Tomai, žmonės man pasakojo, kad vaikštote basomis. Nupasakokite, kaip tai atrodo – ar šitaip einate į darbą, ar tiesiog toks vaikščiojimas – kaip kitiems sporto klubas?
Žmonės pasakoja tiesą – vaikštau basas nuo 2017 liepos mėnesio pabaigos. Vis tik vaikščiojimas turbūt nėra pats tiksliausias apibūdinimas, kadangi basas darau ir daugiau dalykų – kitaip tariant, visus, kuriuos dauguma žmonių daro apsiavę. Tad teisingiau būtų vadinti, kad tiesiog gyvenu basas.
Dažniausia dirbu iš namų, todėl, iš vienos pusės, į darbą einu basas, iš kitos – į darbą neinu taip, kaip visi įsivaizduojame ėjimą į darbą. Kaip beapibūdinčiau – tai nėra tiesiog toks vaikščiojimas kaip kitiems sporto klubas. Tai artimiau gyvenimo būdui, nors vėlgi, kažkokiu ypatingu dalyku to nelaikau. Tik aplinkinių dėmesys ir reakcijos neleidžia pamiršti, kad kažką darau ne taip, kaip yra priimta ir nekvestionuojama.
Kodėl nutarėte to imtis, kas paskatino?
Dabar jau sunkiai atsimenu, kaip TIKSLIAI viskas prasidėjo. Bet istorija kažkokia tokia:
Prieš porą metų, pasibaigus Vietnamo tradicinio kovos meno Nhat-Nam sezonui ir atėjus vasarai, nutariau neprarasti pagreičio ir palaikyti fizinę formą, kol treniruotės nevyksta. Internete susiradau kažkokią nemokamą pusvalandžio programą, kur kas antrą dieną turėjau kaitalioti jėgos ištvermės pratimus su bėgimu, šokinėjimu ant batuto, lakstymu kieme su sūnumi, važiavimu dviračiu ar bet kokia kita veikla, madingai vadinama cardio. Dažnai ta veikla būdavo keleto kilometrų bėgimas.
Kaip ir daugelis iš mūsų, pradėjau bėgioti tuo nė kiek nepasidomėjęs. Bėgioti man pradėjo patikti, todėl vos per mėnesį mano nubėgami atstumai padidėjo nuo trijų iki penkiolikos kilometrų. Kaip ir visiems, nesidominties tuo ką daro bei perlenkiantiems lazdą, dar nesibaigus vasarai man ėmė stirpiai skaudėti kelį ir klubą. Skausmas vis aštrėjo, tad nusprendžiau bėgiojimą nutraukti iki kol nustos skaudėti.
Kadangi norėjau tęsti šią veiklą, pradėjau domėtis skausmo priežastimis. Suprantama, paaiškėjo, kad, bėgioju neteisingai apie tai net nesusimąstydamas. Neteisingumo esmė – pėdos statymas and galinės jos dalies – kulno. Bėgant tokiu būdu kiekvieno žingsnio metu visas kūnas gauna po smūgį, kurio raumenys negali amortizuoti dėl klaidingos laikysenos (arba amortizuoja labai mažai). Bėgimo bateliai – nepriklausomai nuo jų kainos ir „amortizacijos“ technologijos, smūgio nesumažina, o tiesiog sukuria tokią iliuziją. Kaip vėliau patyriau per bandymus su savimi – smūgis, sukeltas kulno trenksmo į žemę, nesustoja ties keliu ar klubu, jis keliauja per stuburą, tiesiai į galvą.
Sužinojau, kad norėdami išvengti traumų, žmonės turėtų bėgioti, statydami koją ant priekinės pėdos dalies, kaip tai daro basi vaikai. Po kelių mėnesių, kai skausmas atlėgo, pradėjau mokytis bėgioti iš naujo. Žinoma, patarimai, kad pradedant bėgioti nuo priekinės pėdos dalies būtina tai daryti labai pamažu ir palaipsniui, man buvo nė motais. Jau pirmą dieną nubėgau 6 km. Po to mėnesį vėl negalėjau bėgioti, o tik ribotai vaikščioti dėl blauzdos ir pėdos raumenų bei achilo sausgyslių skausmo.
