Kaip niekada aiškiai jausdama šią pokalbio galią, ieškojau žmogaus, kuris, pasidalindamas savo patirtimi bei susiformavusia nuomone, galėtų padėti tiems, kurie galbūt kaip tik šiuo metu ieško atsakymų į tam tikrus klausimus. Ieškojau ieškojau, o tada įsitikinau, kad to daryti nereikia – gyvenimas pats parodys, kurį žmogų yra tinkamas metas pakalbinti.
Taip sužinojau apie Kęstutį Marčiulyną (Bo Haeng Sunim) – zen budizmo vienuolį, kuris dar 1999 metais išvyko iš Lietuvos į Pietų Korėją tam, kad atrastų ir suprastų gyvenimo prasmę, o tuo pačiu – save.
Ar būtų teisinga sakyti, jog Jūsų gyvenime iki šio momento egzistuoja du dideli sezonai – vienas, kuomet buvote žurnalistas, aktorius, gyvenantis Lietuvoje, ir kitas sezonas, kurio pradžioje išvykote į Pietų Korėją bei tapote vienuoliu, zen budizmo atstovu? Jei taip, ko šie sezonai Jus išmokė?
Kiekviena gyvenimo situacija yra pamoka. Be tų patirčių, kurias turi savo gyvenime nuo pat vaikystės, negali būti toks, koks esi dabar. Į Korėją išvykau 1999 metais, o po dviejų metų tapau vienuoliu. Paskyrus datą, gavau Bo Haeng vardą. Bo reiškia „platus“, o Haeng – „veiksmas“. Tapus vienuoliu, gyvenimas pasikeitė kardinaliai, nes pati vienuolystė yra kitokia. Žinoma, tuo metu buvo sunku.
Vėliau šventykloje Mu Sang Sa gavau vyriausiojo vienuolio pareigas – iki to laiko jau turėjau apie dešimt metų meditacinės patirties, mane žinojo kaip Dharmos mokytoją. Būdamas vyriausiuoju vienuoliu tampi atsakingas už, pavyzdžiui, 40 žmonių iš 14-os pasaulio valstybių – aš greitai atpažindavau ir suprasdavau, kas su šiais žmonėms gali nutikti, kadangi turėjau gyvenimiškos patirties. Ir visgi neskirstau gyvenimo į minėtus sezonus – vienuolystėje ankstesnes patirtis galėjau daugiau kryptingai panaudoti padėdamas kitiems žmonėms.
Viename iš interviu esate minėjęs, jog gyvendamas Lietuvoje buvote įbridęs į alkoholio liūną, patyrėte gyvenimo nuopuolį. Kaip manote, jei ne šis nuopuolis, Jūs nebūtumėte išvykęs iš Lietuvos ir galiausiai tapęs vienuoliu? O galbūt visada domėjotės dvasine praktika?
Iš tiesų, jau nuo mokyklos laikų domėjausi tokiais dalykais, rašiau eilėraščius. Susitikdavau su klasės draugu, jis rašydavo apsakymus, aš – istorijas, naktimis diskutuodavome apie tai, ką perskaitėme, dalindavomės savo vizijomis. Vėliau atsirado pantomimos teatras. Pasiektas gyvenimo dugnas buvo susijęs ne tiek su alkoholiu, kuris buvo tik priedas, tačiau su nusivylimu dėl gyvenimo prasmės. Nebuvo ką veikti, o literatūrinėje erdvėje egzistavo cenzūra. Mačiau beprasmybę. Žmonės gali būti turtingi, valdžioje, iškėlę nosį... Tačiau, argi tam žmogus?
Tuomet pradedi kažko ieškoti. Ieškai mene, literatūroje, teatre. Kuomet sutikau mokytoją (meistrą), ieškoti nustojau – buvo tik sunku pereiti meditacijas, apsispręsti, ar tai man, ar ne. Jei atvirai, mokymu aš niekuomet nepatikėjau. Jį reikia suvokti medituojant ir tik tada pasakyti „aha, tai, ką sakė mokytojas, veikia“, tačiau tam reikia laiko. Man prireikė dešimties metų iki tol, kol tapau vienuoliu.
