Eglė Gerulaitytė gimė Vilniuje, intelektualų šeimoje. Vilniaus universitete studijavo filosofiją, paskui – tarptautinius santykius, bet suprato, kad tai – ne jos kelias. 2009-aisiais pradėjo dirbti žurnaliste, po to šiek tiek „flirtavo“ su viešaisiais ryšiais, kol galiausiai tapo laisvai samdoma kūrybine darbuotoja ir keliautoja.
Pradėkime nuo dabar. Kur esate ir ką veikiate? Kokią šalį dabar vadinate savo namais, o kokią veiklą – darbu?
Dabar esu Meksikoje. Kartu su draugu Paulu Stewartu motociklais keliaujame po Šiaurės Ameriką ir Karibus, balandį trauksime į Kubą ir Jamaiką, vėliau – į Panamą ir atgal į Pietų Ameriką, o tada – į Pietų Korėją, Rusiją, Mongoliją, Centrinę Aziją, Afriką... Kitaip tariant, – po visą pasaulį.
Mano namai – kelias, o dirbu laisvai samdoma žurnaliste. Rašau „BBC Travel“, „Adventure Motorcycle“, „Bust“, „ADV Pulse“ ir kitiems JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos leidiniams. Kartais parašau apie keliones motociklu ir Lietuvos periodikai.
Save vadinate motokeliautoja. Ką reiškia ši sąvoka. Kas tai – hobis, gyvenimo būdas, darbas, laikinas susižavėjimas, tikslas?
Motokeliautoja – tai tokia būtybė, kuri bastosi po pasaulį motociklu. Būdama paauglė, kliaudavausi autobusais, vėliau keliaudavau autostopu, dar vėliau tapau backpackere (keliautoja su kuprine, – red. past.), o tada mano gyvenime atsirado motociklas.
Kam reikia pridėti tą moto-, kodėl neužtenka tiesiog keliautojos? Motociklas – tai ypatinga laisvės forma. Automobilyje, autobuse, lėktuve esi už stiklo ir į pasaulį žiūri kaip į filmą. O sėdėdamas ant motociklo jautiesi esantis to pasaulio dalis. Esi atviresnis viskam – žmonėms, stichijoms, keliui. Dabar tai – mano gyvenimo būdas, dar tiksliau – mano gyvenimo dalis.
Kodėl būtent motociklas? Man visada atrodė, kad ant motociklų sėda jau subrendę, vidutinio amžiaus krizę išgyvenantys žmonės.
Oi, ne. Ant motociklų sėda ir labai jauni žmonės (jauniausias pasaulį motociklu apkeliavęs vaikis buvo, regis, dvidešimties)! Tas ant juodo „Harley Davidson“ motociklo pukšinčio vidutinio amžiaus krizę išgyvenančio dėdės su odiniu švarku stereotipas yra įkyriai atgyvenęs ir, tiesą sakant, žalingas, nes atrodo, kad motociklai priklauso tik vyrams, kad tai – vyriškas hobis ar užsiėmimas.
Taip toli gražu nėra! Motociklas yra universali, ekonomiška ir pasiutusiai smagi transporto priemonė, ja visame pasaulyje džiaugiasi įvairaus amžiaus, įvairių lyčių ir likimų žmonės. Man asmeniškai labiausiai prie širdies yra „dual sport“ motociklai, kartais dar vadinami „adventure“ (liet. nuotykių), – tokie, kuriais galima važiuoti tiek keliu, tiek bekele. Mėgstu keliauti ten, kur retai užsuka turistai, o į tokias vietas asfaltuoto kelio paprastai nėra. Taigi su Paulu dažniausiai nardome visokiais miškų keliukais, kalnų takais, žvyrkeliais, vieškeliais. Taip ne tik fiziškai pailsi, tobulėji techniškai, bet ir pamatai visai kitokį pasaulį, sutinki kitokių žmonių.
Sėdėdamas ant motociklo esi atviresnis viskam – žmonėms, stichijoms, keliui.
Dabar tai – mano gyvenimo būdas.
Štai šiandien važiavome tokiu siauručiu taku Morelijos apylinkėse, kai Paulo motociklas „užmynė“ ant vinies. Kol keitėme padangą, pro šalį ant žirgo jojęs vietinis meksikietis stabtelėjo pasilabinti. Pašnekėjome apie arklių kaustymą, derlių, Morelijos turgaus naujienas, o tada šaunusis kabaljeras paspaudė mums abiem rankas ir pasakė: „Kaip smagu, kad keliaujate tokiais atokiais užkampiais ir matote tikrą Meksiką.“ Jei būtume važiavę asfaltuotu keliu, šio žmogaus nebūtume sutikę.