Kai ir šitas skausmas praėjo, bėgiojimas man nušvito visai kitomis spalvomis. Buvo keista ir neįtikėtina, kad mūsų protas yra tiek ribotas, jog nebesugeba leisti kūnui daryti tokio paprasto ir natūralaus dalyko, kai pėdos statymas ant priekinės dalies.
Persimokymas bėgioti buvo vienas iš akis atvėrusių veiksnių, kurie vėliau privedė prie batų atsisakymo.
Ir kaip jų atsisakėte?
Tą vasarą kelis kartus teko groti su braziliškų būgnų grupe „Samba-Vilnius“ sostinėje vykusiuose bėgimo renginiuose po atviru dangumi. Taip sutapo, kad pasirodymai vykdavo kepinant saulei. Buvo taip karšta, kad tiesiog nusiaudavau kojines, batus ir grodavau basas. Taip ir grįždavau namo batų neapsiavęs – visiškai nesinorėjo, o miesto nešvara nublankdavo prieš malonumą pėdomis jausti šešėlio vėsą tokiame karštyje.
Po kelių tokių nusiavimų supratau, kad tiesiog nebenoriu apsiauti kojinių, batų ir šutinti kojas keturiasdešimties laipsnių temperatūroje.
Paskutinis lašas buvo netikėtas prasibėgimas svečiuojantis pas tėvus, kai pamiršau pasiimti bėgimo batelius. Pagalvojau, kad gal nieko blogo nenutiks, jei bėgsiu basas. Šis sprendimas buvo lemtingas ir atvėrė akis.
Iki tol bėgiodamas jau buvau bepradedąs ieškoti kažkokių būdų nuoboduliui malšinti. Bandžiau klausytis muzikos, audio knygų, bet tai man netiko. Po pirmojo prasibėgimo basomis supratau, kad visi mūsų sugalvoti minčių nukreipimo būdai bėgant, yra nereikalingi.
Bėgant basomis pasijutau esantis čia ir dabar. Mano kūnas daug dalykų iš pirmo karto darė natūraliai. Atitraukti akis nuo kelio buvo iššūkis. Visas kūnas tapo atidus ir prireikus, pasiruošęs gelbėtis užlipus ant ko aštraus ar kitaip pavojingo.
Po to grįžus nebuvo sunku sumąstyti, kad jei bėgioti basam yra TAIP kitaip ir įdomu, kodėl nepabanždius vaikščioti basam? Va taip ir likau.
Taigi, vaikščioti basomis mane paskatino nemokėjimas bėgioti, persimaišęs su malonumu būti basam, kai karšta, malonumu jausti paviršių po kojom tikrąja to žodžio prasme ir atradimas, kad mūsų kūnas yra tam pasiruošęs nuo gimimo, mums tiesiog reikia naudotis tuo, vietoj to, kad įkalintume visas nervų galūnes, esančias pėdose gumos, odos, ar dar kokios medžiagos maiše ir bandytume išgelbėti nuo šutimo įvairiais tepaliukais ir prabangiais pėdų masažais.
Kyla klausimas: o kaip gyvenote žiemą?
Basas vaikštau nuo 2017 liepos pabaigos. Nuo to laiko batus buvau apsiavęs tris kartus – kai padėjau kaimynui nešti akmeninį stalviršį per statybų aikštelę ir šabakštynus, kai prie -20°C lipau į 9 m aukštį metalinėmis kopėčiomis atšildyti užšalusio kamino (jei kopėčios būtų medinės, būčiau be batų prasisukęs, bet labai jau nemalonu prišalti prie metalo basam). Trečias kartas buvo, kai mano trimetis sūnus pakvietė mane į savo draugės gimtadienį prekybos centre, kurio pirmame aukšte yra lipdukas „basam įeiti draudžiama“. Aš mandagus žmogus, todėl nenorėjau žmonėms per šventę nepatogumų kelti. Jei reikia, apsiauti batus galiu – nuo to savigarba nenukentės.
