Papasakokite apie naujausius savo paveikslus. Kaip jie gimė, kokia jų tematika?
Geras klausimas! Aš to pati savęs klausiu kaskart ką nors naujo sukūrusi! Norėtųsi atrasti tą paslaptį, nuolatinę įkvepiančią detalę... bet su kiekvienu darbu viskas vyksta skirtingai. Turbūt vienintelis nesikeičiantis dalykas – vienaip ar kitaip mane įkvepia žmonės!
Šiuo metu dirbu prie šiek tiek mergaitiškos rožinės kolekcijos su ironijos dalele, moters grožio paieškomis ir suvokimu šiandieninėje kultūroje. Mano darbuose moterys dažnai virsta į mistines būtybes, sergėjančias visą visatą. Paskutiniuose paveiksluose jos apipintos žvaigždėmis ir planetomis. Darbais norėtųsi priminti, kokią jėgą mes kiekvienas nešiojamės savyje.
Moterys paveiksluose labai panašios į jus. Ar tai sąmoningas sprendimas?
Ne, tai kur kas paprasčiau, nei galbūt kitiems atrodo iš šono. Man tiesiog gražu tamsiaplaukės. Be juodų plaukų kitų panašumų net nematau.
Kokia moteris jums yra graži?
Aš turbūt dėl to ir tapau nuogas moteris, nes jos be kaukių. Darbe man svarbiausia - emocija, tai yra didžiausias grožis, kokį mes turime. Sugebėjimas jausti.
Vis tik reikia pripažinti, kad sunku Instagramo pasaulyje jaustis gražia, ypač jei turi trūkumų, juk visų kitų gyvenimai atrodo idealūs...
Visi žinome, kaip Instagrame viskas išpūsta. Visa, manau, slypi ne madoje, o tavyje – turi atrasti, kas pati sau esi, kokios tavo vertybės. Niekas negali pasakyti, kas gražu ir kas ne, tai individualu. Mes visi esame gražūs ir unikalūs, tik tai pamirštame. Niekas neturi išvaizdos trūkumų – mes juos susikuriame savo viduje.
Ar tai jums ir yra graži moteris? Pripažįstanti savo netobulumą, neslepianti jo?
Greičiau suvokianti, kad netobulumas yra tobulas, ir einanti per gyvenimą pakelta galva, pamilstanti save ir kitus. Mane turbūt labiausiai erzinanti ir iškreipta mūsų visuomenės nuostata, kad mes visi turime būti vienodi, atseit yra kažkokie sukurti standartai, kaip turi gyventi ir atrodyti. Bet to NĖRA! Tai išgalvota. Mes kiekvienas turime laisvę būti tuo, kuo norime, ir atrodyti taip, kaip norime. Tad ir išmokime tuo pasinaudoti.
Kartu mus labai traukia išskirtinės asmenybės, tokios kaip jūs – turbūt sulaukiate visokių komentarų dėl savo drąsaus, „provokuojančio“ stiliaus?
Visi turime savo nuomonę. Vienam patinka pomidorai, kitam agurkai. Tai labai primityvus pavyzdys, bet puikiai tinka parodyti, kaip reikėtų reaguoti į komentarus, teigiamus ar neigiamus. Tu negali ginčytis ar teisti žmogaus, ar juo labiau kišti jam to, kas nepatinka. Geriausia suvokti, kad ir pats ne viską mėgsti, bet tai nereiškia, kad tai, ko nemėgsti, yra blogai.
Jūs esate nemažai keliavusi, kai dirbote modeliu. Ar jaučiate, kad mūsų visuomenėje yra didesnis spaudimas tilpti į sukurtus standartus nei užsienyje?
Iš tiesų manau, kad mes daromės vis tolerantiškesni vieni kitiems. Spaudimas – stipresnis ar silpnesnis – kartais dar jaučiasi, bet auga nuostabi jauna, protinga karta. Manau, kad visi atrasime vidinę ramybę ir nustosime teisti kitus už tai, kas jie yra. Na bent jau tai yra viena mano svajonių – kad greičiau Lietuvoje visi nusiramintume, atsisėstume, giliai įkvėptume ir suvoktume: nagi nekanda tau tas kitas žmogus vien dėl to, kad gyvena.