O kodėl nenusprendėte Lietuvoje tapti vienuoliu?
Lietuvoje nėra tokių mokytojų. O tikėjimas... Tais laikais žmonės grodavo gitaromis, kažkuo džiaugdavosi, sakydavo „Ateikite, mylėkite, darykite!”, tačiau nepaaiškindavo, kaip visą tai daryti. Tame nemačiau išminties. Supratau, jog reikia žiūrėti šiek tiek rimčiau, todėl ieškojau mokytojo bei mokymo iš širdies.
Mano mokytojas yra iš Pietų Korėjos, jis buvo vienas pirmųjų, kurie atvyko į Lietuvą – mane jis domino dėl to, jog nevertė jam lenktis, nedarė iš savęs guru, mokė kitą būti laisvu žmogumi. Jei išdrįsdavai jam išrėžti kokį žodį, šis mokytojas būdavo labai laimingas, nes matydavo, jog nepriklausomai nuo jo pradedi gyventi savarankišką gyvenimą ir esi laisvas. Tai būdavo jo pasiektas rezultatas. Kai susipažįsti su tokia filosofija, gyvenimo būdu, suvoki praktiką, galiausiai taip pat supranti, jog nėra skirtumo tarp krikščionybės vienuolio ar kito vienuolio.
Tuomet Jūs tikite Dievu?
Dabar kalbu su Jumis ir Jus matau. O kaip kitaip? Raskite žmogų, kuris netikėtų. Kiekvienas į šį pasaulį atėjo ne savo noru. Žmogus reprezentuoja Kūrėją kiekvienu momentu. Jeigu suvoki, jog tai, ką matai ir girdi, yra iš Kūrėjo, o ne iš paprasto „Aš matau“, tuomet atsiranda atsakomybė bei klausimas „o ką veikiu?“ Turi akis, bet nematai.
Kai viską pradedi taip suvokti, galiausiai nebematai skirtumų tarp visko, kas šiame pasaulyje yra gyva. Tarp tų pačių gyvūnų ir žmonių, gamtos ir netgi daiktų, kurie mus supa. Juk ant akmens galima atsisėsti, iš jo galima pasistatyti namą, todėl esi dėkingas, kad gali šį akmenį paimti į rankas, jog jis tau padeda. Jei tavo ėjimo kryptis aiški, gyvenimo kelyje įvairūs daiktai tampa kompanionais.
O kaip suprantate, kas yra dvasinė praktika?
Dvasinė praktika yra tai, kuomet klausi, kas aš esu. Tai klausimas, nukreiptas į save patį, proto kombinacijų sustabdymas. Kai šios kombinacijos sustabdomos, atsiranda intuicija, kurioje slypi tam tikra informacija, kurios anksčiau nežinojome. Galiausiai kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką esi nustebęs tomis dovanomis, kurias matai ir girdi.
Esate minėjęs, jog kartais medituojate 14 valandų per dieną. Kaip manote, ar meditacija yra vienas iš būdų užsiimti dvasine praktika?
Pirmos 25-ios meditacijos minutės ir man buvo sunkios. Pamenu, jog tuomet ir laukdavau meditacijos pabaigos, ir kojas skaudėdavo, ir alpdavome – visko būdavo. Džiaugiuosi, jog turėjau gerus mokytojus, taip pat pats ieškojau atsakymų, nes nenorėjau daryti to, ko nesupratau.
Meditacijai mums duodavo konkrečią techniką, pavyzdžiui, skaičiuoti savo iškvėpimus. Darai tokią techniką, tuomet nugrimzdi į savo mintis, o vėliau iš jų grįžti į tą pačią techniką. Grįžimas į ją turi būti „šviežia“ galva – grįžti reikia be vertinančių minčių, jog „man nesiseka“, „aš nemoku“, o su šypsena. Jei tikėsi savo kritiniu protu, kad „tai ne man“, tuomet niekada neužbaigsi savo darbų. Mokytis meditacijos buvau nuvykęs ir į Japoniją. Dabar galiu tvirtai sakyti, jog pati geriausia vieta, kurioje jautiesi kaip namuose, yra sėdinti meditacija.