Visą žiemą taip pat vaikščiojau basas, išskyrus tą atvejį su kaminu. Pirmiausia reikia suprasti tai, jog aš, kaip turbūt daugelis iš mūsų, lauke praleidžiame palyginti labai mažai laiko. Nuo ryto iki vakaro lauke tikrai nebuvau ir nebūnu. Ilgiausiai žiemą lauke trunka mano kasdieniai pasivaikščiojimai su sūnumi, – nuo pusvalandžio iki trijų valandų. O visa kita yra trumpi nuėjimai nuo namų durų iki automobilio, nuo automobilio iki durų. Įvertinus tai, tas išgyvenimas žiemą basam nebetampa toks stebuklingas ir beprotiškas.
Žinoma, kad galėčiau žiemą praleisti be batų, turėjau užsiauginti natūralų padą, kuris ir atsirado bevaikštant basom per keturis mėnesius iki pirmo sniego. Tai turbūt yra ir vienas pagrindinių veiksnių, padėjusių man išvengti nušalimų ar kitokių odos, sąnarių ar raumenų traumų. Žiemai besibaigiant bėgiodamas praplerzojau per druska nupiltą kelią – po to kai kuriose vietose oda nusilupo nuo druskos.
Todėl žinau, kad ta oda, kai koją tik ištraukiame iš batų, juose praleidę keliasdešimt metų, yra nepalyginamai jautresnė negu ta, kurią galime užsiauginti kelis mėnesius pavaikščioję basi iki sniego ir šalčių.
Taip pat reikia atkreipti dėmesį ir įsitikinti, kad pėdose kraujotaka nėra sutrikusi. Jei viskas gerai – telieka stebėti save, kad nenušaltumėte. Jei kraujotaka, pavyzdžiui, pirštuose ar viename piršte bloga, didelė tikimybė, kad net nepastebėsite, kaip nušalsite.
Kadangi mano pėdos spėjo išsimasažuoti iki pirmo sniego, pažinęs procesus, kurie vyksta, kai basas išeini į šaltį, galėjau saugiai gyventi be batų, kadangi žinojau, ko bijoti ir ko ne, ir kokie yra kūno (pėdų) reakcijos į šaltį etapai. Galiu pasakyti tik tiek, kad daugeliu atvejų, net slenkant sraigės greičiu paskui viską apžiūrėti norintį sūnų, dažniausiai pėdoms būdavo karšta ar bent šilta.
Svarbiausia, vengti metalinių ir švarių betoninių paviršių temperatūrai nukritus žemiau -10°C, ir klausyti savo kūno bei nesistengti kažkam kažko įrodyti (įskaitant ir save).
Kokius jaučiate organizmo pokyčius taip gyvendamas?
Didžiausias pokytis turbūt yra tas, kad pradėjus vaikščioti basomis, pradėjau praktikuoti ir kitus su mažesniu šilumos ir iš dalies komforto kiekiu susijusius dalykus. Nuo lapkričio mėnesio prausiuosi tik po šalčiausiu iš čiaupo bėgančiu vandeniu, dar prieš iškrentant pirmam sniegui iš naujo atidariau dar vasarą uždarytą maudymosi sezoną, žiemą aktyviai praktikavau Wim Hof metodą, kurio viena iš sudedamųjų dalių buvo tas pats sėdėjimas lediniame vandenyje, gulėjimas sniege, vaikščiojimas ir sportas neigiamos temperatūros ore apsirengus vasariniais drabužiais.
Visą žiemą nė karto rimtai nesirgau. Rimtai – tai yra peršalimu, sloga ar kitokiais su galvos skausmu ir temperatūra susijusiais dalykais, kurie dešimtis metų prieš tai mane ištikdavo kelis kartus per metus ir kelis kartus per mėnesį šaltuoju metų laiku, tęsdavosi savaitę ar ilgiau ir atitraukdavo mane nuo bet kokios veiklos.
