Kaip moteriai, turinčiai vaikų, neprarasti savo tapatybės, negyventi atžalų gyvenimo ir nepamiršti savęs? Apie tai smagiai kalbėjausi su socialinių mokslų daktare, edukologe Austėja Landsbergiene.

Sako, harmonija gyvenime būna tuomet, kai moteris save išpildo pirmiausia kaip moterį, tuomet – kaip žmoną, ir tik į trečią vietą nukeliauja jos kaip mamos rolė. Pritartumėt šiam požiūriui?

Manau, kiekviena moteris yra unikali. Todėl sakyti, kad ši vaidmenų grandinė tinka kiekvienai, būtų klaidinga. Saviraiškos būdų yra begalė, kiekviena moteris atranda jai tinkamus.

Gimus vaikui pasikeičia gyvenimo dinamika. Jeigu lig tol buvo tik du žmonės, tai gimus vaikui šeimos narių skaičius išauga trečdaliu. Palyginkime 200 žmonių skaičių su 300 – skirtumas pastebimas, tiesa? Akivaizdžiai pajaučiamas skirtumas ir šeimoje atsiradus trečiam žmogui. Tas trečiasis yra bejėgis ir jeigu anksčiau moteris galėjo daug laiko skirti sau, pagimdžiusi supranta, kad bejėgis žmogutis yra visiškai nuo jos priklausomas. Pasikeičia požiūris į atsakomybę. Daug žmonių, susilaukę vaikų, visai kitaip pradeda žiūrėti į taiką pasaulyje, planetos užterštumą. Turėdamas vaikų pajunti gyvybės tęstinumą.

Nepamirškime pasikeitusios moters hormonų pusiausvyros. Dažna moteris išgyvena ir pogimdyvinę depresiją. Jai pačiai reikia aplinkinių supratimo, pagalbos, atrasti save kaip mamą ir iš naujo susidėlioti savo kaip moters paveikslą. Pareigų pasiskirstymas šeimoje gali nulemti, ar moteris sėkmingai išgyvens pogimdyvinę depresiją, ar bus sudėtingesnių pasekmių. Vienose šeimose savaime suprantama, kad vaiko priežiūra dalijasi vyras ir moteris. O štai kitose šeimose vis dar girdimi tokie žodžiai vyras „padeda“ rūpintis vaiku. Tarsi jis būtų tas, kuris teikiasi padėti prižiūrėti savo vaiką.

Viso to negalime ignoruoti ir tikėtis, kad moteris, auginanti mažą vaiką, savo kaip mamos vaidmenį galės nustumti kažkur toli. Kai kuriais gyvenimo etapais neišvengiamai rolių pasiskirstymas keičiasi ir nereikia desperatiškai įsikibus laikytis anksčiau puoselėtų vaidmenų.

O ką daryti toms moterims, kurių vyrai, kaip jūs ir minėjot, tik „teikiasi padėti“ auginant vaiką, ir šios pervargsta?

Apie tai reikėtų kalbėtis prieš planuojant susilaukti vaiko. Psichologai vieningai sutinka, kad vaikai yra viena dažniausių šeimos konfliktų priežasčių. Neretu atveju moteris vienaip įsivaizduoja, kaip reikėtų auginti vaikus ir pasidalinti pareigas namuose, o vyras – kitaip. Tuos skirtingus požiūrius atsinešame iš šeimų, kuriose augome, iš aplinkos ir sąmoningo apsisprendimo daryti kitaip, nei elgėsi mūsų tėvai.

Dažnu atveju porai vertėtų daugiau komunikuoti. Būna, moteris pyksta, jog vyras naktį nesikelia pakeisti vaikui sauskelnių, bet nieko nesako. O vertėtų tiesiog pasiūlyti sauskelnes keisti pakaitomis.

