Jau nuo pirmos interviu akimirkos suprantu, kad pokalbis bus įdomus. „Žinau šią vietą, dažnai čia lankausi“, – sako Agnė atėjusi į susitikimą kavinėje. „Kokia keista vieta. Niekada nesu čia buvęs“, – stebisi po kelių minučių prisijungęs Saulius. Ji kalba lėtai, apgalvodama kiekvieną žodį, nebijodama pauzių. Jis žodžius beria greitai ir bando įsiterpti net tada, kai klausimas adresuojamas ne jam: „Agne, galiu aš pasakyti, galiu?“ Ir vis dėlto vienas į kitą jie žvelgia su tokia meile ir šiluma, kad negali netikėti priešybių trauka.
Ko gero, užaugote gana skirtingoje aplinkoje. Abu Agnės tėvai – Bronislavas Kuzmickas ir Leonarda Jekentaitė-Kuzmickienė – mokslų daktarai, filosofai, žinomi žmonės. Apie Jūsų, Sauliau, šeimą žinome mažiau. Papasakokite, kaip augote.
Mano tėvai nebuvo mokslo žmonės, neturėjo aukštojo išsilavinimo, bet buvo įdomūs, smalsūs, aktyvūs, mes daug skaitydavome. Mama turėjo knygyne dirbančią draugę Liudą. Kai pasirodydavo nauja knyga, ji iškart pranešdavo. Tėvas turi auksines rankas – savo seną opelį buvo taip restauravęs, kad Marijampolėje į senovinių automobilių paradus, kai uždarydavo eismą, mus praleisdavo kaip dalyvius. Tada supratau, koks jis yra kietas.
Abu buvo labai verslūs. Tėvas bene pirmasis Marijampolėje atidarė kooperatyvą – surinkęs dailininkus, renovuodavo senus pastatus, dekoruodavo interjerus. Mama mezgė sukneles ir veždavo į Rusiją parduoti. Kartu su tėvais neretai važiuodavau ir aš. Jie sakė, kad nešu sėkmę. Su seserimi gavom daug meilės, tikrai nebuvom numesti į kampą. Tėvai išsiskyrė, kai man buvo 20. Jaunesnė sesuo dabar gyvena Airijoje, turi airį vyrą ir visai neseniai pagimdė vaikutį.
Tikriausiai ir auklėjami buvote skirtingai?
Agnė: Jei nori vaiką visapusiškai lavinti, turi skirti tam nemažai laiko, vežioti į būrelius. Mano tėvai buvo karjeros žmonės. Tėtis gilinosi į politinę ir akademinę veiklą, mama – irgi mokslų daktarė, turėjo įvairių veiklų. Mane vedė ir į šokius, ir į gimnastiką, bet augau labiau veikiama jų pavyzdžio nei specialaus auklėjimo. Toks metodas pasiteisino.
Prisimenu, buvau gal 10–12 metų, žiūrėjau olimpiadą, mačiau, kad daug plaukikų ir gimnastų, būdami labai jauni, jau laimi aukso medalius, ir man pasidarė neramu, ar aš spėsiu tiek pasiekti. Anksti supratau, kad noriu tapti drabužių modeliuotoja. Tėvams pasakiau, kad man reikėtų stoti į dailės mokyklą. Jie pritarė. Buvo tolerantiški, manimi labai pasitikėjo, reikalavo iš manęs mažiau, nei aš pati iš savęs.
Mama dažnai sakydavo, kad neprivalau būti pirmūnė, bet man buvo įdomu mokytis. Žinojau, kad galiu daug, tai kodėl to nesiekti? Turiu dar dvi vyresnes seseris iš tėvų pirmųjų santuokų. Mes augome kartu, bet dėl amžiaus skirtumo (su viena skiria 13, su kita – 16 metų) labiau suartėjome jau vėliau, suaugusios. Tėvai buvo geriausi mano draugai. Net ir paauglė, aš noriai su jais keliavau, ėjau į koncertus, leidau laisvalaikį. Man su jais tiesiog buvo įdomiau nei su bendraamžiais.
