Juoda skrybėlė, juodas paltas, juodi akiniai, juodas BMW. Į mafijos bosę panėšėjanti Nomeda Marčėnaitė miesto gatvėmis nardo it patyrusi ralistė. Dvejas skyrybas išgyvenusi moteris šiandien turi mylimą draugą ir vėl džiaugiasi gyvenimu. Vyriausias Nomedos sūnus Dovas pakviečia susitikti meno inkubatoriuje „Rupert“, – čia jis turi studiją. Nomedos automobiliu skriejame vėjo greičiu. Girdžiu, kaip sūnus mamą skambučiu informuoja, kad netrukus ją aplenks. Išlipę abu apsikabina, žvelgia į patvinusią Nerį, prisimena kitoje upės pusėje buvusius namus, kuriuose gyveno.
Nomeda, kokia Jūsų sūnaus atėjimo į šį pasaulį istorija?
Nomeda: Dovas yra meilės vaikas. Antro sūnaus – Tito – sąmoningai troškau ir labai laukiau, o Dovukas buvo netikėtas siurprizas. Kaip aš norėjau apelsinų! Parsitempiu namo kilogramą ir valgau vieną po kito. Močiutė žiūri į mane – lyg ką įtartų. Taip ir sužinojau, kad laukiuosi. Atsimenu, kaip viena pati pėsčiomis ėjau į ligoninę gimdyti.
Kodėl viena? Ar niekas Jūsų nepalydėjo?
Nomeda: Tai neturi reikšmės. Neliko jokios nuoskaudos, tik gimdymo proceso prisiminti nenorėčiau. Sausio 11 diena, medikai vis dar neišsipagadiję po Naujųjų šventės. Jie mane paliko vieną ant gimdymo stalo ir pamiršo. Kelias valandas raičiausi draskoma baisių sąrėmių, šalia nebuvo jokio žmogaus. Kai nuo skausmo, įtampos ir nuovargio pavažiavo stogas, supratau, kad nepagimdysiu.
Nulipau nuo stalo, pradėjau vaikščioti koridoriais. Niekas manęs nesustabdė, nesutikau nė gyvos dvasios. Radau laidinį telefoną, paskambinau Liutaurui (buvęs Nomedos vyras Liutauras Serapinas – skulptorius, katalikiškų radijo laidų vedėjas, – aut. past.) ir pasakiau: „Tu neturėsi vaiko, niekada jo nepamatysi, nes aš jo nepagimdysiu. Jis visą gyvenimą bus mano pilve.“
Liutauras suprato, kad man stogą nurovė. Paskambino mano tėvui, šis – savo bendrakursiui, gimdymo namų vadovui. O medikai už tai, kad vidurnaktį buvo sukelti ant kojų, nusprendė mane pamokyti. Kai pagimdžiau, atėmė vaiką – esą dėl to, kad mano kraujo grupė neigiama. Aiškinu, kad mano ir vyro rezus faktoriai sutampa, antikūnai nesigamina, yra tyrimų rezultatai, o jie kerta: „Ką mes žinom, kokioj patvorėj pasidarei tą vaiką.“
Dovas: Tiek metų praėjo, bet mažai kas pasikeitė. Ir mums su Indra panaši bėda buvo nutikusi. Nesaugoma gimdyvė, nejautriai elgiamasi su jaunais tėvais. Fridai ėmė trūkti maisto (ji gimė didelė). Iki pakvipo acetonu, niekas nieko nedarė. Buvome išspirti, negražūs ir su ta sritimi susiję piniginiai reikalai.
Nomeda: Dovuko man neatnešė tris paras. Sutrūkinėjo krūtys, prasidėjo mastitas, karščiavau. Atsistoju ir prarandu sąmonę. Prašau duoti vaiką, o jie nesileidžia į kalbas. Nežmoniškas elgesys.
Tiesa, vėliau daugybę kartų mano vaikus gelbėjo savo darbui atsidavę medikai. Pasakoju, kad moterys žinotų: gimdyvei net tada, kai ji yra visiškai bejėgė, gali tekti pakovoti už savo mažylį.
