Susitariame susitikti vieną iš šiltų, saulėtų ankstyvojo pavasario dienų Paryžiaus Botanikos sode (Jardin des Plantes). Čia knibždėte knibžda žmonių, todėl neramiai žvalgausi aplinkui. Veltui nuogąstavau, Elenos sunku nepastebėti. Šviesūs iki pečių krentantys plaukai, žydros kaip dangaus mėlynė akys, jų spalvą paryškinantis raudonas paltas. Ji atrodo tokia daili, o išsišnekėjus – dar ir be galo nuoširdi, jautri, ne pagal savo amžių brandi.
Fotografė dairosi vietos fotosesijai. Nuotraukos turėtų pabrėžti charizmatišką kūrėjos asmenybę, jos knygos poetiškumą. Elena prisėda medžių šėšėliuose ir parimsta prie veidrodinės sienos, besileidžiančios saulės spinduliuose žėrinčios žaliai mėlynais atšvaitais. „Ar čia kokia nors įžymybė?“ – klausia elegantiška senučiukė, prisėdusi ant suoliuko netoliese. Mes šypsomės.
Elenos rankose – „Jardin Bleu“, arba „Mėlynasis sodas“ prancūzų kalba. Praėjusių metų lapkričio mėnesį knyga pasirodė tiek Prancūzijoje, tiek Italijoje ir Japonijoje. Viršelio apačioje puikuojasi vienos prestižiškiausių leidyklų Prancūzijoje vardas – „Gallimard Jeunesse“. Neįtikėtinas pasiekimas pradedančiai kūrėjai. „Kartais iš pažiūros neįmanomi dalykai įvyksta labai paprastai“, – kukliai gūžteli pečiais Elena, nors ji tikrai turi kuo didžiuotis.
Merginai – 24-eri, o jos debiutinė knyga jau išleista trimis kalbomis. Jos laukia ne vienos dirbtuvės knygynuose, knygų mugėse, meno centruose. Vienos artimiausių – šiuolaikinio meno centre „Fondation Cartier“ Paryžiuje. Rudenį „Gallimard Jeunesse“ išleis antrąją erdvinę Elenos knygą.
O kol kas ji derina savo asmeninius projektus su darbu garsioje prancūzų leidykloje „Éditions Milan“ – Elena yra atsakinga už vaikiškų knygų grafinį dizainą, maketą, padeda parinkti iliustruotojus.
Esu apkerėta erdvinių knygų. Atsiverti puslapį, o jame tarsi iš fokusininko skrybėlės iššoka mažas stebuklas.
„Man patinka, kad Paryžius turi tūkstantį veidų ir visi čia gali rasti savo vietą, – sako jau ketvirtus metus didmiestyje gyvenanti kūrėja. – Mane įkvepia tai, kad šiame mieste gali būti visoks, bet svarbiausia – išlikti savimi.“
Lemtingas atsitiktinumas
Vilnietė Elena augo kūrybiškoje keramiko Aido Launikonio ir prancūzų filologės Aušros šeimoje – iš keturių vaikų ji yra vyriausia. „Virš lovos vaikų kambaryje buvo siena, ant kurios galėjome piešti, ką tik norėjome, – prisimena kūrėja. – Po pamokų važiuodavau į tėčio keramikos dirbtuves, stebėdavau, kaip gimsta meno kūriniai. Jis man buvo ir yra vienas didžiausių autoritetų.“ Keturiolikos ji įstojo į Justino Vienožinskio dailės mokyklą ir iškart pasijuto esanti savo vietoje: galėdavo piešti valandų valandas. Dar viena jos aistrų – knygos vaikams.
„Vaikų literatūra – tai pasaulis, apie kurį visi slapčia svajojame“, – sako ji.