Nuo ko prasidėjo Jūsų, kaip keliautojos, gyvenimas? Ar vaikystėje teko daug keliauti, kas padarė didžiausią įspūdį?
Kai buvau visai mažiukė, užaugusi svajojau tapti Magelanu arba dar geriau – indėnų vadu, tad senelis iš lazdyno padarė man lanką su strėlėmis ir užkėlė ant darbinio kaimynų arklio. Tėtis perpasakodavo man Jules‘io Verne‘o istorijas, kartu sėdėdavom prie senų sovietinių enciklopedijų vedžiodami žemėlapiuose įsivaizduojamų žygių maršrutus... Būdama septynerių ar aštuonerių, žinojau visas pasaulio sostines. Turėjau tokį specialų sąsiuvinį, kuriame perpiešdavau šalių vėliavas ir užrašydavau pagrindinius miestus. Tiesa, turėjau ir lėlių, ir net sijonų, bet Patagonija, Pietų jūros ir kapitonas Grantas man visada reiškė kur kas daugiau nei barbės, mamos lūpų dažai ar šokio pamokos.
Kai buvau kokių penkerių, Nemunu kursuodavo motorinės valtys – jas kažkodėl vadino raketomis. Tėtis pasakojo, kad kartą per vieną tokią kelionę pabudau vakarėjant ir, pamačiusi naktinius Kauno žiburius, pareiškiau: „O, Paryžius!“ Pirmą kartą į užsienį – į Taliną, vėliau – į Prahą – leidausi su mama turbūt kokių vienuolikos metų, o, būdama dvylikos, autobusu viena išvykau į Budapeštą. Visiška magija!
„Bastūnės liudijimuose“ aprašote savo kelionę po Pietų Ameriką. Kodėl keliavote ten viena motociklu, nelabai mokėdama juo važiuoti, net neturėdama motociklininko teisių?
Tiesa, tuo metu vairuoti motociklo nemokėjau, tačiau pagrindus per porą valandų man išaiškino vienas motokeliautojas, o toliau mokiausi pati. Juk tai nėra labai didelis mokslas – išmoksti laikyti pusiausvyrą, derėtis su pavaromis, stabdžiais, ir pirmyn. Visi juk kažkaip pradeda! Žinoma, patyręs instruktorius ir kiek daugiau pamokų būtų buvę į naudą, bet juk vairuoti motociklą – ne lėktuvą pilotuoti.
Kad neturėjau teisių, iš pradžių buvo truputį nejauku, tačiau daugumoje Pietų Amerikos šalių tokio reikalavimo kaip Lietuvoje – turėti skirtingų kategorijų teises – tiesiog nėra, tad mano automobilio teisės visur puikiai tiko. O štai kodėl leidausi per visą žemyną, aiškaus atsakymo neturiu iki šiol. Turbūt bėgau nuo savęs, o gal dar labiau – į save. Paauglystėje prisiskaičius Jacko Kerouaco, tokia kelionė atrodė lyg kažkoks atėjimo į amžių ritualas.
Po Pietų Amerikos taip ir nebesustojau keliauti. Grįžau metams į Europą, ieškojau būdo, kaip keliauti toliau. Radau. Tebekeliauju.
Ar tikrai nebijojote keliauti viena? Kaip reagavo Jūsų artimieji, tarp jų – tėtis, žymus muzikologas Viktoras Gerulaitis? Skaitydama vis pagalvodavau – jei mano dukra būtų taip išvažiavusi, turbūt būčiau pražilusi.
Ne, keliauti viena nebijojau ir nebijau. Ko gi bijoti? Žmonės visur yra tiesiog žmonės. Taip, kai kuriose Pietų Amerikos šalyse yra daug skaudžių problemų, tai – korupcija, skurdas, narkotikų karteliai, partizaniniai karai, socialinis nestabilumas, tačiau 99 proc. ten gyvenančių žmonių yra be galo nuoširdūs, svetingi, geranoriški ir draugiški. Visame pasaulyje visiems iš esmės norisi to paties – jaukių namų, sočios vakarienės, išleisti vaikus į gerą mokyklą, nueiti į kiną, įsimylėti, aplankyti močiutę, būti sveikiems, jaustis saugiai. Nemanau, kad Pietų Amerika yra ypač pavojingas kontinentas, ir tai liudija ne vien mano, bet ir tūkstančių kitų keliautojų patirtis.