Kokią įtaką tai padarė Dovui? Nėra jis pačios stipriausios sveikatos. Dovo labai laukiau, vis glostydavau pilvą ir kalbėdavau, o pačiu svarbiausiu momentu sūnų iš manęs atėmė. Kai mūsų namuose atsirado Ula, žiūrėjau daug dokumentinių filmų apie vaikus. Tėvai privalo išglostyti, iščiupinėti, išmyluoti vaikelį nuo pat pirmų jo atėjimo minučių. Mažylis tai jaučia, girdi. Kūdikių namuose dauguma mažylių neverkia ir nesijuokia. Tai – kūdikių depresijos padarinys, kai jie pasąmoningai jaučia, kad nėra reikalingi.
Tapote mama būdama studentė. Ar pakako laiko pirmagimiui, juk reikėjo mokytis. Ar Jums kas nors padėjo?
Nomeda: Pasiėmiau akademines atostogas. Liutauras toliau studijavo skulptūrą, o aš keramikos studijas pristabdžiau. Jis buvo labai geras tėtis. Abu – jauni, kvaili, abu žiauriai mylėjome Dovuką. Tuos metus tąsiau jį visur.
Dovas: Yra nuotrauka, kurioje aš – plikas kaip tilvikas, aprengtas kūdikiškais drabužėliais, turbūt siusiojau nusisukęs, o tu šalia sėdi. Gražuolė ilgais plaukais.
Nomeda: Kai Dailės akademijos bendrabutyje, vaikinų aukšte, gavome kambarį, Dovukas tapo pulko vaiku. Visi studentai prižiūrėdavo. Būdavo, prabunda, aš įsakmiai paliepiu: „Miegok!“ Pasakoja, kad net kitame kambaryje besikeliantieji griūdavo toliau miegoti (šypsosi).
Dovas: Abu mano tėvai, seneliai labai gražūs. Džiaugiuosi, kad gimiau energingų, talentingų žmonių giminėje, visus juos gerbiu ir myliu. Negali kelti nosies, bet gera jausti savo gražią kilmę. Gauni kai ką vertinga, neapčiuopiama, neišmokstama. Svarbu tavo startinė pozicija, nuo kurios vietos pradedi keliauti.
Dovas: Džiaugiuosi, kad gimiau energingų, talentingų žmonių giminėje, visus juos gerbiu ir myliu. Negali kelti nosies, bet gera jausti savo gražią kilmę.
Nomeda: Jaunystėje manai, kad esi tokia viena, ypatinga Marčėnaitė, paskui supranti, kad yra pusbroliai rašytojas Aidas Marčėnas ir kino sritimi besidomintis Mindaugas Marčėnas, dėdės Vaido teta Eglė Marčėnienė – ilgametė M. Mažvydo bibliotekos skyriaus vedėja, mama Viktorija, ji mokėsi Muzikos konservatorijoje, grojo kontrabosu, tuo pačiu metu – ir moterų roko grupėje „Bitės“, tėtis Rimantas, rašytojas. Senelis, Lietuvos karininkas, išėjo į mišką, subūrė pulką. Kunigas išdavė, vyrus sušaudė. Nežinoma, kur jie palaidoti. Močiutė gyveno prislėgta sielvarto, dėl to emociškai apleido mano mamą. Per kelerius metus, gelbėdama save ir dukreles nuo tremties, pakeitė septynias gyvenamąsias vietas.
Dovas: Mama man padėjo suprasti, kad negalima reikalauti iš kito tam tikro elgesio nesuvokiant to žmogaus prigimties, aplinkos, gyvenimo patirties konteksto.
Nomeda, ar Jums teko prižiūrėti savo jaunesnę sesutę Rusnę?
Nomeda: Tarp mūsų – 7-erių metų skirtumas. Jaučiausi taip, tarsi ne mama, o aš jos laukiausi. Kartą sesuo man pasakė: „Tu mesk į šalį tą savo globėjišką toną.“ – „Rusne, nieko negaliu padaryti, aš tavęs susilaukiau, kai buvau septynerių...“ Mudvi tik ketverius metus gyvenome kartu.
