimai, ko gero, dar nebuvau subrendęs. Aišku, kai kuriems ta branda neateina niekada. Galiu suprasti, kodėl moterys pavydi mašinoms – juk su jomis ir po jomis praleidi visus laisvus vakarus, savaitgalius ir išleidi daugiau pinigų nei mylimai moteriai.
Audra tekėjo už dailininko, o ne už lenktynininko. Jai atrodė, kad skiriu visą savo laiką beprasmei veiklai, ralis jai buvo neįdomus, ji – visai kitoks žmogus. Mačiau, kad kitų lenktynininkų draugės, žmonos važiuoja kartu su jais į varžybas, didžiuojasi savo vyrais, juos palaiko. Man taip nebuvo.
Ar buvau skaudu? O kaip Jūs manote? Kai jauti kažkam didelę aistrą, norisi tuo dalytis su artimu žmogumi. Man gerai sekėsi, tuo metu buvau žinomas Lietuvoje, bet, aišku, mane žinojo tik tie, kurie domėjosi autosportu. Su Audra pragyvenom kartu 15 metų. Turim du sūnus – Joną ir Roką. Galėjome gyventi ir ilgiau. Audra – graži, protinga, savarankiška moteris, teisininkė, puiki mama, aplinkiniai mus laikė kone idealia pora, bet mūsų santykiai pamažu pradėjo šalti, vis labiau tolom vienas nuo kito.
Vieną vakarą pakviečiau ją vakarienės ir pasakiau, kad noriu skirtis, nes nesijaučiu laimingas ir jau kokius 5-erius metus save ėdu. Prisipažinau, kad nesu tikras, ar sprendimas skirtis yra teisingas, ar nesigailėsiu dėl jo, bet jei nežengsiu šio žingsnio, tai taip ir nesužinosiu tiesos. Aišku, jai buvo šokas. Palikau jai viską, susikroviau daiktus į vieną krepšį ir išėjau. Paprašiau tik nesikišti į mano verslus. Aplinkiniai manęs nepalaikė. Geriausiu atveju susitaikė su mano sprendimu. Dabar su Audra jau visai normaliai bendraujam.
Tai, kaip klostėsi tolesni Jūsų meilės reikalai, atrodo labai intriguojamai. 2015 m. susilaukėt dukros su tuomete drauge, o 2016 m. – sūnaus Mato su dabartine mylimąja Martina Žimkute. Kas nutiko?
Įsivaizduoju puikiai, kaip viskas atrodo, bet apie nepavykusius santykius nelabai noriu kalbėti. Gal nesu toks jau vėjo blaškomas, jei su žmona išgyvenau 15 metų? Martina yra mūsų rinkodaros ir viešųjų ryšių vadovė. Pirmąsyk į Dakarą kartu važiavome užpernai, pernai buvo ką tik gimęs Matukas, o šiemet vėl dalyvavom kartu.
Dabar esu tikras, kad tai – mano žmogus. Mums gera kartu, ji domisi tais pačiais dalykais kaip aš. Neatmetu galimybės, kad kada nors susituoksime.
Jūsų vyresnieji sūnūs jau pakankamai suaugę. Įdomu, ar kuris nors ketina eiti tėvo pėdomis?
Vyresniajam Jonui – jau 19 metų. Vilniaus universitete studijuoja informacines geografijos sistemas. Antrasis sūnus Rokas – dar mokinys. Į ralį jie kol kas nelinksta, bet aš dėl to nesikremtu. Juk aš irgi ne Brundzos šeimoje gimiau. Tėvų užduotis pamatyti, į ką vaikas linksta, ir padėti jam to siekti. Vyresnėliui patiko animacija, norėjo ją studijuoti Dailės akademijoje, bet kartu yra labai matematinio proto – susirinko ir mano, ir mano tėvų gerąsias savybes.
Rokas kol kas domisi viskuo. Apie Matą ką nors pasakyti sunku, jam – dar tik vieni metai ir 4 mėnesiai. Jei pamatysiu, kad traukia automobilių sportas, tikrai bus labai lengva padėti panaudojant savo arsenalą.
