Nedideliame žvejų miestelyje Peskaroje (Pescara) Abrucų (Abruzzo) regione gimęs Gabriele d‘Annunzio nuo mažumės išsiskyrė gabumais, ambicijomis ir beatodairiška drąsa. Penkis vaikus auginantys Gabriele‘ės tėvai gyveno gana pasiturimai, nes buvo paveldėję turtingo giminaičio palikimą, taip pat – aristokratišką jo pavardę.
Šeimos galva buvo spalvinga asmenybė, tad vėliau tapo kai kurių sūnaus kūrinių herojų prototipu. Vienuolikos metų Gabriele įstojo mokytis į prestižinę Prate esančią Cicognini kolegiją (Collegio Cicognini). Talentingas jaunuolis anksti susidomėjo literatūra, o šešiolikos metų jau debiutavo kaip poetas, tėvo remiamas, išleido pirmąjį eilių rinkinį.
Savo darbą jaunasis poetas pareklamavo gana neįprastai – paskleidė žinią, kad eilėraščių autorius žuvo nukritęs nuo žirgo. Ši tragiška žinia padėjo pritraukti skaitytojų dėmesį. Vėliau jaunuolis melagingą žinią paneigė, bet kilęs susidomėjimas jo persona nedingo. Akivaizdu, kad Gabriele turėjo įgimtų gabumų ne tik kurti, bet ir reklamuoti save. Asmeninį mitą nuo ankstyvos jaunystės jis sėkmingai formavo visą gyvenimą.
Baigęs kolegiją, G. d‘Annunzio įstojo į Romos universiteto Filologijos fakultetą, tačiau studijų nebaigė. Ambicingą jaunuolį kosminiu greičiu siurbte įsiurbė Romos aristokratų salonų sūkurys. Vaikinas iš provincijos greitai perprato aukštųjų visuomenės sluoksnių bendravimo taisykles ir buvo pripažintas savu.
Jis nesunkiai įsiliejo į Romos kultūrinį ir aukštuomenės gyvenimą, nes šiame mieste jau buvo susiformavęs iš Abrucų regiono kilusių rašytojų ir menininkų būrelis. Gabriele‘ės pragyvenimo šaltiniu tapo žurnalistinė veikla. Romos laikraščiams ir žurnalams jis teikė rafinuotu ir vaizdingu stiliumi parašytas aukštuomenės gyvenimo kronikas. Galima sakyti, kad Italijos sostinė sutiko rašytoją išskėstomis rankomis, o šis su didžiausiu džiaugsmu puolė jai į glėbį.
Pirmasis G. d‘Annunzio romanas „Geismų kūdikis“ („Il piacere“) dažnai vadinamas dekadentizmo enciklopedija. Autobiografinių elementų kupiname psichologiniame kūrinyje vaizduojami jauno aristokrato, menininko ir rafinuoto dendžio A. Sperelio nuotykiai tuometėje estetizmo sostinėje Romoje.
Kai kurie biografai teigia, kad šis dendis turėjo mažiausiai 150 meilužių, kiti priskaičiuoja net iki 4 tūkstančių!
Pagrindinis herojus propaguoja hedonistines vertybes ir stengiasi savo gyvenimą paversti tikru meno kūriniu. Meilės malonumai ir menas – kertiniai jo būties akmenys. Šis romanas Gabriele‘ei atnešė šlovę, rašytojas atsidūrė dėmesio centre. Nuo tada įsivyravo G. d‘Annunzio asmenybės kultas, vėliau jis pasiekė nesuvokiamą mastą.
Didysis dekadentas
Gabriele‘ės ryšiai su dailiąja lytimi verti atskiro romano. Karštas kraujas neleido mūsų herojui gyventi ramiai susukus lizdelį su viena moterimi. Vos iš veiksmo scenos išeidavo viena įspūdinga veikėja, ją tuoj pat pakeisdavo kita – ne mažiau žavi ir kilminga. Kai kurie biografai teigia, kad šis dendis turėjo mažiausiai 150 meilužių, kiti priskaičiuoja net iki 4 tūkstančių! Mažaūgis, smulkaus sudėjimo, bet didelių jausmingų akių, skvarbaus žvilgsnio rašytojas apsukdavo galvas net didžiausioms Romos gražuolėms.
