Viename Kauno tardymo izoliatoriaus koridoriuje, ant žalsvų sienų, kabo įrėminti paveikslai. Juose – Bagis, juodas vietinis katinas, taip pavadintas panteros Bagyros iš animacinio filmuko „Mauglis“ garbei. Jį nutapė vienas jaunas įkalintas žmogus.
Piešia, tapo ir daugiau šioje įstaigoje teismo laukiančių arba laisvės atėmimo bausmę atliekančių vyrų, jų čia yra daugiau kaip 200. Eidama pro Bagio atvaizdus izoliatoriaus bibliotekininkė ir dailės studijos vadovė tapytoja Gabija Trutnevytė sako, kad kas savaitę jai trūksta dar penkių darbo dienų, jei nori nuveikti viską, ką reikia.
Norėjau piešinį suplėšyti
Pirmiausia prie bandelėmis nukloto stalo susitinkame pasikalbėti su penkiais vyrais, kurie tapybos studijoje – ne naujokai. Prisistatydami kiekvienas į rankas paima naujausius savo darbus, dar ne visai baigtus, – iš kruopščiai plonyčiu teptuku sukurtų vaizdų atpažįsti garsių dailininkų paveikslus. Temas vyrai sugalvoja patys, tada iš Gabijos siūlomų atspausdintų paveikslėlių išsirenka patinkantį. Iš pradžių jie kopijuodavo – langeliais padalydavo paveikslėlį, drobę ir perpiešdavo kiekviename langelyje esantį vaizdą. Kai įgudo, langelių atsisakė. Kūriniui vyrai skiria tiek laiko, kiek nori – ir dieną, ir pusmetį.
Kas juos atvedė į izoliatoriaus dailės studiją? „Mes su Aurimu nuo pirmų dienų ėjom pažiūrėti tik į pamokas vedusias studentes, – sako vyriausias grupės vyras. – Privertė vazą nupiešt. Pirmas paveikslas, antras, trečias – per prievartą. O paskui pradėjo patikti. Dabar jau tie, kurie piešia, daugmaž visi patys nori tai daryti.“
Padaręs klaidą supyksti ant savęs? „Kai išeina ne taip, kaip nori? Jo, supyksti. Visada taip gyvenime.“ Bet piešti smagu? Visi linksi. „Pasimiršta, kad mes sulaikyti“, – taria jaunas, pažiūrėti tykus vaikinas. „Čia kuri – kaip išgauti spalvas, vaizdus, šešėlius. Už tai atsakinga mano smegenų dalis turbūt niekad anksčiau gyvenime neveikė. Kurdamas kažkur išskrendi, tuo metu pailsi, ir tarsi palengvėja. Juk spaudimo labai daug, ypač tiems, kurie čia – daug metų.“
Gabija paaiškina: „Ši grupė privilegijuota, į studiją ateina dukart per savaitę. Kiti – tik kartą. Žinoma, pasiilgsta – juk jie visą laiką užrakinti. Šie vyrai už gerą, nekonfliktišką elgesį gali iš kamerų išeiti truputį dažniau, tarpusavyje bendrauti, yra poilsio kambarys, kur gali pasportuoti.“ Jiems suteiktos ir kitos geresnės gyvenimo sąlygos – naudotis dušu dukart per savaitę, skalbimo mašina ir šaldytuvu (nereikia maisto produktų laikyti prikabintų prie lango iš lauko pusės).
Klausiu vyrų, ar prieš čia ateidami tikėjo, kad gali sukurti tokių gražių meninių darbų. Visi vieningai purto galvas: „Ne, tikrai ne.“ Sako, kad namiškiai, draugai pamatę irgi netiki, jog paveikslai nutapyti jų pačių rankomis. Iš kai kurių kūrinių sudarytos parodos keliauja po Kauno bibliotekas, – įvertinimas ir paskatinimas labai svarbus motyvacijai palaikyti. O sunkiau save pagirti ar kitą? Visi sutinka, kad, žinoma, – save. „Jei neišeina nupaišyti, tai ką čia girsi?“ – sako vienas.