Jums siekti savo tikslų nepadėjo niekas. Visko mokėtės pats, ar ne?
Iki išvažiuodamas į Dakarą 2003 m. jau buvau du kartus tapęs absoliučiu Lietuvos čempionu. Pirmosiose varžybose Kačerginėje dalyvavau 1999 m., kitais metais švęsiu savo lenktynių karjeros 20-metį. Pirmąsyk didelių tikslų nesiekiau, svarbiausia buvo finišuoti. Supratau, kad visai ne taip ruošiau mašiną, kad viską, ką sukišau į jos vidų, reikia išpjauti ir išmesti.
Jei pats nevirinu ir varžtų nesuku, turiu matyti, kaip tai daroma. Atvažiuodavau per dieną į autoservisą 5 kartus. Dabar tai darau rečiau, bet vis tiek padedu mechanikams surinkti informaciją. Žinau kelis verslo klasės lenktynininkus, kurie tiesiog sėda ir važiuoja. Man taip netinka, aš turiu žinoti, kaip kas veikia.
Šneku daug, greitai, pasakau kokią nesąmonę, bet pripažįstu visas savo klaidas – tiek gyvenime, tiek sporte.
Kai važiuodamas išgirstu įtartiną garsą, suprantu, kokio lygio yra rizika, kaip ir kiek dar galiu važiuoti esant tai problemai. Negalėčiau sėdėti už vairo kaip kokia blondinė ir tik lavinti savo įgūdžius. Galėčiau nubraižyti visos mašinos schemą – nuo vidaus degimo variklio iki kiekvieno krumpliaračio.
Pirmąsyk į Dakarą išvykote 2003 metais. Kokie įspūdžiai iš pirmųjų tokio lygio lenktynių?
Nepamirštami. Tuo metu dar nebuvo jokio interneto, apie Dakarą nežinojau beveik nieko, tik tai, kad tai yra didžiausios, sunkiausios ir ilgiausios pasaulyje ralio varžybos. Labai norėjau jose dalyvauti. Su kolega Aurelijumi Petraičiu už 5 tūkstančius dolerių nusipirkom 1987 m. „Toyota Land Cruiser BJ71“ ir ją paruošėm, kaip mokėjom. Žinojom, kad šiais modeliais lenktynininkai yra važiavę Dakare, taigi turėtų atlaikyti. Tik viena problema – lenktynėse leidžiama dalyvauti ne jaunesniems kaip 10 metų automobiliams, o mūsiškis buvo net 7-eriais senesnis. Draugai padėjo „atjauninti“ techninį pasą, esą mašina yra 1994 metų.
Susikrovėm į bagažinę atsarginių dalių, asmeninius daiktus, palapinę, miegmaišius, skilandžių, degtinės ir tuo pačiu automobiliu, kuriuo ketinome lenktyniauti, išvažiavom į Marselį, tais metais startas buvo iš ten. Tada neturėjom nė vieno padedančio mechaniko, nei visureigio, nei sunkvežimio. Visi žiūrėjo į mus kaip į bepročius.
Pirmiausia reikėjo atlikti techninę apžiūrą, ar mašina atitinka Dakaro raliui keliamus reikalavimus. Prisimenu – atvarau mašiną, duodu teisėjui techninį pasą, o jis kad pradės juoktis!.. Kviečia savo kolegas, kažką prancūziškai jiems mala ir visi žvengia. Paklausiau, kas yra. Jie sako: „Pirmą kartą matom šio modelio 1994 m. metų „Toyotą“. Jas gi 1987 m. nustojo gaminti...“ Vienas priėjęs pridūrė: „Su tokiom mašinom prieš 20–30 metų Dakare žmonės važiavo, mano tėvas buvo vienas jų.“
Bet vis dėlto į lenktynes patekote?