Elena įstojo į Vilniaus dailės akademiją, freskos specialybę, o pirmame kurse perėjo į grafiką. „Grįžusi po paskaitų piešdavau vaikiškų knygų iliustracijas, pradėjau bendradarbiauti su pora žurnalų. Labdaros ir paramos fondo „Švieskime vaikus“ užsakymu iliustravau rašytojo Albino Žukausko pasakų rinktinę „Varlė skalbėja“, – pasakoja pašnekovė. – Tada aiškiai supratau, ką norėčiau veikti.“
Svajonės įgavo pagreitį, kai Elena antrame kurse laimėjo studentų mainų programos „Erasmus“ stipendiją. Iš pradžių planavo vykti į Italiją, tačiau katedros vedėja įtikino, kad jai geriausiai tiktų iliustravimo studijos vienoje žymiausių meno mokyklų „Ecole Estienne“ Paryžiuje. „Tai buvo atsitiktinumas, o gal likimas?“ – svarsto kūrėja. Dar geresnis jausmas aplankė pradėjus studijuoti šioje mokykloje. Aukšto lygio programa, dėstytojų asmenybės, individualus, atsakingas darbas su studentais, maksimali laisvė kurti padarė Elenai įspūdį. „Stipendiją gavau pusmečiui, tačiau paprašiau leisti baigti visą dvejų metų programą, – pasakoja ji. – Ilgai svarstę, jie man padarė išimtį. Man tai buvo neįkainojama dovana, nes ši mokykla garsi, konkursas į ją didelis.“
Dailininkė prisimena, kad dėstytojai su kiekvienu studentu dirbo atskirai, stengėsi paruošti profesiniam gyvenimui, tad siuntė į nemažai privalomų stažuočių, organizavo bendrus projektus su įvairiomis institucijomis. Studentai kūrė instaliacijas Komiškosios operos teatro (Opéra Comique) užsakymu, bendradarbiavo su mokslo laboratorija LATMOS – piešė iliustracijas.
Erdvinių knygų magija
Per vienas iš mokykloje organizuotų kūrybinių dirbtuvių jaunos menininkės gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Jas surengė garsus erdvinių knygų kūrėjas Gérard’as Lo Monaco. Studentai turėjo sukurti erdvines knygas pagal amerikiečių skulptoriaus Alexanderio Calderio cirko projektus. „Dėstytojas atsinešė parodyti knygų, – prisimena kūrėja ir jos akys sužiba. – Kai kurios jų buvo tikrai senos, net iš XIX amžiaus. Išsižiojusi stebėjau išsilankstančius cirko artistus, karuseles, gyvūnus. Tokių knygų nebuvau mačiusi. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Mane iki šiol keri neįtikima erdvinių knygų magija. Atsiverti puslapį, o jame tarsi iš fokusininko skrybėlės iššoka mažas stebuklas, išsilanksto gėlė, atsistoja žmogus. Knygos gylis suteikia jai paslaptingumo.“
Elena sako, kad vizija tėra pirmasis žingsnis kuriant erdvinę knygą. Labai svarbu, kaip viziją paversti realybe, kaip sukurti tai, kas būtų ir estetiška, ir įmanoma išleisti dideliu tiražu. Elena gali valandų valandas bandyti įvairias erdvinių knygų technikas, tačiau pripažįsta, kad toli gražu ne visas išsyk perpranta. „Kad suprastum, kaip menininkui pavyko sukurti reikiamą efektą, kartais tenka išardyti konstrukciją, – šypsosi pašnekovė. – Erdvinės knygos egzistuoja nuo viduramžių, taigi didžiausias iššūkis – sugebėti į tuos pačius dalykus pasižiūrėti kitaip.“
Dailininkė pati nuolat ieško įkvėpimo šaltinių, o knygynuose atidžiai apžiūri mėgstamų kūrėjų darbus.
Man patinka, kad Paryžius turi tūkstantį veidų. įkvepia, kad čia gali būti visoks, bet išlikti savimi.