Galbūt šeimai palengvėtų, jei kelioms valandoms pagelbėtų auklė, kuri pavežiotų vaiką lauke, kol mama tuo metu pamiegotų? Kartais moterys bijo paprašyti pagalbos, nes nori atrodyti viską sugebančios ir spėjančios „super“ mamos. Gal kartais geriau pamaitinti vaiką pirktine koše, bet būti pailsėjusia? Jeigu vaikas galėtų rinktis, vietoj naminės košės, manau, pasirinktų besišypsančią mamą negu atvirkščiai.

Aš pati niekada su vaikais neidavau į žaidimų aikšteles. Man tai atrodo toks tuščias laiko leidimas, kad net skaityt ten būdama nenoriu.

Išties, vaikui mes norime visko, kas geriausia. Bet matau mamų, kurios vaikui atiduoda viską, o pačios ne vienerius metus būna tarsi be gyvasties – išvargusios. Kaip patenkinti vaiko poreikius, bet kartu neužmiršti ir savęs?

Užduokite sau klausimą: „Ar aš noriu, kad vaikas mylėtų save?“ Kiekviena sveiko proto mama atsakys: „Žinoma!“ Vaikas mokosi ne iš mūsų žodžių, o iš veiksmų. Tai jeigu norime, jog jis save mylėtų, visų pirma pačios turime negailėti sau meilės. Jeigu vaikas mato iš nuovargio nuolat piktą mamą, kuri neina į teatrą ar neskiria laiko kitoms pramogoms, nes neva vaikas neišleidžia, tai kokį vaizdą vaikas susidaro?

Mes su vyru į simfoninio orkestro koncertą išėjome, kai sūnui buvo kelios savaitės. Gimus kitam sūnui į teatrą išėjome, kai jam buvo dešimt dienų. Sąmoningai nusprendėme, kad vaikai nesustabdys mūsų gyvenimo, o bus jo papildas. Kodėl kai kurios moterys galvoja, kad turi išnykti ir gyventi vaiko gyvenimą? Mes negalime savęs realizuoti per vaiką. Tą galime padaryti tik per save.

Būna, moteris visą save skiria vaikams, o šiems užaugus supranta, kad taip ir neatrado sau mielos veiklos, taip ir nerealizavo savo potencialo. Ką daryti, kad taip nenutiktų?

Užduokime sau klausimus: „Kas aš esu? Kas man patinka?“ Vaikai mums nepadėkos, kad juos auginame. Jie augins savo vaikus. Taip ir turi būti. Paklauskim savęs: „Kas bus, kai vaikams užaugus turėsime juos paleisti gyventi savo gyvenimo?“ Įsivaizduokit, jeigu visas moters gyvenimas vaikams augant sukosi aplink juos, tai šiems užaugus gali žemė slysti iš po kojų. Aš matau mamų, kurios visais įmanomais būdais įrodinėja, kokios jos tobulos mamos ir niekaip kitaip savęs nerealizuoja.

Kodėl mes, moterys, taip norim būti tobulos mamos?

Manau, didele dalimi tai aplinkos spaudimas. Nuo mažens mes patys formuojam tokias nuostatas, mažai mergaitei dovanodami lėlę, suprask, – tu turi būti mama, o berniukui – dinozaurą, nes, suprask, – turi būti drąsus kaip dinozauras. Į vaiko pasąmonę tokias asociacijas pradedame koduoti anksti. Užaugus su tokiais lūkesčiais ima atrodyti, kad nerealizavusi savęs kaip mama neišpildysiu savęs ir kaip žmogus.

Mes ne taip jau retai girdime istorijas apie tėčius, kurie, šeimai iširus, vengia atsakomybės išlaikant vaikus. Tačiau ar daug sutikome moterų, kurios palieka vaikus, sukuria naują šeimą ir tarsi apsimeta, kad vaikų iš ankstesnės santuokos nėra? Juk vaikai – tai ir moters, ir vyro. Ir tai nėra tik su biologiniais veiksniais susijusi atsakomybė. Tai didele dalimi susiję ir su psichologija, kai mūsų visuomenė yra tarsi pasakiusi, kad moterims būti aplaidžioms vaikų atžvilgiu yra nenormalu, o vyrams atleistina.

