Siūlydama pasikalbėti apie mėgstamiausią namuose turimą meno kūrinį dar nė karto negavau atsakymo „ne“. Vadinasi, meną norisi ne tik turėti, bet ir kalbėtis apie jį. Tai darydami žmonės iš tikrųjų pasakoja apie save – tik spėk klausytis! Pagalvokite apie tai, kai atsidursite namuose, kuriuose yra paveikslų, ir norėsite geriau pažinti šeimininkus. Suveiks, pažadu. Štai ir iš karto apsisprendusi mane priimti Urtė, vis žvilgterėdama į paveikslą, pasakoja vieną savo gyvenimo istoriją po kitos.
Iš pirmo žvilgsnio
„Kai menininkui pasakiau, kad pamačiau jo paveikslus per televizorių ir dabar noriu vieną jų įsigyti, jis gerokai nustebęs paklausė, ar mačiau jo kūrinius realybėje. Matyt, pagalvojo, kad mergelė visai išprotėjusi“, – juokiasi Urtė. Ši istorija turi ir ilgesnį variantą.
Paveikslo į namus ji ėmė dairytis tada, kai nusprendė baigti keliones ir ilgesniam laikui įsikurti bute, Jeruzalės rajone. Pagalvojau, kad šiais laikais paveikslas namuose gali būti traktuojamas ir kaip sėslumo, apsistojimo vienoje vietoje ilgesniam laikui ženklas. Jokio konkretaus paveikslo ar menininko ji galvoje neturėjo. Kai Urtė pradėjo į paveikslus galerijose žiūrėti kaip į potencialius naujus namų gyventojus, paaiškėjo, kad ne viską, kas jose įdomu, norėtų matyti savo namuose kiekvieną dieną. Toks neskubus rinkimasis galėjo trukti nežinia kiek laiko, bet į pagalbą atėjo televizija.
Svečiuodamasi pas vyro tėvus sode, netyčia per žinias ji pamatė reportažą apie Vytenio Lingio parodos atidarymą Kaune. Televizorius buvo nedidukas, reportažas – trumpas, tačiau Urtė suprato: tai yra tai, ko reikia. Kitą dieną nuvažiavo į parodą ir nepersigalvojo. Kantriai sulaukė, kol tapytojas grįš į Vilnių, nes šiltu oru jis dažniausiai laiką leidžia kaime, ir siaurais laiptais pakilo į jo studiją senamiestyje.
Žinoma, nerimavo. Koks tai žmogus? Kaip kalbėtis su menininku? Koks yra tas paveikslų pirkimo procesas? Šie klausimai užklumpa kiekvieną meno pirkėją naujoką. Urtės nerimas labai greitai virto netikėtu džiaugsmu: „Stereotipiškai iš menininkų tikimės bohemiško gyvenimo būdo, įtartinų nuotykių, išgertuvių. Niekad nebūčiau pagalvojusi, kad pažintis su Vyteniu bus tokia maloni. Bendrauti buvo taip lengva ir įdomu, kad praplepėjome dvi valandas net nežvilgterėję į studijoje esančius paveikslus. Nebuvo įtampos ir dėl kainų – jos buvo diskretiškai užrašytos kitoje paveikslų pusėje“, – prisimena neuromokslininkė. Bet jei manote, kad tuo istorija ir baigėsi, klystate.
Paveikslas permainų sūkuryje
Jau iš anksto buvo sutarta, kad paveikslas bus Urtės tėvų dovana jai. Tad iš pradžių išsirinktas kūrinys iš tapytojo studijos nukeliavo į tėvų namus. Prisiminusi tapytojo studijos pilkšvas sienas Urtė suprato, kad jos namų baltas fonas paveikslui tikrai netiks – bent vieną sieną būtinai reikėjo nudažyti pilkai. Taigi prasidėjo Jo Didenybė Remontas.