Saulius: Aš buvau pasiutęs vaikas, ir dabar toks esu, bet aš nepiktas. Kartais elgiuosi kaip nutrūktgalvis. Prisimenu, kartą mokykloje mečiau pagalį į lubas, sudaužiau lempą. Tiesiog šiaip sau. Labai anksti, gal būdamas 13-os metų, supratau, kad nebūsiu rimtas žmogus, kad nenoriu to ugdymo, nes man labiausiai patinka brazginti gitara. Išmokdavau dalykus tik tiek, kad galėčiau pereiti iš vienos klasės į kitą.
Agnė: Žinau, kad daugeliui atrodau šalta, neprieinama, ne kiekvienas išdrįsta susipažinti, o saulius nebijojo, ėmė jautį už ragų.
Nuo mažens buvau kietakaktis. Jei patiko mokytojas, mokiausi puikiai. Tarkim, septintoje klasėje per pirmą trimestrą perskaičiau visą istorijos vadovėlį ir per pamoką, būdavo, gaudavau po du penketus: vieną – iš namų darbų, o kitą – jau iš naujos temos. Anglų kalbą mokiausi taip gerai, kad man leisdavo tikrinti klasės draugų darbus ir rašyti jiems pažymius. O štai iš matematikos turėjau pataisą. Manau, kad tikrai bergždžiai baigiau dailės mokyklą. Aš nemoku piešti. Vėliau tėvai sakė, kad reikėjo daryti atvirkščiai – mane leisti į muzikos mokyklą, o seserį – į dailės.
Abu tęsiate savo šeimos tradicijas – Agnė neseniai tapo meno srities mokslų daktare, o Jūs, Sauliau, regis, nieko nesate baigęs?
Agnė: Man atrodo, kad Saulius yra iš tų retų pašaukimą turinčių žmonių, kurie nemato prasmės gaišti laiko nereikalingiems dalykams. Žaviuosi jo drąsa nepaklusti sistemai. Dauguma esame linkę prisitaikyti, darome ir tai, kas nepatinka, nes to iš mūsų tikisi aplinka. Daug talentingų žmonių neturi jokių diplomų ar aukštojo išsilavinimo.
Saulius: Na, jau negink manęs, gerai? (Juokiasi.) Iš tikrųjų aš irgi šiek tiek studijavau. Mokiausi fotografijos ir ilgiau nei pusmetį studijavau Marijampolės aukštesniojoje pedagoginėje mokykloje, baigęs ją būčiau buvęs vargonininku. Paskui pagalvojau, kam to reikia, jei patinka gitara? Man netrūksta muzikinio išsilavinimo. Galiu pirštu parodyti, kokias klaidas daro tie magistrai. Kad neturiu diplomo, nereiškia, kad nesiekiu žinių.
Tiesiog savarankiškai studijuoju tai, ko man iš tiesų reikia ir kas įdomu, o ne viską iš eilės. Kuriant muziką, svarbios ne tik teorinės žinios, bet ir kiti dalykai – talentas, disciplina, įžvalgumas. Man tėvai įskiepijo vieną dalyką – vertinti save. Visada žinojau, kad savo pasirinktoje srityje esu stipresnis už kitus. Net tada, kai kiti manimi abejodavo, tvirtai tikėjau, kad ateis mano laikas. Todėl pirmieji muzikiniai apdovanojimai nenustebino – žinojau, kad esu jų vertas.
Agnė: Esu smalsus žmogus, man įdomu mokytis. Darau tai ne todėl, kad bijau iškristi iš sistemos. Aišku, beveik visi mano giminės yra mokslų daktarai, tad siekti šio vardo man atrodė labai natūralu.
Sauliau, ar nebuvo kiek neramu patekti iš verslininkų šeimos į akademikų aplinką?