Kitas papasakoja savo istoriją: „Norėjau greitai baigti vieną paveikslą, kad spėčiau padovanoti advokatui. Liko dvi dienos, ir niekaip nesugebėjau nutapyti taip, kad skaidriame vandenyje, ant dugno, atsispindėtų akmenukai. Paskutinę naktį pagaliau sugalvojau, kaip tą efektą išgauti, atsikėliau, baltais dažais patryniau, ir išėjo taip, kaip reikėjo. O jau norėjau tą piešinį suplėšyti.“
Veikia raminamai
Izoliatoriaus studijoje ant stalo guli medinės lentelės, iš jų žvelgia šunys – mylėti vaikystėje. Tai – antrosios dailės studijos grupelės dalyvių darbai. Nė vienas jų laisvėje neužsiėmė jokia menine veikla, piešti pradėjo tik atsidūrę izoliatoriuje. Tik prisėdę, vyrai iškart energingai paaiškina, ką jiems reiškia kūryba.
„Čia pamiršti kameros rūpesčius, savo bylos reikalus, – sako Vitalijus. – Tai yra labai gera terapinė priemonė. Piešiam, bendraujam.“ Giedrius sako, kad tik įkalinimo įstaigoje atrado mėgstamą hobį: „Vieną nupiešiu, imuosi kito ir toliau važiuoju. Tai tikrai yra terapinė priemonė, veikia raminamai. Apspakajina, taip sakant. Kai susirenkam į paišymo valandėlę, net nesijaučia, kad esam čia.“
Piešti vyras pradėjo Anglijos kalėjime, jo darbai keliavo į parodas ir aukcionus. Kai Giedrius buvo perkeltas į Lietuvą, apmokė ir kameros draugą, šiam labai gerai sekėsi. „Mes dviese kameroje nuolatos piešdavom, vienas kito darbus vertinom. Užvakar jis išėjo į laisvę“, – pasakoja vyras. Versdamas kruopščiai pieštuku išdailintus savo A3 formato bloknoto puslapius, Giedrius sako svarstantis galimybę laisvėje studijuoti menus. Vitalijus komentuoja: „Va, jau ant duonos gyvenime jis turės.“
Ne visiems meninė saviraiška buvo sąmoningas tikslas. „Piešti nebuvo jokio noro, bet turėjau kelias nuobaudas, dėl to uždraudžiami ilgalaikiai pasimatymai, – pasakoja vienas. – Buvau ilgai nematęs žmonos, šeimos, tad stengiausi gauti paskatinimą, o geriausiai tai daryti dalyvaujant veikloje. Prašėm prašėm kokio nors užsiėmimo, pradėjom piešti. Žiūrim, kad patinka. Paskui įsitraukė dar daugiau žmonių.“ Labai svarbus ir pamokų vadovų indėlis. Vitalijus sako: „Ir Gabija, ir Vilija (izoliatoriaus socialinės reabilitacijos programos vadovė – aut. past.) į mus žiūri kaip į žmones, tad mums malonu tą pačią šilumą atiduoti.“
Užsidariusi savo aplinkoje nesuvokiu, kad yra žmonių, kurie, pavyzdžiui, nebaigė mokyklos ar bijo kitam žodį pasakyti.
Be proto mėgstu iššūkius
Gabija nuo mažens mokėsi meno mokyklose, baigė tapybos studijas ir kažkuriuo kūrybinio kelio momentu suprato, kad užtenka. „Išsikvėpiau, – sako ji. – Tuo metu nuo meno bėgau sprintu.“ Pabėgo netoli. „Atėjau čia dirbti, nes be proto mėgstu iššūkius“, – prisipažįsta Gabija. Taip monotoniško darbo nemėgstanti buvusi pankė, kaunietė iki pašaknų atsidūrė savo gimtojo miesto A. Mickevičiaus g. 11, kur įsikūręs Kauno tardymo izoliatorius – vos keli žingsniai nuo Laisvės alėjos.