Vienuolikos įstojau į M. K. Čiurlionio dailės mokyklą, apsigyvenau pas močiutę Vilniuje, Rusnė liko Kaune su tėvais. Vienai kitos labai trūko. Baigusi mokyklą sesuo iškart atlėkė į Vilnių. Vidinis mūsų ryšys labai stiprus. Kai Dovui buvo 13 metų, gimė Titas, netrukus į mūsų namus atkeliavo Ula. Dovo elgesys su broliu ir sesute buvo tėviškas.
Dovas: Nomedai Rusnė yra lyg duktė, o man Titas su Ula – lyg pirmieji vaikai. Pirma repeticija, atsakomybės pamokos. Marius (buvęs N. Marčėnaitės vyras, dailininkas Marius Jonutis, – aut. past.) ir Nomeda man niekada neprimetė prievolės juos prižiūrėti, pats jutau vidinę atsakomybę už juos.
Nomeda: Dovas labai mielai įsitraukė į mažųjų reikalus, vaikai jį ypač mylėjo. Užaugo ir susiformavo kaip vienturtis, ne kaip trijų vaikų šeimos atstovas. Ir Dovo žmona Indra (drabužių dizainerė Indra Dovydėnaitė, – aut. past.) yra vienturtė, dėl to jie vienas kitą gerai supranta.
Dovas: Aš mačiau dvi šeimas. Kadangi jūs su Liutauru išsiskyrėte, mes su juo būdavome tik dviese. O su mama – dar kita situacija.
Kaip priėmėte kitą vyrą, įsiterpusį į Jūsų su mama sąjungą?
Nomeda: Jis buvo šešerių, kai atsirado M. Jonutis.
Nomeda: Mamai didžiausia laimė yra žinoti, kad jos sūnus moka gražiai palaikyti savo žmoną ir ją mylėti.
Dovas: Turėjau abu tėvus. Liutauras man suteikė tiek, kiek reikėjo, ir Nomeda – kiek reikėjo. Marius elgėsi taktiškai, nesikišo į mano auklėjimo reikalus. Visi mokėjo subtiliai balansuoti, vieni kitus gerbė. Mama man nėra pasakiusi jokio blogo žodžio apie tėvą. Neišmokau spręsti ginčų, nes nemačiau, kaip jie ginčijasi.
Nomeda: Myliu žmones ir bandau tai parodyti. Savo žmogui atsiduodu netaupydama savęs, bet ir skiriuosi nesigręžiodama atgal, jei jaučiu, kad viską dėl tų santykių padariau, o jie vis tiek nedžiugina. Nebuvo lengva skirtis su Liutauru, bet ir dabar manau, kad tai buvo geriausias sprendimas. Mums abiem.
Kodėl tekėjau? Jaunystė, kvailystė, gamta šaukia, pridarai nesąmonių. Be to, artimųjų spaudimas, esą vaikui reikia tėvo. Ir dar – atrodė, kad jis labai manęs geidžia, man buvo žiauriai jo gaila! Suaugi, supranti – ką tu gali savimi apdovanoti, dovanotoja?! Liutauras yra puikus, dabar jis gražiai gyvena, bet aš ir jis... Kas tarp mūsų bendra? Jis – „Marijos radijo“ laidų vedėjas, o mano kraujyje – laisvamanybė. Nei jis kaltas, nei aš.
Kai Dovas pranešė, kad veda, nusišypsojau: „Mmm, kokia gera mintis!“ O pati sau galvojau: „Oi, nežinau, nežinau...“ Ne todėl, kad abejojau dėl Indros, gal labiau nerimavau, ar Dovui pasiseks nerūpestingą ir viskuo aprūpintą gyvenimą iškeisti į kasdienį darbą, ko reikalauja šeiminis gyvenimas. Kodėl, Dovuk, tau taip anksti norėjosi vesti?