G. d‘Annunzio vedė gana jaunas, vos dvidešimties metų. Jo išrinktoji Galezės (Gallese) kunigaikštytė Maria Hardouin buvo iš turtingos šeimos – taip mūsų herojus siekė užsitikrinti finansinį saugumą, nors merginos tėvai ir nepritarė dukters pasirinkimui.
Su Maria jiedu susilaukė trijų vaikų, tačiau santuoka po kelerių metų baigėsi oficialiomis skyrybomis, nes vyras mėgo ieškoti stiprių emocijų ir pramogų už šeimos ribų. Šeimos griūties kaltininke laikoma fatališka gražuolė Barbara Leoni. Audringas jos ir rašytojo meilės ryšys truko penkerius metus.
Savo eilių rinkinį jaunasis poetas pareklamavo gana neįprastai – paskleidė žinią, kad jo autorius žuvo nukritęs nuo žirgo.
Dar devyniolikmetis poetas (jau buvo išleidęs tris knygas) išdrįso parodyti dėmesį žymiai Romos teatro aktorei Eleonorai Duse‘ei. Įžūlus jauniklis iškart pasiūlė penkeriais metais vyresnei aktorei su juo pergulėti. Dieviškąja vadinta Duse buvo įpratusi prie įvairių dėmesio apraiškų, bet bravūriškas provincijos vaikino poelgis ją papiktino. Vis dėlto vėliau savo dienoraštyje aktorė užsiminė apie patrauklų ir veržlios natūros „vilkiūkštį iš Abrucų“.
Eleonora laikyta teatro pažiba, tačiau savo asmeniniu gyvenimu nesidžiaugė – ją dusino nuobodi beaistrė santuoka. Jau apsitrynęs aukštuosiuose sluoksniuose, Gabriele vėl pasirodė aktorės grimo kambaryje ir pademonstravo nepralenkiamą iškalbą. Jiedu ėmė intensyviai bendrauti laiškais. Per dešimt epistolinio bendravimo metų parašyta beveik 1600 laiškų! Lieti širdį laiškuose tada buvo à la mode! Jau išgarsėję G. d’Annunzio ir E. Duse vėl susitiko 1894 metais – Venecijoje.
Eilių rinkinį „Romos elegijos“ rašytojas dedikavo „Dieviškajai Eleonorai“. Tada teatro diva pasidavė atkaklaus rašytojo vilionėms ir pati ėmė siekti jo dėmesio. Gabriele persikėlė į Florenciją, kad galėtų gyventi šalia mylimosios. Rašytojas įsikūrė viloje „La Capponcina“ ir įrengė šią pagal visus dekadentiškos ištaigos reikalavimus, kad galėtų jaustis kaip Renesanso kunigaikštis.
Eleonora gyveno šalia esančioje viloje „La Poziuncola“. Su šia moterimi rašytoją siejo gilesnis dvasinis ryšys nei su kitomis, epizodiškai šmėstelėdavusiomis jo margame gyvenime. Vis dėlto poros ryšys buvo grįstas ne vien meniniais interesais, aistra, bet ir išskaičiavimu: pažintis su aktore rašytojui tapo tramplinu į teatro pasaulį. Jis parašė pjeses „Fedra“, „Frančeska iš Riminio“, „Jorijaus duktė“. O Eleonora vaidino pagal kai kurias G. d‘Annunzio pjeses pastatytuose spektakliuose, be to, finansuodavo mylimojo pjesių pastatymus ir apsiimdavo apmokėti skolas, kurias geometrine progresija gausino jo prabangos alkis.
Vis dėlto idilės nebuvo, nes rašytojas neatsisakė savo donžuaniškų įpročių ir egoizmo. Siekdamas dramaturgo šlovės, G. d‘Annunzio pakvietė garsiąją prancūzų aktorę Sarah‘ą Bernhardt vaidinti pagal jo pjesę „Miręs miestas“ statomame spektaklyje, be to, savo knygoje „Ugnis“ apnuogino slapčiausius jųdviejų su Eleonora meilės istorijos momentus – nesibaigiančius savo nuklydimus ir aktorės pavydo protrūkius. Tokia vieša santykių išklotinė introvertiško charakterio moteriai buvo lyg peilis į paširdžius. Devynerius metus trukęs ryšys nutrūko. „Dieviškąją“ nuo pjedestalo nustūmė nauja rašytojo pasija – markizė Alessandra di Rudinì.