Saulius: Jaučiausi labai ramiai, nes žinojau, kad savo srityje esu geresnis už juos. Su Agnės tėvu Broniumi puikiai sutariame. Abu esame savo pašaukimo tarnai. Aišku, tarp akademikų yra arogantiškų žmonių, vaikšto tarsi užsirašę tą daktaro laipsnį ant kaktos, nes įgijo jį per kančias, dėl naudos.
Agnės artimieji – visai kitokie. Mes puikiai leidžiame laiką kartu, diskutuojame. Kai reikia istorinių žinių, visi atsisuka į Agnės tėvą, kai medicininių, – į seserį, kai psichologinių, – į sesers vyrą, kai pajuokinti ar nesąmonių pašnekėti, – į mane. Bronius – puikus diplomatas. Gali šiltai kalbėtis, bet visada išlaiko pagarbų atstumą. Su Agne juokaujam, kad jos tėtis mėgsta sakinius formuoti tarsi trečiuoju asmeniu, pavyzdžiui: „Apie Jus buvo atsiliepta.“ Šalia jo ir pats tampi kitoks, nustoji malti liežuviu niekus, nebijai patylėti, jei neturi ką pasakyti. Jauti tokių santykių, žodžio vertę.
Agnė: Mano tėvai niekada nepabrėžia to, kad yra mokslų daktarai, nežiūri iš aukšto į tuos, kurių akademiniai pasiekimai mažesni. Jie – labai išmintingi žmonės.
Agne, sakykit, o kaip Jums, vilnietei, patinka tas suvalkietiškas Sauliaus akcentas? Neerzina?
Agnė: Man patinka Sauliaus nuoširdumas ir paprastumas. Jis niekada nesistengė integruotis, apsimesti tuo, kas nėra. Prisipažinsiu, jo akcentas iš pradžių kiek rėžė ausį, bet dabar net negirdžiu.
Saulius: Provincialumas – labiau dvasinė nei geografinė sąvoka. Turiu nemažai pažįstamų, kurie, vos atvykę į Vilnių, stengėsi pakeisti akcentą, bet nežinau, ar tapo dėl to mažesni kaimiečiai. Savitumo atsisakyti neketinu. Jei tai padaryti paprašytų mylima moteris? Manau, tada ji būtų ne mylima moteris, o kažkokia durnė, plastiko gabalas.
Negi nė kiek nebandėte vienas kito pakeisti? Manau, kad Agnė tikrai formavo Jūsų, Sauliau, aprangos stilių.
Saulius: Kartais bando tai daryti, kad ir šiandien – kai ruošėmės eiti į šį interviu, bet aš jai pasakiau, kad tai – tik pokalbis ir sportinis juodas bluzonas kuo puikiausiai tiks. Aišku, kreipiuosi į Agnę patarimų, ypač dėl sceninės aprangos, bet kasdien dažniausiai pradedu urgzti.
Daugiausia, ką sutinku padaryti, tai persiauti batus. Nežinau, ar jaustumėtės geriau, jei sėdėčiau prieš Jus vilkėdamas žėrintį kostiumą. Kas kita ateiti su tokiu į „X faktorių“. Man patinka matyti, kaip ištįsta Samo veidas, išrausta Jazzu, o Marijonas nubraukia ašarą.
Ar skiriasi Jūsų įvaizdžiai viešumoje ir namuose?
Agnė: Žmogus negali visur būti vienodas, bet negalėčiau sakyti, kad Saulius scenoje ir namie kardinaliai skiriasi. Jis linksmas, pozityvus, spontaniškas. Tai nereiškia, kad yra nerimtas ar nepatikimas. Linksmumas – tik jo ėjimo per gyvenimą metodas. Esu už jį gerokai santūresnė, todėl puikiai kompensuojame vienas kitą.
Saulius: Aš galiu atrodyti vėjavaikiškas, bet nesu tas muzikantėlis, kuris vaikšto nurautu stogu ir kuriam kasdien – rokenrolas. Dauguma dalykų, kuriuos darau, anaiptol nėra juokingi. Reikia išlaikyti įrašų studiją, šeimą. Artėja vasara, tai – toks darbymetis, kad po koncerto net kalbėtis nėra jėgų. Išstaugti ir iššokinėti scenoje pusantros valandos nėra labai lengva. Paskui net skauda visą kūną. Jei toks stengčiausi būti ir nuo jos nulipęs, ilgai nepatempčiau.
