Artėjant pokyčių konferencijai „Išdrįsk pradėti. Antras kartas“ Klaipėdoje, kalbamės su viena iš jos lektorių – klaipėdiete, labai šilta ir charizmatiška moterimi, žinoma aktore, lektore, radijo, TV ir renginių vedėja Egle Jackaite. Interviu – apie jos gyvenimo iššūkius, praeitas pamokas ir kaip ji šiandien kuria savo laimę.
- Miela Egle, ką apie save pasakytumėte žmonėms, matantiems jus pirmą kartą?
(Žaismingai nusijuokia) Mano gyvenimas labai spalvingas ir aš moku juo džiaugtis nepamiršdama dėkoti.
Kol esame gyvi – turime tiek daug galimybių, esame kūrėjai, kaip kad Dievas mus sukūrė – taip mes kasdien kuriam! Kuriame santykius, gyvenimą – visi tie kūrybos įrankiai juk yra mūsų rankose, o tai tokia didžiulė dovana!
- Išdrįsk pradėti – ar jums pažįstama ši žinutė, kada save taip skatinote? Ar visad buvote bebaimė?
Šiaip esu pakankamai drąsi. Vaikystėje tarp brolių augau, na ir tėtis buvo visada šalia – drąsus, vyriškas autoritetas! Kaip ir kiekvienam žmogui, taip ir man buvo tūkstantį kartų suteikta galimybė išdrįsti pradėti.
Ir į aktorinį stoti reikėjo drąsos ir pasitikėjimo: stojo apie 120 mergaičių, o priėmė tik 4! Bet kodėl ne aš? Ateinu ir bandau! Tada bent žinau, kad padariau viską, kas nuo manęs priklausė. Man patinka padaryti maksimaliai, o tada atsiduoti likimui – kaip Dievas duos.
Savo gyvenime esu klupusi. Klupau ir stojausi, pradėjau iš naujo – nusipurtai nuo pečių kažką sunkaus ar liūdno ir eini į šviesą! Aš tikiu – kad ir kas bebūtų, tai praeis. Kad ir kaip sunku – žinai, kad tai nesitęs amžinai. Kai paprasčiau pažiūri – tuomet ir išgyveni duotas likimo pamokas lengviau. Taip taip, aš jau žinau, nėra klaidų – yra tik pamokos. Jas išmokstam arba neišmokstam – jei neišmokstam, jas dar kartą mums siunčia...
Užklupus negandoms – nepasiduodu ir nedejuoju. Nieko nėra blogiau už gailestį: „Va, užaugo be mamos, vargšelė...“. Nereikia gailėtis savęs – mes kiekvienas turime savo kelią, kurį turime praeiti. Atsitinka taip – kaip atsitinka, taip, kaip mums žadėta.
- Gal galit detaliau pasidalinti, apie kokius savo gyvenimo sunkumus kalbate?
Daug visko gyvenime buvo. Užaugau be mamos, jos žinoma labai trūko. Skausmingos skyrybos buvo ir su mano jauniausio sūnaus tėčiu.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad nekentėjau, tikrai tuomet rodėsi, kad širdis plyš iš skausmo... Na taip, nesu aš tokia pirma ar paskutinė (nors nuo to žinojimo mažiau neskauda) – yra daug žmonių, patyrusių įvairiausių išbandymų. Bet vis tik net ir tada pagalvodavau– ačiū Dievui, kad tik tiek: esu sveika, vaikai ir artimiausi žmonės sveiki, gyvi – tai juk visų svarbiausia!
Ogi tiek džiaugsmo neša vaikai! Vyresnysis mano sūnus Jokūbas – tokia gili siela. Šiuo metu jis studentas, mes su juo turime itin stiprų ryšį. Taip pat ir mano mažylis: nuo vaikystės jis lyderis, asmenybė, užgrūdintas, daug jo gražių savybių atsirado būtent dėl to, ką mes kartu išgyvenom.
Man patinka posakis: „Už vieną muštą – dešimt nemuštų duoda“. Kuo daugiau skausmo, vargo patiri, kuo dažniau suklupęs pakyli ir vėl lipi į kalną, tuo esi stipresnis. Kai atsiduri tamsoje – ėjimas į šviesą ir viltį yra pats gražiausias momentas. Ir visi be išimties mes einame į šviesą. Negali juk amžinai snigti – kažkada nusišypsos saulė. Visada tuo tikėjau. Taip ir nutiko!