Paskutinis didžiojo dekadento prieglobstis – saulėtų spalvų vila, apsupta kolonadų, nusagstyta baltomis heraldinėmis puošmenomis.
Gyvenimo pabaigoje Eleonora apie mylėtą vyrą savo dienoraštyje rašė: „Jam atleidžiu už tai, kad mane išnaudojo, sužlugdė, pažemino. Jam atleidžiu viską, nes mylėjau.“ Vis dėlto aktorė buvo ta moteris, kurią rašytojas artėjant gyvenimo saulėlydžiui norėjo ne tik prisiminti, bet ir kasdien matyti. Baltą marmurinį jos biustą Gabriele saugojo savo viloje Gardone Rivjeroje (Gardone Riviera), darbo kambaryje. Ši vila – paskutinė žemiška rašytojo buveinė. Mirus Eleonorai, Gabriele pripažino: „Mirė toji, kurios nebuvau vertas.“
Dekadento pabėgimas
G. d‘Annunzio visada traukė ekstravagantiškas ir prabangus gyvenimo būdas. Kad galėtų gyventi tarsi grande divo (žvaigždė), uždarbiavo – rengė aukštuomenės gyvenimo kronikas, kūrė reklamas, kvepalus, rašė filmo scenarijų. Vis dėlto polinkis švaistytis greitai įklampino jį į skolas. Gabriele‘ei teko ieškoti naujos gyvenamosios vietos, kad kreditoriai negalėtų jo lengvai pasiekti. Iš amžinojo miesto mūsų herojus persikėlė į Italijos pietuose esantį Neapolį. Čia gyveno dvejus metus.
Neapolyje jis susipažino su tuo metu ištekėjusia grafiene Maria Anguissola-Gravina Cruyllas, užmezgė su ja romaną ir susilaukė dukters Renatos. Apgautas sutuoktinis iškvietė suvedžiotoją į dvikovą, netgi pradėjo teismo procesą. Šis skandalingas ryšys inspiravo G. d‘Annunzio parašyti romaną „Nekaltasis“ apie pavydo kamuojamą apgautą vyrą. Kūrinyje yra sąsajų su Friedricho Nietzsche‘s antžmogio koncepcija, nes ja Gabriele tuo metu labai žavėjosi. 1976 m. režisierius Luchino Visconti pagal šį romaną pastatė to paties pavadinimo filmą.
Pomėgis išlaidauti galiausiai įvarė rašytoją į kampą. Nors G. d‘Annunzio už savo knygas gaudavo dosnius honorarus, pajamos vis tiek buvo mažesnės už nesaikingas išlaidas. Savo pasitraukimą iš gimtinės rašytojas mėgdavo vadinti tremtimi, tačiau tikroji išvykimo į Prancūziją priežastis kur kas proziškesnė. Kai lyg Damoklo kardas virš galvos pakibo kreditorių reikalavimai grąžinti skolas, rašytojas buvo priverstas 1910 m. susikrauti lagaminus ir sprukti iš Italijos. Florentietiška vila su visais baldais buvo parduota iš varžytinių.
Gabriele pirmiausia apsistojo Paryžiuje, – prancūzams šis rašytojas jau buvo žinomas vertėjo Georges’o Hérelle‘io dėka. G. d‘Annunzio toliau bendradarbiavo su Italijos kultūrine spauda, sulaukė ir vietos mecenatų paramos, tad ir toliau galėjo mėgautis įprastu gyvenimo būdu. Netrukus iš Paryžiaus italas persikėlė į Arkašoną (Arcachon) prie Atlanto vandenyno, – šį kurortą XX a. pradžioje itin mėgo bonvivanai. Čia susibičiuliavo su kompozitoriais Claude‘u Debussy ir Pietro Mascagni, kūrė jų operų libretus. Išbandė jėgas ir kino pasaulyje – parašė žymiausiu italų nebyliuoju filmu laikomos „Kabirijos“ scenarijų.
Poetas-kareivis
G. d‘Annunzio į priekį stūmė valdžios, galios ir adrenalino poreikis. Literatūra, menas, technika, lėktuvai, karas – viskas jam buvo įdomu. Norėdamas išlikti aktyvus ir mažiau miegoti, rašytojas vartodavo stimuliuojamąsias medžiagas.