Abu su Agne esame labai panirę į darbus, kartais buitis suėda visą polėkį. Matau, kaip mano žmona dirba kone be miego. Negaliu siūlyti sumažinti krūvį, nes žinau, kad tai – ne jai. Jei matau, kad artėja prie bedugnės krašto, kartais tyčia stumteliu, kad atsitokėtų. Pavyzdžiui, susibaram. Kai žmogus per daug sulindęs į save ir į savo veiklą, gražiai tai pasakyti ne visada išeina, nes jis tiesiog tavęs negirdi. Agnė ir namie yra tokia pat išlaikyta, santūri kaip viešumoje. Man tai patinka. Ji kažkaip sučiupusi save ir laiko.
Agnė: Na, kodėl? Aš nelaikau savęs sučiupusi už pakarpos ir įspraudusi į rėmus. Galiu išeiti iš sistemos, bet darau tai vedama ne emocijų, o intuicijos, gerai viską apgalvojusi. Baigusi mokyklą dvejus metus studijavau architektūrą, bet išdrįsau pereiti į Dailės akademiją studijuoti kostiumo dizaino. Tiesa, nemečiau studijų viduryje mokslo metų – tvarkingai išlaikiau visus egzaminus.
Mados pasaulis – ne tikslieji mokslai. Čia reikia intuicijos, avantiūrizmo, drąsos rizikuoti. Ne visada gali tai racionaliai apskaičiuoti. O dėl sniego karalienės įvaizdžio... Tiesiog tokios mano manieros. Mūsų šeimoje nebuvo įprasta svaidytis emocijomis, užkrauti kitiems savo negatyvių jausmų. Nesakau, kad man visada patinka tokiai būti. Kartais norėčiau elgtis spontaniškiau, būti labiau atsipalaidavusi. Tokį balansą man suteikia Saulius.
Agne, žinau, kad, bandydamas prie Jūsų priartėti, Saulius nutarė užsisakyti švarką. Vis dėlto įdomu, kaip atsirado pirmoji kibirkštis?
Saulius: Aš Agnę pastebėjau labai seniai. Blaškydamasis po naktinį Vilnių užėjau į Nacionalinį dramos teatrą, kur vyko kažkoks vakarėlis. Tuo metu Agnė draugavo su Oskaru Koršunovu. Pamačiau ir pagalvojau: „Bliamba, kokia graži! Šita tai tikrai ne man.“
Agnė: Man labai patinka šita istorija... O dar sako, kad išorinis grožis nesvarbu. Tuo metu labai daug dėmesio skyriau jam – makiažui, aprangai – puoselėti. Tai va, pasiteisino (juokiasi). Man patiko Sauliaus nuoširdumas. Žinau, kad daugeliui atrodau šalta, neprieinama, tad ne kiekvienas išdrįsta susipažinti. O Saulius nebijojo, ėmė jautį už ragų. Beje, pagal horoskopą ir esu Jautis.
Sauliau, ne kartą esate prisipažinęs, kad Agnė yra „-esnė“ visomis prasmėmis. Ar tai nesukelia tam tikro menkavertiškumo komplekso?
Saulius: Jei mokytumėmės mokykloje, nuo Agnės norėčiau nusirašyti, bet tikiu, kad pertraukas ji norėtų leisti su manimi. Tikrai nuoširdžiai manau, kad ji protingesnė, bet nesutinku, kad žengia priekyje, o aš, kaip koks už ausų tempiamas nevykėlis, einu iš paskos. Tiesiog kai kiekvieną dieną matai šalia dirbantį ambicingą žmogų, nori jam prilygti.