Prieš išvažiuojant vienas bičiulis patarė pasiimti daug lietuviškų trauktinių ir dalyti visiems kaip suvenyrus, esą tai padės užmegzti ryšius. Aš taip ir dariau. Dalijau tuos buteliukus ir ant kelių atsiklaupęs maldavau, kad teisėjai nežudytų mano didžiausios svajonės. Galop vienas neiškentė – liepė tyliai ateiti kitą rytą likus pusvalandžiui iki starto. Taip ir padariau.
Jis greitai sudėjo visus reikiamus antspaudus ir liepė dingti iš akių. Greitai susiradom draugų, buvom savotiškos įžymybės. Susipažinom su švedu – jis važiavo ketvirtą kartą, bet finišavęs nebuvo, su vengru – jis važiavo šeštą, taip pat finišavęs nebuvo. Tais metais jubiliejinis, 25-asis, Dakaras turėjo būti pats sunkiausias. Trasa ėjo per Libijos dykumą, per pačias aukščiausias kopas.
Niekas netikėjo, kad mes finišuosim, rengė lažybas, kurią dieną iškrisim. Plekšnodami per petį kalbėjo: „Jei atsilaikysit bent porą dienų, galėsit visą gyvenimą girtis, kad buvot Dakare.“ Mums labai padėjo „Kamaz“ komanda. Jie sutiko susikrauti į sunkvežimį sunkiausias apie 300 kg sveriančias atsargines dalis: reduktorius, turbiną, pusašius, sankabas. Padėdavo, jei reikėdavo ką paremontuoti. Iki šiol esame draugai.
Girdint visa tai dar labiau neįtikima atrodo, kad Jūs ne tik startavote, bet ir finišavote.
Finišą pasiekėm būdami komos būsenos. Kasdien grįždavom 4–6 valandą ryto, o septintą – jau startas. Svarbiausia buvo grįžti iki starto, nes jei pavėluoji bent kelias minutes, esi diskvalifikuojamas. Taip ir važiuodavom – kol vienas vairuoja, kitas pamiega. Vieną kartą esam grįžę likus 18 minučių iki starto. Ir tai – tik stebuklo dėka. Naktį šturmavome vieną kopą. Visi sakė, kad tamsoje jos įveikti neįmanoma, bet mes neturėjom kitos išeities. Bandom vieną kartą, kitą – jokių šansų.
Staiga matom – vidury dykumos iš tamsos išlenda apsimūturiavęs beduinas ir rodo mums ranka, kad reikia važiuoti pro kitur. Įsisodinom jį į mašiną, jis visokiais tarpekliais padėjo mus tą kopą apvažiuoti ir pasiekti stovyklą.
Kartais mašiną, galima sakyti, ant rankų iki starto atnešdavom. Po to Dakaro visi kiti atrodo lengvi. 2004 m. jau nuomojom vietą sunkvežimyje, vežėmės savo mechaniką. Dar tik treti metai, kai važiuoju normalia mašina, o iki tol vairuodavau tokias lupenas...
Dar prieš ketverius metus „Toyotos“ variklį už 3 tūkstančius litų pirkau Kauno turguje, o padangas atsirinkdavau iš tų, kurias kiti lenktynininkai išmesdavo. Dakaras – brangus malonumas. Vienas ratas kainuoja apie 1000 eurų. Šiemet per vieną dieną sudaužiau 7 ratus.
Pirmajame Dakare niekas netikėjo, kad mes finišuosim, rengė lažybas, kurią dieną iškrisim.
Šiemet, be automobilio kainos, Dakarui išleidom 280 tūkstančių eurų. Nors Martinos dėka jau turime gerų partnerių, „ant nulio“ išeiti dar nepavyko. Turiu keletą sėkmingai veikiančių verslų, iš jų ir padengiu trūkumą.
Pirmasis Jūsų Dakaras vyko Afrikoje, dabar važiuojate Pietų Amerikoje. Kur lenktyniauti Jums patinka labiau?