Dovas: Norėjau sukurti savo šeimą, nes jos lyg ir neturėjau. Stebuklų nebūna, santykiai kuriami, nėra taip, kad suliptume savo puselėmis lyg akmenėliai. Ilgainiui atsiranda gebėjimų, nugludinami kampai. Su Indra kartu esame trylika metų. Buvau Dailės akademijos pirmakursis, kai ją pamačiau. Aštuoniolikos išėjau iš Mariaus ir Nomedos namų, tada mudu su Indra pradėjome gyventi kartu.
Nomeda: Myliu Dovą ir besąlygiškai myliu Indrą, nes ji myli mano vaiką.
Ar Jums netrūko dėmesio, ypač kai atsirado mažieji – brolis ir sesuo?
Dovas: Jei ir trūko, tai paskatino pačiam anksti tapti savarankiškam, pačiam susikurti šeimą, susirasti džiaugsmo. Liutauro namuose gaudavau vienokių bonusų, Nomedos – kitokių, mėgau analizuoti įvairias situacijas, bet nesijaučiau nė vienos šeimos dalimi. Kad Nomeda yra mano mama, žinoma, jutau, bet kad tai – ne mano šeima, irgi gerai supratau.
Nomeda: Baik, Dovukai. Kai atsirado mažieji, suprasdama, kad jie natūraliai daug iš manęs paima, sąmoningai skyriau tau ypatingą dėmesį, galėjau net užknisti savo atida. Būdamas paauglys, jis pasakė: „O ką man daryti? Tu tai Marių turi, o aš nieko.“ Tos frazės nepamiršiu. Marius ir aš vaikus pakaitomis vežiojome iš Rokantų į mokyklą 22 kilometrus.
Daugiausia pasikalbėdavome automobilyje. Dovas buvo tobulas vaikas, paauglys jokių rūpesčių nekėlė. Kartą konfliktas kilo, kai išėjo į koncertą ir nepaskambino, nes išsikrovė telefonas. Fantazija pradėjo piešti, kad mano vaikas nužudytas, guli griovyje ir t. t. Na, tada jau rėkiau. Esu emocinga, kartais suraganėju ir sužiežulėju. Dabar suprantu, kad visokių emocijų reikia. Žinoma, norėtųsi vien džiaugsmo, bet ir nuo jo pavargtume.
Nomeda, Jums teko patirti dvejas skyrybas. Ką daryti, kad vaikai dėl to kuo mažiau kentėtų?
Dovas: Vaikai žiauriai išgyvena tėvų skyrybas. Vėliau atmintis, saugodama nuo nuolatinių išgyvenimų, net blokuoja prisiminimus apie šeimą. Nedaug prisimenu iš vaikystės. Tėvų skyrybos buvo skaudus faktas. Jei mes su Indra skirtumėmės, nežinau, kaip paaiškinčiau Fridai, nerasčiau žodžių.
Nomeda: Dovui sakiau: „Susipykot – taikykitės Fridai girdint.“ Vaikai turi matyti, kaip tėvai sprendžia problemas. Reikia sėti vaikui mintį, kad santykių problemos yra išsprendžiamos. Ir Dovas labai nukentėjo, jis buvo šešerių, kai su Liutauru išsiskyrėme, ir Titas su Ula, jie buvo dvylikos, kai skyrėmės su Mariumi. Dovas su Indra irgi patyrė traumą dėl to.
Dovas: Nomedos šeimoje nebuvo daug buitinio racionalumo ir praktiškumo. Gyvendamas su Indra stengiuosi ieškoti balanso tarp kūrybiškumo ir sistemos.
Dovas: Mes, kaip šeima, buvome tarsi kontūzyti. Visos vertybės tada subyrėjo. Prarandi tokią esybę kaip šeima. Tarsi ją būtų kas susprogdinęs. Visi buvome išsigandę, negalėjome suvokti, kodėl taip nutiko. Tylėjome, gyvenome tarsi sustingę, net tarpusavyje nesišnekėjome.
Nomeda: Nes buvome ašis, apie kurią sukosi ir mūsų vaikų gyvenimas.