Meditacijų yra įvairių ir jos žmogui padeda. Medituodamas pasėdi 40 minučių, įgauni patirties, o tada kiekvieną akimirką dienoje jau gali turėti švaresnį protą, kuomet nesi pavaldus pykčiui, emocijoms ar nuovargiui. Jei dešimt žmonių sėdės meditacijose, visi iš jų meditaciją apibūdins skirtingai, tačiau svarbu tai, jog meditacijos pagrindas yra išlaikyti protą čia ir dabar. Apskritai, kiekvieno žmogaus gyvenimo patirtis yra jam dvasinė praktika.
Jei gyvenimo kelyje atsiranda daug sunkumų, kaip tuomet žmogui išlaikyti pozityvumą? Kiekvienas žino, jog tai yra sunku.
Taip, tai yra sunku, tačiau pateikti atsakymo negaliu. Būna tiek optimistų, tiek pesimistų, galbūt tai nulemia ir genetika, tačiau kiekvienas iš šių žmonių turi savo nuomonę ir gyvena daugmaž vienodai. Žinoma, vienas iš šių žmonių galvoja „kaip kitam blogai, nes jis ne toks kaip aš“, o pastarasis galvoja kaip tik atvirkščiai, tačiau kiekvienas atskirai jaučiasi gerai.
Visgi pozityvumą išlaiko pats tikėjimas žmonėmis – aš dėstau paskaitas, susitinku su žmonėmis, išklausau jų bėdas, kurių būna labai įvairių. Tokiems žmonėms patari, pasakai gerą žodį, apkabini, nes vargo, iš tiesų, yra daug. Daugiausiai bendrauju su tokiais žmonėmis – tie, kuriems gerai sekasi, dažniausiai nori pasiginčyti, diskutuoti, todėl su jais leidžiu nedaug laiko.
Kaip suprantu, Jūsų tikslas yra padėti žmonėms?
Taip jau gaunasi, tačiau žmonės patys mane susiranda. Jei dėstau paskaitą, jai pasibaigus, tam tikra dalis žmonių prie manęs prieina, iš jų keli turi problemų, kurias nori spręsti. Man to visiškai užtenka, kadangi problemos būna didelės. Būna atvejų, kuomet pabendravus su žmogumi, jis iš karto gerai pasijaučia, pavyzdžiui, netgi meta gerti alkoholį.
Svarbu tai, jog kiekvienas tavo gyvenimo momentas turi būti aiškus – tai kaip kino filmas, kuriame nesupratus vienos filmo dalies, nesuprasi ir kitos. Taip ir kuri gyvenimą iš aiškių momentų, savo mintimis neužgoždamas to, kas šią akimirką tau yra prieš akis. Neužgoždamas laukimu, kas tavęs laukia po 30 minučių, mėnesio ar metų. Deja, tačiau taip jau yra, kad mus visada lydi momentinis nepasitenkinimas – keičiasi tik jo procentinė dalis. Būtent šis nepasitenkinimas ir sukuria kančią.
Kaip manote, ar tokia liga kaip depresija, kuri yra viena iš dažniausių pasaulyje, gali atsirasti iš nepasitenkinimo bei mūsų pačių minčių?
Manau, jog tai liga, atsirandanti iš emocinio lygio, todėl jame ir turi būti gydoma. Mūsų tikroji prigimtis neturi ligų – jos tik laikinos apnašos („man nepatinka“, „aš nepakankamai geras“), kurias susikuriame patys. Deja, bet depresijos gydymas yra brangus, būna atvejų, jog nuo vaistų atsiranda priklausomybė, todėl galiausiai žmogus gydosi dvi ligas – tiek priklausomybę, tiek depresiją.