„Didelį įspūdį man padarė Anouk Boisrobert ir Louis Rigaud erdvinė knyga „Océano“, – sako ji. – Iš pažiūros lyg ir viskas paprasta, nes juk pasikelia vienas popieriaus lakštas, bet jis pakeičia žiūros tašką: tuo pačiu metu pamatai, kas vyksta virš jūros paviršiaus ir po vandeniu.“
Erdvines knygas mėgsta ne tik vaikai – kūrėjų fantazija ir originali technika vilioja ir suaugusiuosius. „Yra nemažai žmonių, kurie jas kolekcionuoja, ieško naujovių visame pasaulyje, – pasakoja pašnekovė. – Erdvinių knygų kūrėjai tarsi skulptoriai sukuria unikalias erdvines trimates formas.“
Vidinis vaiko sodas
E. Launikonytės-Selenos projektas „Mėlynasis sodas“ – tai diplominis iliustracijos studijų darbas. „Kai metų pradžioje reikėjo pristatyti temą, pasakiau, kad noriu sukurti erdvinę knygą apie naktį – seniai apie tokią svajojau, – prisimena menininkė. – Norėjau papasakoti apie vaiką, kuris jam įprastą, gerai pažįstamą aplinką atranda iš naujo.“
Pasak menininkės, būtent naktį viešpatauja paslaptingi garsai ir šešėliai, atgyja fantazija. „Mano mėgstamose knygose „Alisa Stebuklų šalyje“ ar „Begalinė istorija“ įdomiausias yra vos juntamas pasažas tarp realybės ir fantazijos pasaulių – kai nebeaišku, kas yra tiesa, o kas – išmonė, – sako Elena. – O žvelgiant giliau, mano knyga vaikui padeda žengti į savo vidinį sodą.“
Tai užburiantis pasivaikščiojimas, poezijos perlas, kuris užburia tiek mažus, tiek didelius. Prancūzams knyga netikėta. verbos, karpiniai, šiaudiniai lietuviški sodai – tai tikriausiai giliai užkoduota manyje.
Projektą menininkė kūrė visus mokslo metus. „Parašiau keturių puslapių pasakojimą apie berniuką, kuris naktį išeina į sodą ieškoti savo šuniuko ir patenka į stebuklingą, šešėlių ir lietaus perkeistą augmenijos karalystę. Ryte jis nebežino, ar tai buvo sapnas, ar tikrovė, – pasakoja pašnekovė. – Braukiau tekstą, iki liko vos pora sakinių. Tada kilo mintis sukurti knygą popierinių lėlių teatro principu.“ „Mėlynąjį sodą“ sudaro septynios nakties sodo scenos. Dominuoja mėlynos spalvos atspalviai, juos papildo ryški raudona, pagilinanti mėlynos iliuziją, beribė juoda, truputis geltonos. „Norėjau sukurti iliustracijas, kurios paskatintų skaitytojo fantaziją“, – teigia kūrėja.
Netrukus po to, kai Elena pristatė savo diplominį darbą, su ja susisiekė vienas iš mokyklos dėstytojų. „Jis mane įtikino, kad privalau parašyti leidykloms ir davė kontaktus, – prisimena moteris. – Parašiau laišką „Gallimard Jeunesse“, papasakojau apie projektą. Nieko nesitikėjau, nes buvau įsitikinusi, kad tokių laiškų jiems ateina tūkstančiai.“ Vis dėlto leidėjai pakvietė į susitikimą. Po jo Elena grįžo namo lyg ant sparnų – viena didžiausių Prancūzijos leidyklų pasiūlė išleisti jos knygą 7000 egzempliorių tiražu.