Į politiką Gabriele atėjo 1897 m. Kaip dešiniųjų deputatas, jis buvo išrinktas į parlamentą, bet posėdžių beveik nelankė. Vėliau perėjo į socialistų pusę, 1900–1906 m. palaikė ryšius su Italijos socialistų partija. Taip pat buvo masonų ložės narys.
Gyvendamas Prancūzijoje G. d‘Annunzio įstojo į Italijos nacionalistų asociaciją (L’Associazione Nazionalista Italiana), o 1915 m. grįžęs į Italiją aktyviai įsitraukė į propagandinę veiklą, skleidė galingosios Italijos idėją, per minėjimus ir kitomis progomis rėždavo ugningas kalbas.
Domėjosi ir technikos pažanga. Jau perkopęs penktą dešimtį, Gabriele įstojo savanoriu į Novaros ulonų dalinį, vėliau dalyvavo karinėse jūrų ir oro pajėgų operacijose, įvairiuose ypatingos narsos reikalaujančiuose antskrydžiuose ir reiduose.
Ypač didelį rezonansą sukėlė kelių Italijos lėktuvų skrydis virš priešiškos šalies Austrijos sostinės 1918 m. Poetas-kareivis Vienos gyventojams ant galvų išbėrė daugybę propagandinių lapelių, kuriuose buvo skelbiamos laisvės ir taikos idėjos. Šis žmogus taip pat dalyvavo garsioje Bakaro įlankos (dabartinė Kroatija) atakoje, nukreiptoje prieš Austrijos jūrų pajėgas.
1916 m. lėktuvas, kuriuo skrido G. d‘Annunzio, buvo apšaudytas ir turėjo priverstinai nutūpti. Mūsų herojus buvo sužeistas į dešinę akį, vėliau užkratas persimetė ir į kairę. Kurį laiką Gabriele praleido Venecijos ligoninėje. Deja, gydymas nepadėjo, rašytojas galėjo matyti tik viena akimi. Gulėdamas lovoje užrištomis akimis, jis ant mažyčių popieriaus skiautelių rašydavo trumpas frazes arba diktuodavo jas savo dukrai Renatai.
Iš šių nuotrupų atsirado vidinių įžvalgų kupina impresionistinės nuotaikos persmelkta knyga „Noktiurnas“. Tai lyrinis dienoraštis, prisiminimai apie dalyvavimą kare. Išleistas iš ligoninės, nepaisydamas gydytojų įspėjimų, poetas-kareivis vėl grįžo į frontą.
G. d‘Annunzio buvo nusivylęs Pirmojo pasaulinio karo baigtimi, mat laikėsi nuomonės, kad Dalmatijos miestas Fiumė (Fiume, dabar Kroatijos mietas Rijeka) turi priklausyti Italijai. 1919 m. Gabriele su daugiau nei dviem tūkstančiais bendraminčių užėmė Fiumę ir pasiskelbė diktatoriumi.
Buvo įkurta Itališkoji Karnaro regentystė (La Reggenza Italiana del Carnaro), o poetas-kareivis vadinamas komendantu. Jo plunksnos brolis vokiečių dramaturgas Bertoldas Brechtas didžiai stebėjosi, kad poetas gali užimti ir valdyti miestą. Fiumėje įkurta valstybė tapo savotiška politinių, ekonominių ir socialinių eksperimentų erdve. Netgi buvo priimta gana liberali konstitucija, pagal kurią įteisinti vyrų ir moterų lygybė, moterų balsavimo teisė, nudizmas, panaikinta baudžiamoji atsakomybė už homoseksualumą, leista vartoti narkotikus. Komendantas miestui vadovavo iki 1920 m., iki jį iš posto išstūmė italų kariuomenė.
Gabriele su daugiau nei dviem tūkstančiais bendraminčių užėmė Fiumę ir pasiskelbė diktatoriumi.
Rašytojo ryšiai su Italijos fašistų vedliu Benito Mussolini – įvairiomis spėlionėmis apipinta tema. Gabriele dalyvavo jo įkurtos Italijos karo dalyvių sąjungos (Fasci italiani di combattimento) žygiuose, bet Nacionalinės fašistų partijos (Il Partito Nazionale Fascista) narys nebuvo. G. d‘Annunzio skleidė savitą Italijos viziją, ji ne visai atitiko įsivaizduojamą fašistų.