Asmeninio albumo nuotr.

Ne taip jau retai tenka matyti, kad mamos linkusios savintis vaiką. „Nieks geriau už mane jo nepamaitins, nenupraus, neaprengs...“ Tokiu būdu moterys ant savo pečių užsikrauna daug atsakomybės. Kaip tos atsakomybės susimažinti?

Iš to, ką matau, daug vyrų nori daugiau dalyvauti vaikų gyvenime, bet moterys jiems neleidžia. Neva tai ne taip sauskelnes užmaus, tai ne taip pamaitins, tai ne tą kepurę uždės, tai ne taip batukus suvarstys... Vyras neturi visko daryti taip kaip moteris. Leiskime jam atrasti savo bendravimo būdą su vaiku. Atžala tikrai išgyvens su geltona kepure, o ne su violetine, pašokinėjusi per balas ir pan. Neretai moterys pačios sau šauna į kojas.

Visuomenėje yra susiformavusių tam tikrų „geros mamos“ stereotipų. Tokia mama savo vaiką žindo bent iki dvejų metų, neduoda žinduko, augina jį pati, neprašydama pagalbos nei auklės, nei namų tvarkytojos, kiekvieną dieną bent po pora valandų su vaiku praleidžia lauke... Kaip nejausti kaltės toms mamoms, kurios neatitinka šių standartų?

Jeigu moteris jaučiasi gerai su savo pasirinkimais, tai visuomenės spaudimas ją veikia mažai. Tai susiję su moters saviverte.

Aš pati niekada su vaikais neidavau į žaidimų aikšteles. Man tai atrodo toks tuščias laiko leidimas, kad net skaityt ten būdama nenoriu. Ir tuo metu, kai vaikai būdavo kūdikiai, su vežimėliu aš taip pat jų nevežiodavau. Tą padarydavo auklė arba vežimėlį su vaiku išstumdavau į balkoną, o pati rašydavau disertaciją, ir nejausdavau jokio sąžinės graužimo. Manau, pastumdyti vaiko vežimėlį parke gali bet kas, kas turi dvi kojas, dvi rankas. Žinote, galėtų net ir šuo vežimėlį stumti, tik turėtų mokėti neiti per raudoną šviesoforo šviesą (juokiasi).

Tai apie ką pakalbėsi su žmogumi, kuris rymo prie lovelės vaikui miegant? Knygų neskaito, į teatrą, kiną neina, dirbti irgi negali, nes visą gyvenimą užima vaikas. Tuomet žmonės stebisi, kad prarado kai kuriuos draugus. Nieko nuostabaus – žmonės nori platesnio temų spektro, nei kalbėtis apie tai, kada vaikas atsiraugėjo ar kaip dažnai keičiamos sauskelnės.

Remiantis prieraišios tėvystės teorija, žindyti vaiką reikėtų ne pagal grafiką, o pagal poreikį, miegoti su juo vienoje lovoje, nešioti vaikjuostėse ar nešioklėse... Vaiko poreikių atliepimas – reikalingas, tik ar visos teorijos tinka mums visiems?

Siekis išlaikyti glaudų kontaktą su kūdikiu, noras atliepti mažylio visus poreikius labai gražu, prasminga ir reikalinga. Kita vertus, svarbu nenukrypti į kraštutinumus. Nes po to, kai tėvai tarsi ištirpsta vaike, tampa sunku save iš naujo atrasti, „susirinkti“.

Būna, manęs klausia, ar reikėtų miegoti su vaiku vienoje lovoje. Mano atsakymas visada tas pats: „Jeigu nori, miegok, jeigu nenori – ne.“ Tada klausia: „O tai aš netraumuosiu vaiko, jeigu nemiegosiu kartu?“ Aš manau, kad daug labiau traumuosim vaiką, jeigu miegosim kartu to nenorėdami.
Turime įsisąmoninti, kad ne teorijos turi mums vadovauti, o mes joms. Galite perskaityti daugybę teorijų ir nuspręsti, kurios iš jų tinka jūsų šeimai, o kurios ne.