Aš labai norėčiau, kad žmonės save labiau mylėtų. Išmoktume gerbti kitą už tai, kad jis patogiai jaučiasi savo „kailyje“. Man be proto skauda širdį, kai matau jaunus žmones, talentingus, gražius, nuostabius, kurie sukaustyti baimės net įkvėpti, bijo gyventi ir žengti žingsnį, nes mano, kad jie to neverti. Jeigu tik turi aistrą gyvenime ir įdedi pastangų, tai – pirmyn! Kaip man močiutė sakydavo: niekas iš plytos per galvą neduos. Nėra ribų! Mes visi galime viską. Tai svarbiausia žinutė, kurią noriu perduoti savo paveikslais.
Anglų kalba jūsų paveiksluose ir Instagramo paskyroje – kosmopolitiško požiūrio atspindys ar būdas išpopuliarėti užsienio rinkose?
Maža visada sakydavau, kad esu Žemės vaikas ir norėčiau, kad pasaulyje neliktų sienų. Dėl to nenoriu apsistoti vienoje vietoje, man visas pasaulis yra namai. Noriu, kad jis būtų namais ir mano paveikslams. Kuo daugiau žmonių pasieksi, tuo labiau pasklis tavo žinutė. Viskas dėl noro, kad meilė sau ir kitam plistų kaip virusas ir visi taptume vieningesni.
Skaičiau, kad esate labai drovi. Ar galima sakyti, kad tapyba tapo būdu išreikšti savo mintis ir komunikuoti su pasauliu?
Man tai tapo savotišku būdu kalbėti. Menas – kaip universali kalba, visur suprantama be žodžių. Aš tiek daug turiu ir noriu pasakyti, kad kartais, rodos, sprogsiu nuo gausos! Tuomet viską išlieju ant drobės. Jeigu tektų šnekėti su žmonėmis ar prieš auditoriją, turbūt nualpčiau. Iki šiandien man sunkiausia užduotis yra kalbėti apie paveikslus! Rodos, kai kurių tiesiog negaliu nupasakoti.
Gal ir nereikia jų nupasakoti, tegul kiekvienas interpretuoja savaip?
Taip, vienas svarbiausių dalykų, kurį visada pabrėžiu – kad reikia palikti laisvę žmogui pačiam atrasti paveiksle tai, ko ieško. As kuriu kitiems, lai jie turi tai, ką nori turėti.
Paulo Coelho yra pasakęs, kad rašytojui svarbu drausmė, todėl kiekvieną dieną tam tikru laiku jis sėdasi rašyti. O kaip atrodo jūsų darbo diena?
Iš tiesų panašiai. Kiekvieną dieną 13 val. ateinu į studiją ir dirbu iki 20-21 val. Kai negaliu prisiversti išeiti, lieku ilgiau. Ir taip kas dieną, išskyrus sekmadienius. Sekmadienis man taip pat „šventa diena”, poilsis galvai.
Atrodo ir romantiška, ir kartu vieniša.
Oi ne, nevieniša! Mano ir vyro studijos įrengtos namuose, mes apsilankome vienas pas kitą proceso metu. Paveikslai man kaip vaikai, kai įsidirbu, nebežinau koks laikas, kartais galėčiau sėdėti per naktį. Tada vyras ateina manęs ištempti.
Jūsų vyras yra sėkmingas muzikos prodiuseris. Ko jis išmokė jus?
Disciplinos ir tikėjimo savimi. Niekada nesustoti. Savaime iš dangaus niekas nenukrenta – jeigu myli tai, ką darai, tai eik į priekį nesižvalgydama ir nesiblaškydama. Tokia vieša paslaptis – daug daug dirbti! O kai darai tai, ką dievini, niekada ir nenori nustoti, darbas virsta nebedarbu. To išmokė ir tebemoko.
Turbūt viena sunkiausių ir svarbiausių užduočių tapytojui yra atrasti savo braižą, išskirtinumą, iš kurio jis bus atpažįstamas. Atrodo, kad jums tai pavyko. Kaip atradote savo stilių?
Tai gavosi natūraliai. Aš visada dariau tai, kas man patinka, o ne tai, ką sako ar ko tikisi kiti. Stengiausi savęs nepaleisti, ir taip po truputį viskas įgavo vientisumą.
Atrodo, jūs labai saugote savo laisvę. Dėl to ir nebaigta dailės akademija? Ten per daug taisyklių?