Afrikoje, aišku, vyriškiau. Ten daugiau kopų, smėlio, mažiau civilizacijos, jokių kaimų, miestų, žmonių. 2003 ir 2004 metais daug naktų esu praleidęs po žvaigždėtu Sacharos dangumi. Jautiesi kaip su gumine valtele išplaukęs į Atlanto vidurį. Žinai – jei sustosi ar paklysi, pagalbos gali ir nesulaukti, turėsi kapstytis pats.
Vis dėlto įsimylėjau dykumą iš pirmo žvilgsnio. Supratau, kad ir kas nutiktų, dar ne kartą norėsiu čia grįžti. Pietų Amerika – civilizuota, vos tik sustosi, iškart iš po kaktuso išlįs koks kaubojus ar indėnas. Pasiūlys vandens, o gal net ir šalto alaus su ledu. Jie nusiteikę labai geranoriškai, didžiuojasi galėdami bent kiek prisidėti prie lenktynių.
Kartą Argentinoje trūko mūsų žarna, vienas žmogus atidarė savo mašinos variklio dangtį ir rodo ženklais – gal tiktų jo žarna. Sužinojęs, kad tinka, iškart išlupo ir atidavė mums.
Man patinka Dakaro saulė, karštis, purvas, dulkės, mane veža tie sunkumai. Sunkiausia būna, kai tavo galimybės gerokai pranoksta mašinos galimybes. Važiuoji sukandęs dantis ir žinai, kad negali parodyt savo potencialo. Jei per vieną etapą spustelėsi, pasieksi geresnį rezultatą, per kitą mašina sulūš. Pro tave visi pučia, o tu negali lėkti. Tai mane labai išsekindavo, būdavau nuolat piktas. Kai pirmą kartą išvažiavau su geru automobiliu, iš to džiaugsmo nežinojau, kur dėtis. Prilaužiau visko... Šiemet buvau protingesnis.
Jūsų rezultatai stabiliai gerėja, visada finišuojate, bet klausantis Jūsų akivaizdžiai matyti, kad adrenalinas pulsuoja gyslomis. Turbūt daug jėgų kainuoja išlaikyti blaivų protą?
Negerai tas adrenalinas, bet kai pasiveju mašiną, tarsi užverdu, norisi kuo greičiau aplenkti. Aš labai dirbu su savimi. Kiekvienąsyk sėsdamas prie vairo primenu sau nedaryti nesąmonių. Labai padeda geras šturmanas. Šiemet važiavome su Dariumi Vaičiuliu. Tiesą sakant, manau, kad vadinti jį šturmanu – ne visai teisinga. Jis yra antrasis pilotas. Prireikus turi gebėti perimti vairą.
Šalia sėdintis partneris nuramina, kai pernelyg įsijauti, ir išjudina, kai užsnūsti. Jis turi labai gerai mane jausti. Geriausiai yra važiuoti išnaudojant 90 proc. savo galimybių, bet būna, kad imi artėti prie rizikingos zonos, arba priešingai – nuo saulės, nuovargio ar kitų priežasčių apsnūsti. Šiemet Darius porą kartų mane žadino, net siūlė susikeisti. Aišku, paskutinę dieną važiavau kokiais 98 proc., bet jei nebūčiau rizikavęs, būčiau atvykęs 13-tas.
Su Dariumi mes nė karto nesame susipykę, tai yra rodiklis, kad tikrai vienas kitam tinkam. Net jei akimirką pyktelim vienas ant kito, sugebam nesivelti į konfliktą, išsiaiškinam vėliau, neleidžiam, kad tai trukdytų dirbti. Jis yra labai pozityvus, turi gerą humoro jausmą, mūsų panaši pasaulėžiūra, todėl man lengva su juo.
O kaip kiti lietuvių ekipažai – esate draugai ar varžovai? Nebuvo apmaudu, kad Dakaro sinonimu ilgai buvo Benediktas Vanagas, nors Jūs pasiekėte ne prastesnių rezultatų?