Staiga jos neliko. Norėjau padėti savo jaunėliams, lankiausi pas psichologą. Prašiau: „Baikit apie mane kalbėti. Aš išgyvensiu, susitvarkysiu. Jūs man sakykit, kaip padėti vaikams.“ – „Ar klausėtės instruktažo prieš pakylant lėktuvui? Jeigu iškris deguonies kaukė, pirmiausia užsidėkite pats, o tik paskui – vaikams. Tai galioja ir skyrybų atveju.“
Skirdamiesi tėvai turi išlaikyti normalią psichinę būseną, tada ir vaikams bus lengviau. Išgyveni, kaip ir mirus artimajam, neigimą, kaltinimą, gedėjimą... Psichologė pasakė: „Skyrybos išsivaikšto po aštuonerių metų.“ Dar nerandu sau atsakymo, kodėl taip įvyko. Tik supratau, kad nėra visiškai patikimų struktūrų. Labai išgyvenu dėl vaikų. Tada neradau žodžių jiems pasakyti, kad viskas yra gerai.
Dovas: Reikia labai atsargiai elgtis, atsakingai kurti santykius, nes skyrybos – didžiulė trauma visiems. Žaizda neišnyksta, vis atsinaujina. Nomeda labai stipri, stengiasi neužkrauti savo jausmų kitiems, bet juk viską jauti. O jos draugą Vytą (dizaineris, laivo kapitonas, buriuotojas Vytas Palavinskas, – aut. past.) priimu puikiai. Ir Marių teigiamai vertinau, niekas nepasikeitė. Liutauras man parodė pavyzdį, kaip reikia išlaikyti gražius santykius, išsiskyrus nesitaškyti.
Televizijos žvaigždė Nomeda Marčėnaitė savo spindesiu galėjo ir akinti savo vaikus, ir mesti jiems ilgą šešėlį. Ar esate pasinaudojęs garsiu mamos vardu?
Dovas: Mokykloje nedaugelis žinojo, kad Nomeda yra mano mama. Kai į namus atvažiuodavo žurnalistų, išeidavau į pievas. Kartą į koncertą, kurį vedė mama, patekau perlipęs per tvorą. Buvome su draugais mieste, man reikėjo kartu su Nomeda parvažiuoti namo. Paprašiau apsaugininko įleisti, tikinau, kad mano mama yra Nomeda Marčėnaitė. Jis atšovė: „Čia daug tokių.“
Nomeda: Titas ir Ula nežinojo, kad dirbu televizijoje, – namie nežiūrėjome lietuviškų programų. Kai buvo paaugliai, nustebę paklausė: „Ką, tu dirbi televizijoje? Gal esi garsenybė? Tu ir Mamontovą pažįsti?“ Negalėjo tuo patikėti.
Nomeda: „Ir koks jis tau draugas, jeigu tvojo. Eik ir duok atgal.“ Vaikas net padidėjo iš nuostabos ir ryžtingai pareiškė: „Aš niekada žmonių nemušiu!“
Savo vertę jaučianti mama pakelia sūnui visų merginų vertę?
Nomeda: Ir išsirinko ne bet ką. Pasąmoningai sūnus renkasi į savo mamą panašią moterį, bet reikia sulaukti 60-ies metų, kad pasakytų: „Mano mama buvo puiki.“ Kol kas esame per arti. Indra tada buvo mano stilistė. Mūsų figūros, galima sakyti, identiškos.
Dovas: Ir mūsų šeimos situacija panaši. Jauni susilaukėme Fridos.
Nomeda: Tu augai su jauna, durna mama, meilės – bele kiek. Matyt, meilė kompensavo ir išvežė nežinojimą, kaip reikia auginti vaiką. Niekad jo nebardavau, filosofuodavau apie viską.
Dovas: Gyvenau su menininkais. Nomedos šeimoje nebuvo daug buitinio racionalumo ir praktiškumo. Gyvendamas su Indra stengiuosi ieškoti balanso tarp kūrybiškumo ir sistemos.