Agnė: Susituokėm jau ne maži vaikai. Man buvo 30, jam – 33-eji metai, kiekvienas jau buvom nemažai pasiekęs savo srityje. Mes tarpusavyje nekonkuruojam. Aš nepadėsiu jam parašyti dainos, o jis man – sukurti kolekcijos, bet siekdami aukštų tikslų įkvepiam ir vienas kitą.
Saulius: Iki santuokos kurį laiką gyvenau rokenrolo ritmu. Vieną naktį susapnavau pragarą, o atsibudęs suvokiau, kad reikia kažką keisti.
Kai susipažinote, Saulius grojo grupėje „Happyendless“, 2008 metais ji gavo MTV apdovanojimą. Tais pačiais metais Berlyne Agnė buvo pripažinta geriausia Europos jaunąja mados kūrėja. Vis dėlto vėliau pasukote kiek skirtingomis kryptimis: Agnės kolekcijos rodomos Paryžiaus, Milano, Berlyno madų savaitėse, modelių nuotraukos publikuojamos „Vogue“ žurnale, o Saulius pasuko link populiariosios kultūros Lietuvoje. Kaip Jums, Agne, patinka naujasis Sauliaus muzikos stilius?
Agnė: Kai susipažinome, Saulius grojo kitokią muziką. Ji man patiko, bet viskas su laiku keičiasi, o kūrėjui labai svarbu mokėti prisitaikyti. Vertinu Saulių kaip profesionalą. Galbūt nėra visos jo dainos mano stiliaus, bet esu prie jų pripratusi, man sunku jas vertinti. Galų gale ne kiekvienas sukurtas dalykas privalo būti tobulas, kartais tai yra tarpinė stotelė į kažką didesnio, ilgaamžiškesnio. Tai būtina evoliucijos sąlyga.
Saulius: Agnė klausosi kitokios muzikos, bet jei myli žmogų, natūraliai patinka tai, ką jis daro. Prieš kelerius metus, beje, tada man kaip tik buvo 39-eri, daug mąsčiau apie tai, ką noriu daryti toliau. Buvo labai sunku, reikėjo atrasti naują savo identitetą. Pagaliau radau metodą, ir jis veikia.
Aš žinau, ką darau, kokios reakcijos sulauks vienas ar kitas kūrinys. Noriu turėti didelę auditoriją, suteikti jiems laimės ir pats būti laimingas. Pavargau vaidinti rimtą veikėją. Nenoriu net prisiminti, kiek daug įdėdavau į kai kurias dainas ir kokią menką grąžą gaudavau. Sukurdavom kokį nors gabalą su simfoniniu orkestru, choru, džiazo elementais ir galvodavom, kad jis išsprogdins muzikos pasaulio padangę, bet taip nenutikdavo. Buvo laikai, kai žmonės plekšnodavo man per petį sakydami: „Tu žiauriai gerai varai, esi labai fainas“, bet aš neturėjau už ką nusipirkti valgyti. Supratau, kad noriu ne ieškoti, o jaustis saugus. Dabar gal esu ne toks fainas, bet laimingas.
Nenusakomas jausmas, kai tūkstantinė minia dainuoja kartu su tavimi. Tada supranti, kad nebenori grįžti į nišą. Beje, nesutikčiau, kad sukurti populiarią dainą lengviau nei nišinę. Patikti daugumai žmonių yra sunkiausias uždavinys. Kai negali sukurti nieko masinio, telieka sakyti, kad esi ypatingas. Nė velnio! Visi norim būti populiarūs – tokia yra žmogaus prigimtis.
Agne, ir pati puikiai žinote masinio populiarumo skonį, juk Jūsų kurtais patalynės komplektais turbūt apsirūpino pusė Lietuvos. Beje, ar patys naudojate šią patalynę?
Agnė: Taip. Ir, beje, esam labai patenkinti. Stiprus jausmas, kai tavo kūrinys masiškai naudojamas. Toks tapo pats drugelio simbolis. Lietuvoje turbūt nėra kito taip gerai atpažįstamo prekių ženklo. Žinomi prekių ženklai turi magijos. Tai – ir kokybė, ir išskirtinumas, ir menas, ir masiškumas. Mano srityje būtina kurti tai, kas ant bangos, nes negali tikėtis būti įvertintas vėliau. Arba pasiteisino šį sezoną, arba nepasiteisins niekada. Turi labai jausti, ko žmonės nori dabar.