Pas mane taip pat ateina žmonės, sergantys depresija, netgi kandidatai į vienuolius. Sakyčiau, jog tai savotiška „vaikiškumo“ liga. Būna situacijų, kuomet nuo vaikystės žmogus yra įpratęs pajausti švelnumą, dėmesį, meilę tik tuomet, kai jam skauda, yra blogai. Suvokęs, jog kiti jam dėmesį rodo tik tokiais atvejais, susiformuoja įprotis ir šis žmogus pradeda garsiai sakyti, kad negerai jaučiasi, jam skauda. Ateina laikas, kuomet nebėra kam pasakyti arba niekas nebekreipia dėmesio, todėl žmogus lieka vienas ir sako, jog jam depresija. Visą tai iššauki pats iš savęs, o dar kai garsiai pasakai ir išgirsti, ką pasakei, pasidaro dar sunkiau.
Kaip ir sakiau, tai liga iš emocinio lygio, kurią gydyti padeda švelnumas – tokį žmogų reikia pašnekinti, apkabinti, kartu pasėdėti ar pasivaikščioti. Jam taip pat gali padėti mūsų tikėjimas, katalikų bažnyčia, malda. Dievo buvimas šiam žmogui yra realus.
O jei mes išmoksime valdyti savo mintis, suprasime, kad emocijos yra tik emocijos, galbūt taip pasireikš ir meilė sau?
Esant tokiam dalykui, tikrai pamatai save ir supranti, jog ten nieko gero nėra. Tuomet supranti, jog tu negali atsigręžti į save, nes nėra nei to, kas gali atsigręžti, nei to, į ką gali atsigręžti. Tuo metu girdi, kaip, pavyzdžiui, tiksi laikrodis. Jei tavęs nebus, jis nustos tiksėti? Ne. Būtent. Kai užmiršti save, girdi, matai, kitą suvoki aiškiai. Čia ir yra aukščiausia meilė sau – užmiršti save tam, kad matytum kitą. Tai yra žmogaus įdirbis.
O kaip kitaip suprasti kitą žmogų? Tas, kuris klausia, kuriam pirmam save užmiršti, ir turėtų pirmas užmiršti save. Kai taip užmirštame save, atsiranda harmonija, kuri taip pat pritraukia tuos, kurie harmonijos neturi. Jei harmonija stipri – magnetinė harmonija – vien buvimas šalia tokio žmogaus tave harmonizuos. Tai aukščiausio lygio gyvenimo būdas.
O kaip žmogui, kuris dirba keliuose darbuose, bando pradėti savo verslą ir augina vaikus arba daug mokosi, pasiekti tokią harmoniją?
Tam jis neturi laiko, nes yra užimtas. Apskritai, mes daug ką darome kaip robotai, net negalvodami, pavyzdžiui, „dabar atsigersiu kavos, pasikalbėsiu telefonu“ ir panašiai. Ir visgi vieni žmonės nežino, ar jų darbas bus pastebėtas ir įvertintas, tačiau jie vis vien užsiima sava veikla, nes mato tame prasmę.
Pas mus yra tokia sąvoka Bosal, reiškianti „aukščiausio lygio“. Bijau suklysti, tačiau manau, jog krikščionybėje tai yra vadinama Madonos stiliaus gyvenimu. Tai sąmoningas davimas kitam – juk kiekvienas žmogus turi duoti. Atsikėlęs ryte jis pasako „ačiū, kad suteikei energijos vėl visą tai daryti“ arba „ačiū, kad suteikei man šį išbandymą“. Kuomet atsiras ši sąmoninga būsena, joje atsiras ir laisvė, nebeliks skundo, kurio Dievo darbuose ir neturi būti.
Nepameluosiu sakydama, jog kartais mums tikrai yra lengviau skųstis nei dalintis dėkingumu. Ir visgi, kaip manote, kodėl?
Skundimasis yra natūrali psichologinė būsena, nes nuo to žmogui pasidaro lengviau. Visą šią energiją galima panaudoti mantroms, dvasiniam tobulėjimui, o ne išbarstyti kažkur per telefono ragelį tam, kuriam galbūt tai net nerūpi. Mantra, malda turi raminamąjį poveikį, nuo to įgauni dar daugiau energijos. Jei visgi pasiskundi, sau tai ir įsikalbi ir dvigubai pasunkini visą situaciją.