Kadangi buvau jau ne vienus metus pilnametė ir gyvenau savarankiškai, tėčio leidimo nebeklausiau. Žinau, kad mano kelionės jam kainavo ne vieną žilą plauką, bet pats kaltas, kad vaikystėje man skaitė ne pasakas apie princeses, o J. Verne‘o knygas. Ne be jo pagalbos aš, dar vaikas, žinojau visų šalių sostines, o prieš miegą mes dažnai kalbėdavome apie svetimus kraštus. Tad kai nusprendžiau iškeliauti, jis žinojo, kad manęs nesustabdys.
Kas netikėčiausia ir nemaloniausia buvo toje kelionėje? Kokių klaidų patartumėte nedaryti tai, kuri dabar galbūt, paskaičiusi „Bastūnės liudijimus“, ruošiasi iškeliauti viena?
Netikėčiausia turbūt buvo suprasti, kaip nedaug mes vieni nuo kitų skiriamės. Bolivijos dykumų indėnė lamos kraują kalnų dvasiai aukoja iš tokių pat paskatų, kokių vedama bobulė Ariogalos bažnyčioje uždega žvakutę. Aimaros genties vyras, gyvenantis nendrių saloje ant Titikakos ežero, savo vaikais rūpinasi taip pat, kaip ir koks nors Pašilaičiuose gyvenantis Mindaugas Mindaugaitis. Karibų žvejui rūpi tokie pat dalykai, kaip ir meškerę į Baltiją merkiančiam palangiškiui... Žinoma, mūsų skirtingos istorijos, skirtingi likimai, skirtinga geografija, tačiau esminiai dalykai tie patys. Žmonės visame pasaulyje iš esmės yra geri! Visos baimės sukurtos dirbtinai, ir dažniausiai – politikos, o ne realybės.
Nejaukių situacijų buvo, bet beveik visos jos kilo dėl mano pačios nepatyrimo. Kažkaip pamiršau, kad sezonai žemiau ekvatoriaus yra „atvirkšti“, ir pavojingai sušalau per pūgą Ugnies Žemėje. Kelionės pradžioje nesupratau, kad keturi šimtai kilometrų tiesiu lygiu keliu yra viena, o nuošliaužų apgriautu kalnų keliūkščiu – visai kas kita... Nepasiėmiau pakankamai vandens į dykumą. Kitaip tariant, neapskaičiavau.
Kita vertus, visko nesuplanuosi. Nesuplanuosi netikėtai ankstyvo liūčių sezono, pasienio pareigūno nuotaikos, streiko ar kelią griaunančios nuošliaužos. Nesuplanuosi ir visų nepakartojamų žmonių, kurie tau padeda kelyje, nesuplanuosi sėkmės, netikėtai puikiausių aplinkybių. Taigi patarimas tai, kuri ruošiasi į kelią: „Pirmyn. Pasitikėk savimi! Tu gali viską!“ Kai pagaliau išdrįsti sekti paskui svajonę, visas pasaulis staiga ima tau padėti!
Visgi kodėl keliavote viena? Neradote tinkamos kompanijos ar toks buvo „kelionės formatas“?
Man patinka būti vienai. Tyla šalme po priekiniu ratu tirpstant mylioms – puikiausia meditacija. Kompanijos neieškojau – nejaučiau poreikio. Turiu keletą be galo šaunių bičiulių, kurių visada pasiilgstu ir kuriuos pamatyti būna tikrų tikriausia šventė, tačiau man nereikia nuolat būti su kuo nors ar šalia ko nors.
Dabar keliauju su draugu, jis pusiau britas, pusiau amerikietis, buvęs vienetinių motociklų kūrėjas, motokeliautojas ir fotografas. Susitikome 2016 metais Velse, motokeliautojų renginyje „Horizons Unlimited“, ir nebeišsiskyrėme. Nors ir turime interkomą, kartais jį išjungiame – neprivalome visada būti komunikacijos zonoje.
Keliauti viena nebijojau ir nebijau. Ko bijoti? Žmonės visur yra tiesiog žmonės. Visiems norisi to paties – jaukių namų, įsimylėti...
„Kelionės formato“ nebuvo ir nėra. Daug improvizuoju, keliauju ten, kur traukia, o ne ten, kur rekomenduoja „Lonely Planet“. Įtariai vertinu bet kokią buhalteriją, todėl daug planuoti, dėliotis datas, maršrutus ir kitus dalykus man atgrasu.
Skaitant krito į akis, kad orientavotės pagal saulės kryptį, vėžių šviežumą, tekdavo apsisukti privažiavus akligatvį. Ar tikrai nesinaudojote žemėlapiais, navigacijos sistemomis?