Ir auginant vaiką remiantis prieraišia tėvyste nebūtina aklai ja vadovautis. Pvz., gal tėvams priimtina miegoti su vaiku vienoje lovoje, bet žindyti krūtimi moteris nori šešis mėnesius, o po to – primaitinti pieno mišiniu, nes galbūt žindyti ji pavargo.

Mes esame linkę greitai pasmerkti tuos, kurie nesielgia taip, kaip mes. O dažnai ypač žiaurios viena kitai yra kitos mamos: „Tai ką, tu nežindai savo vaiko?“; „Tu jau dirbi? Tai kam tu išvis vaiką gimdei, jeigu išėjai į darbą?“ – tokios ir panašios kritikos viena iš kitos sulaukia moterys. Užuot viena kitą palaikiusios mamystėje, tame etape, kuris tikrai nelengvas, ypač pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, mes puolame, smerkiame viena kitą.

Jeigu vaikas galėtų rinktis, vietoj naminės košės, manau, pasirinktų besišypsančią mamą negu atvirkščiai.

Verčiau atsipalaiduokime, o kai nuomonės niekas neklausia, patylėkime. Nagi koks man skirtumas, kad kažkas nenori savo vaiko žindyti ar nusprendė duoti žinduką iki trejų metų? Jeigu nuo žinduko vaiką bus sunku atpratinti, tai ne man, o jiems. Taigi nebus taip, kad tą vaiką atves man ir sakys: „Dabar tu atpratink mūsų vaiką nuo žinduko.“ Kodėl mes taip asmeniškai priimam ir taip išgyvenam dėl kitų žmonių sprendimų? Reikia atsipalaiduoti.

Išties, gimus vaikui atsiranda daugiau rimtumo, atsakomybės. Kaip neprarasti žaismingumo ir į motinystę nežiūrėti kaip į sunkią atsakomybę?

Pažiūrėkite į vaiką: jeigu vaikas šypsosi šokinėdamas per balas, tai visai nesvarbu, kad jis sušlapo. Grįšite namo, prileisite šiltą vonią ir viskas bus gerai. Mes dažnai sureikšminame buitinius dalykus, kurie viso gyvenimo perspektyvoje yra visai nereikšmingi. Dėl jų susipykstame su vaikais, su sutuoktiniu. Mintimis grįžtant atgal pagalvoji, kad tai buvo taip neverta...

Pakalbėkime apie miegą, kuris gimus vaikui gerokai susijaukia. Kai kurie moksliniai šaltiniai rodo, kad miegoti su vaiku vienoje lovoje nereikėtų – vaikas turėtų turėti savo lovelę, savo erdvę. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Kalbant apie socialinių mokslų teorijas, visada atsiranda studijų, oponuojančių vienoms teorijoms. Jeigu atliekant vieną studiją tarp tiriamųjų pasitaikė dauguma tokių vaikų, kuriems tiesiog tiko miegoti lovelėje, tai atsispindės ir tyrimo išvadose.

Ir priešingai – jeigu tarp tiriamųjų dauguma vaikų geriau jautėsi miegodami su tėvais, tai tyrimo išvados sakys, kad vaikams geriau miegoti su tėvais. Tai dabar jūs tikriausiai paklausite: o ką daryti paprastam žmogui, kuris neatlieka mokslinių tyrimų? Mano patarimas – išbandykit kelis variantus ir bus aišku, kaip geriau jūsų vaikui ir jums.

Pvz., mūsų visi vaikai iki 1,5 m. miegojo su mumis lovoje dėl to, kad man ir mūsų visai šeimai taip buvo patogiau. Ir man visiškai ir nuoširdžiai neįdomu, kad šeimai X patogiau, kai vaikas miega lovelėje. Nei aš esu tos šeimos narys, nei tai mano vaikas, nei tai mano gyvenimas.