Kadangi pradėjus vaikščioti basomis ėmiausi ir kitų „grūdinimosi“ veiklų, sunku įvardinti, kas turėjo daugiau, o kas mažiau įtakos padidėjusiam atsparumui peršalimo ligoms. Tačiau poveikis buvo akivaizdus.
Taip pat labai aiškiai pajutau, kad turbūt didžiausią įtaką ligų atsiradimui daro stresas kasdieninis. Todėl atėjus pavasariui teko net kelis kartus lengvai sirgti vien dėl atsiradusio chaoso šeimoje, kuris, beje, taip pat kilo iš įtampos ir nuovargio.
Kažkokių reikšmingų kūno pokyčių, be susidariusio natūralaus pado turbūt nepastebėjau, nors faktas, kas bėgiojimas basom labai sustiprino pėdos, blauzdų raumenis, sausgysles, raiščius. Tačiau to negalima būtų priskirti vien vaikščiojimui basomis.
Kadangi gana intensyviai sportuoju, mano kūno svoris daugmaž vienodas.
Ar turite pasekėjų? Gal jau kas nors nori jungtis?
Pasekėjų neturiu ir turbūt tokia veikla nėra kažkas, kas galėtų juos burti. Buvimas be batų, nors daugeliui atrodo nesveikas užsiėmimas, iš tikro yra toks pats natūralus dalykas, kaip būti atsimerkus, nedėvėti pirštinių valgant ar miegoti atsigulus.
Daugelis pasakys, kad tai pavojinga – gali užminti ant stiklo šukės, ar ant adatos, juk šiuolaikinis pasaulis ir mūsų gatvės labai purvinos ir pilnos pavojų. Tokiu atveju ir būti atsimerkus gana pavojinga, nes gali akin įskristi vabalas arba patekti kažkur sukrautos stiklo vatos dulkės, mažytis akmenėlis išsprūdęs iš po automobilio rato ir pan.
Netikėtų dalykų netyčia gali atsitikti kiekvienam iš mūsų, o jei juos darysime naudodamiesi galva, o ne principais ar įsitikinimais, tada net vaikščiojimas basom per stiklus ar žarijas yra labai saugus dalykas. Beje, kažkur mieste užlipti ant šukės yra tiek pat tikėtina, kiek Rotušės aikštėje būti prispaustam lėktuvo.
Kai vaikštai basas, kūnas visai kitaip reaguoja į aplinką. Kadangi visi esame pripratę būti su batais, bet koks atsargumo jausmas yra atbukintas, kadangi tam nėra jokio poreikio. Einant basam labai sunku užsiimti pašaliniais dalykais (veikla išmaniuosiuose įranginiuose, laikraščio skaitymu, žioplinėjimu ir pan.), nes kūnas pasąmoningai LABAI daug dėmesio skiria savisaugai.
Raumenynas ima veikti visai kitaip, kadangi pavojaus atveju būna pasiruošęs bet kuriuo metu pakelti pėdą nuo žemės, akys taip pat natūraliai nenori žiūrėti niekur kitur, o tik ten, kur einama. Nesakau, kad aš žiūriu tik sau po kojomis ir aplinkui nieko nematau – taip nėra, aš matau ir girdžiu viską ir dar daugiau negu kiti, tačiau visas kūnas dirba kitaip, negu su įkalintomis, atbukintomis ir šuntantčiomis pėdomis batuose.
Aš girdžiu, kad žmogus kitoje gatvės pusėje vidury sakinio nutraukė savo pasakojimą kolegai, kad sustabdęs jį pasakytų: “Ė, žiūrėk, jis basas”. Net specialiai nežiūrėdamas aš matau, kad kitas žmogus nutraukė savo veiklą išmaniajame ir prikaustė žvilgsnį prie mano kojų.
Praeivių ir šiaip aplinkinių reakcijos ir elgesys yra vienas įdomiausių ir turbūt labiausiai varginančių dalykų būnant basomis. Nors jiems atrodo, kad aš jų nematau, galiu įvardinti kiekvieną, kuris pažiūrėjo ar pakomentavo mane.