Man asmeniškai žinomumo nereikia, bet tai padeda rasti gerų partnerių, o pagerėjus techninėms galimybėms gali pasiekti geresnių rezultatų. Taigi mes konkuruojam ne tik trasoje, bet ir dėl žiniasklaidos dėmesio, partnerių. Tai yra normalus ir sveikas procesas, netrukdantis būti draugais.
Jei kitam lietuvių ekipažui reikia pagalbos ir galime jam padėti, visada sustojame. Turime ženklų sistemą – iš tolo ranka parodome, ar galima pravažiuoti, ar reikėtų stoti. Aišku, kai paskutinę dieną kovojau dėl 12-tos vietos, o ant kulnų lipo vos minute atsiliekantis Čilės čempionas Borisas Garafulicas, tikrai nebūčiau stojęs padėti.
Šiemet tapote tautos numylėtiniu. Ir ne tik todėl, kad pasiekėt geriausią Lietuvos ir Baltijos šalių rezultatą – 12-tą vietą, bet ir dėl savo asmeninių savybių. Kaip Jums pavyksta juokauti, net parvažiavus su dviem ratais?
Aš nebijau klysti. Šneku daug, greitai, pasakau kokią nesąmonę, bet pripažįstu visas savo klaidas – tiek gyvenime, tiek sporte. Jei pats neleistinai rizikavau, nesakau, kad kalti mechanikai ar to priežastis – kitos aplinkybės. Nesėkmės yra dalis Dakaro, be jų neįmanoma. Jei ne tie sudaužyti ratai, būtume 10-ti. Apmaudu, bet yra galimybių tobulėti. Tai ir yra azartas.
Trumpai apie...
... Dakaro pramogas. „Anksčiau gyvendavom lenktynininkų stovyklavietėse bivuakuose. Ten, aišku, atmosfera smagesnė, bet pailsėti negali, o nuo poilsio tiesiogiai priklauso tavo rezultatai. Kai mes grįžtam, darbą pradeda mechanikai, jie dirba iki 3 ar 4 val. ryto, birbia generatoriai, kas nors vis trukdo. Dabar kas antrą naktį stengiamės miegoti viešbučiuose.“
... podakarinį sindromą. „Sunkiai jaučiuosi kokias 2 savaites. Fizinio nuovargio nejaučiu, galėčiau važiuoti ir važiuoti, bet išgyvenu tam tikrą emocinę duobę. Kad to išvengčiau, iškart pasineriu į darbus, ruošiuosi kitų metų Dakarui.“
... vairuojančias moteris. „Manau, dabar blogai vairuojančių vyrų yra daugiau nei moterų. Neseniai važiavome Vokietijoje greitkeliu, o mus 180 km/h greičiu aplenkė mašina, kurioje sėdėjo dvi žilos 80-metės vokietės. Svarbiausia – savimi pasitikėti.“
... brandžią tėvystę. „Labiausiai Dakare pasiilgstu Matuko. Kaifuoju leisdamas laiką su juo. Labai tą vaiką myliu, o jis – mane. Kai grįžom iš ralio, pirmiausia atbėgo pas mane, kaip, beje, daro ir kiekvieną rytą. Iki tol buvau vakarėlių mėgėjas, klubuose jausdavausi kaip namie, visi barmenai mane pažinojo, o dabar naktinėti visai netraukia.“
... greičio maniją. „Kasdien gatvėse nesinori draskytis. Žinau, kas lieka iš automobilio, kai jis apsiverčia. Vienas dalykas, kai vertiesi esant visoms apsaugos sistemoms, o kas kita – kai be jų.“
... amžiaus vidurio krizę. „Keista, kai žmogus pradeda savęs ieškoti 50-ies. Tai daryti reikia, kai tau 20-imt. Jei savęs nepameti, nėra ko ieškoti.“
... didžiausią baimę. „Turiu didelę aistrą, tai mane veža, padeda tobulėti visose srityse. Bijau – jei ta aistra dings arba negalėsiu važiuoti, kuo tuomet užpildysiu tuštumą?“