Taigi yra daugybė viena kitai prieštaraujančių teorijų. Aš kaip mokslininkė visada renkuosi, kuriai teorijai pritariu, bet jokiu būdu neneigiu ir kitų požiūrių egzistavimo. Demokratija ir yra tuo graži, kad žmogus turi galimybę ir teisę rinktis.

Pareigų pasiskirstymas šeimoje gali nulemti, ar moteris sėkmingai išgyvens pogimdyvinę depresiją, ar bus sudėtingesnių pasekmių.

Ar yra kokia nors amžiaus riba, kada tėvai jau gali „atgauti“ savo miegamąjį? Kada verta vaiką pratinti prie atskiro kambario?

Mes savo vaikus į kitus kambarius iškraustėme nuo 1,5 m. Ar jie dar pas mus grįždavo? O taip (juokiasi). Normalu ikimokyklinio amžiaus vaikui vis ateiti pas tėvus į kambarį. Tėvams vertėtų apsispręsti, ar jie palydės vaiką atgal į lovytę, ar leis užmigti jų lovoje. Mes tingėdavome juos vesti atgal. Sakydavom: „Ai, jau jeigu atėjo, tai tegul pasilieka iki ryto.“ Mums kaip šeimai tai tiko.

Tačiau buvome tvirtai nusprendę, kad kai vaikai pradeda lankyti mokyklą, pas mus lovoje miegoti negali. Pamenu, viena dukra protestavo sakydama: „O mano klasiokams tai leidžiama miegoti su tėvais.“ Mūsų atsakymas buvo toks: „O mūsų šeimoje taisyklės kitokios.“

Atrodo, vienoms moterims išnešioti, gimdyti ir auginti vaikus vieną po kito labai natūralu. O kitos pagimdo vieną ir sako: „Ačiū, daugiau nenoriu, užteks vieno“. Gal daugiau vaikų turinčios moterys paprasčiau žiūri į jų auginimą, o auginančios vieną pavargsta nuo tobulumo siekio?

Manau, turint daugiau vaikų privalai būti labiau atsipalaidavęs, nes tiesiog fiziškai nespėtum tobulai sužiūrėti 3 ar 4 vaikų, o bandant tai padaryti taptų be galo sunku. Vienas išeis be kojinių, kitas paliks namie užkandžių dėžutę, trečias dar kažką... Tuomet ir sloga nebe liga tampa ir nebesureikšminami kiti dalykai, kurie auginantiems vieną ar du vaikus, tarp kurių didesnis amžiaus skirtumas, yra itin aktualūs.

Ir pati esu ne kartą girdėjusi: „Tavo vaikas sloguoja.“ Atsakydavau: „Ane?“ Kai turi 4 vaikus, iš kurių vyriausiam 7-eri, o jauniausiam puse metų, tai svarbiau, kad jie apskritai apsirengę išeitų, o klausimai, kaip gražiai jie apsirengę ir ar susišukavę, yra tokie nebesvarbūs ir taip neberūpi... Na koks skirtumas, ar vaikas susišukavęs ar ne? Jeigu nenori šukuotis, tegul ir nesišukuoja.

Mes tiek daug skaitom, domimės, kaip reikėtų auginti vaikus, ieškom taisyklių, tikėdamiesi, kad jas atradus vaikų auginimas taps paprastas. Bet panašu, kad vieningo atsakymo nėra. Tai gal visų atsakymų ieškoti savyje?

Nemanau, kad vien dėl to, jog yra įvairių teorijų ir įvairių požiūrių, nereikėtų tuo išvis domėtis. Domėdamiesi mes praturtiname save, tampame sąmoningesniais, sužinome apie vaiko raidą, kas būdinga tam tikrais amžiaus tarpsniais ir pan. Tačiau kartu mes turime suprasti, kad kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl visos teorijos, visi straipsniai turi praturtinti, o ne klaidinti. Žinodamas daug galimybių aš turiu pasirinkti tinkamiausią kelią sau.