Grįžtant prie pasekėjų – jų neturiu, nors mama, baigiantis žiemai, pasiryžo bent namie ir kieme vaikščioti basa ir sako, kad vos po kelių dienų apavas jai kėlė diskomforto ir įkyrumo jausmą. Labai geras apibūdinimas: kai ilgiau pavaikštai be batų, ta šiluma ir drėgmė, kurią suteikia kojos įvyniojimas į kojinę ir papildomas įkišimas į gumą ar bet kokį kitą apavą yra įkyrus. Kaip ir šiltesnis negu kūno temperatūra vanduo po to, kai pripranti praustis, maudytis ir vartoti šaltą ar ledinį vandenį. Jis tiesiog yra įkyrus.
Tiesa, turiu kolegą, kuris jau kurį laiką bėgioja ir išeina pasivaikščioti basas ir su kuriuo basi bėgsime Trakų pusmaratonį. Tai bus antrasis mano basomis nubėgtas pusmaratonis ir pirmasis, nubėgtas oficialiai su kitais žmonės. Pirmąjį, netikėtai kažkurią žiemos popietę, sugalvojau nubėgti pats vienas. Kadangi kitų dalyvių nebuvo – pusmaratonio rungtyje užėmiau pirmą vietą, basas per sniegą ir ledą, laukus ir miškus, miestelius ir kaimelius atbėgęs per dvi valandas ir dešimt minučių.
Nors tiesą sakant, nuo tada, kai pradėjau bėgioti basas, sekimo įrangos nebenaudoju, stengiuosi klausytis kūno, kuris geriausiai pasako, kokiu greičiu turiu bėgti nujausdamas, kiek toli dar reiks bėgti.
Keli mano pažįstami ir kaimynai, žinau, žiemą bandė ir sėkmingai įveikė išlindimo į kiemą basomis rungtį. Taip pat žiemos pabaigoje Rumšiškių Šeimų klubo buvau netikėtai pakviestas vesti paskaitą arba tiesiog papasakoti apie savo gyvenimo būdą. Po jos susitikime dalyvavę vyrai, nusimetę batus, trumpam išlėkė į kiemą su vaikais pažaisti futbolą ir liko nustebę, kad pėdos, grįžus namo, tiesiog užkaito, o ne nukrito.
Kai pakalbu su vienais ar kitais žmonėmis, pasirodo, kad viename ar kitame Lietuvos gale esama po keistuolį, kuris visus metus vaikšto basas, maudosi eketėse ir apsipilinėja šaltu vandeniu. Tačiau vieni kitų nepažįstame.
O šiaip, norint vaikščioti basam, niekur jungtis kaip ir nereikia. Nusiimi batus, kojines ir būni – štai tu ir prisijungęs. Jei nedrąsu vienam, pradžioj galima tik miško gyvūnams pasirodyti, o kai kūnas ir dar svarbiau protas supras, kad „aaaa, tai va, kaip aš turėjau gyventi nuo gimimo“, tada atsiras drąsa išlįsti ir į miestą, atsiras ir argumentai – ne perskaityti, ne išgirsti, o patirti.
Kaip minėjau, tikrai nesiekiu būti kažkokio būrelio vadovas, vienok, turėdamas šiek tiek patirties tuo klausimu, labai mielai dalinuosi ja ir atsakau į klausimus kiekvienam, kuris nori sužinoti, kaip, kodėl, kiek laiko aš būnu basas ir kokie to privalumai ar trūkumai. O tokių žmonių, labai smagu, kuo toliau, tuo daugiau pasitaiko gatvėse.
O kaip šeima? Gal ir ji prisijungia?
Šeima kartais prisijungia namie, kieme. Minėjau, kad mama, pasibaigus šalčiams taip pat pradėjo vaikščioti basa ir net pripažino, kad dabar suprantanti, kodėl aš taip nenoriu autis batų. Sūnus vis dažniau išreiškia norą būti basas, žmona, kuri mane tuo klausimu labai palaiko, – taip pat kartais būna basa namie, o dabar, orams šylant, manau, kad ir lauke dažniau ją pamatysiu be batų.
Dėkui, kad papasakojote, sėkmės.
tomasdabas.eu