„Mokyti gerų dalykų ir meno. Ar įmanoma tai padaryti čia? Netikėjo niekas, net ir aš, – sako Gabija. – Nors ne, tikėjau, bet buvo labai baisu. Iš pradžių.“ Moteris baiminosi ne tik dėl to, ar pavyks su nuteistaisiais užmegzti ryšį. Ji pasibaisėjo ir meninės veiklos izoliatoriuje lygiu – čia nuteistieji piešė kalėdinius atvirukus, kasmečių švenčių proga buvo rengiami konkursėliai, o juose rodomi darbai, pasak Gabijos, buvo „atmestinai sukurti vandeniniais dažais, tragiškais teptukais, ant klaikaus popieriaus“. O juk nuo priemonių kokybės priklauso darbų kokybė.
„Esu perfekcionistė. Jei darai, turi daryti gerai, – sako ji. – Pasiūliau pabandyti dirbti įvairesnėmis kokybiškomis priemonėmis. Atšviesdavau paveiksliukų ir atnešdavau parodyti, kad galima ne tik mikimauzus ir ančiukus donaldus piešti. Atitempiau penkiolika storų, geriausių savo meno knygų. Taip po truputį pradėjome situaciją keisti.“
Kiek vėliau Gabija pradėjo vesti dailės pamokas izoliatoriaus ūabo vyrams. Ūabas – tai 25 asmenų ūkio aptarnavimo būrys, kurį sudaro kalėjime įvairius darbus dirbantys nuteistieji. „Paniškai bijojau tų žmonių, tačiau jie, pasirodo, manęs bijojo dar labiau“, – prisiminusi juokiasi Gabija. Kad ir nuteistiesiems, ir jų dailės mokytojai nebūtų labai baisu, iš pradžių į pamokas buvo pakviestas jaunas dailininkas, pats čia atlikęs bausmę: „Jis beprotiškai gerai piešia. Čia, ant stogo, yra pasivaikščiojimo kiemeliai, jis juos buvo gražiai ištapęs, taip pat kūrė paveikslus.“
Tąkart į pamoką atėjo penkiolika vyrų. Gabija prisimena: „Vaikštau tarp stalų baimės pakirstomis kojomis, muša raudonis, atrodo, tuoj nualpsiu. Tas dailininkas kalba, o vyrai sėdi ir žiūri į žemę. Į mane akių nepakelia. Vėliau, kai jau vedžiau pamoką viena, pamenu, suku kokį trečią ratą aplink stalus, vienam jaunuoliui kažką vis pakomentuoju, o jis tyli.
Sakau: „Ar gali pakelti galvą?“ Jis atsuka į mane akis, ir tada suprantu, kiek daug iliuzijų turėdama gyvenu. Užsidariusi savo aplinkoje nesuvokiu, kad yra žmonių, kurie, pavyzdžiui, nebaigė mokyklos ar bijo kitam žodį pasakyti.“
Prieš kelerius metus, tik pradėjusi dirbti izoliatoriaus bibliotekoje, Gabija ieškojo būdų geriau pažinti jame gyvenančius žmones. „Pradėjau daryti tokį paprastą dalyką – kalbėtis su jais, – pasakoja pašnekovė. – Nežinau, kiek laiko praėjo, kol jie prakalbo, tačiau kai prakalbo, pamačiau daugybę socialinių aspektų, į kuriuos šiaip niekada nekreipdavau dėmesio. Supratau, kokių baisių likimų būna. Kaip aprašytame romane „Kvepalai“, kurio pagrindinis veikėjas visą gyvenimą kapstosi iš šiukšlyno, kuriame gimė, bet jam nepavyksta, nes nėra į ką atsiremti. Palikti tėvų, užaugę internatuose, nieko neturintys ir niekada nieko neturėję. Vagystės – nuolatiniai šių žmonių palydovai.
