Šiųmetės tarptautinės Londono knygų mugės garbės viešniomis paskelbtos trys Baltijos šalys, šiemet mininčios savo valstybės atkūrimo šimtmetį. Šia Lietuvai svarbia proga 15 į anglų kalbą išverstų lietuvių autorių knygų pasirodys Jungtinės Karalystės ir tarptautinėje anglakalbėje rinkoje. Viena jų – balandžio 12 d. angliškai išleidžiamas R. Gavelio romanas „Jauno žmogaus memuarai“ (vertė Jayde Will, leidykla „Vagabond Voices“).
Tai bus jau antro prozininko, dramaturgo, publicisto R. Gavelio romano vertimas į anglų kalbą („Vilniaus pokeris“, išverstas Elizabeth Novickas, publikuotas 2009 ir 2016 m.), tad, kaip sakytų anglakalbiai, fingers crossed (pirštai sukryžiuoti), kad vienas ploniausių, bet sodria ir įsimenančia metaforika sovietinę santvarką demaskuojančių R. Gavelio romanų sulauktų tokios sėkmės, kokios prieš trejus metus Prancūzijoje sulaukė prancūziškas „Vilniaus pokerio“ vertimas, pristatinėtas kaip garsiausių literatūros vardų kaimynystės vertas kūrinys: „Tai Dostojevskis. Tai Kafka ir Burroughs. Tai Kundera. Tai spąstai.“
Pažinti R. Gavelį
Gyvenimas taip laimingai lėmė, kad jau dešimtmetį esu gavelologė – R. Gavelio kūrybos tyrinėtoja, o pastaruosius kelerius metus ir populiarintoja. Štai ir prieš Londono knygų mugę, pristatydama R. Gavelio kūrybą britų literatūrinei publikai, pasakodama apie ją britų leidėjams, viešėjusiems šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje, ir lygia greta susidurdama su lietuvių skaitytojų reakcijomis, supratau viena – šį rašytoją verta pristatyti ne tik britams, bet ir mums patiems.
Daugeliui priminti, bet nemažai daliai – pirmą kartą papasakoti ir paraginti skaityti. Įvairioms auditorijoms skaičiau ne vieną paskaitą apie R. Gavelio kūrybą, tad galiu užtikrinti, kad dauguma žmonių nėra skaitę rašytojo tekstų, tačiau turi apie juos tvirtą nuomonę, ir būtinai su pikantiškumo prieskonėliais.
Pikanterijos šydas R. Gavelio asmeninę ir kūrybinę biografijas gaubė nuolat ir, bėgant laikui, virto gaveliškosios mitologijos dalimi. Ką nors užtikrintai žinoti apie R. Gavelį vengė ir pats R. Gavelis, jis mėgdavo pabrėžti, kad pažįsta dar tikrai ne visus savo vidinius R. Gavelius. Ši daugialypė žmogaus samprata atkeliauja iš ankstyvojo rašytojo kūrybos etapo, apysakos „Galbūt“, kurioje veik manifestu išdėstoma vidinių gyventojų koncepcija, persmelkianti visus rašytojo kūrinius: „Žmogus tėra indas, kuriame gali sutilpti tūkstančiai ego, tūkstančiai pavargėlių vidinių padarėlių.
Žmogus – tai kerštingai barškanti dėžutė, priglaudžianti tuos pavargėlius, kurie, beje, tik apsimeta esą pavargėliai. <...> Geriau įsižiūrėjęs gali pamatyti ir šimtą veidų susyk – švelnius, svajingus, perkreiptus vidinių gyventojų veidus, dirsčiojančius iš tos kaustytos dėžutės, daugybę skirtingų nemirksinčių akių. Ne vien veidus – ir kaukes, ir žvėrių snukius, ir demonus, – visi jie lygiai svarbūs, lygiai reikalingi. Jie paskrajoja, pašliaužioja ir vėl sulenda atgal į žmogų – tą kerštingai barškančią dėžutę. Ir kiekvienas mato pasaulį skirtingai, kiekvienas elgiasi skirtingai, kiekvienas šoka savo šokį. Gerai įsižiūrėkite į Boscho paveikslus ir pamatysite, kuo gali virsti vidiniai gyventojai.“
Kas buvo R. Gavelis ir kiek vidinių gyventojų turėjo? Fizikas pagal išsilavinimą, rašytojas pagal pašaukimą, miestietis pagal vidinę intelektinę, aristokratišką laikyseną. Vilnietis iki kaulų smegenų, vienas ryškiausių šiuolaikinės dekonstrukcinės Vilniaus mitologijos kūrėjų lietuvių literatūroje, neprilygstamai preciziškas sovietinės ideologijos patologas ir sovietinio gyvenimo metraštininkas. Kūrėjas, be kurio neįsivaizduojamas XX amžiaus paskutinio, arba pirmojo Nepriklausomybės, dešimtmečio ne tik lietuvių prozos, bet ir tuomečio kultūrinio bei visuomeninio gyvenimo žemėlapis.