Aišku, kad patirti išgyvenimai iš mano širdies ir minčių neišsitrynė, daug sykių klausdavau savęs, ką aš turiu išmokti, kodėl man taip nutiko. Bet šiandien aš jau apie tai galiu kalbėti be gumulo gerklėje. Žaizdos užsitraukė, jos nebekraujuoja.
- Kur semdavotės stiprybės tokiomis skausmingomis akimirkomis? Kas jums padėjo atsitiesti?
Tikėjimas. Tikiu Dievu. Tikiu, kad Jis yra, kad esu ne viena. Žinau – visada Jis mane išgirs, išklausys, neteis, nesmerks, esu ir būsiu Jo mylima. Maldoje rasdavau nusiraminimą.
Žinoma, padėjo ir artimi žmonės, taip pat tėtis, bet pasikalbėjusi su jais paskui vis tiek lieki viena su savo mintimis. Tada ir pajusdavau, kad išties esu ne viena, kad esu globojama aukštesnių jėgų.
Tikėjau, kad man Dievas kažką gero yra paruošęs – tik dovaną supakavo į problemą ir jau blogiau nebebus. Mūsų visų gyvenimuose tūkstančiai spalvų ir tos spalvos nuolat kinta. Turiu tvirtą stuburą, didelį šarvą ir esu pilna jausmų ir meilės. (šypsosi)
- O jau jaučiatės tą dovaną suradusi?
Kiekviena akimirka yra dovana ir už tai dėkoju. Nebūtina, kad atsitiktų kažkoks konkretus atvejis. Aš džiaugiuosi kiekviena akimirka. Laimė, kad man nieko neskauda, kad šypsausi, kad jaučiu ramybę. Dėkinga esu už kiekvieną sutiktą žmogų, net ir už tuos, kurie įskaudino – juk tai mane sustiprino ir kažko išmokė.
- Apie ką dar pasvajojat?
Mano daug svajonių jau išsipildė. Na, gal elektronines knygas įgarsinti norėčiau (nusijuokia)! Daug metų mano balsas skamba „Laluna“ radijo stoty, garsinu šūkius, įvairiausias reklamas. Smagu būtų tą savo balsą perkelti ir į knygų garsinimą.
Norisi prasmingos veiklos, darbų, džiaugsmą ir pilnatvę teikiančios partnerystės.
O šiaip man kaskart atrodo, – viską turiu. Ir tikrai – reikia atmerkt akis ir pamatyti – viskas mums jau duota.
- Esate veikli šauni moteris. Kaip kasdienėje veikloje atstatote savo energiją, semiatės įkvėpimo?
Turiu kasdienį ritualą – maldą. Kiekvieną dieną kalbu rožinį. Važiuoju karts nuo karto į vienuolyną, pabūnu ten keletą dienų. Lankausi ir įvairiuose praktiniuose seminaruose, rekolekcijose. Mane tai „atstato”, tai tarsi dvasinis „spa”.
Mėgstu vaikščioti pajūry. Medituoju. Dviračiu važinėju. Tenisą žaidžiu. Kaituoju. Masažai patinka, skaityti. Jeigu yra galimybė – keliauju. Pernai metais su sūnumis mano gimtadienį sutikome Izraelyje – kelionę suorganizavo vyresnysis sūnus. Nuostabūs išgyvenimai nutiko ir Lurde. Svajoju nueiti šv. Jokūbo kelią. Savo gimimo dieną man patinka pabėgti ir kitaip pabūti.
7 metai nevartoju alkoholio ir atsisakiau mėsos – žingsnis po žingsnio stengiuosi, kad pasaulis būtų šviesesnis, pradėdama nuo savęs.
Didžiausia atgaiva – būti reikalingu. Sutikti žmogų, pamatyti jo šypseną, o gal liūdesį... Džiaugsmą neša ir mano pačios organizuoti projektai. 20 metų buvimo Klaipėdos dramos teatro scenoje proga, sukūriau savo kūrybinį vakarą „Jausmų džiazas”. Aš skaitau gražiausias Lietuvos ir užsienio poetų eiles, dainuoju jausmingas dainas, o mano scenos partneris, kolega, bičiulis džiazo virtuozas Vytautas Labutis groja fortepijonu, saksofonu...
