„Nepaprastai patogūs, – patikina Viktorija. – Parsisiunčiau iš Vokietijos. Kainavo nemažai, bet tik batams ir aksesuarams skiriu daugiau pinigų. Man nestinga vaikiškumo, žaismingumo. Šios savybės, manau, padeda žmogui jaustis gaiviai, valiūkiškai, nepasenti. Jas ir atspindi mano netikėti, „juokingi“ aksesuarai. Drabužių ir aš, ir mano draugas Julius turime nedaug, abiejų telpa ant vienos kabyklos su ratukais. Džemperiais, marškinėliais, megztiniais dažnai keičiamės.
Labiausiai mėgstu apsipirkti dėvėtų drabužių parduotuvėse. To neslepiu, nesigėdiju, taip elgtis man yra gudru. Vaikščioti po jas – savotiška meditacija. Žinau, kad vilkėdama ten įsigytą drabužį mieste neužšoksiu ant antro tokio. Darbe kartais atrodau kaip bomžas, bet „nurašau“ tai kaip menininkei. Laimė, neturiu apsimetinėti tuo, kas nesu. Darbe mano kartais chaotišką įvaizdį kompensuoja stilistės, siuvėjos. Jos visada atrodo nuostabiai – pasidariusios makiažą, pasitempusios. O dėl Japonijos – gal praėjusiame gyvenime buvau susijusi su šia šalimi? Specialiai jos kultūra nesidomiu, taip išeina natūraliai, bet pastebėjau, kad ir mano darbai japonams patinka. Svajoju, skambiais žodžiais tariant, užkariauti Japonijos rinką.“
Žmogui reikia ne ypatingo drabužio, o tokio, kuris padėtų jaustis gerai.
Išgirdusi visą Viktorijos istoriją pagalvoju, kad jai pavyks. Ši mergina Kauno technologijos universitete baigė ir bakalauro, ir magistro socialinės pedagogikos studijas, trejus metus dirbo šį darbą bei auklėtoja vienoje Kauno mokykloje, o tada atrado savo prigimtinį kūrybiškumą ir per 5-erius juodo darbo metus taip išaugino verslą, kad dabar „Zefyro“ – šį Viktorija vadina savo ir draugo Juliaus pirmuoju kūdikiu – komandą sudaro 11 žmonių. Jie gali sau leisti nuomotis patalpas senamiestyje ir džiaugtis klientais iš viso pasaulio. „Jei tikiu, žinau, kad viskas bus gerai. Niekada nesuabejojau šia veikla. Kartais į mane žiūrėdavo kaip į ufonautę, bet mano akys visada degdavo“, – tikina Viktorija.
Viktorijos Bogujenko spalvingos asmeninės kombinacijos
Pasirinkimas. „Kodėl tik baigusi mokyklą nebandžiau studijuoti dizaino? Mokyklą baigiau prieš 10 metų, tada svarbiau atrodė ne tavo vidiniai poreikiai, o žemiškesni dalykai. Aplinkiniai klausė: „Iš ko gyvensi? Iš meno? Nejuokink.“ Juolab kad nelankiau jokio meno būrelio. Kūrybiškumo, aišku, nestigo. Mama sakydavo: „Tu ne kaip visi.“
O tėtis pasakoja, kad aš, maža, svajodavau būti dizainere. Kad piešti lėlytes pradėdavau ne nuo veido, o nuo drabužių. Gyvenome su tėčio mama, matydavau, kaip ji persiuva drabužius, siaurina juos. Paauglystėje ir man rūpėdavo persiūti, tad su močiute vis prie siuvimo mašinos palinkusios būdavome. Kai jau pradėjau savo, kaip dizainerės, kelią, siūdavau jau pati, atrodydavo, kad močiutė iš viršaus rankas dėlioja, juk šio amato nei mokiausi, nei ką, bet... jei duota – nepaslėpsi. Sako – jei negali kurti, nekurk. Aš nekurti negaliu.“
Tvari mada. „Nuo to prasidėjo mano verslas. Pirmiausia dariau iš jau naudotų karoliukų kaklo papuošalus, paskui – galvos apdangalus iš močiučių skarų. Visi įsivaizduoja, kad, norint pradėti verslą, reikia milijono. Iš kur? Tą dieną, kai sugalvojau siūti kepures, pinigų turėjau pusei metro audinio nusipirkti. Ir tiek man pakako. Viena verslą pradėti norinti moteris manęs paklausė, kur užsisakau medžiagos ritinius. Pirmąjį užsisakiau po 4-erių metų darbo. Ir dabar to nedarau. Juk ritinys – tai pirmiausia didelė pinigų suma, antra – reikalauja vietos. Žmonės linkę mąstyti sudėtingai. Jeigu būtume pradėję nuo verslo plano, nieko nebūtų įvykę. Esu tuo įsitikinusi. Ir dabar daugelis mano drabužių gimsta iš atraižų.“
Pavadinimas. „Per tuos 5-erius metus buvo du ir skausmingi, ir kitą etapą žymintys sprendimai. Pirmasis – pavadinimo, antrasis – patalpų keitimas. Kadangi drabužius kūriau iš neopreno, klientai vis sakydavo, kad mūsų drabužiai zefyriniai. Taigi „Zefyras“ atsirado natūraliai, nors keisdama pirmąjį pavadinimą „Juodasis karoliukas“ jaučiausi taip, tarsi keisčiau savo pavardę ir save.
Vyresniems šis pavadinimas siejasi su nostalgija, vaikyste, kai zefyrai buvo prabangos prekė. Kai kurie jaunesni žmonės, išgirdę pavadinimą, sako: „Fui, kaip saldu.“ Abiem atvejais tai gerai. Man svarbiausia, kad daiktai keltų emociją. Jei nekelia, galima mesti į šiukšlyną. Niekada negalvojau prekių ženklą susieti su savo vardu ar pavarde, nes dirbu su komanda. Jie daro, kad viskas būtų profesionalu iki paskutinės siūlės.“
Įkvėpimas. „Mane įkvepiantys žmonės, daiktai galvoje sugula į spalvų kombinacijas, iš to gimsta kūriniai. Dažną paltą siuvu dvipusį, viena pusė – ryški, kita – neutralesnė. Juk vienąkart norime atrodyti ryškios, kitą – pranykti minioje. Mums reikia ne ypatingo drabužio, o tokio, kuris padėtų jaustis gerai. Aš labai daug bendrauju su klientėmis, nes noriu išsiaiškinti, kokių supergalių jos tikisi iš drabužio. Kartais matai, kad moterį reikia paskatinti atsiskleisti. Taigi sakau, kad parduodame ne drabužį, o pasitikėjimą savimi.“
Tatuiruotės. „Man padeda ženklai ant kūno. Švarko su iš apykaklės augančių gėlių puokšte tatuiruotė reiškia tvirtus pečius, kurie gali atlaikyti viską, o gėlės – kad esu lengvai išprotėjusi. Zefyro tatuiruotė atsirado po savaitės, kai įforminome prekių ženklą. Ant abiejų rankų turiu po bokštą, jie atsirado įsikūrimo Bokšto gatvėje proga. Ant šono esančią siuvimo manekeno tatuiruotę pasidariau, kai supratau, jog kursiu tik drabužius. Ant kojos turiu stačiakampį. Tai – lango metafora, – tada su Juliumi pradėjome gyventi lofte, įsigijome šunį, be to, mano draugas man pasipiršo.“
Credo. „Kas man gali pasakyti, kad aš negaliu. Tik pats žmogus gali sau uždaryti kelius į sėkmę, į laimingesnį, pilnatviškesnį gyvenimą.“