Fizikas pagal išsilavinimą, rašytojas pagal pašaukimą, miestietis pagal vidinę intelektinę, laikyseną.
Leonidas Donskis R. Gavelį laikė liberaliu intelektualu, „su pagrindine mūsų politikos ir intelektinės kultūros srove nesutikusiu intelektualu-kitamaniu“. Kitamanystės aspektai ir contra mundum laikysena leidžia konstatuoti R. Gavelį buvus išskirtinę figūrą. Ir ne tik todėl, kad į literatūrą atėjo iš fizikos, kad buvo tikras kultūros ir gyvenimo gurmanas, mėgo gerą literatūrą, gerus daiktus ir gėrimus, kad draugavo su neviltimi, demonais ir mirtimi, žaidė pokerį, klausė džiazo ir bliuzo. R. Gavelis nevedė paskui save minių, jis buvo autentiškai laisvas ir nepriklausomas žmogus, išsiskyrė deklaratyviai antiromantine pasaulėjauta ir negailestingai atviru, neašarotu ir kritišku kalbėjimu. Jo provokuojama, mąstymą kedenanti proza buvo kupina netikėtų pasakojimo modelių ir nepajudinamų struktūrų, kuriose tilpdavo dėmesingai kruopšti, nenostalgiška ir nesentimentali gyvenamo laiko ir nesenos praeities analizė, iki tol lietuvių prozoje nebūti sodrūs kūno, miesto, erotikos ir mirties vaizdiniai. R. Gavelio išrašyta unikali sovietmečio vaizdinija ir kritika, konceptualiai permąstoma nacionalinė tapatybė, jos įvaizdžiai ir nuvainikuojami lietuvybės mitai bėgant metams virsta gyvenimo ir vertybių universalijomis, galiojančiomis visose santvarkose ir šalyse.
Biografijos štrichai
R. Gavelis gimė 1950 m. spalio 8 d. (oficiali data, nurodyta rašytojo pase, yra lapkričio 8 d.) Vilniuje, pedagogų – fizikės ir matematiko – Vandos ir Vytauto Gavelių šeimoje. Iki vienuolikos metų augo gan niūriame, bet autentiškame Vilniaus senamiesčio kieme prie Aušros vartų (už Bazilijonų vartų, kur stūkso Švč. Trejybės bažnyčia ir buvęs Bazilijonų vienuolynas). Iš čia į rašytojo kūrybą ir garsiausią jo romaną „Vilniaus pokeris“ atkeliauja ryškios vaikystės kiemo detalės: Unitų bažnyčia, virtusi garsiąja „Vilniaus pokerio“ bažnyčia, „gili klasinė neapykanta balandžiams“ ir neabejotina meilė Vilniaus senamiesčiui, jo rūsiams ir kitiems niūriems užkaboriams. 1961 m. R. Gavelis su šeima persikėlė į Druskininkus, ten aukso medaliu baigė vidurinę mokyklą. 1969 m. įstojęs į tuometį Vilniaus valstybinį universitetą studijuoti teorinės fizikos grįžo į Vilnių ir jame gyveno iki mirties. 1973 m. su pagyrimu baigęs fizikos studijas pradėjo dirbti Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos instituto Teorinės fizikos skyriuje moksliniu bendradarbiu. R. Gavelis buvo laikomas vienu perspektyviausių savo kartos teoretikų, aktyviai įsijungusių į tuomet naujus feroelektros ir fazinių virsmų tyrimus.