O taip! Aš labai bijojau būti įstatyta į rėmus ir nenorėjau prarasti malonumo daryti tai, ką darau. Kažkas yra pasakęs: jeigu ką nors padarai visiškai kitaip ir aplink įsivyrauja tyla, o tada pasigirsta komentarai „nu nežinau, nežinau“, „gal nereikia taip“, vadinasi, esi teisingame kelyje. Nesustok! Be to, mene taisyklės išvis neturėtų egzistuoti. Tai juk tavo saviraiška. Niekas kitas negali žinoti, ką jauti viduje ir pasakyti, gerai tai ar ne.
Iš kur jūs turite tiek drąsos? Juk reikia daug ryžto eiti prieš srovę, ypač tokio jauno amžiaus.
Aš nuo mažens buvau auklėjama, kad gyveni vieną kartą, ir tavo gyvenimas yra tik tavo rankose. Tik tu pats gali atiduoti jį į kito rankas arba apsikabinti save ir eiti pirmyn. Svarbiausia – nepamesti savęs. Tai taip ir ėjau. Buvo sunkių akimirkų, kai atrodė, viskas, nebegaliu. Tada primindavau sau, kad jeigu ne pati, niekas kitas gyvenimo už mane nesukurs. Ir eidavau toliau. Nes taisyklių gi nėra.
Gal galite šiek tiek papasakoti apie savo šeimą? Ar joje yra menininkų?
Nėra, bet mano mama nuostabi, ji turi be proto daug kantrybės ir tolerancijos. Ji niekada nebandė iš manęs padaryti kažko, ko tikisi, o leido atrasti save man pačiai priimtinais keliais. Manau, tai - vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Nebandyti pakreipti vaiko kažkuria linkme, o leisti jam pačiam viską pajausti ir atrasti. Juk tai ne tu, o mažas stebuklėlis su savo individualumu, savais tikslais ir norais. Svarbiausia yra palaikymas, o ne stūmimas.
Ką reiškia Gia Ram?
Gia yra mano vardo, o Ram – mamos pavardės trumpinys. Jokios didelės užslėptos prasmės, deja, nėra (šypsosi).
Ar jums būna, kad kuris nors darbas atrodo neišbaigtas, nes neatitinka pradinės vizijos?
Man beveik visi paveikslai atrodo nebaigti! Vis atrodo: dar truputį kažko trūksta! Bet išmokau save sustabdyti, nes jie niekada nebus baigti, visada atrodys, kad kažko dar reikia. Tai kyla iš noro viską padaryti tobulai.
Teko skaityti, kad jūsų autorinė paroda buvo iššluota, o kuratoriai stebėjosi, iš kur apie jus sužinojo. Kaip jūs aiškinate savo sėkmę? Apskritai, ko reikia, kad tapytojui pasisektų?
Pasikartosiu: daug dirbti, nepamesti savęs, nenustoti tikėti, net jeigu kažkas sako „ne“. Ir žinoma, šių laikų stebuklas – internetas. Be to, tai, ką darai, turi daryti nuoširdžiai, atiduoti visą save. Žmonės tai pajus net nesuvokdami. Aš į paveikslą tiesiogine to žodžio prasme įdedu dalį savo gyvasties.
Tapyba yra viena, o kaip kita jūsų darbo dalis – pardavimai, bendravimas su klientais? Jums tai malonu ar mieliau išvengtumėte?
Oi, pradžioje bendrauti man buvo pati didžiausia kančia! Ir dabar kartais būna sunku. Bet išmoksti prisitaikyti, kai tavo tikslo link kito kelio nėra. Skamba kaip koks košmaras, bet aš panašiai ir jausdavausi! Ir tai jokiu būdu nieko asmeniško. Aš tiesiog mieliau sėdžiu užsidariusi studijoje arba su šeima, nes man sunku bendrauti su svetimais žmonėmis. Atrodo, nagi jau viską sudėjau ant drobės tam, kad nereikėtų šnekėti!
Pabaigai – klausimas apie estetiką. Kiek ji svarbi jūsų gyvenime?
Anksčiau man tai buvo neatsiejama gyvenimo dalis, o dabar savęs klausiu, kas tai iš tikrųjų ir kiek tai individualu. Man estetika svarbi taip, kaip aš ją suvokiu – tai gali būti priešinga, nei mato kiti. Apskritai vienas smagiausių dalykų gyvenime yra tai, kokie mes visi skirtingi! Ir kaip skirtingai matome ir suvokiame vieną ir tą patį dalyką. Todėl visų visada prašau: nepameskite savęs! Jeigu jums atrodo, kad pomidoras rožinis, o kažkas sako, kad jis geltonas, tai lai ir būna jis rožiniu jums!