Kai išeina į laisvę, visuomenė vėl atsuka jiems nugarą, tad jie vėl daro nusikaltimus, vėl papuola į kalėjimą, ir toks velnio ratas sukasi. O kai supranti, kad šiam žmogui niekas gyvenime gražaus žodžio nėra pasakęs, galvos paglostęs... Ir kai jis pradeda žiūrėti tau į akis, kalbėti, tai yra geriausias tavo darbo rezultatas. Pirmą pusmetį grįžusi namo žliumbdavau. Buvo labai skaudu suvokti, kiek daug mūsų visuomenėje tokių žmonių.“
Pokalbiai yra bene sudėtingiausia darbo dalis, tačiau Gabija sako, kad apie bėdas, pavyzdžiui, narkomaniją ar alkoholizmą, su izoliatoriaus vyrais kalba drąsiai. Sunkiausia kalbėtis apie jų šeimas. „Atsargiai jo užklausi, pasišneki... Ir jei po kurio laiko jis ryžtasi pakelti telefono ragelį, paskambinti savo buvusiai draugei, pasidomėti, kaip gyvena jų vaikas, – va dėl to aš čia ir dirbu.“
Po tų pirmų visiems dalyviams įtemptų tapybos pamokų grupių sudėtis ir darbo metodai kiek keitėsi. Bandyta piešti pastele, bet sekėsi gan sunkiai, vėliau – akriliniais dažais (naudoti aliejinių neleista dėl terpentino – itin nuodingos medžiagos). 2016 m. pradėtas įgyvendinti valstybės finansuojamas projektas, tad atsirado ir aliejinių dažų, ir svečių. Savo žiniomis tardymo izoliatoriuje dalijosi Kauno dailės akademijos Tapybos katedros studentės, tačiau, prasidėjus vasaros atostogoms, Gabija liko viena.
„Tuo metu mes dar sunkiai bendravome. Kai baigėme piešti natiurmortus, sugalvojau kitą temą – piešti svajonių šalį. Vienas klausia: „Kaip man nutapyti tą foną?“ Sakau: „Tiesiog įsivaizduok, kad priešais tave yra didelių kukurūzų laukas ir kad tu į jį eini. Kukurūzų lapai drėgni, rasoti. Tau ant rankos nukrinta rasos lašas, nurieda...“ Staiga jis sako: „Nebegaliu, tuoj čia numirsiu.“ Klausiu: „O kur dabar esi?“ Jis: „Tame kukurūzų lauke.“ Sakau: „Tai ir nupiešk taip.“ Ir nupiešė! Kai piešia, matau, kad jie „išėję“. Visiška meditacija. Dirbam antri metai, norinčiųjų dalyvauti tapybos pamokose vis daugėja.“
Žvelgiu giliau
Teigiamą meninės kūrybos įtaką įkalintų žmonių psichinei ir emocinei gerovei rodo ir įvairūs užsienio tyrimai, profesionalių meno kursų vadovų liudijimai bei tuose kursuose dalyvaujančių kalinių patirtys. Organizacijos „Menų aljansas“, vienijančios beveik 500 menine kūryba Didžiosios Britanijos įkalinimo įstaigose besirūpinančių nevyriausybinių organizacijų ir individualių kūrėjų, 2013 m. atliktas tyrimas „Iš naujo įsivaizduojant ateitis“ parodė, kad meninė veikla gali ne tik sumažinti pakartotinio nusikalstamumo statistiką, bet ir pakeisti žmogaus mąstymą. Tyrimo autoriai teigia, kad meninė veikla didina pasitikėjimą savimi, savivertę, gerina socialinius įgūdžius, o tai stiprina bendruomeninius santykius. Manoma, kad šie veiksniai yra itin svarbūs kelyje į laisvę be nusikaltimų.