Darbas Fizikos ir matematikos institute sutapo ir su literatūrinio kelio pradžia – 1973 m. „Nemuno“ žurnale publikuoti pirmieji apsakymai „Neprasidėjusi šventė“ ir „Gimimo diena“. Iš rašytojo archyve atrasto nepublikuoto pirmojo romano – spėtina, turėjusio vadintis „Concerto grosso“ – matyti, kad jis irgi buvo pradėtas rašyti 1973-iaisiais, o baigtas 1976-aisiais. Tais pačiais metais leidykla „Vaga“ išleido ir pirmąją R. Gavelio knygą – apsakymų rinkinį „Neprasidėjusi šventė“. Apie savo įžengimą į literatūros pasaulį ir buvimą jame rašytojas yra sakęs: „Pirmiausia, objektyviai skiriuosi nuo didžiumos Lietuvos rašytojų tuo, kad niekad neviriau bendram literatūros katile: bendros auditorijos, bendri vakarėliai, bendri rateliai, bendros idėjos. Atėjau į literatūrą iš visai nehumanitarinės profesijos – vienui vienas, piktas ir smarkiai apsiskaitęs.“
1978 m., nusprendęs atsidėti rašytojavimui (tą liudija ir rašytojo archyve saugomoje užrašų knygelėje išryškinta menininko gimimo data), R. Gavelis paliko jam nesunkiai paklūstantį ir perspektyvas žadantį mokslininko darbą. Po porą metų dirbo mokslo populiarinimo žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“, literatūros, meno ir kritikos žurnalo „Pergalė“ (dabar „Metai“) redakcijose. Į aktyvios žurnalistikos barus rašytojas grįžo tik po dešimtmečio, pačioje Nepriklausomybės pradžioje, ir išpildė savo seną laisvojo pasaulio svajonę „būti skiltininku“: nuo 1992 iki mirties 2002 metais jis turėjo savo apžvalgų ir kritikos skiltis dienraštyje „Respublika“ ir žurnale „Veidas“.
R. Gavelis netikėtai mirė 2002 m. rugpjūtį, jo sukniubusį kūną rugpjūčio 18 d. grįžusi į Vilnių rado žmona. Tiksli mirties priežastis žinoma tik mirčiai ir pačiam R. Gaveliui, medikai konstatavo „širdies sustojimą, nepatikslintą“.
Nuo novelių iki romanų
Lygiai prieš 20 metų „Moters“ žurnalui duotame interviu rašytojo žmona Nijolė Gavelienė sakė: „Jis pats manau, net nesvarsto – gerai tai, ar blogai, kad tapo rašytoju. Tai yra jo vidinė nuostata, jis negali nerašyti. Kiek jis bešnekėtų, kad tai beprasmiška ir niekam nereikalinga, vis viena, kol bus gyvas, tol rašys.“
R. Gavelio kūrybinis kelias, aprėpiantis daugiau nei ketvirtį amžiaus (1976–2002 m.), aiškiai skyla į du skirtingus ir reikšmingus etapus: iki „Vilniaus pokerio“ (1976–1989 m.) ir po „Vilniaus pokerio“ (1989–2002 m.). Arba, kitaip tariant, iki Sąjūdžio ir Nepriklausomybės paskelbimo ir po to. Apskritai R. Gavelio kūrybinė trajektorija ir likimas neatsiejami nuo politinių, socialinių ir kultūrinių Lietuvos pokyčių. Tai rašytojas, kurio tikroji kūrybinė laisvės valanda išaušo auštant ir Lietuvos Nepriklausomybei.
R. Gavelis debiutavo įtampos ir sąstingio persmelktame aštuntajame dešimtmetyje. Ir nors tuo laiku, po 1972-ųjų, kai susidegino Romas Kalanta, režimo kontrolė buvo sustiprėjusi, R. Gavelio debiutas sutiktas palankiai, teigta, kad į lietuvių literatūrą ateina naujas ir įdomus autorius atsinešdamas iki tol neregėtus dalykus – stiprų teksto „stuburą“, sukonstruotas, logiškai išmąstytas situacijas, vidinę dramą išgyvenančius ir istoriškumo dimensijos neturinčius herojus bei „inteligentiškumą“, t. y. rašytojo išsilavinimą ir apsiskaitymą. Dėl pastarojo elemento – intertekstinių nuorodų į Vakarų literatūros ir meno kūrinius – sovietmečiu R. Gavelis kaltintas ne kartą, ypač pasirodžius stipriausiems jo novelistikos rinkiniams „Įsibrovėliai“ (1982 m.) ir „Nubaustieji“ (1987 m.).