Nomeda: Kartą, kai man priekaištavai, kad išsiskyrėm su Liutauru, pasakiau: „Galėjau būti protinga, bet tavęs tiesiog nebūtų. Nebūtų buvę skyrybų, bet ir nebūčiau tekėjusi.“ Visi vaikai turi sąskaitų su savo tėvais.
Dovas: Atsimenu, kaip mokiausi įveikti tave žodžiais, – apginti savo poziciją prieš tave būdavo neįmanoma. Gavau geras oratorystės pamokas. Iš mamos vis dar mokausi. Negaliu tavęs, Nomeda, įkirsti. Anksčiau buvau tikras, kad stovime greta, o dabar manau, kad tu esi aukščiausio lygio diplomatė. Iš tavęs išmokau reaguoti diplomatiškai. Stebina, kad visiškai nesikiši į mūsų su Indra santykius. Kartais pagalvoju, ar mama turi būti tokia.
Ko išmokote iš savo sūnaus?
Nomeda: Pirmas pamokas iš Dovo gavau, kai jis buvo dar visai mažiukas. Išėjo į kiemą, grįžo gavęs į dūdą. Šnirpščia: „Man draugas į snukį davė.“ – „Dovukai, tas daiktas yra ne snukis, o tavo veidelis. Ir koks jis tau draugas, jeigu tvojo. Eik ir duok atgal.“ Vaikas net padidėjo iš nuostabos ir ryžtingai pareiškė: „Aš niekada žmonių nemušiu!“
Mano draugės giria jį kaip galantišką, malonų, kilnų žmogų. Man įdomu viskas, apie ką jis šneka. Matau save jaunystėje – ir gerąsias savybes, ir silpnybes. Žaviuosi, kad gražiai su žmonėmis bendrauja, yra atviras, nuostabus tėvas. Jis – gerame kelyje.
Ar teko meluoti mamai?
Dovas: Teko, bet nemokėdavau meluoti, mama iškart suprasdavo. Svarbiausia, kad vaikas gali pasitikėti savo tėvais, sakyti tiesą ir nebūti už tai žeminamas, niekinamas. Kai pasiimu Fridą iš mokyklos, ji tikina, kad yra pavalgiusi, nors žinau, kad taip nėra. Turiu apsimesti, kad ja tikiu, ir argumentuotai paaiškinti, kodėl žalinga nevalgyti.
Kokius mamos patiekalus labiausiai mėgstate?
Dovas: Skaniausi – mamos virtų bulvių blyneliai su džiovintų baravykų ir grietinėlės padažu. Taip pat – želė.
Nomeda: Šviežiai vedęs Dovukas skambina: „Nomedėle, kaip tu darai savo gardžiuosius kotletukus?“ – „Dovai, o Indra girdi, ką tu dabar sakai?“ – „Taip, girdi.“ – „Tai iškart padedi telefoną ir niekada daugiau neklausi motinos apie jos kotletukus, ypač Indrai girdint. Žiauru, juk tai niekaip nepaskatins jos gaminti.“
Ar tiesa, kad Frida panaši į Nomedą?
Nomeda: Vizualiai ji – mažas Dovas. Mūsų šeimai būdinga – gimstame nelabai išraiškingi, lyg muilo gabalėliai. Vėliau pradedame tamsėti. Mokytojai man liepdavo nusiplauti antakius, nes esą dažyti. Trindavau juos pasispjaudžiusi pirštus.
Dovas: Frida yra šviesi, skvarbaus žvilgsnio. Mūsų su Indra akys rudos, o jos – žalios. Mano tėtis ir Indros mama Gailė – žaliaakiai.
Nomeda: Gimusi Frida atrodė lyg karalienė Elžbieta, sena teta. Gražėja su kiekviena diena. Ir išmintis jos buvo nekūdikiška. Kritiškas, tyrinėjantis vaikas. Kai buvo ketverių, girdėjau, pasakė: „Dovukai, tu išjungei muziką. Aš klausiausi.“ Tai buvo kanalas „Mezzo“. Ji yra klasikinės muzikos gerbėja nuo mažų dienų. Su seneliu Liutauru lanko visus vaikams ir suaugusiesiems skirtus baleto spektaklius, operas.