Kolekcijos, doktorantūra, teatras... Ką tik baigėte kurti operos „Post futurum“ kostiumus. Kaip viską spėjate?
Agnė: Kartais ir pati pagalvoju: „Kaip aš viską spėju?“ Kadangi pagal Zodiaką esu Jautis, man patinka arti. Jei apkrovos mažėja, prisigalvoju papildomų užduočių. Dirbdama teatre daug bendrauju su kitais menininkais. Pasiilgstu to intelektinio, meninio, kūrybinio bendradarbiavimo. Mada turi paviršutiniškumo, drabužių modeliavimas yra gana buitiškas, praktiškas dalykas, be to, kurdama kolekciją visą laiką būnu viena. Teatras – puiki atsvara, jis leidžia atsitraukti nuo drugelių ir įprasto stiliaus, pabūti kitokioje aplinkoje.
Kurdama šios operos kostiumus, dirbote kartu su buvusiu mylimuoju Oskaru Koršunovu. Ar Saulius nepavyduliauja?
Saulius: Mes su Oskaru esame išsigryninę santykius, žinom, kas yra kas. Kartu dirbome prie „Išvarymo“. Aš Oskarą vertinu už pasiekimus, jis mato, koks žmogus esu. Turim bendrų pomėgių. Kartais abu nuvažiuojam ant lieptelio pasėdėti, patylėti, pažiūrėti į plūdes.
Agnė: Man atrodo, kad Saulius su Oskaru bendrauja daugiau nei aš. Abu pasiilgstam Oskaro. Mūsų santykiai labai geri, jokios trinties tikrai nėra. Oskaras yra kūrybai atsidavęs žmogus. Jis nesutvertas šeimai, o aš visada norėjau šeimos. Man buvo labai įdomi motinystės patirtis. Be to, ir močiutė, ir mama sakydavo, kad moteriai reikia vaikų.
Jei kas nors dar svarsto, ar verta gimdyti, patarčiau tuo net neabejoti. Tai nepakartojamas jausmas. Netiesa, kad vaikai trukdo siekti profesinių tikslų. Esu įrodymas, kad viską įmanoma suderinti. Pastebiu, kad vaikų turinčios moterys neretai padaro netgi daugiau, nes išmoksta mobilizuoti jėgas. Per kelias valandas jos nuveikia daugiau, nei kitas – per visą dieną.
Dauguma šiuolaikinių porų, net ir turėdamos bendrų vaikų, neskuba santykių įteisinti, bet jūs susituokėt ilgai nedelsdami. Kodėl?
Saulius: Iki santuokos kurį laiką gyvenau rokenrolo ritmu, santykių turėjau netgi per daug, vienos moterys keitė kitas, tai jau buvo virtę kažkokiu maratonu. Vieną naktį susapnavau pragarą, o ryte atsibudęs supratau, kad taip gyventi nebegalima, reikia kažką keisti. Maitintis vien nektaru negerai, reikia giliau įleisti šaknis. Nė kiek nepasiilgstu to laiko, žinau, kad tai – ne man.
Agnė: Esu auklėta pagal tam tikras taisykles, mano aplinka siuntė signalus, kad, įžengus į ketvirtą dešimtį, jau reikėtų tekėti. Kita vertus, ir pati jaučiuosi saugesnė, kai vyras man įsipareigojęs. Jei neketini tuoktis, tai kam gyventi kartu? Romantiškiau būtų vaikščioti visą gyvenimą į pasimatymus. O jei jau gyveni kartu, tai kodėl bijai įsipareigoti? Manau, kad nesusituokus tikimybė po kiekvieno konflikto išsivaikščioti į skirtingas puses kur kas didesnė, nei sukūrus šeimą. Kai mažiau galimybių trinktelėti durimis, esi priverstas ieškoti problemų sprendimo.