Tik pasirodęs „Mėlynasis sodas“ patraukė publikos dėmesį. „Naktis. Sodas atgyja. Vėjas šokdina lapus. Mainosi paslaptingi šešėliai. Kas ten šnara krūmų tankumyne?“ – taip pristatoma knyga. „Tai užburiantis pasivaikščiojimas, poezijos perlas, užburiantis tiek mažus, tiek didelius“, – rašo vienas prancūzų knygų kritikas. „Jūs dar ne kartą išgirsite šios jaunos kūrėjos vardą, nes ji yra tikras erdvinių knygų pasaulio talentas, – rašo kitas. – Tai elegantiškas, labai poetiškas, švelnus ir atidus kūrėjos darbas.“
Kaip pati menininkė aiškina savo knygos sėkmę? „Kolegos prancūzai sakė, kad mano darbas jiems atrodo netikėtas, originalus. Gal tuos pačius dalykus matau kitaip? Verbos, karpiniai, paukščiai, šiaudiniai lietuviški sodai – tai tikriausiai giliai užkoduota manyje.“ Elena neabejoja, kad jos kūriniams įtaką daro ir nostalgija vaikystės kaimui, šalia ošiančiam laukiniam miškui. „Pamenu didingos, begalinės gamtos jausmą. Ilgiuosi jo, todėl stengiuosi kiekvienais metais grįžti ten, kur yra tik miškas, upė ir jokio asfalto.“
Išlikti savimi
Šiuo metu Elena gyvenimą kuria Paryžiuje, Montrėjaus (Montreuil) priemiestyje, kartu su trejais metais vyresniu vyru Ainiu. Jis gilinasi į leidybos paslaptis Sorbonos universitete. „Būtų sunkiau, jei būčiau viena, – prisipažįsta dailininkė. – Ainis mane labai palaiko, skatina.“
Kūrėja pripažįsta, kad atvykėliui Paryžiuje yra sunkiau prasimušti. Tenka įdėti dvigubai daugiau pastangų, kad įrodytum, jog esi vertas dirbti tą patį darbą, kaip ir vietiniai. Ji įprato nekreipti dėmesio į „ne“ ir siekti savo tikslo, nors kartais būna sunku, todėl yra be galo dėkinga savo šeimai už nepaprastą palaikymą. „Nuoširdžiai darau tai, kas man rūpi. Kuriu iš širdies ir negalvoju apie sėkmę, – savo darbo principais dalijasi kūrėja. – Labai svarbu atrasti savitą balsą, nes tai yra privalumas. Labai svarbu žinoti, ką nori papasakoti, kuo nori pasidalyti su kitais žmonėmis.“
Menininkė ypač džiaugiasi galimybėmis dirbti su vaikais kūrybinėse dirbtuvėse. „Man svarbu dalytis tuo, ką darau, – sako pašnekovė. – Kai matau, kaip dega jų akys, kai kuria, žinau, kad jie tęs mūsų sugalvotas istorijas.“ Labai vertina ir savo darbą leidykloje „Éditions Milan“. „Tai padeda neužsidaryti savo kokone ir akylai stebėti, kas vyksta vaikiškų knygų leidyboje. Be to, įgyju nemažai techninių žinių.“ Elena prasitaria, kad, bendraudama su leidėjais, menininkais, vis dažniau išgirsta lietuviškų vardų, tai – Lina Itagaki, Sigutė Chlebinskaitė, Aušra Kiudulaitė, Monika Vaicenavičienė, Karolis Strautniekas.
„Mes juk tokia maža šalis, o mūsų potencialas tikrai didelis“, – neabejoja pašnekovė.
Grįždama namo pavasarėjančio Paryžiaus gatvėmis dairiausi po knygynų vitrinas: neabejoju, kad Elenos vardą jose pamatysiu dar ne kartą. Ir prisiminsiu jos žodžius, kad šiame mieste yra vietos visiems. Ypač talentingiems ir užsisipyrusiems. Tokiems, kaip ji.
Elenos mėgstamiausieji
Citata. „Viskas nuostabaus, kad nutiko šiame pasaulyje, pirmiausia nutiko kažkieno vaizduotėje“ (Astrida Lindgren)
Knyga. Tove Jansson „Troliai mumiai. Burtininko skrybėlė“
Muzika. Lietaus barbenimas į stogą.
Filmas. Andrejaus Tarkovskio „Stalkeris“.
Spalva. Mėlyna.
Paros laikas. Vėlyvas vakaras.
Kvapas. Žydinčių vyšnių.
Vieta. Padysnio miškas.