Navigacijos priemonėms įsigyti tada paprasčiausiai neturėjau pinigų. „Google“ žemėlapiai atstojo popierinius, o saulės kryptys ir vėžės buvo svarbios Bolivijoje, nes ten kai kur – Andų aukštikalnėse, aukštose dykumose – kelių tiesiog nėra. Yra tik vėžės, o žemėlapyje jų nerasi.
Skaitydama „Bastūnės liudijimus“ jaučiau, kad tai – ir Jūsų brendimo kelionė, keliate klausimus ir pati į juos atsakote, rašote: „Iš nerangios trumparegės svajotojos tampu bebaime nuotykių ieškotoja.“ Man asmenybės branda kelionių knygose daug įdomiau už neištariamus miestų pavadinimus ar geografines nuorodas. Ką Jums davė ši kelionė, ką supratote, ko išmokote, kokių kompleksų ar baimių atsikratėte, pagaliau ką nauja sužinojote pati apie save?
Labiausiai išmokau ramybės. Po Pietų Ameriką tarsi vijo kažkokia pasiutusi karštinė, o dabar keliauju apsikabinusi zen. Žinoma, visokių nedidelių audrų būna, bet jaučiuosi atradusi pusiausvyrą. Supratau, kaip smarkiai mus visus riboja, žaloja, kalina ir kankina be galo paviršutiniški, mūsų pačių išgalvoti dalykai. Atgyvenę visuomenės lūkesčiai ir normos, vyriškumas prieš moteriškumą, isterijos dėl diplomų, santuokų, išvaizdos, nacionalizmo. Juk mūsų laimės formulės skirtingos. Kodėl taip beatodairiškai mėginame save ir vieni kitus įgrūsti į mažas dėžutes su siauromis etiketėmis?
Kai iš Pietų Amerikos grįžau į Europą, buvo be galo sunku. Neradau sau vietos, išgyvenau dėl pinigų, kompleksavau, kad vis dar per mažai žinau apie motociklus, kad nesu labai techniška ar profesionali motociklininkė, kankinausi dirbdama biure (norėdama daugiau sužinoti apie motociklus įsidarbinau kompanijos „Honda“ atstovybėje Anglijoje). Kaip ir dauguma moterų, kompleksavau dėl išvaizdos (per stora, profilis kažkoks ne toks, krūtinę ima veikti gravitacija, pasirodė pirmosios raukšlės). Nerimavau, kad visgi esu be diplomo, be aiškios karjeros, be būsto...
Pala, pala. Keliaujant visa tai nesvarbu. Kodėl staiga tapo svarbu Vilniuje ir Koventryje? Ogi todėl, kad visuomenė iš mūsų reikalauja pačių keisčiausių, trivialiausių ir beprasmiškiausių dalykų, juos mes internalizuojame ir mėginame atitikti kažkokius neegzituojančius, nerealius standartus. Kam, kodėl? Išsilavinimas gaunamas ne vien universitetuose, pinigai uždirbami ne vien biuruose, diplomas nėra svaresnis už patirtį, o būsto paskola nėra brandos matuoklis.
Mus nuo pat mažens moko: „Įgyk specialybę, gauk darbą.“ Kodėl nesako: „Tapk tuo, kuo tikrai nori būti! Susikurk darbą, karjerą pati!?“ Kur kūrybiškumo, autentikos, kritiško, analitinio mąstymo pamokos? Be viso to mergaitės ir merginos dar terorizuojamos spraustis į nesveikus seksistinius, neįmanomus „grožio“ ir gyvenimo būdo standartus, nors jie yra ne tik neproduktyvūs, bet dažnai – ir ribojantys, žalojantys. Kaip liūdna, kad net XXI amžiuje vis dar negebame būti tikrai laisvi, kūrybingi ir nuoširdžiai bendruomeniški.
Esate įsteigusi ir redaguojate elektroninį leidinį motokeliautojoms. Kas yra šio leidinio skaitytojos?
„Women ADV Riders“ nėra skirtas vien moterims. Tiesą sakant, 60 proc. mūsų auditorijos sudaro vyrai. Motokeliautojos kalba apie motokeliones, motociklus, kelionių įrangą, aprangą, maršrutus, bekelės sąlygas. Kažkodėl vis dar girdžiu nuomonių, kad motomerginos diskutuoja apie lūpų dažų spalvas ar būdus vairuoti motociklus avint aukštakulnius. Absurdas. Motociklus moterys dievina dėl tų pačių priežasčių, kaip ir vyrai: laisvės pojūčio, adrenalino, sporto, tiesiog laisvalaikio.