Ankščiau tik mąstei apie tai, tačiau beliko tik pasakyti garsiai, ir jau tai būsi „įteisinęs“. Pradėsi sukti tą patį ratą, nuo kurio tikrai nepasidarys lengviau, nes skundimasis sukelia tik kančią. Ar norime kančios? Ne. Tuomet ir skųstis nereikia. Kai paleisime tokius skundus, atsiras daugiau laiko ir pati aplinka pradės keistis.
O kaip iš Jūsų minėto rato išlipti?
Suprasti, jog sukai ratą ir nusišypsoti. Viskas. Gyvenimas nėra lengvas, gražus, bet jis yra puikus.
Kalbant apie gyvenimą, kaip visgi žmogui pamatyti vienybę tarp savęs ir pasaulio? Juk kaip ir minėjome, visi mes (ar gyvūnai, ar žmonės ir pan.) esame vienodai reikšmingi, esame vienas. Kaip auginti šį vienybės jausmą?
Darnos pasaulyje jausti nereikia – ji tiesiog yra. Visi žmonės vienu ar kitu metu tai mato, pavyzdžiui, pasibaigus darbams, kur nors Maljorkoje, jie džiaugiasi apsikabinę. Kitais kartais, kai diena juoda, rodos, viskas gali eiti po velnių. Kartais žmogus tiesiog yra užguitas savo darbų. Kad jaustum darną, turi būti išmanus žmogus. Turi pradėti šia darna gyventi, o nekelti sąlygos, jog darna turi būti. Jeigu šiam žmogui darnos nereikia, vadinasi nereikia.
Apie darną aš pakalbėsiu tuomet, kai lėktuvas nusileis po to, kai jį stipriai kratė... Mirties baimė. Su vienuoliais kelis kartus esame kritę lėktuvais – iškrenta deguonies kaukės, o mes meldžiamės. Tokiais kritiniais atvejais visada atsiranda malda, taip pat ramybės būsena, jog tuo metu niekur kitur negali būti, tik melstis, kartais ir garsiai, o tai jau darnos suvokimo pradžia.
O ką patiems žmonėms, pasauliui gali padaryti darnos nematymas ar jos ignoravimas?
Jei dabar paimtume kamerą ir pažiūrėtume į kiekvieną gatvę Sirijoje, pamatę tam tikrus vaizdus sudėtume rankas ir melstumės. Ta pati malda, tik nukreipta ne į save, o už kitą, ir konkrečia kryptimi – už darną. Niekas juk savo viduje negalvoja „kaip gerai, kad žuvo tie vaikai“.
O kas kaltas dėl tokių nelaimių? Darnos nesuvokimas. O iš kur tai prasideda? Iš neišmanymo. Iš „aš noriu, bet neturiu“, „man reikia daugiau, o tau nereikia“, „tu nevertas, o aš vertas“. Visa tai tarp žmonių gali būti komentarų lygyje, tačiau kai kas nors turi jėgą daryti tokius dalykas... Tai tas pats „žaislinis“ mąstymas kaip ir smėlio dėžėje – „atiduok, čia mano“. Tik kad čia žmonės taip elgiasi su žmonėmis, nes apskritai neišmano, kodėl tas žmogus (ar jis pats) atsirado pasaulyje. Tai visos žmonijos pagrindinė nelaimė.
Daugelis žmonių taip pat galvoja ir apie laimės sąvoką. Kas Jums yra laimė? Kaip ją galėtumėte paaiškinti?
Tai momentas, kuris yra dabar. O kada, jei ne dabar? Išvis nereiktų vartoti sąvokos „laimė“. Žmogaus būsena neturi būti priklausoma nuo laimės ar nelaimės – toks priklausymas yra labai primityvus, nesuteikiantis žmogui laisvės šiame momente. Žmogus net negali sakyti, jog yra laimingas dėl savo vaikų, nes jiems gerai sekasi mokykloje – juk nesi garantuotas nė viena ateinančia minute, taigi laimė irgi yra nelaimė ir atvirkščiai.
Žmogui reikia susikaupti, nes tik švariu protu mes kuriame tai, kas bus už dviejų minučių. Reikia būti pasiruošus laimę ir nelaimę priimti kaip emocines būsenas. Visą tai, kas nutinka, turi priimti kaip reiškinį, kuriame laimė ir nelaimė sukasi ratu. Laimė yra tai, jog esi konkrečioje situacijoje – tą reikia įvertinti, nes galiausiai tik nelaimės akivaizdoje suprasi, jog tai buvo laimė.