Žiūrovai taip jautriai tai priima, kartu tas akimirkas išgyvename. Tai sielų susitikimas... Tokia terapija vyksta... Nuostabi muzika, jautrios, gražios eilės, daug žvakių... Tikiu, kad muzika, eilės, jauki atmosfera gydo. Visiems mums to reikia, nes visi mes be išimties ir riboti ir žaizdoti... Bilietai į šį kūrybinį vakarą tirpte ištirpsta. Džiaugiuosi, kad projektas reikalingas. Esame laukiami, kviečiami.
Šį pavasarį su kolega Ramūnu Šimukausku atnaujinome spektaklį D. Fo ir F. Rame „Laisva meilė”, jis dabar vadinasi „Santuoka be įsipareigojimų“. Šiame spektaklyje dažnas žmogus pamato save ar kažką iš savo aplinkos.
Žmonės salėje ir kvatoja, ir ašarą nubraukia, susimąsto... Žinau, yra buvę atvejų, kad ant skyrybų slenksčio buvusios poros pažiūrėję šį spektaklį susitaiko, jie pasimoko iš svetimų klaidų. Tame vaidmenyje irgi yra dalelė manęs. Tai irgi yra dalinimasis – atiduoti scenoje save visą, be filtro. Žemėje turime dalintis kas kuo galim. Menas mus taurina, daro geresnius: spektakliai, paveikslai, eilėraščiai, muzika – visa kūryba atitraukia žmogų nuo buities. Pamatom tada prasmę, save iš šalies, o ir viltį.
Motinystė man taip pat neša visą puokštę įvairiausių jausmų. Palaimintos moterys, kurios yra mamos. Motinystėje susilieja viskas – gyvenimiška patirtis taip pat. Tiek daug ir meilės, ir nuovargio, ir begalinio džiaugsmo. Visus įmanomus kūrimo aspektus Motinystė apima. Tačiau visus rūpesčius vainikuoja tas nenupasakojamas jausmas – kiekviena mama jį žino. Kiekvienąkart dėkingumas užlieja širdį. Vaikų sielos – tikras lobynas, jie – didžiausi mūsų mokytojai.
- Ko palinkėtumėte moterims, kurios nesiryžta pokyčiams ar suklupusios nebežino, kaip atsitiesti?
Gyvenimas yra vienas, ir jis bėga milžinišku greičiu į priekį – nestovi vietoje ir neina atgal. Kiekviena akimirka – aukso vertės. Kai liūdim, pasyvūs būnam – įstringam toje būsenoje.
Linkiu išdrįsti plačiai atsimerkti ir pažiūrėti, pamatyti save iš šalies, pamatyti tą susigūžusią moterį – ar mums tai patinka? Ar norime šios būsenos? Kai esi užsidariusi tame kiaute – negali pamatyti visko iš šalies. Tik nuo paties žmogaus priklauso, ar jis tai padarys.
Taip, galbūt atrodo: „Tai kaip aš čia be vyro? Prapulsiu. Bijau. Darbą praradau. Neišgyvensiu...“ Bet gal tai puiki galimybė pokyčiams, o ir neabejoki, kad viskas į gera. Niekada nevėlu pradėti. Ir neleisk su savim elgtis nepagarbiai – žinok: yra auka, atsiras ir budelis. Nenorėk būti auka – stokis drąsiai ir eik, ir tik į priekį.
Aišku, nežinomybė baugina, nepažintos situacijos, rizika, bet jei tu dabar to nepadarysi – kada ir kas tai padarys? Mes nuolat abejojam ir klausiam savęs: „O jei nepasiseks?” Na, nebijok – tu pabandyk, bent žinosi, kad pabandei. O kas jau nebe mūsų valioje – tebūnie Dievo valia.
Tikrai žinau, Dievulis mums visiems yra paruošęs kažką gero, bet mes turim irgi kažką padaryti. Tai jei murkdomės toje situacijoje, matyt, toks mūsų pasirinkimas?
Yra tiek daug gerų žmonių, jie išties pagalbos ranką. Kalbėkis, neužsidaryk savyje. Kad ir ši konferencija – manau, moterys tikrai įsikvėps išgirdusios kitų istorijas. Svarbiausia – labai norėti pokyčio. Jei netinka, kaip yra – norėti ir išdrįsti keisti. Keisti save, savo gyvenimą.
Nieko nėra neįmanoma – yra tik mūsų ribotas suvokimas apie tai, kas yra įmanoma. Taip pasakyčiau kiekvienai moteriai. Ir dar – didžiausia magija ir giliausia mistika yra žmogaus širdis. Įsiklausykime...