Per mėnesį „Women ADV Riders“ aplanko per 40 000 skaitytojų, ir šis skaičius nuolat auga, taigi nė neabejoju, kad motokeliautojos netruks tapti galinga jėga.
Ar turite kokį idealą – moterį, kuria sekate, kokia norėtumėte tapti?
Ne. Nenoriu kuo nors sekti ar juolab tapti tokia pati. Žmonės skirtingi, ir tai puiku! Noriu tapti geriausia savo pačios versija. Kas žino – gal kada nors pavyks?
O įkvepiančių moterų yra daug. Labai žaviuosi feministe rašytoja ir žurnaliste Gloria Steinem. Įkvepia Dakaro ralio finalistės motociklininkės Lajos Sanz ryžtas bei ištvermė. Baltai pavydžiu savo vaikystės laikų draugei Zitai jos moralinio kompaso, empatijos ir gebėjimo klausti „kodėl“ bei kvestionuoti normas. Motociklininkė, žurnalistė Aldona Juozaitytė žavi savo drąsa būti kitokia ir klausyti širdies. Artima bičiulė Sigita daro didžiulį įspūdį savo atkaklumu ir stiprybe. Lenkiu galvą prieš Isabel Allende‘ės plunksną ir „Facebook“ generalinės direktorės Cheryl Sandberg poziciją feminizmo tema bei jos gebėjimą rašyti be galo paprastai, tačiau argumentuotai ir įtaigiai.
Spaudžiu ranką visoms moterims, išdrįsusioms nebetylėti kilus #metoo bangai.
Labiausiai išmokau ramybės. Supratau, kaip mus riboja ir kankina paviršutiniški, mūsų pačių išgalvoti dalykai.
Ar Jūsų ateities svajonės susijusios tik su kelionėmis, ar jau galvojate ir, pavyzdžiui, apie šeimą, vaikus, ilgalaikį būstą kur nors?
„Tik“? Mano kelionės nėra atostogos, šiaip bimbinėjimas ar koks nors projektas. Aš gyvenu kelyje. Dirbu, myliu, svajoju, bendrauju, mokausi... Tik tiek, kad kelyje, ant motociklo. Kai kam gera namuose. Man gera kelyje. Nei viena, nei kita nėra blogiau ar geriau. Yra tiesiog kitaip.
Kaip jau sakiau, niekada nebesakau „niekad“, taigi ir dėl vaikų nenoriu sakyti „niekada“, bet, tiesą sakant, labai abejoju, ar kada užsinorėsiu. Tik va tekėti netekėsiu tikrai, nes santuoka man atrodo tokia keista patriarchalinės visuomenės atgyvena, šiandien ji visiškai nebeaktuali. Nemanau, kad žmonių santykius turi sankcionuoti kažkokie archajiški ritualai ar institucijos.
Šeima ir vaikai daugybei moterų yra svarbu, gera ir sava, ir tai puiku, tačiau yra daug tokių, kurios nenori nei šeimos, nei vaikų. Būtų šaunu gyventi visuomenėje, kuri gerbia visokius pasirinkimus, o ne tik tuos, kuriuos rinktis tarsi priimta.
Kokia artimiausia kelionė Jūsų laukia ir ar turite svajonę, kurią atidedate vėlesniam laikui?
Kelionė dar nesibaigia, o štai atidėliojama svajonė... Visiška kūrybos laisvė. Būtų nepakartojama gyventi vien iš knygų rašymo, tačiau kol kas beveik visos mano pajamos ateina iš laisvai samdomos žurnalistės darbo; rašyti man – tas pat, kas kvėpuoti, tačiau būtų be galo gera rašyti tik tai, kas man pačiai artima, negalvojant apie pinigus. O dabar dažnai tenka įkvėpimą atidėti grynai piniginiais sumetimais. Siela protestuoja, bet valgyti reikia.
Taip pat norėčiau būti naudingesnė pasauliui. Ką galiu padovanoti žemei ir žmonėms? Kol kas – tik istorijas. Ateityje, tikiuosi, galėsiu kur kas daugiau. Man labai artimos moterų temos, taigi galbūt kada nors prisijungsiu prie moterų ekonominės nepriklausomybės ar panašaus judėjimo.
Ir paskutinis labai moteriškas klausimas – ar visgi vežiojatės kuprinėje lūpų dažus?
Kodėl moteriškumas būtinai turi asocijuotis su lūpų dažais? Kodėl ne su kelio suodžiais, motomechaniko įrankiais ar ištverme? Lūpų dažų neturiu, nes nemoku jais naudotis, be to, neiškenčiu ir čia pat nusivalau, o štai akių tušu retkarčiais pasinaudoju ir jį turiu.