Reikia 100 procentų būti šioje akimirkoje, situacijoje, nes tada tavęs negąsdins tai, kas laukia. Momentinis aiškumas neišmuša iš vėžių, nes tavęs nevaldo laimės ir nelaimės sąvokos. Čia ir yra tikroji laimė. Kitaip neišgyvensi, nes kitu atveju emocinė būsena tave mėtys kaip lapelį.
Galbūt pastebėjote, ar Pietų Korėjoje laimė yra suprantama kitaip?
Tikrai kitaip. Šios sąvokos Pietų Korėjoje galbūt net visai nėra. Ten žmonės ir jų tradicijos yra kitokios. Jie dirba keturiolika valandų per dieną, po darbo kai kurie išgeria, vaikai eina į video kambarius, lošia – taip jie bando pabėgti nuo kasdienybės, pabūti tik su savimi.
Tai laimė. Kodėl? Aplinkui visuomet yra labai daug žmonių, pavyzdžiui, kaip sakome, Honkonge žmonės gyvena vienas kitam ant pirštų. Tokioje visuomenėje yra didelė konkurencija, visi tau šypsosi, tiki, jog kenti tol, kol esi jaunas, bet tuomet esi jaunas, o tai jau gerai. Kai esi vyresnis, turi atitinkamą poziciją, tačiau jau nesi jaunas, o tai nelaimė. Išlaikai egzaminą – laimė, neišlaikai – nelaimė, būtent dėl to ten yra didelis vaikų savižudybių skaičius. Tėvai yra pasakę: jei vaikas neišlaiko egzamino, gali namo negrįžti, mat tėvai į jį investavo.
Kaip manote, ar yra tam tikrų dalykų, kurių visgi mes kaip tauta galime pasimokyti iš korėjiečių?
Mes turime pasimokyti vieno – esame vieninga tauta, kurioje nėra „elito“. Kad būtų tauta, turi jaustis žmonių bendrumas, o tie, kurie vadovauja, turi suvokti, jog tai nėra laikas, skirtas pagerinti savo materialinę padėtį, karjerą. Jie turi suvokti, kad tarnauja žmonėms ir privalo aukotis. Tokią auką kažkokiu būdu jie turi atiduoti – jei esi valdžioje, ši auka turi būti ir žymi. Hmm... Lotoso žiedas niekada neauga švariame vandenyje – tokia situacija pas mus dabar ir yra. Bręsta Lotoso žiedas ir Lietuvoje – tą jau matote.
Baigdama mūsų pokalbį, paklausiu – galbūt turite mintį, idėją, patarimą, kuriuo norėtumėte pasidalinti su Lietuvos žmonėmis?
Jei nori, kad kažkas būtų taip, kaip nori, tuo tapk pats. Šimtu procentų. Ir bendrauk su tokiais, kurie yra tokie patys, tuomet atsiras ir didėjanti oazė. Tokiam dalykui reikia dvasinio palaikymo, todėl ir dvasininkų ryšys su šeimomis turi būti stipresnis. Dvasininkas turi elgtis atsakingai, būti tyras – pinigai gali sugadinti net ir patį dvasingiausią žmogų. Tie žmonės, nuo kurių priklauso kitų dvasinė gerovė, turėtų pradėti nuo savęs...
***
Pasibaigus pokalbiui, savyje jaučiau ramybę. Tą ramybę, kuri tarsi apglėbia skraiste, sušildo ir tuomet į ausį sušnabžda „tu paklausei“. Ko paklausiau? Savo nuojautos, jog Bo Haeng Sunim yra tas žmogus, kuris taip pat gali išgirsti, nuraminti bei patarti tiems, kurie ieško gyvenimiškų tiesų. Dėl to jaučiuosi dėkinga bei tariu didelį Ačiū Bo Haeng Sunim. Ačiū, jog per pokalbį bendravote su manimi, o dabar – su Skaitytojais.