Greta jų pirmuoju kūrybiniu etapu inscenizuotos trys R. Gavelio pjesės („Inadaptatus“ – 1976 m. Šiaulių dramos teatre; „Sūkuriai“ – 1977 m. Šiaulių dramos teatre; „Triumviratas“ – 1986 m. Panevėžio dramos teatre). Tuo laiku R. Gavelis sukūrė daug kino scenarijų, iš jų realizuotas tik vienas – „Rungtynės nuo 9 iki 9“ (rež. Raimondas Vabalas, 1980 m.). O pats garsiausias, parašytas 1981 m., – „Ričardas Gavelis, dalyvaujant Algimantui Puipai, Dievų miškas: kino scenarijus B. Sruogos „Dievų miško“ motyvais“.
Apie laiką iki „Vilniaus pokerio“ R. Gavelis yra sakęs: „Rašiau, ką norėjau, o spausdinau, ką leido. Nuo 1978 metų nieko nebeleido. Viskas, ką parašiau po 1978 metų, nebuvo spausdinama. Nė viena eilutė. Viskas gulė į skrynią.“ Tą patvirtina ir rašytojo archyve saugomų užrašų knygelių įrašai, iš jų matyti, kad 1977–1981 m. jis tikrai (nes daug kam atrodo, kad tai – autoriaus kurtos asmeninės mitologijos dalis) rašė „Vilniaus pokerį“ ir, manytina, „Vilniaus džiazą“. Ši reikšminga detalė tapo neatsiejama ir išskirtine rašytojo įvaizdžio dalimi – R. Gavelis buvo iš tų retųjų, cenzūros metais „rašiusių į stalčių“, o „Vilniaus pokeris“ yra garsiausias tokio rašymo „vaisius“ lietuvių literatūroje.
Antrasis kūrybinis etapas prasideda reikšmingais 1989-aisiais, R. Gavelio metais par excellence. Tuo metu Lietuvoje vyksta esminiai pokyčiai – savo judėjimo viršūnę pasiekęs Sąjūdis, panaikinta cenzūra, nesustabdomai vyksta laisvėjimo procesai. 1989-ųjų pavasarį žurnalas „Pergalė“ ima dalimis publikuoti R. Gavelio 14 laiškų romaną „Jauno žmogaus memuarai“ (atskira knyga išspausdinta 1991 m.), o tų pačių metų rudenį leidykla „Vaga“ išleidžia garsiausią R. Gavelio romaną „Vilniaus pokeris“.
Taip staiga per vienus metus mažųjų prozos žanrų kūrėjas R. Gavelis virto romanistu, net dviejų romanų autoriumi, ir nors daug kam šis posūkis atrodė staigus, R. Gavelio kūrybos kelyje jis buvo nuoseklus: „negi pulsi kiekvienam aiškinti, kad tu niekur nesisukiojai, kad jau dešimtį ar daugiau metų eini tiesiu keliu, tik to ėjimo rezultatų niekas nematė.“
Sulig „Jauno žmogaus memuarais“, ypač „Vilniaus pokeriu“, jo forma, turiniu ir recepcija (taip, skandalu irgi) brėžiasi šiuolaikinės, jau Nepriklausomybės lietuvių literatūros istorija.
„Vilniaus pokeris“ buvo tikra literatūrinė bomba, į lietuvių literatūrą atnešusi galingą, iš kelių skirtingų pasakojimo versijų sukaltą rašiomonišką romano struktūrą, tuomet dar gyvenamos sovietinės sistemos skerspjūvį ir homo sovieticus bei homo lithuanicus charakteristikas.
Žmogus tėra indas, kuriame gali sutilpti tūkstančiai ego, tūkstančiai pavargėlių vidinių padarėlių.
Rašiomonas – japonų rašytojo Ryūnosuke Akutagawos sukurtas, vėliau kino režisieriaus Akiros Kurosawos išplėtotas ir išpopuliarintas specifinis pasakojimo būdas, kurį sudaro skirtingos to paties įvykio versijos, neatskleidžiančios galutinės tiesos, „Vilniaus pokeryje“ pasitarnauja kaip ideali forma demaskuoti sovietinės ideologijos veidmainiškumą, (istorinės) tiesos nebuvimą ir negalimumą. Romane itin drąsiai, neretai net drastiškai demonstruojamas kūnas, pulsuojanti, kiek destruktyvi erotika ir, žinoma, daugelį skaudinantis bei piktinantis nukarūnuoto Vilniaus įvaizdis sukėlė tikrą „tamsybininkų bei davatkų siautulį“, o sykiu ir didelę paklausą – pamečiui buvo išleisti net du dabar jau neįsivaizduojami šimtatūkstantiniai romano tiražai. Būtent su „Vilniaus pokeriu“ R. Gavelis įėjo į daugelio lietuvių sąmonę ir dėmesio lauką (neretam jis ir asocijuojasi tik su „Vilniaus pokeriu“). Kaipsyk tada, 1989–1991 m., išsidalijo ir R. Gavelio skaitytojai – į tuos, kurie mėgsta, ir tuos, kurie nemėgsta ar net nekenčia. Ši konfrontacija nesibaigia net praėjus daugiau nei dešimtmečiui po rašytojo mirties.