Urtė, paklausta, kas šiuo metu paveiksle jai atrodo įdomiausia, atsako: „Potėpiai, faktūros.“
Tai dar ne viskas. „Aš tuo metu laukiausi. Sako, kad prieš gimdymą gerai yra plauti grindis – atsipalaiduoja reikiami raumenys. Tuo ir užsiimdavau. Kai iki numatyto gimdymo termino liko savaitė, supratau, kad jau metas važiuoti į ligoninę. Pagimdžiau, o namo grįžti negalime – ten pilna statybinių dulkių. Tad remonto pabaigos sulaukiau pas tėvus, o namo grįžau su dukra ir su paveikslu“, – prisimena moteris.
Taigi paveikslas yra ir svarbus namų akcentas, ir yra įsipainiojęs į vieną svarbiausių šeimos įvykių. Savo gyvenimą jis gyvena ir toliau. Ne tik kiekvieną dieną pakalbina Urtę, bet ir rado kontaktą su mažąja Ūla.
„Kai dukra tik pradėjo fokusuoti žvilgsnį, mes kiekvieną dieną leisdavome jai žiūrėti į paveikslą. Nežinia, ką ji ten matė, bet jai tai buvo akivaizdžiai malonu, ramino. Dabar Ūlai – metai, paveikslu domėtis nenustojo, tik šiuo metu labiau nori jį liesti. Galvoju – tai kažkokia kitokia, pirmykštė, komunikacija, ir labai džiaugiuosi tai matydama“, – pasakoja neuromokslininkė.
Paveikslo erdvės
„Visi Vytenio paveikslai labai erdvūs, toji erdvė, atrodo, niekada nesibaigia“, – sako Urtė, žiūrėdama į saviškį. Erdvę menininkas kuria pasitelkdamas net kelis elementus. Pirmiausia – spalvą. Urtė juokiasi, kad pastarąjį kartą į svečius užsukęs jos tėvas, kaip įprasta, dar kartą atidžiai apžiūrėjo paveikslą ir diagnozavo, kad balta spalva dingo visiškai.
Tiesos yra. Nors V. Lingio paveikslus įprasta vadinti baltais, grynos baltos spalvos juose kaip ir nėra. Kuo ilgiau žiūri, tuo daugiau atspalvių ir sluoksnių veriasi. O tarp balkšvų atspalvių visu savo grožiu suskamba grynos mėlyna, raudona, geltona ir žalia. Tik pažvelkite į tą raudoną akcentą paveikslo kairėje, viršuje. Argi žiūrint į jį nesuskamba patyrusio perkusininko rankos užgauto metalinio trikampio garsas, įsiliejantis į minimalistinę muzikos kompoziciją?
Dažnai pirmiausia mėginame perskaityti paveikslo siužetą. Šis tyliu apsimetantis darbas iš tikrųjų pilnas gyvybės ir įspūdžių iš Umbrijos regiono. Kalno papėdėje auga alyvmedžiai, ramiame ežero paviršiuje atsispindi saulė, kažkur keliauja žmonės. Urtė, paklausta, kas šiuo metu paveiksle jai atrodo įdomiausia, atsako: „Potėpiai, faktūros.“
Šis paveikslo elementas pastebimas bene paskiausiai, jis skirtas tiems, kurie žiūri ramiai, neskubėdami. Šiurkščios ir glotnios faktūros, grubios ir gracingos linijos paveikslui suteikia juslingumo, netgi fizinio prisilietimo – prie kalno uolos, medžio lapo ar pakrantės smėlio – galimybę. Faktūros, linijos drobės paviršiuje kuria papildomą šviesos ir šešėlių žaismą, kuris vėlgi atsiskleidžia kantriesiems – stebintiesiems jį įvairiu paros metu.
„Paveikslas į mano gyvenimą atėjo lyg čia buvęs, tiek daug visokių sąsajų atsiranda“, – ir džiaugiasi, ir stebisi Urtė. Pasak jos, ir metams praėjus, ji vis dar atranda naujų dalykų. O aš galvoju, kad būtų įdomu išklausyti šio paveikslo istorijų tęsinio po kokių dvidešimties metų, gal net iš kartu su juo užaugusios Ūlos lūpų – ji tikrai jį matys kitaip, ypatingai.