Dovo ir Fridos santykiai nepaprastai gražūs. Nesu klasikinė močiutė, Fridą dažniau prižiūri Indros mama arba Liutauras, bet mudvi turime kai ką bendra. Vaikystėje šokdavau tėvų kompanijai – ant pirštų galų, lyg miksuodama baletą ir gruzinų šokius. Nežinia, iš kur ateidavo tie judesiai.
Mūsų odesietė prosenelė, šmaikštuolė, buvo nuėjusi į kairę su osetinų kunigaikščiu. Gal dėl to? Kai parašiau knygą „Lėlė“, man ėmė kirbėti mintis apie šokančią mergaitę. Vaikystėje viską mačiau kaip šokį. Man šoko jūržolės, vabzdžiai, šešėliai ant sienų. Pradėjusi rašyti pamačiau, kad Frida nebegali be šokių.
Už ką esate dėkingas mamai?
Dovas: Už pamokymus ir visą gyvenimą savo elgesiu, bendravimu rodomą pavyzdį. Žinau, kad ji labai išmintinga, bet niekada neperša savo nuomonės. Net per daug mandagūs tie mūsų santykiai. Norėčiau, kad labiau kištųsi į mūsų būtį. Tu gi žinai, kad besąlygiškai tave myliu. Lyg ir saugodamasis, kad gali atsirasti netinkamas ryšys tarp sūnaus ir mamos, gal per mažai tau dėkoju. Būna, mėnesį net telefonu nepasikalbame, bet jei ištinka kokia nelaimė, iškart lekiam vieni kitiems padėti. Ir nėra jokių įsižeidinėjimų, įsipareigojimų, pririšimo grandinėmis.
Nemeilikauju. Tokia yra ne sūnaus, o vyro laikysena. Ir tavo Vytui atrodyčiau konkurentas, ir mano žmona žiūrėtų keistai, jei nuolat bučkiais dalytumėmės ar kasdien skambinčiau. Žinau – turėčiau dažniau tau gėlių įteikti ir gerą žodį pasakyti ne tik Motinos dienos proga.
Nomeda: Komplimentus man turi sakyti vyrai, o mamai didžiausia laimė yra žinoti, kad jos sūnus moka gražiai palaikyti savo žmoną ir ją mylėti. Aš besąlygiškai palaikysiu savo vaikus bet kokiu atveju. Sūnus neturi būti įsikibęs į mamą. Mama užaugino, ką galėjo, tą davė, o paskui reikia jį paleisti.
Ar daug šįkart kalbėdami nutylėjote?
Nomeda: Nutylima visada. Apie save galiu atvirauti iki begalybės, bet jei pradedama atvirauti apie žmogų, kurio čia nėra, reikia sustoti.
Dovas: Nuoginti savo aplinką – pavojingas dalykas. Mama, nors ir buvo populiari, apsaugojo mus nuo viešo dėmesio. Viešai save skalbti – didžiulė kaina šeimai. Po Indros kolekcijos pristatymo vaikštom lyg žemes pardavę, nes esame priversti atiduoti duoklę žiniasklaidai.
Nomeda, ar nežadate grįžti į televiziją?
Nomeda: Kol kas užsiimu kūryba. Rašau, paišau, lipdau, vasarą važiuoju pas Vytą į sodybą, keliauju. Džiaugiuosi gyvenimu. Mane nuolat susiranda labdaros, socialinių akcijų organizatoriai. Niekada neatsisakau padėti. Santaros klinikoje lankau onkologinėmis ligomis sergančius vaikus, drauge dekoruojame puodelius. Jaučiu pareigą padėti kitiems. Man patinka žmonės, kurie savo populiarumą naudoja labdaringais tikslais.
Dovas: Tu – šaunuolė. Paprastai moterys pasižymi instinktu kaupti šeimai, o tu atiduodi, viską daliji kitiems.
Fotografai – Audrius Solominas ir Robertas Daskevičius