Pirmiausia B. Mussolini bandė rašytoją užglostyti titulais, medaliais ir premijomis, 1924 m. suteikė Montenevozo (Montenevoso) princo titulą. Fašistų vedlys netgi išpildė G. d‘Annunzio prašymą tarpininkauti, kad į Italiją būtų pargabenti Jungtinėse Amerikos Valstijose mirusios mylimosios Eleonoros palaikai.
Šios dučės malonės nesutrikdė rašytojo – jis ir toliau drumstė vandenį. Vėliau režimui neparankus Gabriele buvo išstumtas į užribį. Tai galbūt galėtų patvirtinti ir keisti įvykiai, vienas jų – 1922 m. Romoje G. d‘Annunzio iškrito pro langą (tai buvo pavadinta arkangelo skrydžiu). Kai kurie rašytojo biografijos tyrinėtojai šį įvykį linkę interpretuoti kaip sąmokslą, kiti – kaip nevilties apimto paties Gabriele‘ės poelgį.
Mauzoliejaus tyloje
G. d‘Annunzio paskutinius gyvenimo metus leido nutolęs nuo didmiesčių šurmulio ir saloninio bendravimo. Aktyvų socialinį gyvenimą ir ekstravagantišką elgesį mėgęs rašytojas atsidūrė Italijos politinio ir socialinio gyvenimo paraštėse. Užtat įgyvendino savo megalomanišką fantaziją – įsigijo kolonijinio stiliaus namą Gardone Rivjeroje, Gardos ežero apylinkėse, ir pavertė jį vila mauzoliejumi. Taip pat pasirūpino, kad aplink ežerą būtų nutiestas kelias, ir pavadino jį Meandru. Spėjama, kad B. Mussolini irgi prisidėjo prie to, kad Gabriele savo paskutines dienas leistų „auksiniame narvelyje“ niekam nekrisdamas į akis.
Nors rašytojas savo dekadentiškoje šventovėje gyveno gana uždarai, moterų dėmesiu nesiskundė. Gėdydamasis luošo, seno ir kvaišalų sudarkyto kūno, jis pasitikdavo moteris prieblandoje arba vilkėdamas kūną slepiančius drabužius. Manoma, kad menininkas kentėjo nuo depresijos.
Paskutinė rašytojo kompanionė buvo pianistė Luisa Baccara. Beje, būtent ši moteris įtariama išstūmusi dendį pro langą – esą dėl to, kad bandė suvilioti jos šešiolikmetę giminaitę. Pagal kitą versiją, Luisa buvo fašistų šnipė ir vykdė užduotį patraukti rašytoją iš kelio.
Paskutinis didžiojo dekadento prieglobstis vila Gardone Rivjeroje yra saulėtų spalvų, apsupta kolonadų, nusagstyta baltomis heraldinėmis puošmenomis. Ši vieta vadinama italų pergalės šventykla (it. k. „Il vittoriale degli italiani“) ir laikoma savotišku paminklu, – G. d‘Annunzio už nuopelnus Pirmajame pasauliniame kare apdovanotas keliais medaliais.
Šalia vilos – ištisas karo eksponatų muziejus po atviru dangumi. Ten galima pamatyti lėktuvą, kiparisuose skendintį laivą, pirmagaliu nukreiptą į ežero pusę, amfiteatrą su mėlyno arklio statula ir kitų įdomių objektų.
Įžengus į vidinį vilos kiemą, žvilgsnį pirmiausia patraukia ant vienos sienos įamžintas G. d‘Annunzio aforizmas: „Memento audere semper“ (jį pagal lotynišką posakį rašytojas perfrazavo taip: „Drąsiems likimas padeda“). Vertas dėmesio ir estetizmu dvelkiantis vilos interjeras. Prieblandoje skendinčiuose kambariuose (rašytojas gyvenimo pabaigoje kentėjo nuo perdėto jautrumo šviesai) gausu įvairių daiktų, skulptūrų, kitų meno kūrinių. Stebina knygų, ginklų kolekcijos, įmantrios rašytojo garderobo detalės ir reikmenys. Ši įspūdinga vieta, kaip ir nepaprastas rašytojo gyvenimas bei kūryba, iki šiol traukia žmones, žadina vaizduotę, nes leidžia patiems iš atskirų detalių susidėlioti G. d‘Annunzio gyvenimo mozaiką.