Atslūgus „Vilniaus pokerio“ sukeltam šurmuliui, nusistovėjo kūrybiškas ir stabilus romanisto R. Gavelio ritmas – iki pat mirties rašytojas kas dvejus metus parašydavo po naują romaną taip tarsi atsigriebdamas už ramų pirmąjį etapą. Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį R. Gavelis buvo vienas produktyviausių prozininkų, tuo metu pasaulį išvydo „Vilniaus džiazas“ (1993 m.), „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ (1995 m.), „Prarastų godų kvartetas“ (1997 m.), „Septyni savižudybės būdai“ (1999 m.) ir, praėjus mėnesiui po rašytojo mirties, – paskutinis jo romanas „Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“ (2002 m.).
Lietuvai žengiant į antrąjį Nepriklausomybės dešimtmetį, R. Gavelis išsitarė: „Turėjau drąsos ir nelaimės parodyti žmonėms jų gyvenimą tokį, koks jis iš tiesų buvo.“ Praėjus dešimtmečiui po rašytojo mirties, filosofas L. Donskis konstatavo, kad „visi mes šiam reto įžvalgumo, ironiškam ir aštrios kritinės minties publicistui bei puikiam rašytojui esame skolingi pripažinimą už intensyvumą ir tikslumą, su kuriuo jis identifikavo ir drąsiai įvardijo problemiškiausius mūsų gyvenimo aspektus po nepriklausomybės atgavimo.“
Įdabartinti
Galvojant apie R. Gavelio kūrybą ir aktualumą dabarties akivaizdoje, vis labiau aiškėja, kad tikrasis rašytojo laikas yra dabar – kai ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis grumiasi su naujomis tiek išorinėmis, tiek vidinėmis grėsmėmis bei kenčia nuo rašytojo idealiai charakterizuotų tuštybės valdomų valdžiažmogių.
Apskritai R. Gavelio kūriniai parašyti dabarčiai, nesvarbu, prie kokios valdžios ir kokioje santvarkoje ji skaitytoją ištiktų. Visuomet ironiškai į patetišką ir paviršutinį patriotiškumo ir meilės tėvynei suvokimą žiūrėjęs R. Gavelis ir jo mintys dabar atrodo dar aktualesni nei epochų lūžių metais, kai tauta buvo pernelyg užsiėmusi valstybės ir savo gerovės kūrimu. Rašytojo gebėjimo atvirai ir kritiškai pažvelgti į gyvenamąjį laikotarpį ir jo aktualijas lietuvių literatūroje kol kas dar niekas nėra paveldėjęs, o gaila, nes politinis romanas, atrodo, jau ne tik kad nepakenktų, bet gal net ir padėtų.
Tie, kurie nėra skaitę R. Gavelio tekstų, neabejotinai yra matę bene garsiausią jo nuotrauką – Algimanto Aleksandravičiaus įtaigiai užfiksuotą skvarbų rašytojo žvilgsnį pro akinius, kurių vienas stiklas skilęs ir išdužęs. Į šią nuotrauką visuomet atsigręždavau, kai užklupdavo rašymo krizė ar patekdavau į R. Gavelio schemos spąstus. Todėl simboliška, kad šį tekstą lydi ir puošia ne tik ji, garsioji, bet ir nematytoji, pirmąkart viešai publikuojama tos pačios fotosesijos nuotrauka. Jos abi vizualiai grąžina, ne tik primena R. Gavelį ir jo laikysenas. Tą gerąjį snobiškumą ir inteligentišką aroganciją, tarsi sakyte sakančią neskaičiusiesiems ar pamiršusiesiems – marš skaityti! Ir tą numanomai ramų, bet kiauriai skrodžiantį žvilgsnį į pasaulį, kuriuo net ir būdamas kitame realybės lygmenyje R. Gavelis skenuoja ne tik dabartį, bet ir visus mus, toje dabartyje prisimenančius nesenstančias rašytojo įžvalgas.