Vieną nupiešiu, imuosi kito ir toliau važiuoju. Tai tikrai yra terapinė priemonė, veikia raminamai.
Britė Angela Findley yra menininkė, lektorė, mokytoja. Ji tiki, kad teigiamų emocinių ir elgesio pokyčių galima pasiekti užsiimant menine veikla. „Sidnėjaus kalėjime nutariau įgyvendinti su nuteistaisiais sienos tapybos projektą. Tik įžengusi į tą erdvę supratau, kad gyvenime noriu užsiimti būtent tuo – mokyti nuteistuosius piešti, – rašo ji savo interneto svetainėje. – Tada, 1987-aisiais, kalėjimų politika Anglijoje buvo paremta principu „Užrakink juos ir išmesk raktą.“ Aš, į dvidešimtmetį įkopusi menininkė, tvirtai maniau, kad bausme paremtas principas sulaukia priešingo rezultato. Tikėjau, kad destruktyvų nusikaltusių žmonių elgesį galima pakeisti kūryba.“
Įgijusi meninės terapijos diplomą, A. Findlay Vokietijoje, Kelno kalėjime, pradėjo vesti meno pamokas įvairaus amžiaus įvairius nusikaltimus padariusiems asmenims. Ji sako, kad ir jų dalyviai, ir kalėjimo darbuotojai pastebėjo didžiulį teigiamą tokios veiklos poveikį: sumažėjo pykčio, atsirado pasitikėjimo savimi, kilo noras mokytis toliau, spalvomis ir meno kūriniais sužmoginta aplinka sušvelnino kalinių ir prižiūrėtojų santykius. A. Findlay tiki, kad meninė kūryba moko empatijos ir gailesčio – dviejų pagrindinių gero žmogaus savybių.
Labai panašiai kūrybinės veiklos poveikį vertina ir daugiausia pasaulyje savo piliečių įkalinančių JAV specialistai. Kalifornijoje vykdomos programos „Menai pataisos įstaigose“ organizatoriai ir dalyviai teigiamai kalba apie jos rezultatus.
„Per daugybę metų įrodyta, kad negalima žmogaus užrakinti nepaliekant vilties, neužimant jo konstruktyvia veikla ar profesinių įgūdžių mokymu ir tikėtis, kad jam, kai išeis į laisvę, bus viskas gerai“, – sako Kristina Khokhobashvili, Kalifornijos valstijos Pataisų ir reabilitacijos departamento atstovė. Todėl įkalinimo įstaigose siūlomos įvairios valstybės finansuojamos programos – nuo teatro, muzikos, dailės iki informacinių technologijų ir verslumo. O mokantis meno kartu mokomasi ir tiesiog būti teigiamoje socialinėje aplinkoje.
„Kalėjimų bendro naudojimo patalpose vyrauja smurtą skatinanti ir iš daugelio vyrų mačo elgesio reikalaujanti aplinka, – sako viename San Diego kalėjime tapybos mokanti Laura Pecenco. – O meno studija yra ta vieta, kurioje toks elgesys nėra laukiamas ar palankiai vertinamas. Menu užsiimantis žmogus žvelgia giliau, o tai priešinga tam, ką matome kalėjimo kieme – ten svarbiausia parodyti, kad esi stipriausias, blogiausias.“ Menas, pasak L. Pecenco, atveria erdvę kitokiam vyriškumo suvokimui.
Kūryba žmogaus progresui būtina. „Didžioji visuomenės dalis nusistačiusi prieš bet kokią veiklą kalėjime, tačiau būtina suvokti, kad kalintis žmogus turi mamą, žmoną, vaikų, pas kuriuos grįš. Kalinių užimtumas ir dėl to didėjantis pozityvumas gėriu atsiliepia jų šeimoms ir mums visiems, – sako Gabija. – Žmogus iš kalėjimo išeis jau pagerėjęs.“