Saulius: Niekada nepatikėsiu, kad gyvename moderniame pasaulyje, kur galioja naujos liberalios taisyklės. Ateitų karas ar kitokios bėdos, ir tas hipsteriškas laisvo gyvenimo stilius sugriūtų kaip kortų namelis. Šeima yra tavo apsauga, tarsi gūdaus miško viduryje pastatyta palapinė. Niekas ten neis, nes žino, kad toje palapinėje yra savo patelę ir vaikus ginantis patinas.
Manau, kad vaikai jaučiasi saugesni ir ramesni augdami šeimoje. Ir ne tik vaikai. Aš sunkiomis akimirkomis pirmiausia galvoju apie Agnę ir Leonardą. Man tai – prieglobstis. Vaikas apskritai yra stebuklas. Dalyvavau gimdyme ir po tų vaizdų dingo noras ieškoti prasmių ten, kur jų nėra. Vaikas yra geriausia fizinė prasmės išraiška. Staiga tampa juokingi tie visi rūpestėliai – oi, nenusipirkau naujo palto, nenuėjau į premjerą... Šeima man yra labai rimta įmonė. Pati rimčiausia iš visų, kuriose esu dirbęs. Negali savo partnerio apgauti ar juo nepasitikėti, nes visi reikalai sugrius. Skirdamasis su šeima labiau viskuo rizikuoji, todėl labiau ją saugai.
Saulius: Šeima yra tarsi gūdaus miško viduryje pastatyta palapinė. niekas ten neis, nes žino, kad joje yra savo patelę ir vaikus ginantis patinas.
Sutuoktiniai dažniausiai pykstasi dėl vaikų auklėjimo ir pinigų. O jūs?
Saulius: Pyktis dėl pinigų neišeina, nes mūsų biudžetai atskiri. O vaikai šiais laikais auklėjasi patys. Kartais tenka trinktelėti kumščiu į stalą, kai nevalgo, riboti laiką prie televizoriaus ar telefono. Ribas reikia nubrėžti. Beje, mėgstamiausias Leonardos žaislas yra iš Agnės vaikystės atklydęs pliušinis zuikis Sušis. Per jį dukra išreiškia savo neigiamas emocijas. Pavyzdžiui, sako: „Sušis nenori valgyti!“
Agnė: Daug žmonių pripažįsta, kad vaikas, ypač mažas, šeimai yra iššūkis. Tik pykstamės dažniausiai ne dėl auklėjimo, tiesiog kartais esi pernelyg pavargęs būti diplomatiškas, tad rėži viską, kaip atrodo. Mes, kaip ir visi tėvai, manom, kad mūsų vaikas pats geriausias. Ir piešia gražiai, ir klausą turi puikią.
Jei pirmas vaikas išėjo toks geras, tai gal ir apie antrą pagalvojat?
Saulius: Gal ir pagalvojam.
Ar per 7-erius metus patyrėt krizių? Kokie vienas kito bruožai labiausiai erzina?
Saulius: Net jei ir kyla kokių kivirčų, tai – ne problema. Svarbiausia, kad vis dar esame įdomūs vienas kitam. Kas erzina? Gal tai, kad Agnės laiko supratimas gerokai skiriasi nuo mano. Esu labai punktualus. Jei pasakau, kad grįšiu po 20 minučių, tai taip ir padarau, o Agnei 20 minučių gali išsitempti iki valandos ar ilgiau.
Agnė: Kartais tie patys dalykai patinka, kartais erzina. Jo punktualumas man šiaip jau patinka, bet kai nervingai trypčioja prie durų dėl kelių uždelstų minučių, erzina. Aišku, kad būna etapų, kai ima graužti rutina, bet tada labai padeda žinojimas, kad Saulius yra mano žmogus. Kai tai žinai, laikinus nesklandumus gali išspręsti. Tobulų žmonių nėra. Jei su vienu vyru nerandi bendros kalbos, tai ir su kitu nebūtinai rasi. Problema dažniausiai esi tu pats.
